Liemenė su mašinėle

Aš kartais užsiiminėju rankdarbiais. Gal net tiksliau būtų sakyti, ne kartais, o pastoviai prie ko nors krapštausi – tai siuvinėju, tai mezginėju, tai dar ką nors sugalvoju... Tačiau nors tam skiriu pakankamai daug savo laisvalaikio, vienos srities, į kurią norėčiau vis giliau ir giliau lįsti, neturiu. Iš vienos pusės, tai labai apriboja, nes beveik viską moku daryti tik „pusėtinai“, iš kitos pusės – tai suteikia ir daug galimybių, nes daug ką moku „pakankamai“, kad galėčiau įgyvendinti tai, ką sugalvoju.
Šį savaitgalį buvau sugalvojus numegzti Justukui megztuką. Kadangi ilgai galvoti ir planuoti niekada nemėgstu, kaip tariau, taip ir padariau: nuėjau į spintą, išsitraukiau siūlus, išsirinkau tuos, kurių bent jau „turėtų užtekti“ ir ėmiausi darbo. Ir ... kaip visada būna, kai pradedi ne nuo to galo... pasekmės gavosi tokios:
- Kadangi bemezgant sugalvojau, kad Justukui megztinį norėčiau megzti kitokiu raštu ir iš kitos spalvos, mezgiau jau ne megztinį, o liemenę;
- Kadangi mezgiau iš likučių, liemenė gavosi pusiau mėlyna, pusiau žalia. Tai dar būtų visai gražu, jeigu...
- Vėliau nebūčiau sugalvojus, kad Justukas labai džiaugtųsi nešiodamas liemenę, ant kurios nupiešta kokia nors mašinytė. Kadangi liemenė jau buvo beveik baigta, kai tai sugalvojau, mašinytę teko ne išmegzti, o išsiuvinėti, o čia mėlynas/žalias fonas pasitarnavo tikrai ne į gerą;
- Geras dalykas nors tas, kad dabar žinau, kokį megztuką Justui megsiu artimiausiu metu, ir šį kartą pasistengsiu padaryti viską teisingai: jau susikūriau paveikslą mintyse, dabar kulniuosiu į parduotuvę siūlų ir tik tuomet imsiuos darbo.

Bet kokiu atveju, rezultatu pons Justuks tikrai liko patenkintas: vis burzgia ir rodo į mašiną (ech, būtų nors kiek vyrėlesnis, suprastų, kad čia ne bet kokia mašina, o mašina iš RATŲ, bet tą, taip sakant, galės įvertinti vėliau).