Klausimas: nuo kada reiktų pradėti vaikščioti su vaikiukais į teatrus, parodas ir t.t.? Na, aš suprantu, kad jeigu turi vaikiuką, kuris yra ramus, ir kurį ne problema yra vestis bet kur nors ir nuo pirmų dienų, tuomet tas klausimas gal ir neiškyla, bet man jis labai aktualus, nes aš pati labai mėgstu daug keliauti, visur eiti, todėl turiu tą nežmonišką troškimą pripratimą prie tokio ritmo ir savo atžalėles, kad tai jiems būtų tiesiog įprasta ir kad vėliau viešose vietose nesielgtų kaip laukinukai.
Kai viena draugė pasakė, kad su savo pusantrų metukų dukryte ėjo į lėlės teatrą, net išsižiojau: jau įsivaizdavau save sėdinčią teatre, visą išraudusią ir bandančią nuraminti Justą. Apie tai, kad jis gražiai sėdėtų man ant kelių net kalbos nėra – jis net einant pasivaikščioti nei už ką neduoda rankos, o vos tik pasisodinus ant kelių greitai nusliuogia ir pabėga.
Tačiau gal būtent dėlto, kad draugė užsiminė, kad su dukrele jau „atidarė“ kultūrinimosi sezoną, mano tėčiui paskelbus, kad turi pakvietimus į Šiauliuose besilankantį cirką nedvejodama nusprendžiau surizikuoti ir nueiti ten su Justuku.
Ir žinote ką? Buvau tiesiog maloniai priblokšta – visą pirmą pasirodymo dalį Justukas kuo gražiausiai išsėdėjo ant kelių ir nenukreipdamas akių žvelgė į sceną, kur pakaitomis pasirodymus rodė akrobatai, klounai, įvairūs žvėreliai... Buvo labai smagu stebėti, kas labiausiai patinka Justui, nes tai labai atsispindėjo jo išraiškose. Aišku, įdomiausi buvo tie pasirodymai, kurie Justukui kažką priminė: besisupantys akrobatai (Justas vis bandė išaiškinti „nesuprantančiai“ mamai, kad jis irgi labai nori suptis), žonglieriai su kamuoliukais (be abejo, įdomiausia šitoje vietoje irgi buvo patys kamuoliukai, o ne kaip jie skraido ore), šuniukai (au au), meškutės (rrrrr...), dviračiai (brrr....). O juokingiausia man buvo tuomet, kai išėjo žonglierius su panašiais į apelsinais kamuoliukais (na, oranžinės spalvos). Justas mandarinus tiesiog dievina, ir vos pamatęs kamuoliukus pradėjo rodyti į juos ir reikalauti: „Det, det“ (čia jau reikia suprasti „Duok“J)
Žodžiu, buvo labai labai smagu, ir dabar aš jau galvoju, kad eiti į tokius pasirodymus (kur vaikutis jau gali kažką jam pažįstamo atrasti) su 1 m 2 mėn vaikeliu yra tikrai ne per anksti. Be abejo, buvau apsirūpinusi visa reikalinga amunicija: buteliukais su arbatėle, džiūvėsėliais, tyrele... Taip pat, be abejo, kad viso pasirodymo mes tikrai nematėme: po pertraukos, pamatęs, kad arenoje (cirkas vyko arenoje, o ne lauko palapinėje) galima laisvai lakstyti ir, kas iš viso yra jėgiškiausias dalykas, galima laipioti laiptais aukštyn žemyn, Justas sėdėti visiškai nebenorėjo. Bet ne bėda – aš tikrai jau ir taip didžiavausi juo, tad mes antrą dalį tiesiog pralaukėme už durų (nes salėje liko vaidinimo stebėti Aušrinėlė), kur Justas siautė su balionais.
Kai viena draugė pasakė, kad su savo pusantrų metukų dukryte ėjo į lėlės teatrą, net išsižiojau: jau įsivaizdavau save sėdinčią teatre, visą išraudusią ir bandančią nuraminti Justą. Apie tai, kad jis gražiai sėdėtų man ant kelių net kalbos nėra – jis net einant pasivaikščioti nei už ką neduoda rankos, o vos tik pasisodinus ant kelių greitai nusliuogia ir pabėga.
Tačiau gal būtent dėlto, kad draugė užsiminė, kad su dukrele jau „atidarė“ kultūrinimosi sezoną, mano tėčiui paskelbus, kad turi pakvietimus į Šiauliuose besilankantį cirką nedvejodama nusprendžiau surizikuoti ir nueiti ten su Justuku.
Ir žinote ką? Buvau tiesiog maloniai priblokšta – visą pirmą pasirodymo dalį Justukas kuo gražiausiai išsėdėjo ant kelių ir nenukreipdamas akių žvelgė į sceną, kur pakaitomis pasirodymus rodė akrobatai, klounai, įvairūs žvėreliai... Buvo labai smagu stebėti, kas labiausiai patinka Justui, nes tai labai atsispindėjo jo išraiškose. Aišku, įdomiausi buvo tie pasirodymai, kurie Justukui kažką priminė: besisupantys akrobatai (Justas vis bandė išaiškinti „nesuprantančiai“ mamai, kad jis irgi labai nori suptis), žonglieriai su kamuoliukais (be abejo, įdomiausia šitoje vietoje irgi buvo patys kamuoliukai, o ne kaip jie skraido ore), šuniukai (au au), meškutės (rrrrr...), dviračiai (brrr....). O juokingiausia man buvo tuomet, kai išėjo žonglierius su panašiais į apelsinais kamuoliukais (na, oranžinės spalvos). Justas mandarinus tiesiog dievina, ir vos pamatęs kamuoliukus pradėjo rodyti į juos ir reikalauti: „Det, det“ (čia jau reikia suprasti „Duok“J)
Žodžiu, buvo labai labai smagu, ir dabar aš jau galvoju, kad eiti į tokius pasirodymus (kur vaikutis jau gali kažką jam pažįstamo atrasti) su 1 m 2 mėn vaikeliu yra tikrai ne per anksti. Be abejo, buvau apsirūpinusi visa reikalinga amunicija: buteliukais su arbatėle, džiūvėsėliais, tyrele... Taip pat, be abejo, kad viso pasirodymo mes tikrai nematėme: po pertraukos, pamatęs, kad arenoje (cirkas vyko arenoje, o ne lauko palapinėje) galima laisvai lakstyti ir, kas iš viso yra jėgiškiausias dalykas, galima laipioti laiptais aukštyn žemyn, Justas sėdėti visiškai nebenorėjo. Bet ne bėda – aš tikrai jau ir taip didžiavausi juo, tad mes antrą dalį tiesiog pralaukėme už durų (nes salėje liko vaidinimo stebėti Aušrinėlė), kur Justas siautė su balionais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą