pirmadienis, rugpjūčio 02, 2010

Prisiminimų albumas: "Vasara 2008"

Vėl konkursai mane stumia į priekį su "Prisiminimų albumo“ kūrimu. Šį kartą tema buvo „8” – nesvarbu, kokiame kontekste, tačiau būtinai reikėjo panaudoti aštuonetą. Iš pradžių niekas nešovė į galvą, todėl nusprendžiau laiko pamąstymams skirti kiek daugiau, tačiau nepaisant, kiek sukau galvą, skaičiavau visokius naminius gyvūnus, bandžiau atkapstyti kokią nors mėnesio datą – niekur nebuvo aštuoneto. Galų gale pasidaviau, ir užklausiau paties Pauliaus, ar jam ką nors reiškia skaičius „Aštuoni“, o jis iš karto atsakė: „Gi mano trauma buvo 2008 metais”.

Aš net visa nutirpau. Nesuprantu, kaip galėjau nepagalvoti apie tai! Ir tą pačią akimirką pasidarė aišku, apie ką bus sekantis skrebukas. Apie įsimintiną 2008 vasarą. „Įsimintiną“ - blogąja prasme.

O tos vasaros pradžia nieko bloga nelinkėjo. Atvirkščiai, vasara prasidėjo netgi labai įspūdingai: visus metus lankęs papildomas pamokas arkivyskupijoje, Paulius ir kiti su juo lankę vaikai pačią pirmą vasaros dieną priėjo Pirmosios Komunijos. Ta proga jiems buvo iškelta didžiulė šventė, o mes džiaugėmės, kad Paulius dar vienu laipteliu užkopė aukštyn. Dabar aš kartais pagalvoju, kad kaip vis dėl to keistai viskas susiklostė: birželio 1-ą dieną Paulius pirmą kartą susitiko su Dievu virtualiai, o beveik lygiai už mėnesio – liepos 2-ąją dieną – nedaug tetrūko, kad su juo būtų susitikęs gyvai. Tfu tfu tfu, aišku. Ir ačiū Dievui, kad viskas nesusiklostė pagal blogiausią scenarijų.

O atsitiko visa tai stovykloje. Pats įvykis tikrai paprastas ir niekuo neypatingas: Paulius su draugais karstėsi ant estrados, norėjo parodyti ypatingą triuką, triukas nepavyko, ir Paulius krito ant galvos. Nuo to momento jis nelabai ką prisimena. Už tai mes prisimename viską. Kaip aš su mama ir kūdikiu (Justui tuo metu buvo tik pusę metukų), sekdamos greitosios medicinos pagalbos automobilį, važiavome į ligoninę. Kaip aš, sėdėdama prie vairo, per ašaras nemačiau kelio. Kaip mama puolė garsiai melstis, kai išvydome, kad mūsų sekamame greitosios medicinos pagalbos automobilyje įsijungė švyturėliai, o automobilis dar labiau padidino greitį, nors jis ir taip jau buvo viršijamas. Kaip aš mamai užrikau liautis, nes pajutau, kad galva tuoj sprogs ir nebeatlaikysiu. Kaip paskui ligoninėje praleidom visą naktį, klausydamos diagnozių, kurios vis keitėsi: „Kaukolės lūžio nėra, kraujo įsiliejimo į smegenis nėra“, tada „Kaukolė skilusi, kraujas į smegenis išsiliejęs – reikalinga operacija“, dar vėliau „Kaukolė skilusi, bet išsiliejimo nėra, operacijos irgi bent jau kol kas nereikia“... Viską prisimename, tarsi tai būtų įvykę vakar.

Iš tiesų, būtent paskutinė diagnozė buvo teisinga: Pauliui skilo kaukolė, tačiau kraujas į smegenis neišsiliejo, todėl pagrindinis gydymas buvo lovos režimas. Ir ramybė. Daktarai daug nedaugžodžiaudavo, tiesiog pasakydavo, kad suaugusiam tokia trauma galėjo būti mirtina, o vaikui... Vaikų organizmas yra stebuklingas. Todėl mums beliko laukti.

Vat tokia ir buvo ta mūsų 2008-ųjų vasara. Pusė jos prabėgo paprastai, linksmai – na, tiesiog atostogaujant. O kitą pusę mes sėdėjom tarsi ant adatų, gyvi tikėjimu ir žinodami, kad šansai, jog viskas praeis be pasekmių ar su jomis yra beveik lygūs. O pasekmės galėjo būti baisios: epilepsija, migrena, galvos svaiguliai... Ir dar galas žino, kas. Ačiū Dievui, po truputėlį jau atsiplaiduojame ir nusiraminame – galbūt tai tiesiog buvo pamoka mums, koks gyvenimas gali būti trapus.

Ir skrebukas yra toks: padalintas į dvi dalis. Pirma pusė marga, vasariška, linksma. Antroji – simbolizuojanti antrąją vasaros pusę – niūri, pažymėta kraujo ir medicinos pagalbos ženklu. Bei ramune, kuri šiuo atveju simbolizuoja būrimą iš žiedlapių: „Viskas bus gerai“, „Ne“, „Viskas bus gerai“, „Ne“... Tačiau niūri nuotaika vyrauja tik pas mus – tai, kad vasara ir toliau tęsiasi, simbolizuoja drugeliai, kurie skraido ir toje, ir toje pusėje. Jungiančioji abiejų vasaros dalių grandis – Dievas. Arba tiksliau, jį simbolizuojantis škaplierius, kurį Paulius laikė rankose savo svarbios šventės – Pirmosios Komunijos - metu, kuri, kaip minėjau, vyko pirmąją vasaros dieną. Ir nuotrauka, esanti centre, yra būtent iš šios šventės –neįsivaizdavau jokios kitos fotografijos, kuri galėtų geriau perteikti temą. Fotografijoje net įamžintos vienuolės, kurios vėliau visą vasarą meldėsi už Paulių, ir vis teiraudavosi, kaip jam sekasi!
Nuotraukos kairėje esantis pakabukas – žuvytė, kuri buvo įteikta vaikams, kad šie atsimintų, jog Jėzus nuo šiol visada bus su jais (žuvytė – Jėzaus ženklas, nes jis buvo žvejys). Spausdintas tekstas dešinėje - iškarpa iš Pauliaus medicininio išrašo, išleidžiant jį iš ligoninės.
Tiesa, pirmoji skrebuko pusė man atrodo kiek per tuščia, ir galbūt ateityje dar kiek papildysiu, bet šiai dienai niekas nešovė į galvą.

14 komentarų:

  1. kraupu...kiekvienos mamos baimė kad vaikui atsitiks kokia trauma ar nelaimė. Palaima kad sūneliui viskas baigėsi gerai, ir tikrai, tokie įvykiai mum tik primena kad gyvenimas ištiesų yra l.l trapus.
    Smagu kad užduotis išprovokavo tokį daug ką pasakantį skrebuką :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nieko sau.... Čia tai skrebukas... Šiurpi istorija... Nuoširdžiai tikiu, kad stebuklą padarė ne tik paties vaiko organizmas, bet ir visų jūsų tikėjimas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Irma, tikrai, kad palaima, jog viskas baigėsi gerai. Tik vat aš dabar tai jau paranoja sergu ir visą laiką taip pergyvenu, jeigu jis kur vienas važiuoja :). O jeigu dar kada pasako, jog galvą skauda (o kam gi jos kartais neskauda? :)), tai iš vis iš karto puolu į paniką :)
    Aiva, aš irgi tikiu tikėjimo galia.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Oho, kokia šiurpi istorija... Net šaltukas nubėgo. Tikrai ačiū Dievuj, kad viskas laimingai baigėsi.

    Zmogiuke

    AtsakytiPanaikinti
  5. *Inga SVEIKINU!!! Prašau atsiųsti man savo adresiuką kad galėčiau Jum išsiųsti priziuką: (irma0408[eta]yahoo[taškas]com)
    Skrebukas toks prasmingas ir gilus, kad net gerą vardą suteikia skrebo hobiui.

    AtsakytiPanaikinti
  6. jetau, skaičiau ir ašaros riedėjo skruostais... baisu... niekam to nepalinkėčiau...džiaugiuosi, kad viskas laimingai baigėsi. tikrai, sukrečianti istorija ir įdomus skrebukas.
    Sveikinu su laimėjimu ;)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Oi geras kaip fainiai! :). Kaip smagu ką nors laimėti :).
    Remini, iš tikrųjų buvo baisu... Tikrai niekam nelinkėčiau tokių išbandymų.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Akys pilnos asaru... Kaip as tave suprantu.... bet screbuka neisdrisciau padaryti,tiesiog kadaise skaiciau kad viesinimas nemaloniu-blogu ivykiu, siuo atveju vizualiai (screbukas), leidzia jiems ir tolaiu gyvuoti. Na gal cia man taip jautriai, nes pati lygiai pries 10 metu nuo jusu ivykio buvau "pristatyta" prie ano pasaulio vartu... Jo, labai sveikinu su laimejimu! :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Oi, Leja, na ir išgąsdinai... Bijosiu dabar eit miegot :)
    Niekada nebuvau girdėjus tokio dalyko, bet labai noriu tikėt, kad čia tik prietarai.
    Kita vertus, aš labai tikiu žmogaus minčių galia - nelaimės yra prisišaukiamos, kuomet jų bijai ir įsileidi jas į save. Ir pagal šį požiūrį, kuo labiau nelaimes viešini, tuo jos tau tampa tarsi "artiesnės" ir tu jų liaujiesi bijojęs. Ir tada jos nebegali keroti. Tai aš labai tikiuos, kad mano atveju šis požiūris pasiteisins :).
    Džiaugiuosi, kad tu irgi prie tų vartų neužsibuvai:). Įsivaizduoju, kad dabar turėtum jautriau į visokias tokias nelaimes žiūrėti.

    Ir ačiū visoms už sveikinimus!

    AtsakytiPanaikinti
  10. Ai, dar pagalvojau... Na, čia kad save dar labiau nuraminti ir į lovą su ramia širdim nužingsniuoti :). Iš tiesų, skrebukas yra ne apie pačią nelaimę, o apie Dievą ir tikėjimą: vasaros pradžioje įvyksta didelis įvykis sūnaus gyvenime, nes jis prieina prie Pirmos Komunijos, vėliau - ypatingai jaučiamas Dievo buvimas tiek per mūsų tikėjimą, tiek per pvz. vienuolių maldas ir rūpestį.
    O šiaip (dabar tik pagalvojau), kad vis tik keista, jog iš pačios nelaimės mes neturim absoliučiai nei vienos nuotraukos, nors Paulius 10 dienų gulėjo ligoninėje, vėliau visą mėnesį specialiai jam sutvarkytoje verandoje. Turbūt kažkaip pasąmoningai nenorėjome to fiksuoti.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Norėjau atsakyti į Lejos komentarą:
    bet screbuka neisdrisciau padaryti,tiesiog kadaise skaiciau kad viesinimas nemaloniu-blogu ivykiu, siuo atveju vizualiai (screbukas), leidzia jiems ir tolaiu gyvuoti.
    Betgi Ingos sūnelis beabejo įvertins kad mama įamžino tokį siaubingą jo gyvenimo momentą. Pasijus kad esa Dievo palaimintas, kad motinos mylimas, kad pats esa drūtas ir nepasiduodantis.
    Gyvenimas juk ne tik rožės ir vaivorykštės, tai kam ignoruoti tokias rimtesnes temas skrebukam? ...ar jos nevertos vietos mūsų skrebo albumuose? Jei nenori viešinti forumuose tai kitas reikalas, skrebinkite asmeniškumus tik sau pačiom ir savom ar šeimos akim, bet skrebinkit sunkesnias temas vardan labiau reportažinio/dokumentinio šeimos gyvenimo įamžinimo.

    Lėjos išsakytas prietaringumas....Manau čia labai priklauso nuo individualo. Betgi aš esu kitokio požiūrio ;) Esu padarius du skrebukus kurių gamybos procese tiesiog išsiliejau visas neigiamas emocijas [tam žmogui ar/ir beviltiškai situacijai]. Neviešinau šių skrebukų, bet jie turi savo vietą slaptame albume. Pagaminus juos pasijutau lyg didžiausias akmuo man nusirito nuo pečių...man tai buvo galinga terapija skrebo būdu atsikratyti neigiamų emocijų. Taip kad šie skrebukai egzistuoja, bet jie neturi jokios gyvybės...man jie tiesiog buvo mediumas pro kurį išsikrauti.

    Galbūt aš ne taip jautriai žiūriu į viską kadangi tarp amerikiečių skrebinant mačiau viešinimą tokių asmeniškų temų kad net žandikaulis atvipdavo :O Ir nekeista kad iki šiol tas kraupiausias, baisiausias, ar liūdniausias skrebintas istorijas iki šiol tiksliai pamenu, ir netgi jų autorę. O ar manot kad mintyse taip pat užsifiksuoja rožiniai dekoratyviniai skrebukai? Neeee ;)
    Daug kas taip pat tiki kad pasidalinus savo skausmu ir nesekmėm jos sumažėja, palengvėja.

    Kaip pavyz. norėčiau jus supažindinti su viena iš mano mėgiamiausių ir super talentingų skrebukių Jen Gallacher.
    Jos vyriausias sūnelis Joey (11m.), prieš kelis metus mire nuo vėžio. Raudojo visa amerikiečių skrebukių bendruomenė, ir netgi nemažai moteriškių jai talkininkavo, parėmė, dovanų siuntė, bent kaip sugebėjo padėjo. Nepamenu kad kada būtų toks forumo susivienyjimas...forume 100 temų, maldų jos vaikui...iki paskutinės minutės. Pagalvojau ar aš sugebėčiau skrebinti jei prarasčiau vaiką, betgi Jen mane įkvėpė.
    Iki Šiol Jen skrebina apie savo sūnelį. Jos žodžiais "tai tam kad visados būtų įamžintas jo gyvenimas, ir kad jo broliukas su sese geriau jį pažintų ir jo neužmirštų. Ji sako kad skrebindama apie jį ji "švenčia jo gyvenimą", o neapgailestauja.
    Jos aprašymai visada tokie už širdies gribiantys, pavyz. šitame pavadintam "Tie trys žodeliai" , ji rašo kad kada sūnelis buvo arti mirties ir dažnai neaiškiai ir nesuprantamai kalbėdavo, jai pasakė: :Mama aš tave myliu", ir jai priėjus arčiau, dar kartą pakartojo...
    http://www.twopeasinabucket.com/gallery/member/48067-jengallacher/1644277-those-3-little-words-st-december-2009/?c=t

    Iki šiol Jen skrebina Joey nuotraukas šalia kitų šeimos narių jei skrebina asmenybės temą: pavyz. šiame LO "Šeimos Dinamika":
    http://www.twopeasinabucket.com/gallery/member/48067-jengallacher/1607402-family-dynamic/?c=t
    Žaviuosi tokiais žmonėm kurie sugeba savo skausmus pasidalinti su kitais. Manau kad Jen, atvėju, su gausia palaikymu, jai daug lengviau buvo.
    ***
    Ak, sorriukas kad okupavau tavo blogą ir tieeek prirašiau. Leja tikriausiai net neįtarė kad diskusiją užvirė :D

    AtsakytiPanaikinti
  12. Irma, aš irgi esu prijaučianti požiūriui, kad skausmas mažėja, kai juo daliniesi.
    O kalbant apie skrebinimą, tai aš tikrai manau, kad būtina skrebinti visas reikšmingiausias gyvenimo akimirkas. Pavyzdžiui, šiuo atveju savo skrebuku aš norėjau perteikti sūnui emociją, kuri tvyravo tą vasarą - jis dar vaikas, ir į viską žvelgia daug paprasčiau. Ir dabar, manau, kad jis nevisiškai suvokia nei pasekmių, kurios galėjo laukti, nei tos rizikos, kurią sukėlė sau darydamas triukus. Prie skrebuko (kaip ir prie kiekvieno skrebuko, kurį skirsiu jam) aš pridėsiu laišką, kuris dar labiau atskleis tai, kaip mes visi jautėmės. Tikiuosi, kad kai jis bus pakankamai subrendęs, toks albumas (ir su teigiamais, ir su neigiamais skrebukais) padės jam labiau suvokti tiek aplinką, kurioje augo, tiek save, tiek labiau suprasti tam tikrus mūsų poelgius. Ką gali žinoti, gal tuomet, kai jis bus subrendęs, aš jau nebegalėsiu to padaryti... Todėl stengiuosi užfiksuoti vaikystę jau dabar.

    Peržvelgiau Jen skrebukus. Iš tikrųjų, taip už širdies griebia... Nežinau, ar aš galėčiau tokiu skausmu dalintis. Tačiau visa širdimi noriu tikėti, kad net ir tokiais beviltiškais momentais neužsidaryčiau savy, ir stengčiausi paguodos ieškoti visais būdais. Tegul ir skrebindama.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Na gi, Ingut, siandiena ryte atsibudau ir pagalvojau, o juk tikrai "nieko tokio" ir nera cia uzfiksuota, matyt, isijauciau i tavo istorija (beja, nebandei rasyti straipsnius, o ne tik screbinti :)) Zinote, ta vaiku tema to-o-okia... man tai pats didziausias stebuklu-stebuklas zemeje...o jau kai Scrapuke apie tos "...3 zodzius" papasakojo,ir vel apsizliumbiau. Nepatikesite, bet taip dar Jen screbuku ir nepaziurejau, galvoju pirma atrasysiu, pribresiu...As taip pat absoliuciai ir negincijamai sutinku del to skausmo isdalinimo... bet, matyt, cia jau dominuoja musu visu skirtinga psichologija - esu Skorpionas, ir, na niekaip nemoku pasidalinti savo skausmu, zinau vistiek niekas nepades, turesiu pati suvirskinti ir isgyventi, tik tada skausmas bus mazdaug aprimes, bet aprimes tiek, kad prisiminus ji, manes jis nesugraudintu... o labai noreciau ismokti tos psichoterapijos screbinant, ir labai dziaugiuosi kam iseina tai padaryti :) Taip ir sekancia problema - screbuko aprasymas- atsiranda- nemokejimas issisakyti. Fu-u... na bandysiu nuorodas pasiziureti (po "mano" to ivykio kazkoks anormalus jautrumas svetimam skausmui, o i savo - isgyvensiu, isbrisiu...)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Leja, bet turbūt visada į svetimą skausmą jautriau yra reaguojama. Atrodo, jei man taip būtų, kaži, ar pakelčiau? O faktas, kad kai reikia, susiimi, ir pakeli. Ir beabejo, kad ar dalinantis, ar ne, bet su skausmu turi susidoroti pats žmogus. Bet bent jau man tai lengviau dalinantis :). Tada nors pamatai, kad be skausmo turi dar kai ką: artimuosius, draugus, pomėgius...

    AtsakytiPanaikinti