Chemijos būrelis būsimam mokslininkui

Mano Paulius ruošiasi būti mokslininku. Kadangi per savo gyvenimėlį jis ne tiek daug kartų keitė savo būsimas profesijas, gali būti, kad jis tuo klausimu jau ir apsisprendė.
Atsimenu, kai vos vos pradėjo šnekėti, ir jo klausdavom, kuo bus užaugęs, tai atsakydavo „Dirbsiu degalinėj. Pilsiu benziną“. Vėliau buvo įsitikinęs, kad bus būgnininku. Na o vat iš karto po būgnininko sekė mokslininkas. Ir kol kas, turiu pripažinti, jis labai sistemingai eina tos savo būsimos profesijos link.

Jeigu manęs kas prašytų atgaminti, nuo ko viskas prasidėjo, greičiausiai atsakyčiau, kad nuo Krrraupiojo mokslo serijos knygutės „Cheminis chaosas“. Be abejo, turbūt tai nebūtų visiškai tiesa, tačiau būtent šią knygutę prisimenu aiškiausiai. Prisimenu, kaip visai atsitiktinai ją nupirkau parduotuvėje. Prisimenu, kaip jis ją nešiodavosi su savim visą laiką, bandydamas kaip galima greičiau perkąsti. Ir kaip, taip besinešiodamas, ją paliko „Rimi“ prekybos centre prie kasų. Ir kaip vėliau desperatiškai bandėm ieškoti tiek parduotuvėje (ten, kur praganėme), tiek knygynuose – viskas buvo veltui: kasininkės tos knygutės nerado, o knygynuose ši knygų serija jau buvo išpirkta. Ir tik po kelerių mėnesių mes pagaliau ją užtikome internete, kur vienas žmogus ją ne pardavinėjo, o mainė. Prisimenu, kaip mes džiaugėmės, kai šis žmogus sutiko ją keisti į mūsų pasiūlytas knygas. Ir kokie buvom laimingi, kai jau pagaliau šią knygą vėl laikėme rankose. Tiesa, šiek tiek nuklysiu į lankas. Tame mainų puslapyje netgi padariau tokį eksperimentą: buvo įdomu, per kiek laiko įmanoma susirinkti knygas, kurių pardavime nėra, o tau jų reikia. Rezultatas: visą Krrraupiojo mokslo, meno ir istorijos seriją (berods, 14 knygų) surinkom per tris mėnesius. Neblogai, a? Bet grįškim atgal prie esmės. Taigi, nors dabar Pauliaus knygų lentynoje galima rasti ir daugiau knygų apie įdomiąją chemiją, cheminius bandymus, tyrinėjimus ir t.t., vis dėlto manau, kad viskas prasidėjo būtent nuo "Cheminio chaoso".

Pauliaus kambarys yra prifarširuotas kolbų, apsauginių kaukių, padidinamųjų stiklų ir visokiausių įtartinų medžiagų. Vieną kartą po lova radau valgomąją sodą. Kitą kartą - spintoje paslėptą actą. Nesu paranojikė, ir žinau, kad bombos Paulius tikrai nesirengia gaminti, tačiau faktas, kad šias medžiagas gali užtikti ir mažieji vaikai, be abejo, kad mane neramino. Todėl dabar esame sutarę: visos medžiagos turi būti sustatytos aukštai spintoje, kur mažieji jokiu būdu negalėtų pasiekti. Dar didesnės ramybės dėlei, įtaisėme Pauliaus kambaryje kabliuką, kuris užrakina kambarį iš išorės, kad mažieji negalėtų ten patekti be kurio nors iš suaugusiųjų (ar Pauliaus) priežiūros. Ir įvedžiau taisyklę: jokie bandymai su medžiagomis negali vykti be mano priežiūros. Nors ištiesų, tai čia bene pati kvailiausia taisyklė: puikiai suprantu, kad ar su mano priežiūra, ar be jos, rezultatas yra bemaž toks pat: jokie bandymai nevyksta. Nes aš nė velnio nesuprantu, kaip tos medžiagos gali/turi reaguoti tarpusavyje, todėl visų bandymų labai bijau.

Ir dar kambaryje stovi mikroskopas. Ne koks tai vaikiško tipo, kuriuos Paulius jau yra turėjęs ir anksčiau, bet gan galingas, parneštas iš fizikų laboratorijos, kur dirba Nerijaus pusbrolis. Mikroskopas – vienas mėgstamiausių Pauliaus laisvalaikio leidimo būdų, antras po kompiuterio. Po jo stiklu yra tyrinėjama viskas: plaukai (tyrinėjama, ar žmonių ir kačių plaukų sandara skiriasi), gėrimai (tiek paprasčiausi limonadai, tiek kažkokie jau specialūs tirpalai), augalai (kuriais Paulius net ir Turkijoj nepamiršta pasirūpinti), belekas...

Tai vat kiek toli yra pažengęs tas mano Paulius. O dabar, jo teigimu, jam jau reikia tobulėti toliau, todėl gimtadienio proga visų prašė nešti dovanas pinigais. Nes dabar jau, atseit, labai reikia teleskopo.

Šiaip, aš tikrai palaiko visas idėjas, kurios skatina vaikų žingeidumą ir norą mokytis ir tobulėti, tačiau teleskopo atveju buvau (ir kol kas esu) labai skeptiška. Visų pirma, niekada nesu pastebėjus kažkokio ypatingo Pauliaus susidomėjimo dangumi ir žvaigždėmis. Tai yra, taip, jis skaito daug enciklopedijų, o jose, kaip ir apie daugelį kitų dalykų, yra rašoma ir apie kosmosą bei žvaigždynus. Tačiau kad jis žvalgytųsį į dangų, nesu atkreipusi dėmesio. Tiesa, Vilniuje tos žvaigždės gal nelabai ir matosi, tad gal čia ir nėra ko žvalgytis, bet vat kai nuvažiuojam į Kurtuvėnus, kur miestelis nėra apšviestas, dangus atrodo tiesiog neįtikėtinai - aš naktį dažnai išeinu į lauką tiesiog paspoksoti į viršų. O vat kad jis keltų galvą, nepastebėjau. O juk teleskopas, mano giliu įsitikinimu, turi būti perkamas tuomet, kai plika akimi jau viską beveik mintinai žinai danguje ir tau jau reikia papildomų priemonių, norint tobulėti. Su tuo faktu, kad jis nepakankamai yra išnaudojęs dabartines savo galimybes (t.y. tas, kurias davė dievas :) ), Paulius kategoriškai nesutiko. Tačiau kai paklausiau jo, ką jis man galėtų parodyti danguje, jeigu išeitumėm pasižiūrėti, pagalvojęs atsakė: „Grįžulo ratus...“. Labai mane tas prajuokino. Aš nesidomiu žvaiždynais ir neplanuoju pirkti teleskopo, bet Grįžulo ratus ir aš galėčiau parodyti (na, nėra visiška tiesa tai, kad aš nesidomiu žvaigždėmis: būdama penktokė ir aš buvau prisirašiusi į astronomijos būrelį. Deja, kai supratau, kad ten ne pro teleskopą žiūrėsim, o reikės tiesiog kalti žvaiždynus, labai greitai iš ten išsibraukiau).

Dar teleskopo naudojimo galimybės man atrodo labai miglotos. Iš mūsų buto turbūt geriausiu atveju galima būtų stebėti kaimyną gretimame name, o ne Saturną. O jo kaina, vienok, įspūdinga. Pavyzdžiui, dabar Paulius yra išsirinkęs teleskopą, kuris šiaip kainuoja du tūkstančius litų, bet kažkoks žmogus internete pasiskelbė, kad parduoda jį už šešis šimtus (TIK!!!). Taip, jeigu teleskopas yra išties reikalingas darbui ir tobulėjimui, net ir tokius pinigus galima sukrapštyti, bet kai tu esi tik pradedantysis... Kaip aš sakau: "Pauliau, gal geriau tu kiekvieną kartą, kai norėsi pasižiūrėti į planetas, su taksu nuvažiuok į Molėtų observatoriją ir atgal - turbūt gautsis pigiau".

Kalbant apie pinigus, turėčiau pasakyti, kad šioje vietoje labai spausti Pauliaus nenorėjau - pinigus jis užsidirbo pats, sąžiningai liedamas savo prakaitą Operos ir baleto teatre (ten Paulius dainuoja ir gauna TIKRĄ atlyginimą), tačiau nesinorėjo ir kad jis tuos pinigus išmestų pavėjui... Todėl besiremdama vienokiais/kitokiais argumentais, nuo teleskopo jį vistik atkalbėjau. „Kaip visada“ – burbėjo jis. Bet turėjo pripažinti, kad tai, ką aš pasiūliau, yra tikrai geriau. O pasiūliau aš patį paprasčiausią dalyką: užsirašyti į Chemijos būrelį. Tokiu būdu, jis galės ir toliau tobulėti srityje, kuri jam patinka, o namie salygų tai daryti jau nėra. Būrelyje ne tik bus supažindintas su chemijos bei biochemijos teorija, bet ir yra galės atlikinėti bandymus, važiuoti į stovyklas, dalyvauti tarptautiniuose projektuos ir t.t. Na, bent jau taip reklamuojama :). Žiūrėsim, kas iš tos idėjos išeis, tačiau vat jau trečiadienį jaunasis mokslininkas žygiuoja į pirmąjį užsiėmimą – labai džiaugėmės, kad nereikėjo laukti kitų metų pradžios ir kad prie būrelio galima prisijungti jau dabar.

O teleskopas... Nesakau, kad šios idėjos atsisakėme. Tiesiog kol kas atidėjome.