Susipažinkite: Laurynas, ketvirtasis brolis!

Kartais užtenka labai mažo postūmio (spyrio į užpakalį, vaizdžiai tariant), kad pajudėtum į priekį. Man šiandien toks „postūmis“ buvo gautas komentaras: „Seniai jau laukiau kokio nors įrašo. O tai paskutinieji buvo su užuominom apie nėštumo pabaigą, bet toliau - tyla. Jokio įrašo apie naują šeimos narį anei apie 4 vaikų mamos kasdienybę. Būtų tikrai įdomu tokio įrašo sulaukt.“

Ir iš tikrųjų, negaliu nesutikti: nei pristačiau naująjį šeimos narį, nei nors šiek tiek pasidalinau, kaip gi sekasi adaptuotis prie pasikeitusios šeiminės situacijos (keturi vaikai gi tikrai ne juokas!). Galėčiau kaip visada teisintis laiko stoka, bet šita korta jau seniai mušta ir jau seniai niekam neįdomi – akivaizdu, kad laiko visada yra, tik klausimas kaip jį pasiskirstai.

Taigi, pasakoju, kaip mums sekasi:)

Pradėti pasakojimą apie mūsų naująjį žmogutį (na, mums jau ne visai naujas – jau visai pripratom prie joJ) man norėtųsi dviem istorijom. Pirmoji istorija susijusi su mažylio numatoma  gimimo diena. Kai kam nors pasakydavau, kad pagausėjimas numatomas gruodžio 14 dieną, sulaukdavau komentarų, kad visai galimas daiktas, jog mažylis ir per pačias šventes – Kalėdas ir Naujuosius Metus – sugalvos ateiti. Į visus šiuos komentarus atsakydavau trumpai: „Nesąmonė. Tiek aš tikrai netempsiu: gimdysiu dešimt dienų anksčiau“. Kita istorija irgi šiek tiek susijusi su numatoma gimdymo data, bet labiau su susitarimu. Man taip jau gavosi, kad tiek aš, tiek viena mano geriausių draugių R. buvome nėščios vienu metu – vos dviejų savaičių skirtumu (R. terminas buvo lapkričio 28 d). Kuo labiau artinosi terminas, tuo dažniau susiskambindavom ir juokaudavom, kad būtų smagu, jeigu mažyliai gimtų vieną dieną. Ir taip kartą bejuokaudamos susitarėm: gimdom gruodžio 3 dieną.  Tai va tokios būtų dvi „pradžios“ istorijos. O štai kaip viskas vyko realybėje.

Gruodžio pradžioje, bevaikščiodama po parduotuves ir beieškodama dovanų, užtikau ryškiai žalią kepurę. Žūtbūt užsimaniau tokios, bet kaina etiketėje man neatrodė adekvati. Todėl sugalvojau tokią kepurę nusimegzti. Nesvarbu, kad nemoku. Pasiskambinau draugei Rasai, ji šiek tiek papasakojo, kaip ji mezga, prisipirkau siūlų ir ėmiausi darbo. Mezgiau visą dieną ir visą vakarą (na, ne ištisai – nes vis tik ir kitų darbų ir užsiėmimų turiu, bet vis tik). Kuo labiau diena ritosi į pabaigą, tuo labiau darėsi akivaizdu, kad turiu skubėti, nes daugiau laisvų vakarų nebus. Taigi, skubėjau, skubėjau, skubėjau, o kai nukirpau paskutinį siūlą, pasakiau Nerijui, kad jau metas važiuoti. Į gimdymo namus nuvažiavome gruodžio 3 dieną, 22 val. Už poros valandų, 00:06 minučių jau pasitikome Lauryną (tuo metu dar nežinojome, kad jis Laurynas, tą supratome tik gerokai vėliauJ). Kaip ir buvau teigusi nuo pat nėštumo pradžios, pagimdžiau lygiai dešimt dienų anksčiau – gruodžio 4-ąją, ir tik 6 min sulaužiau mūsų su R. susitarimą gimdyti gruodžio 3-ąją (beje, R. ir pagimdė būtent 3-ąjąJ)

Tad prašom susipažinti: Laurynas (guli vežime, o šalia puikuojuos aš su savo nusimegzta žalia kepure bei mamos megztu šaliku bei du mano bernužėliai).

Ar žinote "Vairo" atliekamą dainą apie keturis brolius "Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas - keturi miestiečiai broliai grįš namo..."? Mano Laima galvoja, kad Lauryno vardą parinkome, kad galėtumėm dainuoti šią dainą, nes labai jau patogiai vardai įsistato "Paulius, Justas, Julius ir Laurynas...“, bet iš tikrųjų tai visai ne dėl to. Istorija su vardu yra tokia: visą nėštumą man be galo sekėsi. Nu tiesiog nepaprastai. Iki tokio lygio, kad atspėdavau visas futbolo čempionato rungtynes (taip taip, kad Costa Rica laimės prieš Urugvajų ir prieš Italiją irgi atspėjau!) ir laimėjau visą įmonės totalizatorių. Su bendradarbiais išėjus pažaisti lazeriais visus iššaudydavau ir irgi laimėdavau. Ir dar daug visko laimėjau. Kadangi paprastai tokia sėkminga nesu, viską nurašiau nėštumui ir naujai užsimezgusiai gyvybei. Ir vardo dėl to norėjau susijusio su sėkme. Jeigu būtų buvusi mergaitė, turbūt būčiau labai agitavusi už Viktoriją, o vat berniukui tinkamo varianto neturėjau. Vardą rinkom labai labai ilgai... Gal kokias tris savaites. Kol galų gale, jau prieš pat einant miegoti, šovė mintis apie Lauryną. Galėjau net nežiūrėti į vardų reikšmes: buvau įsitikinus, kad vardas bus susijęs su lauro lapų vainiku, segamu nugalėtojams. Taip ir buvo. Ir kaip nekeista, prieštaraujančių šiam vardui neatsirado.

Skirtumas tarp Lauryno ir kito „mažiausio“ Juliaus – 5.5 metų. Tikėjausi, kad gimus Laurynui turėsime labai daug gražaus laiko įsivažiavimui: abu vyresnieji vaikai eina į darželį, Paulius -  į mokyklą. Maniau, kad kol visi bus išsibastę iš namų, aš turėsiu laiko ir blog‘ui, ir knygoms, ir mezgimui – viskam. Deja, ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavauJ. Kai Laurynui buvo savaitė, Justas susirgo angina, o Julius – ausų uždegimu. Abu liko namie, o aš, didžiausioj panikoj, dienom ir naktim šokinėdavau nuo vieno vaiko prie kito, tikrindama temperatūras bei kišdama arbatas. Ir baisiausiai bijojau, kad neužsikrėstų mažylis. Atsilaikė. Sausio mėnesį Nerijus su vaikais išvažiavo slidinėti į kalnus, grįžo su dovanėle – vemiančiu Juliumi. Sekančią savaitę draugiškai jau visi vėmėm, išskyrus Lauryną ir Paulių. Vasario mėnesį gripu susirgo Paulius, ir visą savaitę galavosi lovoje. Laurynas ir vėl atsilaikė. Tačiau kovo mėnesį galų gale nelygioj kovoj su ligom krito ir jis... Prasidėjo nuo paprastos slogos, ir labai greitai nuėjo į ausų uždegimą. Ta proga savaitę praleidom ligoninėje. Būtent ligoninėje, staiga atsiradus marioms laiko, parašiau vieną iš dviejų įrašų į blog‘ąJ.

Daug kas manęs klausia apie nuovargį. Neįtikėtina, bet tikrai nesijaučiu pavargusi. Naktimis keliuosi n kartų, tačiau Laurynas miega su mumis, tad tas „kėlimas“ labiau reiškia Lauryno perkėlimą iš vienos pusės į kitą. Pietų pamiegoti galimybės beveik neturiu, bet poreikio tam irgi neturiu. Nežinau, ar čia dėl senatvės (gi vyresni žmonės mažiau miegaJ), ar dėl brandžios motinystės, tačiau nei vieno vaiko man nebuvo taip paprasta ir lengva auginti, kaip Lauryno.

Visi broliai Lauryną priėmė be galo šiltai. Net Julius (ir ypatingai Julius!), dėl kurio nerimavau labiausiai. Visi baisiausiai nori Lauryną panešioti, pasupuoti, pakalbinti... Vienu žodžiu, kai man reikia ką nors greitai greitai pasidaryti, auklių turiu sočiaiJ

Kaip atrodo mano tipinė diena šiandien? Jeigu įsivaizduojat, kad keliuosi anksti ryte, suruošiu šeimai pusryčius ir su skepetėle mojuoju pro langą, juos išlydėdama į darbus (o būtent taip aš įsivaizdavau iki gimstant Laurynui), tai turiu pasakyti, kad klystate. Paprastai, kai jau matau, kad Lauryno užmigdyti nebepavyks (dažniausiai tai būna apie 8:30), sukaupiu visas jėgas, praplėšiu akis ir žvaliai sakau: „Labas rytas, berniuk mano, dar viena puiki diena išaušo!” (net jeigu nė velnio taip nesijaučiu). Ir nešuosi jį į vonią rytinėms procedūroms. Pirmiausia dienai paruošiu Lauryną, o vėliau jau jis turi apsišarvuoti kantrybe, ir laukti, kol susiruošiu aš (tam tikslui turiu vonioje numetusi čiužinuką ant grindų, kad galėčiau drąsiai turkštis po dušu ir nebijoti, kad Laurynas kur nors nusiridens). O tada einu gerti kavos... to vienintelio puodelio, kurį sau leidžiu. Ir vat tada jau tikrai pajaučiu, kad dar viena puiki diena prasidėjo.

Reikalų dienos metu turiu begalę. Toks jausmas, kad vizitai pas dantistus/logopedus/alergologus/masažistus ir t.t. niekada nesibaigs. Tačiau logiškai suprantu, kad ne. Galų gale, turint keturis vaikus, VISADA kas nors vyksta. Jeigu niekas neserga ir nieko neskauda, tai jau pastebi, kad kažkam į kirpyklą laikas. Arba pažymos kokios tai reikia arba batų pavasarinių kuris nors neturi... Nu žodžiu, pas mane namuose ant sienos kaba kalendorius, kuriame sąžiningai žymiuosi visus vizitus pas gydytojus/būrelius/baseinus ir t.t. Be tokio kalendoriaus – prapultis, ne kitaip.

Mes ir toliau namie be galo daug žaidžiam. Iš tikrųjų. Žaidžiam generolą, monopolį, corcassonnę, įvairius kortų žaidimus... Praktiškai visą laiką kol Laurynas miega (o miega dienom jis tikrai daug) skiriu laikui su vyresniaisiais broliais. Dar labai daug skaitome.  Prireikė šiek tiek laiko, kol įsivažiavom į šį vakarinį ritmą, bet kuo toliau, tuo viskas tik paprastėja. Jeigu Laurynas nemiega, knygų klausosi ir jis. Jeigu pradeda zirzti – jį tuo metu panešioja tėtis. Labai norėjau, kad tas mūsų laikas – vakaras su knyga – ir toliau priklausytų Justui su Juliumi, ir labai džiaugiuosi, kad pavyko.

Kaip ir kitus vaikus, Lauryną auginu ant rankų. Ne visai taip, kaip Julių, kuris užaugo besisupdamas vaikjuostėje prie krūtinės, tačiau ant rankų Laurynas būna tikrai daug. Ir visiškai nekreipiu dėmesio į kalbas, kad taip „pripratinsiu vaiką“/“išlepinsiu“ ir t.t. – žinau, kad šis laikotarpis yra labai jau ribotas. Todėl mėgaujuosi juo ir tiek.

Iš tiesų, apibendrinant kaip aš jaučiuosi, galiu pasakyti, kad Laurynas tiesiog atėjo, ir... įsiliejo į šeimą. Tarsi visada tik čia ir buvęs. O balandžio 4-ąją jam jau sukako 4-uri mėnesiai. Ta proga FB profilyje pasidalinau nuotrauka su visais keturiais broliais ir sulaukiau nerealaus komentaro: „Keturi berniukai ketvirto mėnesio ketvirtą dieną švenčia ketvirtojo brolio ketverių mėnesių gimtadienį“ – nu fantastikaJ  

PS. Vakar, kai pradėjau šį įrašą, daugiau mažiau visi buvome sveiki. Tačiau vakare Paulius ėmė vemti, ir šiandien – tokį saulėtą šeštadienį – laiką jau leidžia Santariškių ligoninėje. Taigi, idilė be ligų pas mus neužsilaiko ilgaiJ

PS2. Man kartais prisireikia išbėgti kur nors trumpam  (papietauti su draugėm/apsilankyti kirpykloje ir pan), tad labai ieškau moteriškės, kuri gyventų Šiaurės miestelyje Vilniuje ir kuri galėtų tom valandėlėm pabūti su Laurynu (dažniausiai planuoju tuos savo vizitus per jo miegą) bei išleisti mane. Gal ką turite rekomenduoti?

Dar kartą apie lėles. Ir apie rūbelius joms. Viskas hand-made!

Kai draugei G. pasakiau, kad pradėjau lankyti lėlių siuvimo kursus, ir kad paskutinė mano manija yra lėlės, kurį laiką ji sėdėjo akis iš nuostabos išpūtusi. O tada galiausiai pratarė: “Tu gal gali man paaiškinti, kaip tau iš viso ateina į galvą mintis užsirašyti į „Lėlių siuvimo“ kursus?“

Iš tikrųjų, nei pati nežinau atsakymo. O gal jo ir nėra. Nes aš šiaip nesu ta, kuri užsibrėžtų kokį tai tikslą ir kryptingai siektų jo. Dažniausiai tiesiog pasitaiko kokia nors atsitiktinė galimybė kelyje, ir nužygiuoju užsižiopsojus į tą pusę. Panašiai buvo ir su tom lėlėm. Jokio tikslo (ar net noro!) išmokti siūti lėles neturėjau. Bet vat pamačiau darželyje skelbimą, kviečiantį mamas išmokti siūti lėles ir taip pasirūpinti rankų darbo Kalėdų dovanomis, ir pagalvojau: „Nu why not?!“.  Buvo tuo metu lapkričio galas (dėl to ir buvo ta sąsaja su Kalėdinėmis dovanomis), darbo turėjau iki kaklo ir daugiau, jaučiausi tokia pavargus, kad... dar kelias minutes pagalvojau, ir nusprendžiau, kad būtent lėlių siuvimas ir yra tai, ko trūksta mano gyvenime. Ir keturias savaites ketvirtadieniais aukodavau pietų pertrauką ir mokydavausi siūti (tiesą pasakius, viso užsiėmimų turėjo būti penki, bet turėjau suplanuotus mokymus Serbijoje, tad vieną  - patį paskutinį užsiėmimą– teko praleisti. Šiaip, kai pagalvoji, tai gaila, nes kaip tik tą paskaitą mokė mažučius nykštukus siūti. Nu bet nieko – kada nors prie nykštukų klausimo grįšiu).

Taigi, nuėjau. Ir buvau šventai įsitikinusi, kad mano pirmoji siūta lėlė bus berniukas (nu bais jau graži lėlytė-berniukas ryžais sušiauštais plaukais buvo padėta ekspozicijoje) ir kad ji bus skirta mano krikštadukrai. Vėliau laikas parodė, kad nei tas, nei tas neišsipildė. Nes kuo toliau įsibėginėjo procesas, tuo labiau supratau, kad su lėle – juo labiau pirmąja! – skirtis nenorėsiu.  Ir negaliu sakyt, kad nebuvau dėl to perspėta. Mokytoja jau iš karto nepatikliai kraipė galvą, klausydamasi mano postringavimų, kad pirmoji lėlė bus dovana gimtadienio proga. O dar kai sužinojo, kad net ne savo vaikams ruošiuosi dovanoti, tvirtai pasakė: “Tavo berniukų vietoje aš tikrai įsižeisčiau”.

Berniukams įsižeisti neteko. Nepaisant to, kad vėliau buvau persigalvojusi ir nusprendusi, kad lėlę gaminuosi sau, ją nusavino Justas. O greitai tokios pačios pareikalavo ir Julius. Kuris, kaip ir visada, turėjo labai aiškius pageidavimus: lėlė turi būti su mėlynais plaukais. Iki užpakalio. Vat taip ir gimė dvi pirmosios merginos (taip taip, dėl lėlės-berniuko jau irgi buvau spėjusi persigalvoti, nes tie ilgi plaukai man irgi be galo gražu).

Norėdama, kad įgūdžiai nedingtų, įkvėpimo pagauta pasiuvau ir dar vieną lėlę - krikštadukrai Indrutei.

O tada ir kita krikštadukra - Paulytė - gavo lėlę gimtadienio proga. Paulytė pageidavo rožinių plaukų. Nu negi sunku įgyvendinti?! :)

Jau galvojau sustoti, bet čia draugė ir kolegė Ugnė pareiškė, kad nori lėlytės ir ji, tad ir jai pasiuvau. Tik tokią mini mini. Ir juodais plaukais – kad Ugnei tiktų.

Indrei skirtą lėlę buvau aprengusi kelnytėmis ir švarkeliu. Neužilgo sulaukiau pageidavimo parūpinti ir puošnesnius rūbus lėlei. Vėl gi... ar gi gaila? :) Per pusdienį nunėriau ir ryškiai geltoną suknelę. Modeliukas: Juliaus lėlė, toji su mėlynais plaukais.

 

 

Iš tiesų, serija lėlių tuom dar nesibaigė: dar viena buvo įteikta mano dukterėčiai ir Pauliaus krikštadukrai Saulutei (taip taip, jau ir mano Pauliukas užaugo tiek, kad būtų tinkamas kvietimui į krikšto tėčius!), tačiau kažkaip pamiršau ją nufotografuoti.

Iš tiesų, šiuo savo hobiu ir tomis savo lėlėmis norėjau pasigirti jau seniai, bet vis nerasdavau progos. O ta proga netikėtai pasitaikė šiandien: paskambino draugė Aušra, ir pasigyrė, kad su vaikais pradėjo laisvalaikiu siūti rūbelius Barbei. O jau grožių grožis tie rūbeliai: ir chalatukai, ir palteliai, ir suknelės įvairiausių ilgių ir fasonų... Barbėm aš niekada nesižavėjau, bet Barbė aprengta tokiais mielais rankų darbo rūbeliais net ir man patiktų.

 

O gal jūs ruošiatės eiti į gimtadienį pas kokią nors mergaitę, ir nežinote, ką dovanoti? Pasidomėkite, ar ji mėgsta žaisti su barbėmis, ir padovanokite rūbelių jos lėlei. Garantuoju, tokia dovana nepaprastai patiks. Na, bent jau laaabai jau daug mergaičių, žiūrėdamos į Aušros siūtus rūbelius Kaziuko mugėje, seilę varvino. O jeigu norėtumėt Aušros kontaktų, parašykit man – mielai pasidalinsiu!

Puokštė saldėsių Nepriklausomybės dienai

Per Naujuosius metus pažadėjau sau, kad grįšiu vėl prie rašymo. Blog‘o rašymo. Ir kad tai būtų dar konkrečiau, net nusistačiau labai aiškų tikslą: parašyti bent kartą per savaitę.

Kaip man gerai sekasi vykdyti planus, galite patys įsitikintiJ. Nuo paskutinio mano įrašo prabėgo tiek daug laiko, kad spėjau ir pagimdyti (na gerai, jau nedaug iki to termino man buvo belikę, bet vis vien), ir Kalėdas atšvęsti, ir Justo gimtadienį atlaikyti ir dar daug daug visko padaryti.

 

Paulytės gimtadieniui kepiau vaikų jau pamėgtus cake-popsus, ir buvau suplanavus nuspalvinti visom keturiom spalvom, kurias turiu (o turiu raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią dažą). Tačiau Laurynas pabudo ir pradėjo žviegti kaip tik prieš man imant į rankas mėlyną spalvą. Nusprendžiau, kad apsieisiu ir be jos. Tad tokia geltona-žalia-raudona puokštė gavosi. Ir gan simboliška, turint omeny, kad Paulytės gimtadienis yra vasario 15 dieną - visai prieš pat Nepriklausomybės dieną.

 

Galvojau tokiu įrašu pasidalinti Vasario 16-osios proga (juk visai smagi idėja Nepriklausomybės dienai paminėti!), bet taip jau su mano tempais gavosi, kad per tą laiką kol planavau įrašo rašymą ir kovo 11-oji atėjoJ

 

Taigi, mielieji, su Nepriklausomybės diena Jus! Linkiu paminėti šią dieną atitinkamai ir pasigaminti ką nors geltona-žalia-raudona!

Stebuklingosios pupelės

Nerijus sako, kad jau taip išpurtau, jog mano veidas pasidarė taisyklingo apskritimo formos. Paulytė, pasisvečiavusi pas mus keletą dienų, grįžus namo Inetai pasakojo, kad „Inga pradėjo labai juokingai vaikščioti“ ir, aišku, netruko pademonstruoti mano antišką krypavimą. Na, o susitikus parduotuvėje draugės vyrą, šis geras penkias minutes kalbėjosi su manim karštligiškai bandydamas prisiminti, kas aš tokia bebūsianti, o vėliau, kai jau pagaliau suprato, tik pasimetęs tarstelėjo: „Oi, geras, nepažinau - gerai atrodai!” (Yeh, right:)) Jo, tos paskutinės nėštumo dienos nėra pačios maloniausiosJ

 

Energijos, kurios paprastai man netrūksta, jau neturiu labai daug, tačiau kadangi šiandien jau įžengėme į žiemą, pagalvojau, kad pats metas pasidalinti idėja, kurią taupau jau nuo pernai Kalėdų. Na, žodis “taupau” gal ir ne visai tinkamas, tiesiog pernai metais tiek mažai rašiau į blog’ą, kad idėjos iš “reikia pasidalinti” sąrašo netrukdavo pasidaryti nebeaktualios. Gera žinia yra ta, kad metų ratukas greitai apsisuka - tikiuosi, kad po truputį grįšiu ir prie tų nepanaudotų idėjųJ

 

Jau turbūt ne kartą rašiau, kad Kalėdų laikotarpiu pas mus naktimis lankosi nykštukai. Pakabinome “Nykštukines advento kepurėles” ir vakar. Kartais nykštukai kepurėlėse palieka saldžią smulkmeną, kartais (o šiemet, tai turbūt bus ne "kartais", o "visada") tik laišką su užduotėle, žiemos pasakėle ar eilėraščiu. Ta idėja, kuria norėjau pasidalinti, pasinaudojau pernai, ruošdama Advento Kalendoriaus užduotėles, tačiau ji tikrai pritaikoma bet kokiems Kalėdų stebuklams.

 

O idėja tai tikrai be galo paprasta… Vos kelių sakinių užtenka jai apibūdinti: vieną rytą “Advento Nykštuko kepurėlėje” vaikai rado dvi pupeles (mažyčius saldainiukus, tokio tipo, kaip nuotraukoje dešinėje) ir laišką su užduotėle pasodinti tas pupeles į cukraus pilną puodelį bei laukti, kas iš jų išaugs. O kitą dieną – tra lia lia – iš jų išaugo Kalėdinė Cukrinė Piemenėlių lazdelė! Ot buvo vaikams nuostabosJ.

 

PS. Šitą cukrinį eksperimentą išbandžiau ir ant savo bendradarbio, kurį turėjau globoti per Angelų žaidimą (t.y. aš buvau slaptas Angelas, ir visą Kalėdinį laikotarpį turėjau jį visaip kaip džiuginti ir maloninti). Ot buvo man juoko, kai nuėjusi pasodinti lazdelės, pamačiau, kad bendradarbis ne tik pasodino pupelę cukruje, bet ir... ją palaistė bei gražiai apramstė mediniais pagaliukaisJ

PS2. Idėja tikrai ne mano, bet nu niekaip nebeatkasiu, iš kur ją paėmiau :(

Halloween 2014: šiais metais neapsiribojome vien tik moliūgo išskaptavimu

Kuisiuosi virtuvėje, kai žemyn iš antro aukšto nusileidžia Paulius: „Mam, ar mes turim kokią nors kaukę Halloween‘ui?“. Mano supratimu, tiek Žmogaus-Voro, tiek Betmeno kaukės puikiai tiktų šventei, bėda tik ta, kad jos ikimokyklinukų dydžio. „Suaugusiam žmogui tinkančią turim tik... pingvino kaukę“ – atsakau (dar turim ir kaubojės kaukę, bet apie ją neužsimenu.) Paulius apsidžiaugia, ir po gerų dešimties minučių, kai jis jau vėl pasirodo virtuvėje, leipstu juokais, žvelgdama į liūdno veido pingviną, įspraudusį į, tai matyti net iš tolo, gerokai  per mažą kostiumą. „Bet tas pingvinas ne visai į temą Halloween‘ui, ane?“ – klausia Paulius. Aišku, kad ne į temą. Bet mano stebuklingojoj kaukių dėžėj (tiesą pasakius, per paskutinius metus jau net dvi tokias dėžes prikaupiau) kaukių suaugusiems tikrai ne prūdai. Turim, ką turim, taip sakant.

Vis dėl to, Paulius į vakarėlį išėjo ne su pingvino kauke, o su normalia – kažkokia baisos pabaisos. O mes irgi šventėm. Turbūt pirmą kartą gyvenime. Nes dabar, kai jau esu užsitarnautose atostogose, nepaisant fakto, kad krutu laaabai lėtai ir kur buvus kur nebuvus einu pagulėti, būčiau sau nedovanojus, jeigu būčiau praleidus progą pasinaudoti galimybe, kuomet bent jau teoriškai laiko turiu daugiau nei įprastai.

Šventei ruošėmės trise: aš, Paulius ir Juliukas (Justo namie tą savaitę nebuvo:  jam nerealiausiai pasisekė, nes krikšto mama Ineta pasiėmė jį kartu su savim paatostogauti į Tenerifę).

Pirmiausia, be jokios abejonės, skaptavome moliūgą. Tiksliau, aš skaptavau, o Julius krapštė sėklas iš moliūgo vidaus. Kol jam atsibodo, ir nusprendė, kad šis darbas „pernelyg šlykštus“, ir daugiau jis rankų nekiš.

Tuomet karpėm šikšnosparnius. Kol aš susidorojau su visa armija juodųjų šikšnosparnių, Juliukas iškarpė vieną oranžinį. Ir iš karto nusprendė, kad būtent šis oranžinis ir bus visų šikšnosparnių vadas. Daaaug prikarpėm, todėl kai Paulius baigė juos sukabinti namie, atmosfera iš tiesų tapo baugiJ

 

 

 

 

 

O tada, aišku, gaminom patiekalus.  Oi oi oi, kiek visokiausių variantų buvau prisirinkus internete... Vieną už kitą gražesnių (tiksliau, baisesnių). Tačiau neįgyvendinom turbūt net dešimtadalio to, ką buvau priplanavus. Bet tai niekis: ir tais keliais, kuriems vis tik ryžausi, be galo didžiavausi. Kita vertus, išmokau ir vieną pamoką: nesvarbu, kaip paprastai viskas aprašyta yra recepte, realybėje viskas tikrai neatrodo taip gražiai kaip paveiksliuke... Na, ypatingai jeigu neturi labai daug laiko knistis ir pagalbininkai irgi nėra darbščiųjų rankų/dailiųjų darbelių būrelio atstovai. Tačiau šventės nuotaikos tai tikrai nei kiek nesumenkina.

Taigi, ką gi mes su Juliuku gaminome?

Moreginius vaiduokliukus. Juos kepu pakankamai dažnai (kai tik prisikaupia baltymų): ir pasigamina labai greitai, ir vaikams superinė atrakcija suteikti gyvybę vaiduokliukams, išpiešiant jiems akis bei burnas. Justas, kuomet pamatė mūsų stalo nuotrauką, nerealiai susinervino, kad „mama iškepė jo skaniausių sausainių, o jo net nėra namie!”.  Tik mūsiškiai neatrodė tokie gražūs, kaip pas Neringą.

Baisiąsias akis. Čia tai jau buvo Juliaus idėja: daryti kruvinas akis. Ėjau browsinti internete, ir baisiausiai apsidžiaugiau, kad tikrai toks patiekalas yra (deja, dabar niekaip neberandu nuorodos). Mūsiškės akys neatrodė taip jau labai tikroviškai, bet...et, vis tiek susivalgė labai greitai, tai matomai, visiems tiko.

Raganų pirštelius. Kepiau juos antrą kartą, ir šį kartą turbūt gerokai pamažinau miltų porciją, nes gavosi nerealiai skanūs ir tirpstantys burnoj. Bet jeigu pradinė išvaizda dar priminė raganos pirštelius, tai iškepę jau atrodė kaip tikrų tikriausios „Grizlio letenos“ (kaip juos iš karto pakrikštijo atėję svečiai).

 

Įdarytus kiaušinius. Šitie gal atrodė gražiausiai ir panašiausiai į originalą. Tik, žinodama, kad tikrai ne visiems tinka-patinka alyvuogės, vorais papuošiau tik kelias puseles.

Be jokios abejonės, apgalvojome ir šventės „interaktyviąją dalį“, kad viskas nesibaigtų vien tik sėdėjimu prie stalo: programa prasidėjo Hario Poterio filmu, vėliau ėjome dažyti balionų tamsoje šviečiančiais dažais (vaikai vis bėgo tikrinti į vonią, ar tikrai dažai šviečia), ir galiausiai viskas baigėsi vaikų veidų dažymusi (čia jau nebuvo pagal mano planą: Julius tiesiog paprašė nukelti karnavalinius dažus, ir neužilgo namuose pradėjo krykštauti ir siautėti trys pabaisuokliukai).

O nerealiausia visos dienos dalis buvo tai, kad pas mus apsilankė... Trick-or-Treat prašantys persirengėliai. Pirmą kartą per tuos tris metus, kuomet gyvename šiame name! Ir apsilankė ne per Užgavėnes, kada jų laukiame saldainių prisiruošę, o per Halloween‘ą, kurio paprastai nešvenčiame ir jokių prašalaičių nelaukiame. Visa laimė, kad mūsų saldėsių stalčius nebuvo tuščias: saldainių atsargos greitai buvo gerokai sumažintos. Vaikams buvo tiek džiaugsmo išvydus lankytojus, kad dabar visai rimtai svarstau prieš Užgavėnes pakabinti plakatą: „Mieli persirengėliai, neaplenkite šitų namų!” J

Asmeninė dovana: dekupažuota pakaba

Viena mano draugių pradėjo lankyti kokius tai “moteriškumo skatinimo” kursus,  kur kartą į savaitę susirenka moterys ir ką nors kartu veikia (piešia, siuvinėja, siuva ir t.t.). Idėja slypinti už to:  moteris, norėdama būti laiminga, privalo karts nuo karto keisti pomėgį ir imtis vis naujos veiklos. Tai išgirdusi kažkaip pagalvojau, kad aš turbūt pasąmoningai visada tai jaučiau, todėl bent jau man kažkaip natūraliai gaunasi nuo siuvinėjimo persimesti link dekupažo, nuo dekupažo prie scrapbookinimo, o nuo pastarojo lygiai taip pat sėkmingai pereiti prie lėlių siuvimo... Visada grauždavau save, kad esu tokia labai jau „paviršutiniška“ ir nesugebu nei vieno hobio išlaikyti ilgam, o čia dabar še tau kad nori: pasirodo, būtent toks paviršutiniškumas ir yra gilios laimės paslaptis!

Apie dekupažą ir kaip aš jį atradau, jau buvau rašiusi anksčiau. Ir minėjau, kad labiausiai mėgstu dekupažuoti pakabas (na, teisybę pasakius, vien tom kėdėm, apie kurias jau rašiau, bei pakabom mano dekupažuotų daiktų sąrašas ir baigiasiJ), tačiau tikrai nebuvau rašiusi apie tai, kad vienu metu buvau tiesiog kaip apsėsta pakabų manijos: visi švenčiantys gimtadienį būtinai turėdavo gauti savo asmeninę rūbų pakabą. Iš dalies dėl to, kad tuo metu būtent šis „hobis“ buvo man ant bangos, iš dalies dėl to, kad aš kai jau ką nors perku, tai perku urmu (t.y. visada giliai tikėdama, kad šis hobis tikrai tikrai ne trumpalaikė užgaida ir kad nuo šiol tik tuo ir gyvensiu).  Taigi, kaip supratote, vienu metu buvau užsipirkus nemažai pakabų. Didelė dalis jų jau siūbuojasi (na, bent jau aš taip tikiuosi, kad siūbuojasiJ) naujų šeimininkų drabužių spintose, o likusioms, ne tokioms sėkmingoms, teko kiek ilgokai pagulėti dėžėje ir palaukti, kol man vėl užplauks dekupažo debesis.  Ir jis užplaukė!

Abu mažieji berniukai savaitgalį yra pakviesti į draugo gimtadienį, ir kadangi laiko jau kaip ir turiu į valias, tai tapo gera proga vėl išsitraukti servetėles, prisipirkti dažų bei imtis menų. Super paprasta, tik bent jau keletą dienų reikia turėti rezerve, nes vis tik viskas turi po kelis kartus džiūti. Justas ir Julius sako, kad labai gražu, bet kai paklausiau, ar patys norėtų gauti tokią dovaną, vienbalsiai atsakė, kad „O ne, tai jau tikrai, kad ne!”. Tas vaikiškas atvirumas taip žavi ir įkvepia, tiesa? J

Bendradarbių išlankstytos gervės, linkinčios ramių naktų ir... pilnos krepšinio komandos:)

Skaitau linkėjimus ant bendradarbių išlankstytų gervių: „Ramių naktų“ (šitų tai daugiausiaJ), „Kantrybės“, „Poilsio sau“, „Pilnos krepšinio komandos“, „Kelionių“, „Žaidimų“... Buvau įsitikinus, kad šita diena bus man viena linksmiausių (jau taaaip laukiau laikotarpio, kada galėsiu pakankamai išsimiegoti bei ramiai nusiteikti laukimui), tačiau bežvelgiant į iš darbo parsitįstas dovanas bei beskaitant linkėjimus labiau gerklę kuteno liūdesys nei džiaugsmas: turbūt pirmą kartą suvokiau, kaip man trūks nuostabiosios komandos, paplepėjimų įvairiausiomis temomis, jaunatviško juoko aplinkui ir dar daug daug visko. Įsivaizdavau visus kolegas čiauškiančius, kuomet paslapčiom lankstė šias gerves, ir vis galvojau: „Kokie jie nuostabūs! Ir kokia laimė buvo turėti galimybę dirbti su tokiais žmonėm!”.

Taip, tiesa yra ta, kad dar vienas laikotarpis pasibaigė, ir su jaudulio kupina širdimi žengiu į kitą.

Jau iš patirties žinojau, kad jeigu tik neturėsiu plano, ką noriu pasiekti per ateinančius kelis „laukimosi“ mėnesius, jie pralėks kaip viesulas, ir vėliau tik galvą galėsiu kraipyti, svarstydama, ką gi per tuos mėnesius sugebėjau nuveikti. Todėl, kaip ypatingai disciplinuota verslo moteris, jau prieš išeidama į motinystės atostogas susirašiau detalų sąrašą darbų, kuriuos turiu nuveikti. Per pirmą savaitę namuose išbraukiau iš sąrašo... vieną jųJ. Jo... tempas neįtikėtinasJ  

Tačiau po truputį atsigaunu: vis labiau ir labiau jaučiu, kaip darbiniai reikalai lieka kažkur praeity, o ant stalo darbo kambary rikiuotis pradėjo jau nebe profesinė literatūra, o dekupažinės servetėlės, dažai, siūlai, spalvotas lankstinių popierius... Ech, koks vis tik geras laikotarpis vėl laukia priešaky!