Pametinukai vaikai - mokomės kartu žaisti

Štai ir prabėgo savaitė, kuomet mes karaliavom namie vieni. Daugeliui faktas, kad išleidau Nerijų slidinėti, o pati likau viena su vaikais, atrodo kaip koks didžių dideliausias žygdarbis. Aha, aš irgi, kai noriu pabaksnoti pirštu „matai, kokia aš gera!“, vaidinu, kaip baisiai sunku man yra namie vienai. Tačiau iš tikrųjų, nėra taip jau blogai, kaip gali atrodyti. Aišku, per tą savaitę buvo visko: daugybė susipykimų ir susitaikymų; daugybė pramogų ir lygiai taip pat daug darbo, nuovargio ir visiško atsipūtimo, rėkimo susinervinus (čia jau aš kai kada neišlaikau) ir paprastų ramių diskusijų... Buvo visko daug, tačiau bendrai paėmus, savaitę nugyvenom tikrai smagiai. Arba, dar tiksliau pasakius, kitaip.

Siutas mane ima tik dėl vieno dalyko. Buvau suplanavus, kad per šią savaitę, likusi viena, pagaliau suimsiu save į rankas ir susigražinsiu savo buvusį svorį. Nesu aš labai jau tokia dietų šalininkė, bet tie su Juliuku gauti kilogramai taip prilipo, kad įtariu, patys jau niekaip nesugalvos atsitraukti. Todėl buvau nusprendus imtis kiek griežtesnių priemonių. Ir jau tiesiog galėjau visiškai aiškiai matyti vaizdą: Nerijus po savaitės grįžta namo, o aš pradarau duris, visa tokia liekna, plona...Aha, tikrai gerai įsivaizdavau. Savaitė ėjo ir praėjo, o šiandien faktas kaip blynas: ne tik kad nenumečiau nei vieno kilogramiūkščio, bet vos vos išsilaikiau dar ir jų nepriaugus. O dar auklė mano gerulė: vis kur buvus kur nebuvus, ir suokia man aplinkui: „Kaip tu gerai atrodai! Kaip normali, sveika trijų vaikų motina“. Taip, tikrai. Visada svajojau atrodyti „kaip trijų vaikų motina“. Ech, apmaudu, ką ir bekalbėt. Na va, pasibėdavojau :).

O iš tikrųjų, norėjau paplepėt tema, kuri jau seniai „ant liežuvio galo“ – jau seniai man maga pasipasakot, kaip Justukas ir Juliukas pratinasi vienas prie kito ir po truputį mokosi žaisti kartu. Aš kartais net lydausi, stebėdama kaip keičiasi jų bendravimas, kaip Juliukas vis labiau ir labiau ima nenusileisti ir kovoti, o Justukas, atvirkščiai, diena iš dienos diplomatiškėja.

Kuomet Juliukas atsirado mūsų namuos, Justas buvo tokioje stadijoje, kad savo žaislų neduodavo niekam. Visiškai niekam. Ir kas įdomiausia, puikiausiai skirdavo, kur yra jo žaislai, o kur – ne. Todėl niekada jokių pykčių nebūdavo, jeigu koks kitas vaikas jam irgi savo žaislų neduodavo, jis nei kiek nepykdavo - tai buvo suprantama ir toleruojama. Taigi, atsirado Juliukas. O kartu su Juliuku, vėl į namus buvo pargabenti įvairiausi barškučiai/skambalučiai ir kitokie pribambasai. Iš pradžių, kuo puikiausiai galiojo ta pati taisyklė, prie kurios jau Justas buvo įpratęs: vieni žaislai yra jo, kiti – Juliuko. Tačiau neilgai truko, kol Justas suprato, kad Juliukas yra visiškai bejėgis, todėl iš jo rankų žaislą galima tiesiog... išplėšti. Taip prasidėjo era „Jeigu Juliukas laiko žaisliuką, atimk jį!“: vos tik paduodavau Juliukui žaisliuką, jį greitai ir be ceremonijų atimdavo Justas. Paduodavau kitą – vėl tas pats... Pradėjom mokyti Justuką, kad šitaip elgtis nevalia: jeigu jau tikrai labai užsireikė būtent to žaisliuko, kurį laiko Juliukas, jis turi pirma atnešti jam kokį kitą. Ir labai greitai supratau, kad iš tokio mokymo irgi neaišku, ar daugiau naudos, ar žalos: Justas iš Juliuko atimdavo patinkantį žaisliuką, o jam įbrukdavo belekokį, tokį, kurio jis gyvenime nesirinktų pats. Ir nepaisant to fakto, kad vėliau vistik pavyko sutarti, kad jeigu jis nori keistis, privalo atnešti Juliukui patinkantį žaisliuką (tokį, kuris barškėtų-mirgėtų, ar pan), vis tiek pagalvojau, kad toks bendravimo būdas nėra teisingas: jis nepalieka teisės kitam žmogui nuspręsti, ar jis išvis NORI mainytis. Vėl pradėjom auklėjamą programą, kurios tikslas buvo išmokyti Justuką palaukti ir mainytis tik tuomet, kai Juliukas bus baigęs žaisti pasirinktu žaisliuku ir pats norės keistis. Šiuo momentu (jis, beje, vis dar tęsiasi) būdavo labai juokinga žiūrėti, kaip Justukas „pagreitindavo“ visą šitą Juliuko žaidimo procesą: jeigu žaisliuką Juliukas laikydavo dešinėj rankutėj, tai tuoj Justas kokį daiktą įbrukdavo jam į kairę rankutę. Susidomėjęs nauju daiktu, Juliukas dešinę rankutę atpalaiduodavo ir siektas žaisliukas tiesiog iškrisdavo.

O dabar jau pasiekėme tokią stadiją, kad jau ne tik Justas, bet ir Julius ėmė rinktis – jau bet kokie žaislai jam nebetinka. Būna, kad Justas išsidėlioja gražiai į eilę savo mašinėles, o Juliukas tik capt! kokią vieną ir pasičiumpa. Ir man taip smagu stebėt, kaip Justas kantriai bando susitarti su Juliuku: suranda kokį nors jo žaisliuką, pabarškina jam prieš pat nosį, savo kalba burbuliuoja burbuliuoja, bandydamas įtikinti, kad mašinos imti negalima – imk geriau šitą žaisliuką. Ir paima mašiną. Juliukas rėkia. Ir vėl nusižiūrėjęs čiumpa mašiną. Vėl Justas išrenka skambantį žaisliuką, ir vėl kantriai jam aiškina... Pasaka be galo, bet man taip patinka, kad Justas jau ne tiesiog atima (juk tikrai, jam tai be jokių problemų pavykstų), o dar ir bando derybiniai susitarti. Gražu :)