Štai ir praėjo pirmosios mūsų šeimyninės Velykos. Šventė buvo visiškai paprasta (be jokių “pribombasų”), tačiau labai šilta ir jauki. Subalansuota bet kokiai mažai šeimynėlei, kol kas tik ieškančiai savų šeimos tradicijų.Na, o kad kitais metais žinočiau, kur tobulėti, būtų neblogai apžvelgti, kaip gi viskas praėjo, ir ką vis dėlto daryčiau kitaip.
Visų pirma, namų dekoracijos. Praktiškai, visiškas fiasko šiais metais. Na, per vėlai susigrizbau, nėr ką ir kalbėt. Kita vertus, Velykinės dekoracijos man vertingos tik tiek, kiek jos vertingos leidžiant laiką su vaikais. Kadangi šiais metais vienas vaikas dar buvo per mažas užsiimti rankdarbiais, o kitas pareiškė, kad jau yra per didelis, gal nieko labai daug ir nepraradom... Tačiau kitais metais pažadu šioje srityje patobulėti: jau planuoju kad kitais metais reikės kiaušinių lukštus ne tik popieriaus skiauterėm ar dažais pagražinti, bet ir dekupažo techniką pritaikyti (susitarėm su Pauliuku dar šiemet išbandyti, kaip tą reiktų daryti praktiškai). Taip pat, reikės žolytės užsiželdinti... Ir vištyčių prinerti...
Na, bet ir šiemet kai ką vis dėl to padarėme. Jau anksčiau buvau rašiusi, kad nuspalvinome net keturis (!!!) kiaušinių lukštus, kuriuos aš pakabinau ant berželių šakelių. Aišku, kad ne pačių prisirinktų šakelių – čia tau jau vėlavau kaip turi būti, tad buvau labai laiminga, kai dieną prieš Velykas gėlių parduotuvėje išvydau gražių išsiskleidusių berželių šakelių.
Margučiai. Vėlgi neapsiėjom be bajerių. Namie turėjau šešis kiaušinius baltu lukštu, kuriuos „taupiau“ margučių dažymui. Tačiau, aišku, turėjo taip atsitikti, kad juos visus kaip niekur nieko įmušau į tortą, o supratau tai tik vėlai vakare, kai jau pagaliau prisiruošiau marginti kiaušinius. Apvažiavau tris parduotuves, tačiau tik visiškas naivuolis galėjo tikėtis Velykų išvakarėse rasti parduotuvėse kiaušinių baltu lukštu. Iš vis, vėliau džiaugiausi jau bet kokius kiaušinius gavusi...
Tačiau visai gerai tiko ir tie rudu lukštu. Abu su Justuku dieną buvome pririnkę įvairiausių žolyčių (ai, skynėme tas, kurios aplink smėlio dėžę auga...), tad dažėme kiaušinius su žolelėmis ir svogūnų lukštais. Bent jau man tai gražu. O kitais metais, jeigu tik Justukas jau bus pakankamai tam pribrendęs, reikės išbandyti ir vašką.
Spėjau, spėjau, spėjau – numegzti Justukui velykinį megztuką!!! Tiesa… užtrauktuką arba sagas tai pamiršau įsigyti, tad teko gelbėtis “žiogeliais”, tačiau tai nuotaikos man nei kiek nesugadino: Justukas Velykų dieną pasipuošė nauju, ryškiu megztuku su kiškučiais priekyje ir boružėle iš nugaros. Ir skirtingai nei baiminausi, megztukas visai neatrodo panašus į mergaitišką.Šventinis stalas nebuvo labai gausus, tačiau visko užteko sočiai, ir visi buvome patenkinti ir laimingi. O štai koks tas mūsų meniu buvo:
- Margučiai – čia tai jau buvo startas, be jokios abejonės;
- Silkė pataluose – firminės Neručio salotos. Tiesiog superinis patiekalas, kuris bematant sudorojamas (įdėsiu kada receptą);
- Balta mišrainė – o kaip be jos?!
- Keptos vištos kulšelės;
- Keletas rūšių vyniotinių (pirktinių, ir tuo džiaugiausi);
- Netikras zuikis iš kalakutienos – čia jau buvo karštas mūsų patiekalas;
- Tortas. Iš tikrųjų, kepiau net du – vieną Velykoms, kitą – tėčio gimtadieniui.
Viskas. Nieko ypatinga, ir vis tik, mums tikrai buvo gana.
Dienos pramogos. Iš ryto užvalgę bei pakeliui prigriebę Inetą su Paulyte, iškeliavome į bažnyčią. Tikslo atsėdėti mišias neturėjome – ėjome tiesiog pasibūti, uždegti žvakutę ir pajusti šventės dvasią. Tam pasirinkome šv. Kazimiero bažnyčią prie Rotušės. Šiek tiek pabuvę bažnyčioje nuvažiavome prie Belmonto krioklių, vėliau patraukėme į mišką, nes jau seniai zyziau Neriaus, kad vežtų skinti žibučių. Vaikai žibuokliavo, mes spragsėjome fotoaparatais ir tiesiog džiaugėmės šilta diena. Prisibuvę ir iki kaklo purvini vėl grįžome į miestą – šį kartą, į Katedros aikštę. Kol vaikai žaidė su kamuoliuku, mes išklausėme mišias (labai gerai girdėjosi ir lauke).
Va tokios vat buvo mūsų Velykos. Žinau, kad tikrai nieko ypatinga, ir vis tik, man tikrai patiko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą