Slidinėjame Italijoje

Anksčiau (tai yra, kol dar neturėjom vaikųJ) su Nerijum kiekvieną žiemą vykdavom slidinėti į kalnus. Kai jau vaikai vienas po kito pabiro, slidinėti vykdavo vienas Nerijus, aš likdavau namie. Tačiau šiemet buvo tvirtai nusprendusi, kad Nerijus pats vienas jau pakankamai prisislidinėjo.

Todėl kai vieną vakarą jis pasakė, kad draugai renka grupę ir organizuojasi kelionę į kalnus, tik sušnypčiau: „Net nedrįsk“. Bet turbūt Nerijus jau buvo tam nusiteikęs, nes iš karto papildė: „Aš turiu omeny, kad galėtumėm suplanuoti, jog abu važiuojame“. Aaa... tai, be jokios abejonės, keičia visą reikalą:)

Su tais konkrečiais draugais taip ir neišvažiavome: šiek nesutapo tiek norimas keliauti laikotarpis, tiek pačios kelionės vizija. Tačiau slidinėti išvažiavome. Spontaniškai. Nes užteko vieną dieną paskambinti Gražinai, kuri tą pačią minutę pasakė, kad jie su mielu noru važiuotų kartu, ir jau kitą dieną nusipirkome bilietus į Milaną. Labai pigius. Nes nusprendėme, jog turėdami bilietus vienaip ar kitaip vis tiek viską susiorganizuosime.  

Iš tikrųjų, veltui trynėm rankas, džiaugdamiesi tais savo pigiais bilietais: toliau viskas nėjosi taip jau labai paprastai. Nes paaiškėjo, kad apartamentai Italijoje labai griežtai yra nuomojami laikotarpiais nuo šeštadienio iki šeštadienio, o mums buvo reikalingas periodas nuo antradienio iki antradienio. Mums liko du variantai: užsimokėti už dviejų savaičių laikotarpį apartamentuose (labai didelė prabanga jau būtų) arba bandyti ieškotis standartinių viešbučių (na, kaina, lyginant su apartamentais, irgi ne itin patraukli gaunasi).

Kadangi ir viešbučių pasirinkimas internete nebuvo labai gausus, tiesiog užsirezervavome vieną, kurio kaina atrodė daugiau/mažiau padori. Ir nei vienas iš mūsų keturių net nesivargino perskaityti papildomų užrašų prie viešbučio, kurie teigė, kad “mašiną palikti reikia miestelyje, iš ten reikės keliauti gondola ir rogėmis.” Šitą užrašą perskaičiau jau visai prieš išvykimą, tačiau net ir tuomet nesureikšminau: tiesiog pagalvojau, kad tai nėra labai svarbu.

 

O pasirodo, tai buvo svarbu. Netgi labai.

Vos tik nusileidome Milane, man paskambino Giacommo, viešbučio savininkas. Ir paklausė, kada planuojame būti pas juos bei perspėjo, kad Gondola išvyksta 22:30. (Gondola? What the fuck is gondola?!) Garsiai šito nepasakiau, tik informavau, kad šitai valandai tikrai nespėsime. „Gerai, tuomet 23:30. Bet čia jau paskutinė gondola".

Ar galėtumėt patikėt: mes vis dar neteikėm tam ypatingos svarbos! Tiesiog nusprendėm, kad jeigu nespėsim į tą jų vadinamą gondolą, tiesiog nueisime į viešbutį pėsčiomis.

Į miestelį atvažiavome 23:20. Tas žodis „Gondola“ vis tik kirbėjo visiems paširdžiuose, tad džiaugėmės, kad atvykome laiku, ir ieškojome, kurgi tas mūsų viešbutis turėtų būti. Galiausiai, pabandžius susišnekėti su keliais atsitiktiniais žmogėnais, užėjome į vieną restoraną (Piceriją:) - čia mes taip nusprendėm, nors vėliau paaiškėjo, kad jokia ten ne picerija). Virtuvės šefas, išgirdęs mūsų ieškomo viešbučio pavadinimą tik išsprogdino akis: „Rifugio Belvederes? Juk jis – ten!” Ir parodė ranka kažkur aukštai aukštai į viršų – pačio kalno viršūnę. Staiga paaiškėjo, kad ta gondola – anaiptol ne smulkmena, į kurią galima nekreipti dėmesio. Ir kad jeigu jau praleisime tą paskutinę gondolą, turėsime ieškoti, kur pernakvoti, nes nėra jokių šansų į kalną su lagaminais užsiropšti patiems. “Gondolos. Gal galit pasakyti, kur gondolų stotelė?!” čia jau aš isteriškai paklausiau. Ir kad negaišti laiko kalboms, virtuvės šefas tiesiog metė visus savo rakandus ir su marškinėliais trumpom rankovėm (o karšta tai tikrai lauke nebuvoJ) išbėgo į lauką. Mes su Gražina pasileidome paskui jį, Nerijus su Dainiumi – greitai pradėjo pakuoti lagaminus iš mašinos ir bėgti paskui.

 

O va taip atrodė ta mūsų gondola, į kurią vis tik spėjome (ufff... ). Tiesa, fotografuota čia buvo jau kitą dieną – tuo metu buvo pats vidurnaktis, nereikia pamiršti:))

Išlipę iš gondolos, išvydome vieną iš viešbučio darbuotojų, jau laukiančių mūsų su rogėmis. Nes, pasirodo, gondolomis viskas nesibaigia: likusią kalno dalį iki viešbučio reikia įveikti rogėmis. Super duper nerealiai pramoga! Kuomet mes su Gražina įsitaisėme šiam vaikinui už nugaros, net nesitikėjome, kad laikytis reikės SMARKIAI, nes rogės lekia pašėlusiu greičiu. Ir nepaliovėme džiaugtis, kad turėjome kepures ant galvos, bo būtumėm gerokai pašalusios.

Tai va taip mes ir gyvenome: pačioje kalno viršūnėje. Tiesiog ypatingai romantiškai. Nes neturėjome nei radijo (tiesa, muzikos viešbutyje tikrai netrūko, nes visą dieną grodavo viešbučio kavinės repertuaras – visiškai nerealus ir kuriam neturime jokių priekaištų), nei televizijos, nei kompiuterio (Gražina, tiesa, turėjo savąjį, bet davė mums tik vieną kartąJ). Kadangi buvau nusiteikusi absoliučiam poilsiui (galvojau, kad visą laiką miegosiuJ), aš net jokios knygos nebuvau pasiėmusi (čia tai visai neblogai baigėsi, nes Gražina paskolino savąją). Ir, o čia tai visiškas stebuklas, net kortas buvau pamiršusi pasiimti (tačiau įsigijau, vos nusileidusi į miestelį). 

Va ir mūsų kalnų trobelė:

 

Taip, viešbutis buvo be galo romantiškas: aplinkui vien kalnai. Iš ryto, pavalgęs pusryčius, gali tiesiog stoti ant slidžių ir leistis žemyn. Vakare laiką gali leisti viešbučio restorane, kur, tarpe tarp patiekiamos keturių patiekalų vakarienės, gali žaisti kortomis bei klausytis kokybiškos muzikos.

 

Tačiau, aišku, buvo ir tam tikrų niuansų.

 

Pagrindinis jų: yra be galo sudėtinga patekti į miestelį. Tiksliau, ir sudėtinga, ir brangu. Nes norėdamas tiek nusileisti žemyn, tiek pakilti į viršų, turi prašyti viešbučio darbuotojų, kad tave rogėmis nuvežtų. Lipti kalnu pėstute griežtai draudžiama. Ta pramoga nusileisti rogėmis ne tik kad kainuoja nepigiai, bet ne visada yra galima (tuo metu, kai trąsos atidarytos arba lyginamos jomis važinėti irgi yra draudžiama). Į miestelį pasižmonėti mes vis dėl to vieną vakarą nusileidome, ir ryšium su tuo 5 valandas ten slampinėjome arba sėdėjome restorane, nes neturėjome, kaip grįžti namo. Na, žodžiu, yra minusų:)

 

Dar vienas nepatogumas (bet čia jau tik man asmeniškai) buvo tai, kad po slidinėjimo dienos, norėdami patekti į savo viešbutį, turėdavome įveikti galiuką juodos trąsos. Tai yra, pakyli su pakelėju iki aukščiausios kalno vietos, ir matai, kad ten stovi ožys. 

Aš dabar jau taip galvoju, kad tai buvo to kalnyno pavojingiausių vietų simbolis, nes Nerijus su Dainiumi buvo dar vieną panašų ožį šiek tiek kitoje kalno pusėje užtikę.

 

Neapsakomai džiaugiausi, įveikusi tą "Ožio" atkarpą pirmą dieną. Tačiau antrąją, kuomet jau ir taip buvau keletą kartų neblogai išsidrėbusi, pamačiusi Ožį (ir žinodama, kad kito pasirinkimo neturiu, jeigu nenoriu likti nakvoti kur nors kalno papėdėje) vos ne raudoti pradėjau.

 

Paskutinę dieną planavome nakvoti Milane. Tačiau vėliau labai džiaugėmės, kad nebuvome rezervavę jokių bilietų, nes vietoj to, kad važiuotumėm į Milaną, nuvažiavome... į Veneciją:)

 

Pakeliui į Veneciją žiauriai snigo (nežinau, ar galima iš nuotraukos įžvelgti, kokio didumo snaigės krito)



O Venecijoje (vos už kelių valandų kelio) - buvo plius 11. Neįtikėtina...

Čia vaizdas iš mūsų viešbučio Venecijoje lango. O dar yra žmonių, kurie sako, kad mano buto Fabijoniškėse pagrindiniai minusai, kad nėra vaizdų pro langą, nes jie žvelgia į priešais esantį namą. Va kaip iš tikrųjų yra, kai pro langą tiesiogine ta žodžio prasme gali vos ne paliesti priešais stovintį namą:)

Turbūt daugeliui kyla klausimas, o kur gi buvo mūsų vaikai, kuomet mes leidome laiką Italijoje? :). O gi labai smagiai atostogavo su Ineta:). Aišku, smagiai tai jiems. Inetai, įtariu, tos atostogos net ir labai prailgo. Nes ne tik, kad prižiūrėjo mūsų ir savo vaikus, bet ir šėrė mūsų žuvis, bei karts nuo karto nukasdavo sniegą mūsų kieme:)

 

Mes grįžome vėlai naktį, ir abu mažieji jau miegojo. Tačiau Julius, vos prabudęs, iš karto viską man išdrožė: apie tai, kad Justas vėmė, apie tai, kad jie nėjo į darželį ir apie tai, kad Inetos name gyvena piktas policininkas (????), kuris ateina į namus, jeigu vaikai neklauso ir triukšmauja:).

Kol mes laiką leidome ant kalnų, vaikai tenkinos mažesniais kalniukais - čia Ineta man atsiuntė jų atostogų nuotraukas:

Ačiū, Inetuk, už galimybę mums paatostogauti:). Kada  nors atsilyginsim:)