2013 09 Keliaujame: šį kartą po Šiaurinę Italiją

Turėjau tokį nuotykį draugų sodyboj – ėjau sau ramiai ežero liepteliu ir, aišku, tuo pačiu metu beeidama dar ir telefoną maigiau. Viena lieptelio lenta buvo išlūžusi, dėdama koją to nepastebėjau, praradau pusiausvyrą ir... pusiau įkritau į vandenį. Tiesiogine ta žodžio prasme „pusiau“, nes į vandenį tikrai kritau. Tačiau Tomas, kuris stovėjo visai šalia (tik kurį laiką, matydamas mane svirduliuojančią, negalėjo apsispręsti, ką labiau verta gelbėti – mane ar telefoną) paskutiniu momentu vis tik spėjo nutverti mane už rankos. Tad taip ir pakibau ant rankos, iki pusės vandeny. Gera žinia buvo ta, kad telefonas vis tik liko išgelbėtas. Ne tokia gera žinia buvo ta, kad sušlapau vieninteles savo kelnes, o oras tą savaitgalį nebuvo toks jau labai pasaka. Dar blogesnė žinia buvo ta, kad ranka, su kuria vožiausi į lieptą, iki alkūnės nusidažė tamsiai violetine spalva (bet čia ne iš karto). Na, o pati blogiausia žinia ta, kad šita sutrenkta ranka po gero mėnesio sąlygojo tai, kad man pradėjo skaudėti... koją. Supratau tai, kai skausmas jau pasidarė toks, kad eiti galėjau tik šlubčiodama. Ir supratau tai likus tik dienai iki mūsų suplanuotos kelionės į Italiją (na, kada gi daugiau užsirašysi pas daktarus, jeigu ne kelionės išvakarėse).
 

Kaip bebūtų keista, vaikai prieš kelionę nesusirgo. Nei vienas. Tad prieš išbėgdama pas gydytojus ir tvarkyti paskutinių reikalų kelionės išvakarėse, palikau jiems daiktus susipakuoti patiems. Nelabai tikėjausi, kad jie taip ir padarys, tačiau grįžusi vėlai vakare iš tiesų radau dvi sukrautas kuprines. Julius (4.0) mane pritrenkė: prie jo kuprinės turinio visiškai neturėjau ko prikibti.  Jis apgalvojo viską: lagamine radau maikučių ir ilgom, ir trumpom rankovėm, mėgstamiausių kelnių komplektą, megztuką, kepurę nuo saulės... Iš pradžių nustebau, kad nėra nei triusikėlių, nei kojinių, tačiau vėliau pamačiau, kad vis tik ir jų Julius nepamiršo – tiesiog susidėjo į atskirą kuprinės kišenę. O Justo (5.5) kuprinę... visą reikėjo iškratyti laukan ir pakeisti švariais ir jo nešiojamais rūbaisJ

 

Dalinuosi mūsų maršrutu Italijoje – jeigu kada planuosite keliauti į šį regioną su vaikais, galbūt pravers (ačiū Ritai iš Excursus už nerealią pagalbą planuojant!)

Buvau nusprendusi, kad visur nakvynes rinksiuosi tik kempinguose: taip ir pigiau, ir vaikams erdvės daugiau. Kempingų paiešką buvau pasilikusi vos ne paskutinei minutei, ir dėl to vėliau gailėjausi, nes dauguma kempingų, kaip bebūtų keista, (juk rugsėjo mėnuo tikrai jau ne sezonas!!!), buvo užimti. Tačiau likome labai patenkinti kempingu, kuriame apsistojome – San Francesco Village.

 

Pirmą dieną nusprendėme dedikuoti vaikams ir, pasimaudę Gardos ežere bei susipažinę su kempingu, leidomės į Gardalendo atrakcionų parką. Šiame parke aš jau buvau lankiusis ir anksčiau, su Pauliumi ir Aušrine, tačiau parkas man nuo to meto kėlė vien slogius prisiminimus: tuo metu buvo žiauriai karšta, žmonių buvo begalė ir prie kiekvieno atrakciono reikdavo laukti po keletą valandų. Nuo to karto prisiekiau sau daugiau niekada gyvenime nevažiuoti į jokias keliones liepos-rugpjūčio mėnesiais. Šį kartą važiavome rugsėjį, bet vaizdelis buvo beveik toks pat. Gal skirtumas tik toks, kad šį kartą buvom savo laiko šeimininkai ir parke galėjome likti iki pat jo uždarymo, kuomet jau nebe taip karšta, o ir žmonių parke lieka mažiau.

Buvau svarsčiusi įsigyti metinį Gardalendo abonementą (nes kaina vieno apsilankymo parke bei metinio abonemento skiriasi kiek mažiau nei du kartus), bet džiaugiausi, kad to nepadariau – tą dieną atrodė, kad supynių visiems jau per akis (tiesa, ateitis vėliau parodė, kad vis tik neužteko tos vienos dienosJ)

 

Parke labai gražu – milijonas atrakcionų, vietų pasifotografavimui bei siuvenyrų parduotuvėlių. Net nepastebėjom, kaip prabėgo diena.

 

 

Baigėsi diena ne su tokiais maloniais nuotykiais. Išeinam iš parko, visi jau žiauriai nusikalę. Taip žiauriai, kad Julius, matydamas atrakcionus, čiupdavo man už rankos ir rėkdavo: „Ne!!! Viskas!!! Jokių "paskutinių"!!! Jau buvo paskutinis! Važiuojam namo!!!”. Tai va tokie pavargę mes buvom. Taigi, išeinam iš parko, ir Nerijus klausia manęs: „O tu prisimeni, kur pastatėm mašiną?“. Manęs klausia! Tos, kurią galima įvesti į pastatą ir tada linksmintis, žiūrint, ar atrasiu išėjimą atgal. Kelio atgal aš nežinojau. Aišku, kad nežinojau, čia ir būti negalėjo kitaip! Pradėjom vaikščioti ir ieškoti. Naktį. Vieno didžiausių Europoje pramogų parkų mašinų stovėjimo aikštelėse. Nerijus eina eilėm ir tikisi, kad kokia nors mašina atsilieps į signalizacijos pultelį. Aš su vaikais seku iš paskos. Galiausiai Nerijus susinervina ir pareiškia, kad nieko nepadedu sekiodama iš paskos, tad liepia man eiti ieškoti į kitą pusę. Iš pradžių jau vien tokia mintis man pasirodė juokinga – turint omeny, kad aš visiškai neskiriu mašinų ir net savo nuosavą mašiną atskiriu tik iš numerių. Bet po dar gerų penkiolikos minučių klaidžiojimo vis dėlto ir aš patikėjau, kad šansai rasti mašiną padidės, jeigu ir aš prisidėsiu prie paieškų. Todėl sužinojau mašinos numerius (392) ir markę (Opel) iš išėjau į kitas eiles. Julius eina su manim, Justas su tėčiu. Palaukusi, kad Nerijus negirdėtų (nebenorėjau dar labiau didinti įtamposJ), klausiu Juliaus: „Juliuk, o tu žinai, kokios spalvos mūsų mašina?“ Žinojau, kad šituo vaiku galiu pasikliauti – Julius iš karto atsakė: „Va matai šitą mašiną? Mūsų irgi pilka, tik truputį tamsesnė“. Tuomet parodė į kitą mašiną: „O va mašinos ženklas toks“. „Juliuk, tu net mūsų mašinos ženklą žinai?!”. “Taip. Mačiau ant mašinos vairo“. Šito vaiko organizuotumas ir pastabumas mane žiauriai stebina, nes nei Paulius, nei Justas tokios savybės neturėjo. Ir radom mašiną... Mes su Juliuku.

 

PS. Kitą dieną prie pusryčių stalo Justas sako (prisiminęs piratus Gardalende): „Tėti, kai tu būsi seneliukas, aš tave visada ginsiu. Nes aš nenoriu, kad mano vaikai neturėtų senelio. Nes jie turbūt savo senelį mylės labiausiai už visus. Nes juk ir aš savo senelį labiau negu jus myliu...“.

Ot nesugadintas vaikas – dar nežino, kad pernelyg didelis atvirumas ne visada yra gražu ir malonuJ

 

Antra diena buvo skirta susipažinimui su Sirmionės miesteliu, kuris pelnytai vadinamas viso Gardo ežero puošmena. Vat šią dieną galima jau buvo pajusti, kad tikrai ATOSTOGAUJAME: kempinge jau viskas buvo pažįstama, tad streso jau buvo ženkliai mažiau. Atsikėlę ryte nuėjome į vietinę parduotuvėlę pirkti spurgų bei į restoraną kavos (t.y. man kavos, vaikams – plakto pieno), išsimaudėme ežere ir – iškeliavome. Tarp kitko, tas spurgų valgymas buvo vienas smagiausių atostogų ritualų: kadangi šitame kempinge nakvojome 5 naktis, galėjome išbandyti visus skonius, tad labai greitai išsirinkome savo mėgstamiausius variantus ir jau iš vakaro svarstydamo, kokią gi spurgą valgysime rytoj.

 

Sirmionėje privargome ieškodami vietos priparkuoti mašiną (nesuprantu, iš kur tiek žmonių rugėjo mėnesį!!!), tačiau nei kiek nesigailėjom tų kilometrų, kuriuos reikėjo klampoti iki miestelio: vaikai ėjo žvalgydamiesi prikritusių kankorėžių (pirmąjį, aišku, rado Julius), grožėjomės nepaprastais vaizdais. Neprailgo laikas ir miestelyje: pašėrę žuvis ir antis, prisivalgę ledų bei palaipioję po pilį, turėjome priminti sau, kad mašinos pastatymo laikas jau baiginėjasi, ir pažintį su miesteliu baigti kiek anksčiau,  nei patys natūraliai būtumėm sugalvoję.

Kadangi iki dienos pabaigos laiko dar buvo daug, svarstėme, ką daryti toliau. Atviras zoologijas sodas, į kurį buvome galvoję važiuoti, jau nebedirbo. Aš siūliau važiuoti iki Veronos, bet Nerijus prisiminė, kad ten jau buvo, ir kad Verona jo nesužavėjo. Priėmėm paprasčiausią sprendimą: nusprendėme tiesiog likti namuose ir susipažinti su savo miesteliu (pica pica pica vakare!!!)

 

Trečia diena buvo skirta susipažinimui su Gardos ežero apylinkėmis. “Žydruoju Italijos perlu” vadinamas ežeras yra paskelbtas UNESCO saugomu objektu ir įrašytas į gražiausių pasaulio ežerų 12-tuką: šiaurinę ežero dalį supa uolos ir didingos Alpių kalnų grandinės, o tarp jų įsispraudę pūpso jaukūs, senove dvelkiantys kaimeliai ir miesteliai. Apylinkes supančiuose slėniuose bręsta vynuogės, alyvuogės ir citrusinių vaisių derlius.  

 

Kelionę nusprendėme pradėti nuo Varones krioklio. Aš, teisybę pasakius, jį įsivaizdavau kiek kitaip – standartiškai krentantį krioklį, tad supratusi, kad didingų vaizdų čia nėra ir krioklys tarsi įrėmintas tarp kalnų, gavau šiek tiek nusivilti. Tačiau bet kokiu atveju, nesigailėjom čia pasukę.

Sekanti mūsų stotelė - Limone sul Garda miestelis. Jeigu taip labai nebūčiau pasitikėjus Rita, turbūt miestelį būtumėm pravažiavę jo net nepastebėję jo. Tačiau kaip džiaugiausi nepraleidau pro akis Ritos pastabos, kad „miestelis be galo gražus“. Pasirodo, atrasti patį miestelį, net ir važiuojant visai pro jį, yra nepaprastai lengva. Tačiau oi, kaip verta čia užsukti!!! Kai galiausiai įžengėme į miestelio teritoriją, buvome pritrenkti ten tvyrančios atmosferos. Šį miestą, kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, garsina citrinmedžiai: dekoratyvinės citrinos prie italų namų durų skambučio, citrinų likeris.

Paskutinė stotelė buvo – Malcesine miestas, iš kurio planavome pasikelti į kalnus. Vos atvažiavę į Malceine, ilgai neklaidžioję radome pakelėjus ir, išsipirkę dviejų valandų stojimą mašinų aikštelėje, pakilome į Monte Baldo kalną. Buvo rūkas, tačiau nepaisant to, dar vieną iš kelionės tikslų – apsilankyti kalnuose – pasižymėjome kaip įvykdytą. Nerijus gavo progą pamatyti, kaip atrodo slidinėjimo trasos vasarą, vaikai palakstė bei pašnekino lamas (iš kurių čia pat verpiamos kojinės, kurios kažkodėl iš karto ir su kiniškom etiketėm parduodamosJ), o aš... šiaip paslampinėjau – be jokio tiksloJ

 

Diena buvo ilga, o vakare tradiciškai išsiruošėme valgyti vakarienės (prisitaikėme prie italų grafiko, ir normaliai valgydavom tik vieną kartą per dieną - vakare). Aš visą dieną buvau prisisvajojusi, kad vakare valgysiu risoto su jūros gėrybėmis. Tačiau kai pagaliau vakare nuėjome į kavinę, paaiškėjo, kad risoto ruošiamas tik tuo atveju, jeigu bent du žmonės jo užsisako. Susinervinau nerealiai. Vėliau įkalbėjau Justą, neva risoto yra be galo skanu, tad jis irgi užsisakė. Jau geriau būčiau to nedarius... Nes gavau patiekalą ne su man įprastais jūrų gėrybių gabaliukais (cha cha, aš tik taip risoto ir įsivaizduoju:)), o su pilnom kriauklėm, moliuskais bei dar dviem didžiuliais krabais ant viršaus. Justas, patiekalą išvydęs, buvo tiesiog šokiruotas: "Kodėl jie juos nužudė?!!!". Man, prijaučiančiai vegetarei, bet nespjaunančiai į žuvį, vien nuo vaizdo silpna pasidarė. Savo porciją šiaip ne taip įveikiau (iki šiol bloga prisiminus), Justas – net neprisilietė. Jo vegetariniai įsitikinimai vis tik stipresni nei manoJ.

 

Penkta diena – Zooparkas, kuriame (bent jau pagal reklamas) gyvūnai vaikšto laisvi, o tu tiesiog važiuoji pro juos su mašina ir gėriesi. Na... po Serengečio parko turbūt sunku būti nustebintam. Mums nepatiko. Net nepasakyčiau, kad tie gyvūnai labai jau laisvai ten vaikšto: mes savo kelyje sutikome tik vieną povą. Su savimi buvome pasiėmę morkų, bananų (nes Serengetyje buvo galima gyvūnus maitinti), tačiau nebuvo jokios galimybės gyvūnų pamaitinti. Tad viso ko pasekoje, morkas ir banans sušlemštėm patys.

 

 

 

Vakare, netikėtai nelauktai, prisivalgę namie išsivirtų makaronų ir palikę Nerijų šiek tiek padirbėti, vėl išvažiavome į Gardalendą. Nebuvome to planavę, tačiau... taip jau gavosi (labai jau sunku buvo susitaikyti su faktu, kad pramogų parkas vos dvidešimt kilometrų nuo mūsų). Buvo šeštadienis, ir įtariau, kad parke žmonių bus daug, tačiau kad bus TIEK daug negalėjau įsivaizduoti. Tačiau mes buvom pailsėję (abu vaikai numigo po zoologijos sodo), tad penkių valandų parke mums pakako per akis: nuėjome į 4D filmą, dar keletą kartų pasivažinėjome mėgstamiausiais Justo ir Juliaus atrakcionais ir, su paskutiniais lankytojais, išėjome iš parko.

O dienos pabaiga buvo identiška jau tai praleistajai Gardalende: Julius ir vėl rėkė, mašinos ir vėl neradome (nepaisant to, kad bandžiau visaip kaip įsidėmėti, kur ją statau)

 

Šešta diena – kelionė link Adrijos jūros.

 

Apsistojome Adriatic kempinge. Prabangos šiame kempinge nebuvo jokios, bet Nerijus vien pamatęs namelius pasakė, kad jam čia patinka daug labiau. Ir iš tikrųjų: erdvės čia buvo daug,  nameliai apsupti pušų (vaikų džiaugsmui begaliniam), jūra – vos keletos minučių atstumu. Tiesa, mes su Justuku pasigedome spurgų rytais, bet tai nebuvo labai didelė problema, nes kruasanų buvo ir čia.

Kempingą rinkausi dėl jo padėties – jis visai šalia žymiausio Italijos kurorto Lido di Jesolo (vos ne kaip mūsų Palanga). Ironiška – iki jo taip ir nenuvažiavome. Nes eiti buvo per toli, o bandydami nuvažiuoti su mašina patekome į tokį kamštį, kad supratome, jog jeigu greitai neapsisuksime, vėliau dvi valandas praleisime vien laukdami prie išvažiavimo.

Tačiau vakarą leidome smagiai: mūsų kempingo virtuvė buvo pakankamai gera, šalia baseino vyko programa vaikams (Julius iš karto nulėkti šokti kartu su kitais vaikais).

Turėjom labai draugiškus kaimynus italus. Pirmą vakarą grįžę nuo jūros sulaukėme dovanėles: puokštelės bazilikų bei pakelio čipsų. Nerijus neliko skolingas, ir greitai iš šaldytuvo ištraukė mano gaminto tinginio likutį, bei nunešė jiems. Neužilgo gavome dar vieną siuntinuką – vyno butelį. Vat kaip gimsta draugystėJ

 

Septinta diena – Venecija. Mes su Nerijumi buvome čia žiemą, tačiau norėjome vaikams parodyti „skęstantį miestą“, tad atvažiavome dar kartą. Na, Venecija kaip visada... daug žmonių, balandžiai, mielos siauros gatvelės...

 

Prie jūros prisirinkome kankorėžių. Ir kriauklių. Ypatingai džiaugdavomės radę tokią „susuktą“. Čia ir vėl nepralenkiamas buvo Julius: susirado vietelę kopose, iš kur sugebėdavo rasti nerealiausių kriauklių. Ir visai nesvarbu, kad bandydavom jį įkalbėti bent jau iš ryto ieškoti ateiti prie jūros (kur tikimybė, kad jūra per naktį išmetė naujų kriauklių yra kaip ir didesnė), jis vis tiek braukdavo į savo firminę vietelę. Ir rasdavo, kaip nekeista!

Rita paskutinei dienai buvo patarusi grįžti vėl prie Gardos ežero. Tačiau man norėjosi padaryti savaip, tad vieto to, kad užsisakyčiau nakvynę prie Gardos ežero, užsisakiau prie Como ežero, apie kurį buvau girdėjusi labai daug gerų žodžių (na, pavyzdžiui, kad čia buvo filmuojamas Oušeno vienuoliktukas, atostogauti mėgsta Madona bei Bekhemai). Bet jau geriau būčiau paklausius Ritos... Taip, apylinkės aplink Como ežerą nerealios – ežerą iš abiejų pusių supa kalnai. Tačiau mūsų užsakytas kempingas buvo ežero šiaurėje. Žvelgiant į žemėlapį, akivaizdaus skirtumo tarp to, kur apsistoti (šiaurėje ar pietuose) kaip ir neįžvelgiau, tačiau jis tapo akivaizdus vos atvažiavus: kuo labiau važiavome į šiaurę (į kalnus), tuo labiau krito tempertatūra. Kai jau iš mūsų turėtų 28C liko tik 19C, Nerijaus kantrybė trūko: „Viskas, suku atgal“. Taip ir padarėme. Tai kainavo mums papildomas 2 valandas kelio atgal (ir mano sąžinės graužatį dėl to, kad taip vėlai atšaukiau viešnagę), tačiau nesigailėjome: sugrįžome į savo jau pažįstamą kempingą prie Gardos, į savo turimus 28C ir turėjome nerealų paskutinį vakarą.

 

 

Myliu myliu myliu ItalijąJ