Nauji Metai, Senelis Šaltis ir nesuskaičiuojama gausybė eilėraščių:)

Pirmą Naujųjų Metų dieną abu su Nerijum iš pačių tolimiausių atminties kertelių traukėm visus įmanomus eilėraščius. Nes namuose vaikščiojo du Seniai Šalčiai, ir vis reikalavo sakyti po eilėraštį. Viskas vykdavo maždaug taip: Senis Šaltis Julius ateina prie manęs su savo raudonu Rimi maišu, žiūri į akis ir klausia: „Noji dovaų? Paakyk eilėaastį“. Ir aš turiu sakyti, o jis, nenuleisdamas žvilgsnio laukia. O kai jau sulaukia elėraščio pabaigos, linksmai nusišypso ir išdidžiai iš maišo ištraukia „dovaną“. Tada pasisuka į Nerijų, ir klausia to paties: „Noji dovaų?“. Ir taip neįsivaizduojamą galybę kartų viskas tęsėsi, nes negana to, kad tas maišas dovanų būdavo nesibaigiantis, bet dar ir Senių Šalčių buvo ne vienas.

Kai pirmą kartą pamatėm, kokios dovanos yra traukiamos iš to didžiulio maišo (pvz. viena lego detalė), net silpna pasidarė, įsivaizdavus kiekį eilėraščių, kuriuos teks pasakyt. Gerai dar, kad tie Seneliai Šalčiai labai jau nepretenzingi pasitaikė – jie nei kiek neprieštaraudavo, jei savo visų laikų topinį eilėraštį apie troleibusą Nerijus sakydavo milijoną kartų iš eilės – kol jam pačiam jis atsibodo.

Pradėjom nuo eilėraščių apie žiemą. Tuomet deklamavome tuos, kurie nors kiek buvo vaikiški. Na ir baigėme visokiausiais fragmentais iš „Anykščių Šilelio“, „Metų“ ar „Trakų pilies“.

O Senis Šaltis pas mus dabar „ant bangos“ todėl, kad tikrai turime tokią tradiciją per Naujus Metus sulaukti į namus ateinančio Senio Šalčio. Visame gražume! Oi, kaip myliu šią tradiciją... Aišku, šiek tiek kvaila, kad tokiame trumpame laikotarpyje vaikus aplanko net du „dovanų nešikai“ (Kalėdų Senelis įsliūkina paslapčia Kalėdų naktį ir palieka dovanų po egle, o Senelis šaltis ateina su maišu pats Naujųjų Metų išvakarėse), bet širdis neleidžia atsisakyti nei vieno iš jų. Tik vat dovanų „svorį“ vis mažinu, kad tai daugiau būtų simbolika, nei noras iš tiesų sulaukti kokios nors svajonių dovanos.

Rašiau, kad Kalėdų laikotarpio šiemet kažkaip visai nepajutome. Už tai Naujųjų sutikimas vien dėl Senelio Šalčio buvo ypatingas!

Išsitraukę karnavilinių rūbų dėžutę, vaikai visą vakarą matavosi kaukes ir sprendė, kokiu personažu norės būti. Paulytė išsirinko meškutės, Justas nykštuko, o Juliukas – katytės. Išdažėm visiems ūsus, kad tiktų prie kaukės (Julius baisiausiai reikalavo, kad katės ūsai būtų geltoni, tad iš pradžių nudažėm geltonai, paskui jau pats susivokė, kad geltona spalva nelabai matosi, tad perdažėme juodai) ir laukėm visą vakarą Senelio.

Laukti teko ilgai, nes šiek tiek susimakalavom, ir nesusikalbėjom su Seneliu dėl laiko. Tiek ilgai, kad vaikai ir užsimiršo, kaukes tai nusiimdavo, tai vėl užsidėdavo. Ir baigėsi tuo, kad kai jau išgirdome, kad Senelis skambina į duris, Julius puolė į baisiausią paniką, nes niekur negalėjo rasti savo katytės kepurės. Bėgo į vieną kambario pusę, į kitą – galop čiupo iš dėžės ežiuką, ir užsimaukšlino jį. Tad turėjome ežiuką su ūsiukais.

Tačiau kaip nušvinta vaikų akys išvydus Senelį Šaltį! Nors ką ten aš šneku, “vaikų akys”… būtumėt matę, kaip Nerijaus, pasipuošusio meškučiu, akys žibėjo… J

Kaip visada, man labai smagu buvo stebėti vaikų reakcijas ir elgesį. Visų pirma, kaip jie elgiasi pasitikdami Senelį: įžengia Senelis pro duris (oi gerą senelį turim – jau antri metai mums gelbėja!), ir klausia savo storu balsu: “Na, ar yra čia gerų vaikų?“. Ir Justas jau nežino, ką atsakyt - tik žvilgt į mane baimingom akim J. „Yra, yra“ – atsakau Seneliui, ir lydim senelį prie fotelio.

Kaip ir pernai, Paulytė su Justu puola sakyti eilėraščių. Ir choru, ir po vieną. Julius tik sėdi man ant kelių, ir nieko daryti nesiruošia. Čia vėl įdomu buvo, kaip iniciatyvą į rankas ima ir už Julių atsakinėja Justas: pvz. Senelis klausia: „Na, Juliuk, o tu gal irgi man kokį eilėraštį pasakysi ar dainelę padainuosi“?, ir Juliui dar nespėjus išsižioti, Justas atsako: „Ne, jis tai nei eilėraščio, nei dainelės nesakys. Jis tik paploti gali“. Senelis Šaltis nusijuokia, ir atsako, kad jeigu jau taip, tai jis labai džiaugsis ir tuo, jeigu Julius paplos. Bet net ir ploti Julius griežtai atsisako. Tačiau dovaną paima J

O pabaigai – keletas „žieminių“ eilėraščių. Nedaug jų turiu (ir dar mažiau jų mokuJ ), bet gal kam bus naudinga:

LEDINUKAS

K.Kubilinskas (ištrauka)

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

PER PŪGĄ, PER VĖJĄ

Autorius nežinomas (bent jau aš nežinauJ)

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo.
Jį pas mus šiandieną
Kiškiai atlydėjo.

Tai gražūs gražūs
Senio Šalčio batai,
Neša jie Senelį
Pas vaikus kas metai.

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo,
Prie eglutės mūsų
Šiandien atskubėjo.

Tai geras geras
Tu esi Seneli,
Tik greičiau atriški
Dovanų maišelį

SENELIS ŠALTIS

Aut. Jonas Lapašinskas

Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,
Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,
Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.
Akiniai dideli – Šaltis mato toli...
Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.
Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.
Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš...

NAUJAMETINIS 1

Ar miške gyveni, seneli?
Bet ten labai šalta.
Gal turi sniego namelį?
Tokį baltą baltą.

Kas lovelę tau pakloja?
Kai miegučio nori?
Kas dainelę padainuoja?
Ar mane sapnuoji?

Ten miške tarp eglių,
Linksma visada
Ar ilga, seneli,
Lapės uodega?

NAUJAMETINIS2

Aut. Martynas Vainilaitis

Mes nulipdėm Sniego Senį -
Sniego Senį Besmegenį.
Na, o Senis Besmegenis:
- Nesmagu, vaikai, be Senės!
Mes nulipdėm Seniui Senę -
Kaip ir Senis - Besmegenę.
Na, o Senė Besmegenė
Anūkėlių užsimanė.
Mes papustėm delnukus
Ir nulipdėm anūkus.