Šešėlių teatras

Neseniai, diskutuojant internete su kitom mamom apie žaidimus su vaikais, išgirdau apie idėją surengti namie šešėlių teatrą. Iš pradžių niekaip negalėjau suvokti, kaip tą teatrą daryti, bet viskas tikrai išėjo daug paprasčiau nei tikėjaus: tiesiog vakare užgesinom kambary visas šviesas ir pridėjom aplink daug daug mažyčių žvakučių. Iš karto „pagavau“ visą esmę: žvakių šviesoje ant sienų buvo galima daryti kokius tik nori šešėlius. Bėda buvo tik tame, kad aš niekaip nemokėjau sugalvoti, kaip tas rankas-pirštus reikia sukinėti, kad ant sienų gautųsi šešėliai, primenantys kokius nors gyvūnus, o ne tiesiog kažkokios makaliūzės. Tiesa, kiškį mokėjau padaryt (ai, jis gi labai charakteringas – visus pirštus suspaudi į kumštį, išskyrus smaližių ir didįjį pirštą, va ir gauni gyvį su ilgom ausim), tačiau daugiau, bent jau mano akis, tai tikrai nieko tuose šešėliuose neįžvelgė. Tačiau išgelbėjo mane tai, kad mano vaikai dar yra tokio amžiaus, kai matoma yra ne akimis... Todėl pas mus ant sienos visos tos makaliūzės iš tikrųjų buvo... dinozaurai. Na kaip gi be jų?!

Pas Justą šiuo metu - dinozaurų laikotarpis. Tiesa, jau toks gerokai užsitęsęs... Vat kaip nuėjom į tą „Pasivaikščiojimą su dinozaurais“, taip ir vaikštom su jais iki šiol. Pirmiausia, namuose buvo surastos visos knygutės, kuriose yra nors koks dinozaurų pėdsakas. Tada surankiojom išsimėčiusius po visus kampus žaislinius dinozauriukus (liko dar nuo dinozaurų gimtadienio). Na ir paskiausiai, atėjo eilė vaizdajuostei – užteko vieną kartą uždėti „Žemė prieš mūsų laikus“ animacinį filmuką (na, kažkaip ten panašiai vadinasi), ir šis filmukas per kelias akimirkas perspjovė visus iki tol žiūrėtus teletabius, kurie vat taip va paprastai tapo istorija. O jeigu dar išgirstumėt, kaip gražiai Justas sako (taip išskemenuodamas) „Di-no-zau-as“ (kai tuo tarpu kitus, net žymiai paprastesnius žodžius, sako dar ganėtinai neaiškiai), suprastumėt, kaip labai tai rimta. Taip rimta, kad dėl jų net pakovoti galima. Ir paisterikuoti. Turėjau progos įsitikinti tuo visai neseniai, kai viename sendaikčių turguje palikau Justą laukti kartu su Paulium prie vieno žaislų stendo, prižadėjusi, kad grįžusi mašinytę (už pora litų) nupirksiu. Grįžus negalėjau savo akim patikėt, kad vaikas, vietoj to, kad džiaugtųsi nauja mašinyte, spiegia imamas ant rankų. Tačiau priežastis netruko paaiškėti: pasirodo, tame žaislų stende buvo kai kas daug labiau vertas dėmesio – AŠTRIADANTIS. Tiesa, kainavo jau ne du, o dešimt litų. Bet už tai jis dar ir riaumoti mokėjo! Ir taip Justas įsigijo savo Mylimuką. Tokį, su kuriuo kartu valgoma. Tokį, su kuriuo kartu einama miegoti. Žodžiu, tokį, su kuriuo praktiškai nesiskiriama.

Riaumojo ir tie mūsų „šešėliniai dinozaurai“. Riaumojo ir grėsmingai artinosi. Tiesa, artinosi tik tada, kai jiems būdavo leidžiama: Justas gana greitai suprato, kad kai šviesą uždegi – dinozaurai dingsta, užgesini – jie vėl atgyja.

Bendrai paėmus, Šešėlių Teatras man tikrai patiko, nepaisant to, kad vis turėjau nenuleisti akių nuo vaikų, kurių vienas vis stengėsi įkišti letenas į žvakes, o kitas vis grasinosi: „Uzpūūūsiu!”. Tai buvo toks... tikrai neįprastas laisvalaikio su vaikais praleidimo būdas. Patiko ir vaikams (sprendžiu iš to, kaip Justas vis rėkė: „Daaaan!“). Tik sekančiam kartui jau planuoju būti kiek geriau pasiruošusi – paieškojau internete, tai radau keletą pavyzdėlių, kaip reikia daryti tuos gyvūnėlius ant sienos.