Mūsų šių metų Naujųjų Metų sutikimas buvo itin linksmas. Dėl
Senio Šalčio labiausiai, aišku. Ir tikrai neprarandu vilties kada nors šios šventės aprašyti.
Tačiau ne šiandien. Nes šiandien bus įrašas apie Velykas. Todėl, kad šiandien (kaip ir kaip
neįtikėtinai tai skambėtų, praėjus jau daugiau kaip savaitei po Velykų)
marginome su vaikais kiaušinius. Ir tokie jau jie man gražūs gavosi, kad
negaliu atsidžiaugti, ir noriu tuo džiaugsmu pasidalinti.
Iš tikrųjų, to marginimo ne tiek jau daug ir buvo – tik du
kiaušiniai viso: vienas Justui, ir vienas Juliui. Kad turėtų rytoj darželyje,
ką ridenti. Nes darželis, kaip paprastai, visą savaitę po Velykų atostogavo, o rytoj
yra suplanuotas margučių ridenimas. Tikrųjų Velykinių margučių pas mus jau seniai
nėra, tad taip ir gavosi, kad, norėdama nesugadinti bernužėliams šventės rytoj,
iš naujo turėjau imtis kiaušinių dekoravimo meno.
Marginom su vašku. Ir labai keikiau savė, kad šio
stebuklingo daikto (mamos dovanoto šulinėlio, kuriame kaitinasi ištirpintas
vaškas) nebuvau pasiėmusi į Kurtuvėnus, kur šventėm Velykas. Tai būtų gerokai
palengvinę mūsų marginimą, nes dažyti kiaušinius turėjome tuo pačiu metu
laikydami šaukštą su ištirpintu vašku virš žvakės. Nebuvo labai patogu, galit
patikėti tuo. Nėr net ko lyginti su šiuo protingu aparatu.
Taigi, numarginome du kiaušinius: abu reikalavo mašinų, tai
gavo mašinas. Dar prašė žvaigždžių, tai ant kiaušinių atsirado žvaigždės. Ir dar
mėnulis ir paukštukas ant Justo kiaušinuko, nes jam visada turi būti šiek tiek
daugiau nei pas Julių.
Kuo toliau, tuo dažniau kiaušinius pasirenku dažyti
natūraliom priemonėm: be tradicinio dažymo svogūnų lukštais, jau išbandžiau ir
dažymą su kavos tirščiais bei spanguolėmis. Šie abu kiaušiniai dažyti mėlynių
užpilu. O kiaušinių spalva skiriasi todėl, kad Justo kiaušinis buvo rudas,
Juliaus – baltas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą