Klasikinis Creme Brulee

Yra sričių, kur aš esu visiška pedantė. Pavyzdžiui, namų biblioteka. Absoliučiai visos mano knygos yra aprašytos, ir aš gana greitai galėčiau pateikti ataskaitą, kam esu kokias knygas paskolinusi, kokių knygų – detektyvų ar romanų- turiu daugiausia ir t.t. Net galėčiau pasakyti, kurių leidimo metų knygų mano bibliotekoje gausiausia (ir kam man to reikia, nei pati nežinau). Arba dar, pavyzdžiui, namų vaistinėlė. Vėlgi, esu apsirašiusi visus turimus vaistus: nuo ko skirti, kada baigiasi galiojimas ir t.t. (tik jau nereikia stebėtis, iš tikrųjų, tai labai praktiškas daiktas: kai apsilankau pas gydytoją, pirmiausia jam pakišu šį sąrašiuką, kad pažiūrėtų, ar tikrai niekas netinka iš mano turimų vaistų, ir tik tuomet leidžiu rašyti naują receptą). Taigi, tikrai yra sričių, kur aš pedantė.
O dabar va žvelgiu į aukščiau padarytą nuotrauką, ir svarstau: na kaip taip gali būti, kad žmogus toks pedantiškas tam tikrose srityse būtų visiškas apsileidėlis kitose, a? Servetėlė akivaizdžiai suglamžyta, pats desertas paprastuose metaliniuose indeliuose irgi mažų mažiausiai tai skonio receptorių tikrai neaitrina...O iš tiesų gaila, nes desertas gavosi tikrai puikus, bent jau aš taip galvoju.
Na, bet galiu pasiaiškinti (kiekvienas mes greitai randame sau pasiteisinimą, negi ne taip?):
1. Aš be galo mėgstu creme brulee. Užsisakau šį desertą kiekvieną kartą jį užtikus menu. Ir todėl dabar, radusi internete receptą, neturėjau jėgų laukti dienos, kol apsilankys kokie svečiai – desertą gaminausi tiesiog sau.
2. Kadangi desertą gaminausi tik sau kaip bandymą, dariau jį ypatingai supaprastintą: nei dėjau vanilės ankšties (pagailėjau ;)), nei karamelizavau cukrų liepsnosvaidžiu (neturiu tokio daikto namie. Neturiu net žiebtuvėlio. Bandžiau karamelizuoti su paprastais degtukais, bet š... gavos). Ir aišku, dariau iš trigubai mažesnės porcijos.
Taigi, šito super supaprastinto creme brulee varianto tikrai neketinau fotografuoti. Iš pradžių. Bet vėliau, kai rezultatas mane vis tiek sužavėjo, nesusilaikiau, ir išsitraukiau fotoaparatą. Aišku, tai nepateisina fakto, kad ant stalo patiesta nelyginta servetėlė, bet tie, kas augina mažus vaikus, kurie pastoviai viską traukia nuo stalo, mane tikrai supras.
Taigi, receptas visiems tiems, kas vaikystėje mėgo kogel-mogel (mes taip vadindavom plaktą kiaušinį su cukrumi, kurį kapodavom net ausys linkdavo). Receptą pateikiu tokį, kokį jį radau bloge Žaidžiame virtuvę:

Reikės:
- 500 ml riebios grietinėlės,
- 1 vanilės ankšties
- 100g smulkaus cukraus (plius papildomai pabarstymui),
- 6 kiaušinio trynių.

Eiga:1. Orkaitę įkaitinti iki 140 C.
2. Grietinėlę supilti į puodą. Vanilės ankštį perpjauti išilgai pusiau, peiliuku išimtas sėklas sudėti į grietinėlę.
3. Ankštį supjaustyti gabaliukais, juos taip pat sumesti į grietinėlę.
4. Užvirinti ir iškart sumažinti ugnį, kaitinti ant nedidelės ugnies penkias minutes.
5. Karščiui atspariame inde kiaušinių trynius išplakti su cukrumi iki kreminės konsistencijos.
6. Vėl užvirinti grietinėlę, ją supilti į kiaušinių ir cukraus plakinį, nuolat maišyti kol sutirštės.7. Masę per sietelį nukošti į didelį ąsotį, mišinį išpilstyti į šešias formeles, užpildant maždaug du trečdalius jų tūrio.
8. Formeles sudėti į didelę skardą. Įpilti karšto vandens, kad maždaug iki pusės apsemtų indelius.9. Kepti orkaitėje (vidurinėje lentynoje) apie 30 minučių arba kol kremas iškeps, bet liks kiek minkštas ties viduriu.
10. Išimti iš vandens, atvėsinti iki kambario temperatūros.
11. Prieš tiekiant kiekvieną formelę lygiu sluoksniu pabarstyti smulkiu cukrumi, karamelizuoti su virtuviniu liepsnosvaidžiu.
12. Palikti kelioms minutėms, kad atvėstų. Patiekti.