sekmadienis, rugpjūčio 26, 2012

Mūsų gerai išauklėti vaikučiai ir jų tobula mama:)

Šį įrašą dedikuoju savo mielai internetinei draugei Viktorijai, kuri nepaliauja kartoti, kokia nuostabi motina aš esu (nors nėra mačiusi manęs akyseJ) ir kuri bijo, jog mums atvykus pas juos (o planuojame!) jos mergaitės sugadins mano gerai išauklėtus berniukus:)

Tai va, Viktorija, papasakosiu tau visą teisybę, apie tai, kaip mes gyvename. O teisybė yra ta, kad darausi jau kaip ta mama iš anekdoto: „Geriausia dovana mamos dienos proga – kai vyras pasiima vaikus ir dingsta visai dienai iš namų“J. Nu žinok, aš irgi nerealiai džiaugčiausi tokia dovana, nors garsiai gal to labai ir neskelbiu. Nedažnai man tokių "dovanų" pasitaiko, bet vat kartais, kad drioksteli Nerijus, tai maža nepasirodo: pavyzdžiui, visai neseniai ne tik kad dienai – visom keturiom dingo. Su vaikais. Jis, mat, tokias mini atostogas pasiėmęs buvo, tad į kaimą išdūmė. Ir aš ta proga visai netikėtai paatostogavau. Gan smagiai, turiu pasakyti. Nes ne tik milijoną grožio procedūrų prisidariau, bet ir begalybę filmų peržiūrėjau. Todėl dabar galim diskutuoti apie ką tik nori: galiu pateikti autoritetingą savo nuomonę tiek visatos atsiradimo, tiek ateivių, tiek planetų susiformavimo klausimais. Arba galim diskutuoti apie religijas. Nes azarto pagauta peržiūrėjau filmus apie Jėzų ir apie Mahometą, apie krikščionis ir apie islamistus. Na, kad nebūčiau šališka:). Dar kažkaip nuklydau į mokslinių filmų sektorių, ir ta proga pažiūrėjau keletą filmų apie išprotėjusius mokslininkus. Žinau, žinau... gal galėjau ir ką nors lengvesnio „mergaitiškam“ savaitgaliui sugalvoti, bet turbūt man žinių badas, kad taip puoliau prie visų dokumentinių filmų. Dar gaminausi kokteilius. Nelabai man jie gavosi, tiesą pasakius, nes iš vaisvandenių turėjau tik vandens ir Blue Curacao (iki šiol mano miela kolegė U. leipsta juokais prisiminus, kaip bandžiau jos iškvosti, ar galėčiau pasidaryti „Margaritą“ iš tokių ingredientų). „Margarita“ nesigavo – išpyliau visą meną į kriauklę, o vat „Mojito“ pirmasis kokteilis gal ir gavosi nenusisekęs, už tai antrasis – tobulas. Gaila tik, kad tų progų eksperimentuoti nepasitaiko taip jau dažnai, tad turbūt netruksiu įgūdžius pamiršti. Tačiau pasakysiu tau: neįtikėtina, kiek visko žmogus gali nuveikti per keturias dienas:).

Taigi, tokia aš ir esu mama: taip, iš tikrųjų, man be galo smagu leisti laiką su vaikais ir tuo mėgaujuosi be galo be krašto. Bet patinka, žinok, pabūti ir be jųJ. Kita vertus, net mano brangi draugė Diana, kuri yra man pavyzdys (vis tik, augina net septynis (!!!) vaikučius) sakydavo, kad savo vyrui nepaliauja kartoti, jog jeigu jis nori, kad ji būtų ideali mama vaikams, privalo ją karts nuo karto išleisti pabūti be jų.

O dabar apie mūsų tuos du labai gerai išauklėtus vaikučius. Papasakosiu tau apie vieną iš mūsų dienų. Ketvirtadienį. Na, ne visos dienos būna tokios baisios kaip ši, tačiau išskirtinė ji irgi nėra.

Žodžiu, buvo taip. Grįžusi namo iš darbo, paskambinau auklei pasakyti, kad kitą ateitų kiek vėliau. Ta proga ji manęs klausia: „Ar tu jau buvau užlipus į vaikų kambarį? Ar matei, ką jie pridarė?“. Aš dar mačiusi nebuvau, todėl, aišku, mintyse prasisuko patys įvairiausi/baisiausi scenarijai. Tačiau perklausus, paaiškėjo, kad viskas ne taip ir baisu – na, viena siena visiškai dažais išterliota, pamanyk, baisaus čia daikto... Tačiau auklė nesiliovė: “Tu, Inga, eik dabar ir duok jiems kokią bausmę. Tikrai negalima taip elgtis – jokių ribų vaikai nežino, Jėzau, Jėzau, kaip gaila – ką tik išdažytos sienos ir taip nutepliota…”. Aš nebuvau tikra, ar kuri nors iš mažųjų galvyčių nesiklauso manęs, tad stengiausi šnibždėti kaip galima tyliau: “Na, bet gal taip jiems gražu. Gi jų kambarys, kaip ne kaip”. Tačiau auklė nesiliovė ir skaitė moralą apie mano bernužėlius toliau. Na, dažnai ji man juos skaito, tad jau pripratusi prie to.

Pakalbėjusi su aukle užlipau pasižiūrėti to “šedevro” – na, tikrai, kad visai gražu. Ir visai tinka vaikiškam kambary. Tačiau bandžiau būti “griežta”: “Ar jūs lapų neturite? Kodėl ant sienos pripiešėte?!”. Justas: “Mums taip labai gražu. Čia gi mūsų kambarys“. Aha, vis dėlto, mano pokalbį su aukle girdėjo. Vėliau tiek vienas, tiek kitas, su pasididžiavimu parodė, kurias „detales“ kuris piešė.

O jų kambarys tikrai darosi panašus į vaikišką kambarį: nutepliotos sienos, nulupinėti tapetai, perpus perplėštas mano tiek ilgai ieškotas žemėlapis.... Et, nebūnie. Jau aš tai tikrai ne iš tokių, kurie dėl tokių smulkmenų galvą suktų.

Dar šiek tiek padiskutavus, apie tai, kur galima piešti, o kur ne, nusileidau su Justu žaisti „Memo“. Kol mes žaidėme, Nerijus, visas net įraudęs nuo pykčio, bandė ištraukti kinderinius žaisliukus iš bide (!!!). Nebuvo tas jau taip paprasta, ir užtruko šiek tiek ilgiau nei planavo. Tad per tą laiką kol jis krapštėsi, sudegė visi jo džiovinimui į orkaitę sukišti obuoliukai. Sudegė taip, kad visi namai paskendo dūmuose, nuo dūmų sureagavo namo signalizacijos ir pas mus prisistatė apsauga. Julius tuo tarpu irgi nesnaudė: kol visi buvo užsiėmę savo reikalais, tylutėliai nusliūkino į darbo kambarį ir išlupinėjo pusę mano kompiuterio klaviatūros mygtukų. Didžiąją daugumą jau įtaisiau atgal į vietą, tačiau „Enter“, kurį remontuoti ėmėsi Justas, sulaužytas neatitaisomai. Ei, gal kas žinot, ar kas nors Vilniuje užsiima klaviatūros mygtukų keitimu?

Kas gerai, kad paskutiniu metu namuose bent jau muštynių nebėra. Arba beveik nebėra. Nes renkame pliusus: Justas vakare gauna pliusą, jeigu per visą dieną nebūna mušęs ir stumdęs Juliaus, o Julius – jeigu per visą dieną neprisisisioja. Esu pažadėjusi, kad surinkus dešimt pliusų, eisime pirkti kokio nors žaislo: vat iki ko priėjome, norėdami įtikinti Justą nevožtelti Juliui. Labiausiai man juokinga buvo tai, kad vos uždėjau pirmąjį pliusą abiems, jau kitą dieną šalia jų atsirado dar visa galybė didelių ir mažų, kreivų ir jau šiek tiek tiesesnių pliusukų. Išradingumo vyručiams tai tikrai netrūkstaJ

Tai va, Vikut, kokie geri tie mano berniukai ir kaip linksma su jais. Atvažiuosim, pati pamatysi. Ir galėsim kartu paieškoti efektyviausių auklėjimo priemoniųJ

14 komentarų:

  1. Aš tai pamačiusi kompą išardytą verkiau :).

    AtsakytiPanaikinti
  2. Inga, smagus irasas! As savo pupas be galo, be krasto myliu, bet pauziu oj kaip reikia :) Del pliusu gera ideja, tik as arba skaiciu mazinciau (pvz. savaite 6/7) arba tarpine nedidele dovanele po 5 ideciau, vis tik dar ikimokyklinukai... Be to juk ne kiekviena diena tikriausiai pavyksta pliusiuka gauti, tai tas zaisliukas labai jau nusikelia, o kuo mazesni vaikuciai tuo trumpesnis turi buti intervalas tarp veiksmo ir pasekmes. Veliau, kai gerai sekas ir kasdien pliusiukas irasomas, galima ilginti ir dovaneles mazinti :) na as cia kaip tavo aukle paporinau :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Oi, Jolanta, visai ne kaip mano auklė parašei - mano auklė be jokių argumentų kalba: "Negerai auklėji ir taškas" :). Šiaip, labai gera mintis dėl tarpinių dovanėlių - gal nors kokius lipdukus galiu pasiūlyti.

    Nors pliusus tai jie kažkaip per lengvai renka... Būna grįžtu namo, auklė jau išėjusi, tai man nieko kita nelieka, tik klausti pačio Juliaus: na kaip, gražiai su tavim elgėsi Justas šiandien? O kai Justas įsmeigęs savo degančias akis į jį žiūri, jam nieko kito nelieka, tik patvirtinti, kad tikrai gražiai:). Ir šiaip... pamiršta, ar čia šiandien buvo, ar vakar:). Bet sistema vis tiek veikia! Net esu nustebusi, kiek labai:)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai kategoriska aukle. Kadangi siek tiek tave pazistu, tai pritarciau tavo draugei Viktorijai!! O kad sistema veikia neabejoju. Prisimenu kadaise, kai dar neturejau vaiku, ziuredavau tokia laida "super mama", tai ten tuos metodus taikydavo: zvaigzdutes dalindavo uz gera elgesi o uz bloga reikedavo vaikui ant kedes pasedet. Labai suizavejus buvau ir sakiau tikrai taikysiu ir saviskiams :) Bet kol kas susitariu be zvaigzduciu :) Ant kedes niekada nesodinciau, svarbu suprasti jausmus kurie uz to elgesio slypi, juos vaikui ivardinti ir apie juos kalbeti. Be to ir alternatyvos svarbu, kaip elgtis supykus, kaip kai bloga nuotaika (pas mus dabar labai aktualu) ir pan.

    AtsakytiPanaikinti
  5. O Jolanta, kodėl ant kėdutės nesodintum? Aš tai ne ant kėdutės, bet pasėdėti (tiek,kiek vaikui metų) tai kartais liepiu. Ypatingai, tomis audringomis minutėmis, kai juos reikia išskirti. Aš vis galvoju, kad tai labai gera meditacinė priemonė:). Kodėl negerai taip elgtis?

    Ir kuri iš tavųjų merginų dažniau blogos nuotaikos būna? :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Vai tai tau, net keturias dienas be vyro, be vaikų! :)

    O kai apie tą ketvirtadienį skaičiau, tai negalėjau patikėti, ką mano akys mato ir skaito. Juokas pro ašaras.

    Dar labai patiko man ta vieta apie mažus šleivus Justo ir Juliaus pliusiukus šalia tavųjų. Išradingumui ribų nėra :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Egle, žinok tos keturios dienos labai geros buvo:). Tiesa, į pabaigą ta beribė laisvė jau kaip ir pabodo, ir jau visai laukiau sugrįžtančių, bet iš esmės, tikrai labai gerai buvo:)
    O ketvirtadienis... Jo, man po laiko jau irgi linksma, bet šiaip... nebuvo labai linksma tą dieną :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Inga, nesakau, kad ank kedutes sodinti negerai, ar kad tai neefektyvu, tiesiog apie save kalbejau, netiktu man, na ne mano metodas, man labai greitai vaiku gaila :)) zinau, kad neatlaikyciau. Pati buvau grieztai auklejama, gal del to, griezto tono vengiu, nekokie prisiminimai sukyla. Tokia kaltumo atmosfera pas mus tvyrodavo. As bandau vaiko sirdi pasiekti, parodyti, kad suprantu ji, bet vis tiek noriu, kad gerai elgtusi. Va, musu vyresnele dabar raukosi be galo be krasto: valgis nepatinka, uzsemimu (uz kuriuos moku ir vezioju susilus) nenori, televizoriu ijunk, kitaip oziai... Na as tada sakau: "suprantu, kad tau siandien nera noro/nuotaikos/nepatinka ir pan, bet zinai REIKIA! Televizoriu ziureti nesveika, galesi tada ir tada" Ir suku ta plokstele pora kartu :) Kantrybes reikia, bet tai mano kelias. Verbalinis emociju atspindejimas taip pat efektyvus, zinok kaip ranka nuima :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Supratau dabar:). Ai, man tai tinka visai tas pasėdėjimas - net ne ant kėdės sodinu: pasirenka, kur patys nori atsisėsti. Ir stengiuosi tai ne kaip bausmę traktuoti, o tiesiog kaip nusiraminimą. Kartais ir aš atsisėdu šalia, pavartom kokias knygas tuo metu...
    Tu matai, o aš galvojau, kad mažėlę turi galvoj:). Žinai, kai taip rašai, aš taip ir matau tave švelniai mokančią ir moralizuojančią:). Aš irgi kokius tris kartus sakau gražiai - paskui jau visaip gaunasi:)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Oi smagus tas jūsų ketvirtadienis buvo. Man rodos pas mane mažiausiai du tokie per savaitę būna :)) niu gal taip ir negražu sakyt, bet gera kad ne pas mane vieną tokie uraganai namuose siaučia :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Egle, aš dėl tos priežasties niekada nebijau pripažinti ir garsiai įvardinti, kad pas mus siaučia uraganai: tiesiog žinau, kad NE PAS MANE VIENĄ :))).

    AtsakytiPanaikinti
  12. aš jau galvoju, kad reiktų savam bloge pradėt ne apie darbelius rašyti, o apie vaikų iškrėstus "pokštus". kad ir šiandien pasigamino mano vaikinas "pokšėjimo aparatą", atėjo ir pasakoja koks tas jo naujasis aparatas nuostabus, koks jis laimingas tokį pasidaręs, o kad tas aparatas iš beveik pilno kakavos pokelio ir taip papokšėjo jog visos lubos rudais taškais nusidažė niekam nerūpi, jam ten kosmosas gavosi, o tėtis šveičia visą vakarą burbėdamas :)

    AtsakytiPanaikinti
  13. Egle, būtinai rašyk apie darbelius IR apie pokštus. Bo man tavo vaikinas tiesiog idealumo įsikūnijimas atrodo, o jūs patys su vyru tai kantrybės viršūnė - niekada nepagalvočiau, kad kada burbate:)

    AtsakytiPanaikinti