Dar kartą apie atostogas. Ir dar kartą apie Italiją.

Kai kam nors pasakydavau, kad ruošiamės atostogų skristi į Italiją, dažniausiai išgirsdavau; „Jūs ką: kitos šalies be Italijos nežinote?!”. Iš tikrųjų, kažkaip paskutiniais metais Italija mūsų akiratyje gan dažnai pasitaikydavo: skridau į Romą su darbiniais reikalais, vėliau skridome ten slidinėti, dar už pusmečio - atostogauti.  Žinome, kad ir kitų šalių ant žemėlapio yra, bet taip jau mums kažkaip gaunasi, kad susiplanuojame būtent Italiją. Iš tikrųjų, net žinau, kodėl: vis dėl tų pigių tiesioginių skrydžių:). 

Šį kartą mūsų akiratyje: pietinė Italijos dalis. Na, jeigu tiksliau, Neapolis ir apylinkės aplink jį.

Kaip ir įprastai, keliavome su vaikais. Ir, vėl kaip įprastai, dalinuosi mūsų maršrutu ir ką pavyko nuveikti/pamatyti:  galbūt ši informacija bus naudinga ir kitiems keliaujantiems su vaikais (tiems, kurie keliauja be jų, mūsų ypatingai poilsinis grafikas vargiai tiks ir patiks:) ).

Taigi, pradedam.

Pirma diena:  Dienai persiritus į antrą pusę, atskrendam į Romos Ciampino aerouostą. Ir iš karto braukiam pasiimti išsinuomotos mašinos. Malonus vyriškis iš nuomos punkto varto akis, negalėdamas patikėti, kad tikrai nesiruošiame imti papildomo draudimo mašinai, kuris padengtų ir frančizės dalį, ir mane šio draudimo svarba beveik įtikina (apie pietų Italijos dalį ir ten siaučiančią vagių mafiją tiek istorijų prisiklausiau, kad baimės akys jau buvo didelės), tačiau mano praktiškasis vyras nepralenkiamas: suma už papildomą draudimą yra neadekvati rizikai ir teikiamai naudai (palyginimui: mašiną 9 dienoms nuomojomės už 190 EUR, papildomas draudimas, kuris dengtų ir 1000,00 EUR sumą, kuria rizikuojame, kainuotų 210,00 EUR). Galų gale Nerijus nokautuoja mane paskutiniu argumentu: papildomo draudimo niekada neimame, taigi, teoriškai skaičiuojant, šią sumą jau seniai esame sutaupę.

Auto nuomos atstovas palydi mus iki mašinos ir duoda man paskutinius nurodymus: nusileidus į Neapolio regioną jokiu būdų nevaikščioti taip persimetus fotoaparato per petį bei laikyti jį tik savo regos zonoje. Dar primena, kad italai tame regione be galo žavūs ir malonūs, bet tai jiems nei kiek netrukdo žvelgti į akis, šypsotis ir... tave apvogti:). Dar pataria būtinai paragauti picos Neapolyje (cha, tai jau tikrai!!!) bei limoncello cream (šitą įsidėmiu, nes niekada apie tokį negirdėjau).

Justas jau auto nuomos aikštelėje prisirenka didelių kankorėžių (dar iš pernai metų prisimena, kad neša laimę:)) bei čia pat išsigliaudo jų sėklas, nes žino, kad visų vežtis vis tiek neleisim, o užsiauginti pušų vis nepraranda vilties.

Įsėdę į savo mažiuką mašinuką, pajudam link pirmojo savo kempingo: Baia Serena.

Kempingas įsikūręs vienoje gražiausių Italijos kurorto zonų: pačioje Amalfi pakrantėje. Teisybę pasakius, apie šią pakrantę buvau tiek daug gražių žodžių prisiklausiusi, kad iš pradžių planavau užsakyti kempingą visoms kelionės nakvynėms, tačiau paskutinę minutę prieš užsakant dar užteko proto kiek detaliau pasižvalgyti po kempingo vietovę ir kažkaip užkliuvo man, kad niekaip negaliu suprasti, koks gi priėjimas yra prie jūros ir ar ten smėlis, ar akmenukai.  Ir labai gerai, kad užkliuvo, nes tik tai paskatino paskambinti V.: „Klausyk, o kaip ten su pliažais ir maudymusi Amalfi krante?“, į ką išgirdau: „O... su vaikais tai ten sudėtinga. Vien uolos ir akmenys. Mūsų pliaže reikdavo šokti į jūrą nuo uolos ir iš jūros kopetėlėm lipti atgal į krantą“ Kaip aš džiaugiausi tai išsiaiškinus!!! Nes mažų mažiausiai aš, būdama nėščia, ketinau šokinėti nuo uolų:)

Į kempingą atvažiavome jau visai į pavakarę, ir vos įsikūrę išvažiavome į artimiausią miestelį pavakarieniauti. Visą dieną svajoję apie itališką picą, net neabejojome, kad valgysime būtent ją. Taip ir buvo, tik ne visai taip, kaip tikėjomės: mums buvo atnešta storapadė pica, o tokių negalime pakęsti... Turbūt koks kvadratinis metras storapadės picos... Fuu... Vėliau kelias dienas net pagalvoti negalėjau apie jokią picą.

 

Bet už tai kempingas tai visiškas gėris... Besimaudydamas baseine gali grožėtis pasakišku uolų-jūros peizažu, o žygiuodamas siauručiais takeliais link namelio raškytis virš nosies augančias figas ar vynuoges (na gerai gerai: iš tikrųjų, vėliau pamačiau skelbimus su prašymu augančių vaisių neliesti, bet pastebėjau  juos gerokai per vėlai:))

 

 

Antra diena. Dienos tikslas: apvažiuoti visą Amalfi pakrantę, aplankant pagrindinius miestelius Positaną, Praianą bei Ravello. Gerai pagalvojus, gal ir gaila, kad mūsų kelionė prasidėjo nuo pačios gražiausios dalies: daugiau tokių vaizdų, kokius matėme tą dieną, nebeturėjome:

 

 

 

 

Kita vertus, labai džiaugiausi, kad šiame regione suplanavome tik tas dvi naktis, nes važinėjimasis serpantininiais kalnų takeliais net ir per tas dvi dienas įkyrėjo iki gyvo kaulo (ypatingai „smagus“ būdavo įvažiavimas ir išvažiavimas iš pačio kempingo:) ). Būčiau išprotėjus, jeigu vairuoti būtų tekę man, todėl net žandikaulis atvipo išvydus, kaip drąsiai tuose visiškai-neįmanomai-prasilenkti-keliuose pramogauja britų turistės: trys merginos, išsinuomavusios dvi stilingas mašinas ir garsiai klausydamosis muzikos, nardė sau keleliu, stodamos prie kiekvieno posūkio pasifotkinti ir vargo nematė:)

Trečia diena. Iš ryto susipakavome daiktus, ir susiruošėme važiuoti į mūsų antrąjį kempingą Baia Domizia, kur buvau suplanavusi apsistoti penkias naktis.  Kadangi kaip ir pakeliui, tuo pačiu užsukome ir į Pompėją.  Bilietų pardavėjai įkalbėjo mane paimti info ausinukus, tad po griuvėsius vaikštau su jais, bet tuo nei kiek nesidžiaugiu: aplinkui tiek įvairiausių gidų su grupelėm žmonių, kad daug smagiau klausytis jų nei oficialios informacijos, kurią girdžiu ausinukuose.

Apie Pompėją tikrai nieko naujo nepasakysiu: 62 m. po Kr. vykęs žemės drebėjimas, kuris sudrebino Pompėją ir apgadino daug pastatų, tebuvo tik įžanga į tragišką 79 m. po Kr. dieną, kai išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis palaidojo miestą po šešiais metrais pemzos ir pelenų. Laiko nepaliestą miestą pradėta rimtai atkasinėti tik 1748 m. Taigi, Pompėja - miestas su graudžia ir įspūdinga istorija, kurį tikrai rekomenduočiau aplankyti. Ir net rekomenduočiau praleisti daugiau laiko jame nei jame praleidome mes: buvo pakankamai karšta, vaikai, vietoj to, kad klausytųsi įdomiosios istorijos, labiau buvo suinteresuoti pagauti visus užmatytus driežus arba užsikeberioti ant visų įmanomų užlipti griuvėsių, tad mes ten tikrai neužsibuvome. Tačiau pamatyti ten tikrai yra ką:

 

 

Čia, pavyzdžiui, bandžiau pasakoti Juliui, kad esame Pompėjos Amfiteatre, kur vykdavo dideli pasirodymai bei susirinkdavo diduomenė, kol užmačiau, kad Julius ne manęs klausosi, o driežą iš po akmens iškrapštyti bando:)

Kas konkrečiai per pastatas apačioje, taip ir nesužinojau, bet man buvo labai panašu į Koliziejų, tad apsidrausdama (jeigu netyčia vis tik nuspręstumėm į Romos Koliziejų neiti) informavau vaikus, kad greičiausiai šitoje arenoje vykdavo gladiatorių kovos (o vienas iš vaikų tikslų ir buvo pamatyti tas arenas):

Kai vaikštai visur be gido, gera žinia yra ta, kad viską gali išmąstyti taip, kaip tau patogiau. Na, kad ir mano pavyzdys su gladiatorių arena. Arba kitas pavyzdys būtų su Vezuvijaus ugnikalniu: mes nusprendėme, kad būtent jis tolumoje ir šviečia, ir ta proga nusprendėme atskiros kelionės į Vezuvijų nedaryti:

Bloga žinia, aišku, yra ta, kad niekada negali būti tikras, ar tai, ką pats sugalvojai, tikrai yra tiesa:) 

Po apsilankymo Pompėjoje, važiavome toliau link kempingo. Ir kuo labiau artėjome prie jo, tuo keisčiau viskas atrodė: visa apylinkė tarsi po atominio karo (čia taip Nerijus išsireiškė). Žmonių nei gyvos dvasios, visur langinės nuleistos, parduotuvės ir kavinės uždarytos... „Kas gi čia atsitiko? Kur visi žmonės?!” – toks buvo mano pirmas klausimas, kai pagaliau radome kempingą. Ir sužinojau: pasirodo: jau ne sezonas (neva, visi tik rugpjūčio mėnesį nori atostogauti!), todėl visi turistai ir poilsiautojai jau išsivažinėjo. Ir kempingas irgi užsidaro savaitgalį. Negalėjau patikėti. Rugsėjo pirmą savaitę?! Kuomet 30 C karščio?!

Pats kempingas tikrai buvo super: su didelėm vaikų žaidimų aikštelėm, trim baseinais, privačiu jūros paplūdimiu ir visa kita. O didžiausias jo privalumas (bent jau Justo ir Juliaus akimis žiūrint) - milijonai lakstančių aplinkui driežų. Visus reikdavo aptikti, jeigu įmanoma sugauti ir, būtinai padaryti apklausą, ar sugautasis yra didesnis ar mažesnis už prieš tai buvusį:)

 

Vienintelė kempingo bėda (čia jau mano ir Nerijaus akimis žiūrint): jis buvo tokiame „taške į niekur“. Kai planavau, man atrodė, kad labai idealiai viską sugalvojau, ir kad gyvensime tarpe tarp Romos ir Neapolio, bei kiekvieną dieną vis kur nors važiuosime pasikultūrinti. Tad buvo nemažas šokas suvokti, kad iš tiesų iki bet kokio žinomesnio objekto yra gerokas gabalas kelio, ir kad kiekvieną dieną nei į Romą, nei į Neapolį tikrai neprivažinėsime.

Ketvirta diena. Liekame kempinge, apžiūrinėjame apylinkes ir apturime visiškai „laisvą“ dieną: maudomės, valgome, važinėjame po apylinkes ir... tinginiaujame.

 

Penkta diena. Supanikuoju. Kadangi atsisakėme kelionės į Vezuvijų, visą Amalfį krantą apvažiavome per vieną dieną ir nusprendėme kelionę į Tivolį sujungti su važiavimu į Romą, visas mano pradinis organizacinis planas eina velniop: daugiau kaip ir neturiu nieko suplanavusi, o tingių dienų (po jau vakar turėtos) net ir mums jau irgi būtų per daug. Todėl vėl iš lagamino išsitraukiu kolegės Žanetos duotas knygeles apie Italiją (saugok Dieve tokias koleges:))  ir įninku skaityti viską apie Neapolį ir apylinkes aplink jį.  Ir nerealiai nudžiungu išvydusi, kad vis dėl to net ir mūsų kaime (tegul ir 70 km spinduliu) yra ką pamatyti ar kuo pasigrožėti. Taigi, penktos dienos tikslas: viduramžinis Caserta miestelis ir jame dominuojantys milžiniški nuostabiai ištaigingi Palazzo Reale - didžiausi Italijoje karališkieji rūmai.



Rūmai puikuojasi daugiau kaip 1000 salių, didžiuliais laiptais ir gausiai išdabintais apartamentais, o rūmus supantį parką puošia fontanai, statulos ir angliškas sodas.

Tiesa, iki fontanų mums taip ir nepavyko nueiti: labiau ne dėl nemenko atstumo (vietiniai važinėtojai siūlėsi pagelbėti ir nuvežti ten karietomis už juokingą... 40 EUR kainą:)), o dėl tikrai galingo besikaupiančio lietaus debesies virš galvos.

Rūmų kieme augo didžiulis raitytas medis, ir vaikai nusprendė, kad jame princai karstydavosi. Justas iš karto irgi nubėgo išbandyti "princišką" pramogą.

Kai jau galiausiai patraukėme link namų, paklausiau Juliaus, ar jam patiko, ir ar jis norėtų gyventi tokiuose rūmuose. "Tik ne kaip tarnas", - atsakė Julius, "Nes man šlykštu būtų prausti karalius" (Paaiškinimas: kuomet buvome karališkuose apartamentuose, pasakojome vaikams, kad karaliai patys tai jau nieko nedarydavo - net ir maudydavo juos karališkose voniose tarnai:)). 

Grįžtant dar norėjome užsukti į Benevento miestelį, tačiau prapliupo toks lietus (taip taip, iš to paties debesies, kuris ir link fontanų sutrukdė nueiti), kad sukomės atgal:) 

Šešta diena: tikslas - Neapolis. Mano geros draugės vyras italas Alessandro rekomendacijų šitam miestui tikrai nedavė:). Neva, jis pats vengia jo tiek, kiek gali. Ir dėl šiukšlių, ir dėl mafijos, ir dėl begalinės netvarkos gatvėje. Tačiau net gi žinant visus tuos niuansus ir nusiteikus jiems, važinėjimasis Neapolyje tapo tikru išbandymu mano pedantiškam Nerijui: aplinkui vien kurtinantis signalų garsas, važiuoja kas kaip sugeba ir moka, niekas nekreipia dėmesio, jeigu netyčiom įsiremia į gretutinę mašiną... Į dienos pabaigą Nerijui jau visko buvo gana: "Nesuprantu, kam jiems šviesoforai bei linijos ant gatvių, jeigu vis tiek jomis nesivadovauja?!!!"  

Aš iš Neapolio tikėjausi daugiau. Na, bent jau kaip minimum skaniai picai tikrai buvau nusiteikusi, tačiau nebuvo lemta mums "ant tokios užsirauti":) Nesupratau ir tos mados džiauti skalbinius virš balkonų... bet ta mada bendrai Italijai būdinga, ne tik Neapoliui.

Beslampinėdami po miestą katedros link (labai jau gražių žodžių apie ją buvau prisiklausiusi) užmatėme ir ekskursinius autobusus. Na, mes tokie... biški prie tinginių tipo, tad greitai nusprendėme, kad daugiau visko pamatysime ir problemų mažiau turėsime (o zyziantys ir pavargę vaikai mums tikrai yra problema:)) apvažiuodami miestą autobusu, tad taip ir padarome. Tiesa, mano lūkestis susipažinti su miestu, klausantis informacijos, neišsipildo: kur ten išsipildys, jeigu kiekvieną kartą ausinukams "pradėjus kalbėti" kuris nors iš vaikų irgi pradėdavo mane krutinti: "Ką ten sako? O dabar ką sako?"



Septinta diena: Santa Maria Capua Vetere. Miestas didžiuojasi I a. po Kr. romėnų amfiteatru, kadaise buvusiu didžiausiu Italijoje po Koliziejaus, ypatingai gerai išliko po juo esantys tuneliai. Miestas stovi senosios etruskų Kapujos, kuri suklestėjo Romos imperijos laikais, vietoje. Čia 73 m pr. Kr. čia vyko Spartako vadovaujamas sukilimas.  

Gladiatoriai jau seniai yra abiejų berniukų susidomėjimo centre (kaip gi kitaip!), todėl be jokios abejonės, šita vieta labiausiai sudomina būtent dėl gladiatorių. Ir, aišku, aš dar kartą apsidžiaugiu, kad galbūt apsilankymas miestelyje padės išvengti Koliziejaus (nes mintis stovėti eilėse prie įėjimo į jį visai manęs nevilioja). 

Pačio amfiteatro su Koliziejumi gal ir neverta lyginti (tiesa, dydžiu jie beveik nesiskiria, tačiau šio griuvėsiai daug mažiau išsilaikę t.y. amfiteatro liekanos didžiaja dalimi aplinkinių buvo išgrobstytos). Bet už tai kokį įspūdį padarė pasivaikščiojimas požeminiais tuneliais... Įlindome, ir galva nuo labirintų apsisuko, tad greitai sprukome atgal į viršų, išsigandę, kad nerasime paskui išėjimo lauk (nes, įtariu, iš tikrųjų, nebuvo galima į tuos tunelius lankytojams eiti)

 

Šiek tiek buvo galima susipažinti ir su gladiatorių istorija vietiniame Gladiatorių muziejuje (na, iš jo tai tikrai tikėjausi daugiau, bet ką jau padarysi). 

Vaikams vėl didžiausią įspūdį darė... visur landžiojantys driežai:

Su tais driežais jie jau tikrai varė mus iš proto... Tąkart Nerijus neištvėrė: "Jeigu aš dar kartą išgirsiu ką nors minint driežus, apsivemsiu...". Julius iš karto įsmeigė žvilgsnį jam į akis ir lėėtai lėėtai tarė: "Driežas".

 

Aštunta diena. Susipakuojam daiktus, ir traukiam iki paskutinės stotelės: kempingo prie Romos, iš kur skrisime atgalios namo. Pakeliui suplanuotas stabtelėjimas Tivoli. Kuomet atvažiuojame, pliaupia lietus. Ir turbūt jeigu būtumėm atvažiavę bent pusvalandžiu anksčiau, būtumėm apsisukę ir važiavę į kempingą. Išgelbėjo tai, kad toli toli horizonte vis tik matėsi šviesos ruoželis, tad nusprendėme rizikuoti ir palaukti: o gal pragiedrės?

 

Mums pasisekė: tikrai neužilgo lietus baigėsi, o mes turėjome progą apsilankyti vienoje gražiausių iki šiol matytų vietų (kalbant net ne apie šią kelionę, o bendrai!): Villa d'Este. Po pačius apartamentus net nevaikščiojome: mums "užteko" ir tų 500 šimtų fontanų sode:)

 

 

 

Na, o po įspūdingo pasivaikščiojimo Tivoli sekė ne mažiau įspūdingas susipažinimas su mūsų trečiuoju kempingu.

 

Kuomet atvažiavome, visų pirma pasitiko jausmas. Jausmas, kad kažkas yra ne taip. Tuomet sekė kvapas. Na, toks kvapas, koks būna senose supelijusiose-sutrūnijusiose trobose. Ir toks kvapas mus pasitiko įžengus į namelį. O tada buvo dar gražiau...

 

Kempingą rinkausi turėdama du kriterijus: kad turėtų baseiną ir kad turėtų priėjimą prie jūros. Pagal aprašymą internete, jie turėjo ir vieną, ir kitą. Va taip atrodė kempingo "baseinas" (net du, jeigu jau tikėti internetu!).

Ps. Norint patekti į šias "vonias" turėdavai palaukti, kol diedas su cigarete burnoje įstatys kopetėles.

O va taip atrodė pliažas prie jūros:

 

Buvau tokia sukrėsta viso šito vaizdo, kad nebegalėjau galvoti apie nieką daugiau, tik kaip greičiau iš čia dingti:). Ir dingome. Bent jau tam vakarui. Apvažiavome Ostia Antica miestelį, o vėliau užsukome pavakarieniauti į vieną užmatytą restoranėlį. Ir pirmą kartą pavalgėme taip, kad galėjome pasakyti, jog tikrai buvo super ir kad norime grįžti atgal, nors valgėm tik paprasčiausią picą. Su vynu (net ir aš paragavau, nors šiaip visą nėštumą esu atsisakiusi:)), su desertais (nes kitur nieko, apart ledų, kaip ir neturėdavo) bei super aptarnavimu ir aplinka. Net nemalonus patyrimas iš kempingo užsimiršo.

 

Devinta diena. Jos didenybė Roma!

Kuomet pirmą kartą lankiausi Romoje, buvau pažadėjusi sau, kad vėl atvyksiu čia su Nerijum - taip labai ji man patiko. Paskutinę kelionės dieną buvau palikusi būtent jai. Nebuvau tikra, kaip mums seksis atlaikyti karštį bei ilgus pasivaikščiojimus, todėl ypatingų tikslų dienai nekėlėme, tačiau diena praėjo tiesiog nuostabiai: aplankėme ne tik Koliziejų, bet ir Ispaniškus laiptus, Trevi Fontanus, Vatikaną ir dar aibę visokiausių gražių aikščių, kurių net nebuvo mano turimame Top 10 plane.

 

 

 

 Julius fotografuojasi prie imperatoriaus Julijaus Cezario paminklo:

 Ir, kaip nekeista, šią dieną vaikai visiškai pamiršo driežus. Nes stebėtis ir be jų turėjo kuo:

 

PS. Eglute, specialiai Tau papildymas: "techninis" šio stebuklo išpildymas. Detalus Nerijaus brėžinys pateikiamas fotografijoje žemiau, o žodinis paaiškinimas būtų toks: per dešinę ranką eina pagalys (jį kartu su ranka dengia rankovė), jungiantis lazdą su kėdute, ant kurios patogiai įsitaisęs ir sėdi fokusininkas. Jeigu trūktų dar atvaizdavimo, galiu pasiūlyti Justo paslaugas: jis jau tiek įsigilino į technologiją, kad turbūt naktį prikeltas iš miegų galėtų visiems pristatyti:)

 

 

Tai buvo tokia nuostabi diena, kad net ir grįžimas į kempingą nuotaikos nesugadino: atsisveikinome su jūra (įmesdami pinigėlius:)), dar kartą nuvažiavome į savo nuostabųjį restoranėlį pavakarieniauti ir... anksti sugulėme, nes laukė laaabai jau ankstyvas skrydis atgalios į Lietuvą.

Ar kelionė patiko? Man taip. Nes tai buvo tikrai labai jau tokia "relaksinė" kelionė, kur kiekviena diena prasidėdavo puodeliu kavos ir nepaprasto skonio kruasanais ar visokiausiom kitokiom bandelėm, būdavo kupina gulinėjimo pliaže ar prie baseino, vaikštinėjimo pušų pavėsyje ir užsibaigdavo tam tikra "pasikultūrinimo" programa bei ramia vakariene vakare. Ar norėčiau dar kartą pakartoti? Turbūt, kad jau ne. Nes ne tik man, bet ir Nerijui jau tikrai per akis Italijos:)

O kartais ima ir nepasiseka:(

 

Vieną dieną Justas jautėsi nelabai gerai, todėl nusprendžiau dirbti iš namų bei pasilikau su juo. Bėgo niekuo neišsiskirianti, ypatingai rami diena: gerdavom arbatas, valgydavom, o tarpe tarp visų „slaugymų“ aš bandydamau prisėsti prie kompiuterio ir bent jau dalinai nudirbti darbus. Justas tuo metu būdavo antrame aukšte, ir, buvau šventai tuo įsitikinus, susikaupęs konstravo lego. Todėl galit tiesiog įsivaizduoti, koks man buvo šokas, kai grįžęs namo Nerijus papasakojo, jog jam skambino kaimynas, kuris užmatė Justą, ropojantį stogu kamino link (taip taip, tą patį mano berniuką, kuris, anot manęs, tyliai ramiai konstravo lego!). Negalėjau patikėt savo ausim. Kaip negalėjau patikėt ir tuo, kad tai nebuvo impulsyvus sprendimas užsiropšti ant stogo, o buvo gerai suplanuotas veiksmas:

 

·        Visų pirma, vaikinas gerai apžiūrėjo visas vonias (tikslo pasiekimą kopėčiom turbūt atmetė iš karto), ir įvertino, kurios gi vonios stoglangis yra tam tinkamiausias;

·         Užsimovė neslystančias (!!!) kojines.

Na, ir tada beliko sulaukus momento įvykdyti planą: kėdės pagalba pasiekti gyvatuką, gyvatuku it kopėčiomis užsilipti iki stoglangio ir, išlindus per jį, ropoti link kamino.

Kuomet broliui Audriui papasakojau apie Justo nuotykius prie kamino, Audriaus pirmas klausimas buvo: „O tai jis uogienės dar neprašo? Gal įsivaizduoja esantis Karlsonas“? J

Man, deja, juokinga nebuvo. Visai. Iš pradžių buvau įsiutusi. Vėliau bandžiau kalbėtis ir nuoširdžiai suprasti, kodėl Justas taip sugalvojo, ir kas jį skatina ieškoti tokių iššūkių. Vėliau pradėjau diskutuoti ir ieškoti idėjų, kaip užkirsti kelią tokiem „prisigalvojimams“ su kitais -  auklėtojom, kitais tėvais, internete...

Auklėtojos, teisybę pasakius, nuramino: pasirodo, tai yra visiškai normalu Justo amžiuje: būtent šiame amžiuje atsiranda nenugalimas troškimas visur lipti/keberiokštis ir t.t. Jų teigimu, būtų idealu, jeigu kur netoli būtų medis, į kurį Justas (su suaugusiųjų priežiūra) galėtų laipioti. Taip mes ir darėme: ši vasarą tikrai galėtų būti vadinama „Justo laipiojimo po medžius vasara“, nes Justas bandydavo „įveikti“ bet kokį medį, sutiktą kelyje. Mes visada būdavom šalia.

 

Su kitais tėvais sugalvojome ir kitą idėją: pasiūlyti Justui galimybę karstytis, bet tik ten, kur tai yra saugu – pramogų parkuose, alpinistų būreliuose ir t.t. Šios idėjos įgyvendinimo iš karto ėmiausi: susitariau su Justu, kad suprantu, jog jam reikia iššūkių, tačiau jeigu jis jų nesiims nesaugiose vietose, karts nuo karto mes nuvyksime ten, kur tai daryti yra saugu. Taip ir padarėme:

 

Kiek sėkmingi esame su projektu? Vakar Justas užuot, kaip pridera, įžengęs į namus pro vartelius, sugalvojo tvorą perlipti. Kuo viskas baigėsi? Kraujo upėm, nevaliojančiu nei žingsnio žengti vaiku ir begaliniu išgąsčiu. Šiandien jau vaizdelis yra gražesnis ir mes visi tik džiaugiamės, kad viskas baigėsi dar ne pačiu blogiausiu scenarijum (t.y. nėra jokių lūžių/gipsų/siūlių). Bet mano superinis idėjų bankas, kaip atlaikyti šį laikotarpį ir tikėjimas, kad įmanoma susitarti su vaiku, kad jis elgtųsi saugiai, deja, gerokai sušlubavoJ.

 

Kai po nuotykių ant stogo Justo paklausiau, ar jis suvokia, kad galėjo nukristi ir užsimužti, jis atsakė labai paprastai: „Bet juk nenukritau“. Ką aš dabar galėjau pasakyti apart to, kad: „O matai, kartais vis dėl to nepasiseka. Visiems. Net ir Karlsonui“. 

Justas išmoksta skaityti. Pagaliau pagaliau pagaliau!!!

Gruodžio mėnesį vyko įmonės, kurioje dirbu, Kalėdinis vakarėlis. Tarp oficialiosios ir “pramoginės” dalies buvo numatytas 2 valandų laiko tarpas, tad kartu su kolege ruoštis linksmąjai daliai atvažiavome pas mane į namus.

Kuičiamės vonioje, gražinamės, ir staiga S. sako: “O kodėl pas tave ant džiovinimo mašinos užrašyta “DŽIOVINIMO MAŠINA”? Kad Nerijus atskirtų, kuri skalbimo, o kuri Džiovinimo?”

Pratrūkau juokais. Nes pats klausimas, gerai pažįstantiems Nerijų, daugiau nei juokingas. Jau kam kam, bet jam tikrai nereikia jokių nuorodų nei ant skalbimo, nei ant džiovinimo mašinų.

Tačiau iš tiesų, tik tą dieną susimąsčiau, kaip kvailai atrodo tas užrašas ant mūsų „džioviankės“. Tikroji to užrašo istorija yra tokia: prisiskaičiusi aibes patarimų, kad vaikus reikia skatinti pradėti skaityti pasąmoningai, visus daiktus sename bute „sužymėjau“. Ir kadangi tokie užrašai kaip „Durys“, „Langai“, „Televizorius“... kabėjo ant visų (na, gerai, ne visai ant visų, nes nuo tam tikro momento mano kantrybė išseko) mūsų daiktų, viskas buvo labai logiška ir niekam net nekildavo klausimų, kokiu tikslu viskas yra užrašyta. Beveik visi seni daiktai ir liko sename bute, į šiuos namus atkeliavo turbūt tik toji jau paminėta „Džiovinimo mašina“. Užrašo nuo jos nenuplėčiau, naujus užrašus klijuoti ant kitų daiktų entuziazmo kaip ir nebekilo, tad taip viskas ir liko.

Ta mano manija raidelėms ir „pasąmoningam“ skaitymui buvo užėjus prieš gerus 3.5 metų ir truko apie metus. Aišku, negaliu daryti drąsios išvados, kad metodas neveikia, nes vėliau be to vieno užrašo ant džiovinimo mašinos jos kaip ir nepraktikavau, tačiau faktas yra tas, kad Justas skaityti išmoko tik dabar. T.y. vakar. Ir tikrai ne po pasąmoningo mokymosi, o ilgų paskatų.

Kai jau suvokiau, kad mano vidurinėliui tuoj sukaks šešeri, o jis dar net raidelių visų nepažįsta (tuo tarpu skaičiuoja puikiai ir sudedant, ir atimant!), kibau į darbą. Pirmiausia buvo įsigyta magnetinė lenta ir daug magnetinių raidelių. Buvo ištraukti visi namuose turimi žodžių loto. Laukiant eilėj poliklinikoj traukdavau savo užrašų knygeles ir žaisdavom su raidelėm. Tas „žaidimas“ Justo nelabai įkvėpdavo, todėl neužilgo „žaidimų strategiją“ keičiau „motyvacine strategija“: pažadėjau, kad tą dieną, kai jis pradės skaityti, eisime pirkti jo išsirinkto daikto (aišku, iš karto buvo išsirinktas Lego rinkinys). Vėliau kantrybė ir su šia strategija trūko, tad išbandžiau „gąsdinimo strategiją“: „Tik jau negalvok, kad jeigu pradėsi skaityti devynių metų tavo prizas dar galios!”.

Prizas Justą labai viliojo... Tačiau su tais žodeliais kaip nesisekė, taip nesisekė. Keturių raidelių žodelius perskaito, o daugiau – nei iš vietos. O taisyklės, prizui pasiekti, buvo aiškios: reikia perskaityti „Dramblys“.

 
Ir tada nusipirkau lietuvišką „Kris Kros" žaidimą. Iš pradžių, vien pamatęs raideles, Justas nusprendė, kad tai nebus smagus žaidimas. Ir nebuvo iš pradžių, nes dar nebuvau supratusi, kaip jį žaisti. T.y. bandžiau žaisti pagal mini taisykles: iš raidelių tiesiog dėlioti žodelius, tačiau toks žaidimas Justo visai nemotyvavo. Ir tuomet kilo geniali mintis pasinaudoti skaičiukais, kurie parašyti prie kiekvienos raidės (žaidžiant pagal originalias taisykles šie skaičiukai naudojami susumuoti žaidėjų gautus taškus). Pasakiau Justui, kad šiame žaidime laimi tas, kas gauna daugiausia taškų, perskaitydamas žodžius. Mūsų lyderio gyslelę turinčiam Justui to ir tereikėjo. Iš pradžių daviau jam perskaityti paprastus žodelius „KALA“, „VAGA“ ir t.t. Bet taškų už tokius žodžius nesigaudavo daug, ir vat tada ir prasidėjo... Justas pradėjo imti bet kokias raides (turinčias daugiausia taškų, aišku!”, ir dėti prie mano sudėto žodžio, ir taip skaitė visiškus absurdus (pvz. „KOJACUF“), ir mintį pagavo. Pradėjau tiesiog dėlioti įvairiausius žodžius, vis sudėtingesnius, ir sudėtingesnius: Justas visus juos perskaitė! Galiausiai sudėliojau paskutinį. Justas pradėjo tyliai skiemenuoti: „Dr“ „am“ tada bus...„Dram“, toliau ...„bl“... „drambl...“ Tiek perskaitęs staiga sustingo, dar kiek pažiūrėjo į raidžių junginį, pakėlė į mane nuostabos pilnas akis ir sušuko: „Dramblys!!! Aš perskaičiau „Dramblį“!!! Aš perskaičiau „Dramblį“!!!”

Nereali akimirka buvoJ. Susitarimas yra susitarimas, ir jau šiandien eisim pirkti Lego.

 

Justo gimtadienio Cake-Pops

Čia bus dar šiek tiek Justuko gimtadienį prisimenant.

Kaip turbūt ir visi vaikai, Justas gimtadienį švenčia ne tik su namie, bet ir darželyje. Ir paprastai į darželį (tiek Justas, tiek Julius lanko Valdorfo darželį) auklėtojos prašo atnešti ką nors, gamintą kartu su vaiku.

 

Tai mes paprastai ir gaminame: kepame keksiukus, sausainius, iš tinginio išraitome metų skaičių... Julius savo paskutiniam gimtadieniui buvo užsiprašęs „tų rutuliukų, kuriuos padarai dviejų skonių), tad jam šventinę dieną nešėme eklerus.

O vat Justas šį kartą, kas jam visiškai nebūdinga, jokių pageidavimų neturėjo. O ir mano galvoj, po visų šventinių maratonų, tarsi iššluota buvo. Tol, kol Jolanta nenumetė idėjos apie Cake-Pops‘us. Tiesą pasakius, apie juos pirmą kartą tik iš jos ir išgirdau. Ir vos tik nulindau „pagooglint“, iš karto susižavėjau: jau tokio neišpasakyto grožio man jie visi pasirodė, kad ne tas žodis. O toliau... turbūt patys žinot kaip būna: kuo toliau žiūri, tuo labiau prie bendro vaizdo pripranti, ir nejučia pradedi įsivaizduoti, kaip viską pats darai ir kad lygiai tokio pačio grožio gaunasi. Na gerai, nesu tokia labai optimistė, ir šitaip negalvojau, tačiau... Jolanta sakė, kad viskas tikrai labai paprasta, tad užsidegiau pabandyti.

 

Žinote, pasakysiu jums atvirai: negalima pasitikėti receptais, kurie sako, kad „viskas labai paprasta, viens du ir pagaminsite, labai smagu gaminti su vaikais bla bla bla...“. Nes bent jau man tai paprasta nebuvo. Visų pirma, tie rutuliukai (netgi nepaisant fakto kad ant pagaliuko juos pamojau dar prieš įkišdama į šaldytuvą) nesilaikė. Bent jau tikrai ne visi. Ir netgi jeigu kai kuriems visai neblogai pavykdavo išsilaikyti ant stiebo, tai visai nereiškė, kad lygiai taip pat juos sėkmė lydės ir pasipuošus gražiu apdaru: vos tik panardindavau juos į papuošimo masę, jie iš karto nuo tų savo rūbų apsunkdavo ir gražiai nuvažiuodavo žemyn. O tie, kurie šito triuko nemokėjo, demonstruodavo kitokį: tiesiog nei iš šio, nei iš to, sprogdavo per pusę (tuo, aišku, labai pradžiugindami jubilijatą Justą, kuris to tik ir telaukdavo). Arba dar geras: šalia stovintys kaimynai taip ir taikydavosi "pasibučiuoti", ir kai tik jiems tai pavykdavo, viskas - amen, gražiuoju nebeišskirsi niekaip.  Apie tai, kad šitas grožybes galima puošti su vaikais, aš iš vis patyliu: aš Juliui ir Justui ne tik  kad prisiliesti prie jų neleidau, bet net iš virtuvės zonos vijau, kad tik oro bangų kvėpuodami nesukeltų. Žodžiu, buvo gerokai linksma. Tačiau rezultatas vis tik mane papirko. Ir skoniu, ir grožiu. Ir... taip dar kartą geriau pagalvojus, iš tikrųjų nebuvo kažkas labai jau ten sudėtingo. Tikrai kartosiu bandymą. Gal net labai labai greitai. Ir gal net ir ne kartą. Nes tokie vieno kąsnio tortukai ant šventinio stalo – visiška palaima!

 

O gaminimas toks: iškepi biskvitą, ir pavertį jį į trupinius. Tuomet tuos trupinius sumaišai su kokiu nors įdaru (aš su virtu kondesuotu pienu maišiau). Formuoji rutuliukus, įsmeigi pagaliuką ir talpini į šaldytuvą. Po geros valandos, mirkdai į “apdarus” (aš rinkausi baltą šokoladą ir marshmallow saldainių masę) bei papuoši. Iš principo… kaip ir viskasJ

 

 

 

 

 

Riteriai ir damos sutelkia visas jėgas prieš šešiagalvį slibiną: Justo 6-asis gimtadienis

Vieną kartą užsukę į prekybos centrą visai netyčia pataikėme ant scenizuoto pasirodymo, kurio metu buvo demonstruojamos įvairios riterių aprangos bei ginkluotės.

Dabar manau, kad turbūt tą dieną, pasibandęs riteriškus šarvus, Justas tvirtai nusprendė, kad jo 6-asis gimtadienis bus „Riterių“. Ir ta linkme buvo kruopščiai dirbama visus metus: išsiprašė, kad Nerijus pagamintų kardus ir skydus jam ir Juliui, manęs buvo paprašyta numegzti riterių galvos apdangalą. Pastarojo, deja, nemezgiau, tačiau užsiprašiau, kad Paulius iš JAV atsiųstų, tad šiokį tokį turėjome.

Justo gimtadienis yra baisiai nepalankiu laiku. Tai yra, gimti laikas visada yra tobulas: kada jau ateina TOJI diena, tada. Tačiau suorganizuoti šventę vaikui, kuris gimęs beveik iš karto po Naujųjų Metų... na tikrai, kad labai jau sudėtinga! Ir faktas, kad šiais metais per pačias šventes (kas reiškia, prieš pat Justo gimtadienį) išvažiavome į Laplandiją, padėties tikrai nepalengvino.

Teisybę pasakius, galvojau, kad važiuodama į Laplandiją turėsiu labai daug gražaus laiko autobuse ir galėsiu ramiai apgalvoti Justo gimtadienio scenarijų. Deja, tam nebuvo lemta išsipildyti. Visų pirma, nenumačiau, kad tokiu metų laiko Suomijoje beveik nėra... saulės. Todėl visos mano pasiimtos knygos ir užrašų knygutės taip ir liko gulėti kuprinėje. Dar nenumačiau, kad Justas su Juliumi visą laiką siautės autobuse, ir vietoj to, kad ramiai snausčiau ar ką nors mąstyčiau, turėsiu ištisai juos tramdyti. Trumpai tariant, buvo taip, kaip buvo: Justo gimtadienį planavau jau tik grįžus, kas reiškia, kad tam turėjau kokias geras keturias dienas laikoJ. Ar užteko? Sočiai!

 

Tad kaip ir visada nuo pradžių.

Mano gimtadienio suplanuotas scenarijus buvo toks: norėdami surasti tradicinį gimtadienio lobį visi riteriai (ir damos, nes kaip gi riteriai be damų!) turi nugalėti šešiagalvį slibiną. Tad pirmiausia, aišku, reikėjo pasigaminti tą šešiagalvį slibiną. Čia man labai pagelbėjo Julius, kuris, vos užtikęs mane karpančią slibino galvas, prisistatė ir spalvino kartu.

Piešti aš nemoku visai, bet kažkaip piešdama vaikams nekompleksuoju visiškai: jeigu jiems pristatai, kad čia slibinas, tai jie ir priima tai kaip slibinąJ

Kitoje kiekvienos slibino galvos pusėje (nes šios visos galvos yra priklijuotos prie kūno) užrašiau po užduotį. Ir padariau dvi nedovanotinas klaidas:

·         Rašydama užduotis neapgalvojau užduočių eiliškumo;

·         Leidau vaikams gimtadienio metu „rinktis“ kokios galvos užduotį jie nori atlikti.

Šios dvi klaidos sąlygojo visišką chaosą gimtadienio metu: visi vienu metu rėkė, kad dabar galvą nori rinkti jie (o riterių gimtadienyje buvo ženkliai daugiau nei slibino galvų) bei buvo traukiamos užduotys, kurios visiškai nedera tarpusavyje (po ramios ilgos užduoties sekė lygiai tokia pati rami ir ilga ir t.t.). Na, gyveni žmogus ir vis mokaisi, mokaisi...

Pirmoji užduotis buvo įveikti balionų ruožą, įvykdant asmenines užduotis. Na, šią visų laikų linksmiausią užduotį, tikrai būčiau norėjus dėti į pabaigą, tačiau taip jau išėjo, kad buvo ištraukta pirma. Viskas kaip ir anksčiau: vaikai bėga prie balionais prikabinto stalo, išsirenka balioną, su smeigtuku jį susprogdina, randa ten užduotį ir įvykdo. Vėliau Justas vis bandė man į ausį rėkti, kad jį apgavau, ir kad jo mėgstamiausia užduotis buvo visai ne geltoname balione.

Antrąją galvą rinkosi Julius ir, aišku, išsirinko tą, kuri tikrai buvo su ypatinga užduotimi ir kurią būtinai turėjau pateikti tik paskutinę. Po trumpo ginčo ir paaiškinimo, kad šita galva yra „Karališka“ todėl savo užduotį turi pateikti paskutinė, taikiai nuėjome prie kitos galvos. Ir vaikai gavo antrąją užduotį: papuošti skydus. Vat tai čia darbo buvo!!! Ir mažiems ir dideliems. Su tokiu ūpu vaikai kibo dailinti sausainius, kad gražu buvo žiūrėti. Turbūt apsiėmusių nuspalvinti tik po vieną skydą nebuvo – dauguma vaikų aiškino, kad būtinai reikia sausainį nuspalvinti ir tėčiui, ir mamai, ir sesei ar broliui.

Trečioji užduotis buvo gimtadienio „vinis“(ačiū, Jolanta!): reikėjo išsiaiškinti, kuris yra stipriausias bei vikriausias riteris. Pripūčiau ir išlanksčiau galybę balioninių kardų (kiekvienam pagal pasirinktą spalvą), ir tiek riteriai, tiek damos galėjo išbandyti savo jėgas. Tai nebuvo tai paprasta, nes viską lėmė ne tiek tikslūs smūgiai, kiek... sugebėjimas šokinėti ant vienos kojos, nes laimėdavo tas, kuris ilgiau išlaikydavo pusiausvyrą.

 

Ketvirta užduotis – atminties. Sustojome į ratuką, ir žaidėme žaidimą: „Ėjau nugalėti slibino, ir pasiėmiau...“. Kiekvienas vaikas turėdavo pratęsti sakinį pasakydamas tiek daiktą, kurį jis imtųsi, tiek kiekvieno prieš tai sakiusio vaiko, daiktą.

Penkta užduotis buvo sužaisti žaidimą „Kam atiteks riterio kardas?“. Vėl visi sustojome į ratelį, ir per rankas leidome kardą. Kuomet viena iš mamyčių, nusisukusi, kad nematytų pas ką kardas, pasakydavo „Stop!”, vaikas, pas kurį rankose tuo metu būdavo kardas, iškrisdavo. Nors neplanavome to specialiai (na, gerai šiek tiek pagelbėjome, nes neleidome Justui iškristi vienam pirmųjų), laimėjo ir tuo be galo džiaugėsi pats jubilijas).

Paskutinė - šeštoji - užduotis buvo ta, kuri tikrai tikrai tikrai turėjo būti paskutinė. Nes nuo jos prasidėjo mįslių maratonas ir jau finišo tiesioji link gimtadieninio lobio. Pirmoji mįslė nukreipė visus link batų: „Dieną vaikšto, naktį žiopso“. Gerokai pasiknisę batuose ir radę sekančią mįslę visi bėgo prie stalo, tada prie lovos... O tiesa, prie lovos vaikus pasitiko ne tik dar viena nuoroda, bet ir dar vienas Slibinas. Tik dviejų galvų, bet nuo to Justo džiaugsmas buvo ne mažesnis. Šitas slibinas ir uždavė paskutinę mįslę, kurią įminę vaikai rado gimtadieninį lobį.

Tortą Justas puošė pats. Iš pradžių buvo tiesiog papuošęs saldainiukais, vėliau persigalvojo, juos visus nurinko ir išraitė 6-ą. Tortas buvo skanesnis nei nuotraukoje atrodoJ. Ir buvo net ne vienas, o du tortai. Tačiau kadangi į mano taip gražiai sumodeliuotą „Tortą-Kardą“ visi suaugusieji žvelgė tik kreivai šypsodamiesi ir negailėdami pastabų, kad galėčiau tortus kepti ne tik vaikiškiems gimtadieniams, bet ir mergvakariams, jo nuotraukos netalpinsiu į viešumąJ.

 

 

PS. Justas iš karto pasipuošė savo riteriška maikute su asmeniniu herbu, kurią jam "sumeistravo" teta Laima:)

Taigi, dar viena šventė praūžė. Ir aš lengviau atsikvėpiau. Nes bent jau kuriam laikotarpiui tikrai turėtų tapti lengvėliau:).