Tas paslaptingas Kūčių vakaras

Kuomet Kūčių stalas jau būna beveik paruoštas ir jau visi tuoj tuoj sėsimės prie stalo, aš visada prisimenu vieną epizodą iš vaikystės Kūčių vakarienės tėvų namuose. Seniai jau iš tikrųjų tai buvo (mano sesei Laimai buvo turbūt kokie trys metukai, kas reiškia, kad man - apie trylika), bet vaizdas taip ir stovi man akyse:  mes, visi keturi vaikai, trinamės aplink padengtą stalą. Viskas jau kaip ir suruošta, bet tėvai dar triūsia prie paskutinių patiekalų, todėl į stalą kol kas galim tik spoksoti ir laukti, kada gi jau pagaliau bus galima sėstis.  Laima bando mums visiems parodyti pirštu patiekalą, nuo kurio ji „startuos“ vakarienę ir, berodydama, įkiša suknelės rankovę į silkę su svogūnais pomidorų padaže. Mama susinervina, šiek tiek parėkia ir perrengia Laimą kita išeigine suknele. Po kiek laiko Laima vėl sukiojasi aplink stalą, ir galų gale klesteli ant kėdės, ant kurios, likimo ironija, kažkas, kas bandė daryti patiekalų rokiruotes ant stalo, ką tik padėjo tą pačią silkę su svogūnais. Mama vėl pradeda rėkti, dar kartą perrengia Laimą ir prisako šiai sėdėti ant kėdės ir nejudėti.

Prisimindama šį epizodą, dažnai pagalvoju, kad dabar mano Kūčios jau yra kitokios. Nežinau, gerai tai, ar blogai, bet jos kitokios. Galbūt todėl, kad į jas žiūriu šiek tiek paprasčiau ir gerokai nukrypstu nuo tradicijų, kurių buvo griežtai laikomasi mūsų namuose.

Taip, Kūčių vakarienei mes visi, visai kaip ir vaikystėje, nusimaudome ir pasipuošiame. Na, bent jau šiek tiek pasipuošiame: vaikai aprengiami marškinėliais, aš užsivelku suknelę, o Nerijus išlenda iš savo kasdieninių treningų. Taip pat tikiu, kad iki Kalėdų reikia gražinti visas skolas ir užbaigti visus pradėtus darbus, ir stengiuosi to laikytis. Tačiau nesiverčiu per galvą šveisdama namus advento laikotarpiu bei nekankinu vaikų dietomis Kūčių dieną (tarp kitko, tik pradėjusi pati ruošti Kūčių vakarienes supratau, kad vaikams atlaikyti tą dieną laukiant vakarienės ir valgant tik žirnius yra daug sunkiau nei suaugusiems, kurie tą vakarienę ruošia: juk ruošdamas maistą RAGAUJI!!!)

Šiandienos mano Kūčių vakarienėje yra epizodų, kuriuos išgyvenu iš naujo, tik jau kitame „amplua“: pavyzdžiui, įkalbėjimas vaikus paragauti Kūčių patiekalų. Turime mes tokį burtą, kurį praktikuojam: Kūčių vakarienės metu būtinų būtiniausiai reikia paragauti 12 patiekalų, kitaip kiti metai nebus sėkmingi. Pauliui, kuris nevalgo silkės (ir visų kitų žuvų), grybų, razinų ir daugumos daržovių bei negeria kisieliaus, tuos dvylika patiekalų tikrai sudėtinga būna surinkti. Nes ant stalo be visų šitų išvardintų dalykų nelabai daugiau ko ir būna. Tačiau ir Justui ne ką lengviau sekasi, nepaisant visų jo pastangų. O šiemet jis tikrai labai stengėsi. Tik pasekmės buvo apgailėtinos: aš giriu silkę, Justas ragauja. O paragavęs – žiaukčiodamas bėga į tualetą. Nerijus giria savo rinktus ir marinuotus grybus, Justas vėl bando ragauti, ir... bėga į tą patį tualetą. To paties. Nerijus sunerimęs sako: „Čia ne šiaip sau. Turbūt virusas“. Bet tas virusas kažkaip keista išgaruoja, vos tik Justas gauna leidimą valgyti, ką nori ir švytinčiu veidu pasisuka į pyragėlių su aguonom lėkštę.

Man Kūčių naktis visada išliks stebuklų naktimi. Na, garbės žodis, tikiu, kad ta naktis yra ypatinga. Todėl jeigu tik turiu kokių abejonių, Kūčių naktį buriuosi. Ir stengiuosi prisiminti, ką sapnavau. Justo vardas irgi buvo būtent Kūčių naktį išburtas (surašiau daug vardų ant lapelių, ir vidurnaktį abu su Nerijum traukėme). Labai nustebau šiemet išbrowsinus visą internetą ir neradusi jokių burtų-žaidimų, skirtų vaikams: figūruoja vien tik burtai, skirti norinčioms ištekėti! Keista, vienok. Na, visada galima lašinti su žvake į vandenį ir spėlioti, ką ten matai, bet dažniausiai man kokios nors visiškos berišybės gaunasi.

Kokių dar tradicijų laikausi? Po eglute Kūčių naktį paliekame sausainių Kalėdų Seneliui, o namuose sukabiname savo personalines Kalėdų kojines, kuriose ryta randame saldainių ir mandarinų.

Tas Kalėdų Senelis, įsliūkinantis į namus ryte,  yra už vis geriausias dalykas per Kalėdas. Vaikystėje tėvai niekaip negalėdavo su mumis susitarti, kad nepultumėm trečią nakties rėkti, kad jau yra padėtos dovanos: bandė mus įtikinti, kad kuo puikiausiai galima sulaukti ryto ir tuomet gražiai dovanomis pasidžiaugti. Kur tau čia išlauksi vaiku būdamas!!! (teisybę pasakius, aš tai keldavaus kaip galima anksčiau, nes labai bijodavau, kad kas mano dovanos neapkeistųJ). Šitas dalykas yra nepakitęs ir mūsų namuose: Justas, kuris šiaip pas mus miega ilgiausiai, Kalėdų rytą (na, tokį ankstyvą ankstyvą rytą) pabudo, nuskuodė prie eglės, o tada kaip paplūdęs puolė visus žadinti: „Paaauliau!!! Jau yra dovanos!!! Tėti!!! Jau yra dovanos!!!”. Visai kaip mes vaikystėje:)