Tikros itališkos pušys ant lietuviškos palangės

Girdžiu, kaip auklė, visai prieš man išeinant į darbą, bamba: „Ir kas čia per šiukšlės ant palangės? Būtų mano valia, visas tas pusgyves gėles išmesčiau, ir nusipirkčiau porą gražių gėlių... Ir iš kur dar čia šitie vazonai su žolėm atsirado?!“

 

Ech...ir ką čia bepridursi... Visų pirma, tos „šiukšlės“ ant palangės kažkada irgi visai pelnytai vadinosi gražiomis gėlėmis. O visų antra, tomis „žolėmis“ vazonuose mes ypatingai didžiuojamės. Nes auga ten ne bet kas, o tikros itališkos pušys. Na, žinot, tos, kurios milžiniškus kankorėžius veda.

 

Buvau užsiminus, kad vaikams vienas didžiausių džiaugsmų Italijoj buvo ieškoti tų kankorėžių (kai važiavom su Rita iš „Excursus“ į vieną pirmųjų savo kelionių, jos metu Rita pripasakojo, kad rasti tokį kankorėžį Italijoje reiškia „laimę“. Aš tą patį perpasakojau ir saviškiems, tai jie bais jau tos laimės norėjo). Tai va, prisirinko abu vaikinukai tų kankorėžių ir, išsidėrėję su Nerijum, tam tikrą jų skaičių parsivežė namo. Nerijui kilo mintis pabandyti, ar kartais iš tų sėklų neišaugtų daigai, išsigrandė, kartu su vaikais pasodino ir... voila – dabar visa mūsų palangė sėte nusėta vazonų su jau prasikalusiomis pušelėmis. Na, iki tokių pušelių, kurios ves kankorėžius joms dar toli (tik Justui su Julium to labai neakcentuojam, nes jiems tai atrodo, kad čia labai labai greitai), tačiau jeigu viskas gerai, mūsų kieme turėtų pradėti žaliuoti tikros itališkos pušys. Jėga, ne? J