sekmadienis, vasario 13, 2011

Ruošiamės Valentino dienai

Paskutiniu metu į blog‘ą nieko nerašau apie darbelius ne todėl, kad visko nespėju sutalpinti ar kad neturiu laiko – mes iš tiesų nieko nebegaminome paskutiniu metu. Na, tiesiog kažkaip neskirdavau tam dėmesio. Kiekvieną dieną aš kaip ir nusiteikdavau daryti vieną arba kitą darbelį, bet kažkaip viskas dienos metu taip jau susiklostydavo, kad to darbelio taip ir nepadarydavom... Gal to laiko tam neatsirasdavo ir dėl to, kad darbelių gaminimo procesas man šiaip kelia stresą - nežinau, kaip kitos mamytės organizuoja šį procesą (ir juolabiau, neįsivaizduoju, kaip tai turi vykti darželyje, kur auklėtoja turi sužiūrėti ne aplink tris, o aplink kur kas daugiau vaikų), bet kuomet jau mes darbuojamės, tai namai iš lengvos betvarkės virsta į totalų chaosą, o pačio proceso metu kol vienas vaikas bando ką nors priklijuoti, kitas jau tuos klijus ragauja, trečias, žiūrėk, kokiom žirklėm mosikuoja... Tai į priekį visa tai numatydama, aš turbūt pasąmoningai to vengiu.

Tačiau vat kartais žmogus imi ir pasiryžti kam nors, be jokių ypatingų pasiruošimų ar pastangų. Pavyzdžiui, mums taip buvo vakar. Prieš kelias dienas „panardžiau“ Eglės rekomenduotame puslapyje, ir nusprendžiau, kad užteks būti tokiems apsileidėliams, ir reikia bent jau Valentino dienos proga suruošti kokių nors įdomybių. Ir, žinokit, kai jau nusprendžiau, tai ilgai nesvarsčiau: jau nuo pat ryto atsikėlusi karpiau visokiausias širdeles, pasiruošiau kitas technologines priemones, kad vos vaikams subudus galėtumėm kibti į darbus.

Pirmiausia pagaminom drambliukus iš širdelių. Ant jų straublio dar būtų visai neblogai užrašyti ką nors Valentiniško, bet kol kas tiks ir taip. Drambliuką gaminome tiksliai pagal instrukcijas, kurias galima rasti čia.


Drambliukų gamyba vaikams patiko, bet, turiu pripažint, ne taip, kaip antrasis darbelis. Na, bet juk ir natūralu – juk į antrąjį dėjosi jų pačių nuotraukos! Antrojo darbelio eiga buvo tokia:
a) Pirmiausia paruošiau širdeles – iš spalvoto popieriaus iškarpiau širdeles, tada dar jas užklijavau ant balto kartono ir dar kartą iškarpiau. Galėjau, aišku, iš karto iš spalvoto popieriaus kirpti, bet čia tokia geniali mintis tik dabar man atėjo;
b) Skylamušio pagalba vaikai pramušdavo širdutėms rankų vietose skylutes bei pačių rankučių-širdučių vietose skylutes. Beje, darbuotis skylamušiu vaikams patiko bene labiausiai – ypač šią sritį norėjo okupuoti Justas;
c) Pro skylutes reikėjo perverti siūlą (čia jau buvo Juliaus sritis –pamačiusi, su kokiu entuziazmu jis tai daro, net sugalvojau tokio tipo lavinantį žaidimuką pagaminti, apie kurį papasakosiu kitame įraše). Pravertą siūlą aš užrišdavau.
d) Kiekvienas vaikas išsirinkdavo, kokio žmogaus foto ant širdutės nori klijuoti: Paulytė išsirinko pasigaminti sau širdutę su Juliumi, Julius su seneliu, Justas – su tėčiu. Pamatę vėliau, kad darbuotis sekasi visai neblogai, tų širdučių prigaminome ir daugiau.
e) Prie kiekvienos širdutės kitoje pusėje priklijavome po medinį pagaliuką. Išvydę galutinį rezultatą, vaikai nusprendė, kad tai yra ledai, ir puolė juos „valgyti“
Na va – mes Valentino dienai namus jau praktiškai ir papuošėm:). Tiesa, jeigu energijos dar bus, dar planuoju išbandyti Eglės paveikslų su širdutėm kūrimą bei dar planuoju Valentino dienos proga kiekvienam vaikui suruošti čiulpinuką su širdutėmis.

O Jums noriu palinkėti kuo šiltesnės, romantiškesnės ir smagesnės Valentino dienos! Daug kas į tą šventę žiūri skeptiškai, bet… žvelgiant realiai, juk ne tiek daug linksmų švenčių mes turime, tad kodėl gi nepasidžiaugus tomis keliomis?

8 komentarai:

  1. Šaunuoliai! Mes dar nieko Valentiniško nepasidarėm.

    Inga, rašai, kad tu anksčiau už vaikus keliesi, tai kada? O vaikai kada?

    Nes aš nesvarbu, kada nusistatyčiau žadintuvą, Angelo beveik visada mane anksčiau už jį prižadina.

    O kada miegot eina tavo vaikučiai, o kada tu? :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Paprastai aš keldavausi kartu su vaikais, nesvarbu, kada jie beatsikeltų. Tačiau paskutiniu metu namo įrengimas mane varo į stresą, tai aš keliuosi anksčiau: aš keliuosi apie 7.30-8.00, o vaikai keliasi vėliau: Julius apie 8.30-9.00, Justas 9.00-9.30. Aišku, visokių dienų būna, bet daugiau mažiau taip. O einam miegot tai labai vėlai... Aš juos vedu migdyt 10.00, bet Julius užmiega tik apie 11.00, Justas - 11.30. Bet jie abu ilgai miega pietų - kai nueina 2.00, tai būna, kad atsikelia 17.30 (nu jau žadinu tokiu metu, bo paskui bijausi cirkų vakare:)). O aš einu miegot apie 12.30 vakare (jeigu kokio pokerio nesugalvoju online pažaist:)). Būna, kad bemigdydama juos pietų, užmiegu ir pati. Tada tai susinervinu atsikėlus, ypač, jeigu neplanuotai nulūžtu:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aišku :) Aš tai Angelo guldau apie 19:00-19:30. Jis pats vienas ir iš karto užmiega. Dieną nebemiega jau senokai. Ryte keliasi apie 7:00-7:30.
    Aš einu miegoti apie 1:00-2:00 nes prie kompo sėdžiu ir skaitau knygas.
    Keliuos po 7:00. :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nu, žinok, aš irgi ne taip jau seniai tokį "patogų" ritmą įvaldžiau - Julius pas mane kokius metus keldavosi vos ne 6 (čia jau kaip jam susišviesdavo). Tai aš dabar TAAAIP žiauriai džiaugiuosi, kad pagaliau jis miegot pradėjo:).
    O dėl dienos pietų, tai net nežinau. Aš pati jį labai mėgstu... Paulius iki pirmos klasės pietų miegodavo, tai kažkaip ir šiuos du bičus guldau. Nors Justas teoriškai gali ir nemiegoti - kartais taip pasitaiko.
    O tai kada jūs abu su vyru grįžtat iš darbų? Nes jeigu aš vaikus guldyčiau 19.00, tai jie tik pasisveikint su grįžusiu iš darbo tėčiu spėtų, o aš to laaabai nenorėčiau:)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tai va iš kur jūs to laiko turit!

    AtsakytiPanaikinti
  6. Simona, turi omeny, kad vaikai visą dieną pramiega? :). Jo, aš irgi nesiskundžiu laiko trūkumu:).

    AtsakytiPanaikinti
  7. Inga, aš nuo kovo mėnesio vėl dirbsiu.
    O dirbantį Luciano Angelo mato tik 10 minučių per dieną...
    Liūdna, bet tiesa. Štai kodėl aš su Angelino tiek daug itališkai šneku.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Aš visą laiką ir galvodavau, kaip gi yra tose šeimose, kur vaikas eina miegoti 7 val. Tik įsivaizduodavau, kad gal ten tėvai grįžta anksčiau iš darbo. Na, tikrai, kad liūdna.
    Bet nesupratau, kodėl tu su Angelino kalbi itališkai. Ir iš kur tu moki tą kalbą? Juk abu su Luciano jūs jau Vokietijoj susipažinot, taip?

    AtsakytiPanaikinti