Metrikutis Juliukui

Na kaip man paskutiniu metu nesiseka su šiuolaikinėm technologijom! Vieną savaitgalį sugebėjau išmaudyti savo mobilųjį telefoną (netyčia įmečiau į... tualetąJ ), tai visą savaitgalį jį džiovinau, o pati, kadangi buvau kortelę perkėlus į kitą telefoną, buvau likus be visų savo kontaktų. Tada, lyg to dar būtų maža, tą patį savaitgalį VĖL sugedo mano nešiojamasis kompiuteris ir visi mano dievinami vakarai nuėjo šuniui ant uodegos. Dievinami todėl, kad labai jau mėgdavau, užmigdžius Juliuką, prisėsti su arbatos puodeliu prie kompiuterio. O dabar viskas – ate, mano laisvalaiki! Nes kitas kompiuteris yra tik Pauliaus kambary. Ir netrukdysi gi vaiko miego vien dėl to, kad nori šiek tiek “atsipalaiduoti” po dienos.
Tiesa, man dar liko mano serialas… Užsikabinau ant “Dingusi”. Kaip man patinka! Tik kad labai jau vėlai rodo...

Aišku, gera žinia yra tai, kad kai kompiuteris neveikia, rankos atlaisvėja kitiems reikalams. Pavyzdžiui, siuvinėjimui. Taip, taip - pagaliau atėjo diena, kai galiu pasidžiaugti Juliuko metrikučiu: išplautu, išlygintu ir jau net įrėmintu!

Bendrai paėmus, tikrai jau silpnybę metrikučiams. Gal dėl to, kad mano siuvinėjimo manija (o iš tiesų, tai yra seniausia iš visų mano hobių-manijų) prasidėjo būtent nuo išsiuvinėto kryželiu metrikučio, kurį mano pirmagimiui padovanojo jo krikšto mama. O gal dėl to, kad metrikutis – išties, itin asmeniška, kupina įdėto triūso ir meilės, dovana. Dovana savo vaikui.

Šeimos tradicijos ir Liūtukai

Šiandien man buvo labai keista diena. Keista vien dėl to, kad jau nuo pietų, palikusi abu miegančius mažiukus su tėčiu, išdūmiau leisti laiko sau. Iš tiesų, pagal planą, turėjau vakare su Pauliumi eiti į filmą (taip, beje, ir buvo), tačiau ne pagal planą, sugalvojau, kad jeigu jau abu mažiukai miega, tai nėr ko čia man trintis namie – kuo puikiausiai galiu pradėti savo pramogas ir pora valandų anksčiau.

Ir kaip jums atrodo, kaip gi pramogauja ta, kuri jau pamiršo, ką tai reiškia būti pačiai su savim ir daryti tik tai, ką nori pati? Galvojate, kad tiesiu taikymu mauna į kokį grožio saloną ir užsisako prabangų masažą? Arba puola skambinti geriausioms draugėms, tikėdamasi, kad jos turės laiko susitikti kur kavinėje puodeliui kavos? Cha! Nieko panašaus. Nors visada, kai jau namų rutina taip totaliai totaliai pabosta, įsivaizduoju, kaip YPATINGAI leisiu laiką vos tik jį gavusi, iš tiesų, kai jau pavyksta jo gauti, dažniausiai pasirenku neveikti NIEKO. Iš vis nieko. Ir dabar buvo tas pats. Kai jau apsisprendžiau, kad dingstu iš namų, padariau tai per penkias minutes. Išdūmiau be jokio makijažo. Ir apsirėdžiusi tais pačiais, iki kaulų įgrisusiais, rūbais. Įsispyrusi į savo patogiuosius sandalus (ech, ir kur dingo toji, apie kurią kolegos sakydavo, kad jau antrame aukšte gali girdėti, kaip ji atkaukši į darbą?!). Išdūmiau taip greitai, tarsi bijodama, kad tik neatsirastų kokia nenumatyta kliūtis, kuri sutrukdytų išeiti.

O vos įsėdusi į mašiną, pasijutau laisvai. Taip laisvai, kaip jau seniai nesijaučiau. Galėjau leisti muziką visu garsu ir staugti kartu su ja. Galėjau sukti bet kur, kur tik širdis geidžia – nors ir ratais aplink miestą. Ir įdomiausia, kad po visų visų svarstymų, kur link vis tik norėčiau pasukti, nuvažiavau ten, kur dažniausiai ir taip važiuoju. Į rankdarbių parduotuvę.

Kaip tik prieš išvažiuodama skaičiau J.Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Užstrigo viena mintis: daugelis mūsų neatsakome sąžiningai į klausimą, ką gi veiktume, jei sužinotume, kad mums liko gyventi nedaug. Dažniausiai, svarstydami apie tai, mes galvojame, kad imtume daryti įvairiausius nerealius dalykus: keliauti po egzotiškas šalis, lankytis visuose norimuose koncertuose, šoktume su parašiutu ir t.t. Ir vat šioje vietoje aš sutinku su Jurga, kad iš tiesų taip galima tik įsivaizduoti. Realiai, gavus taip išsvajotą laiką, nenori nieko daugiau, kaip leisti tą laiką taip, kaip esi įpratęs. Galbūt leisti jį slampinėjant po parduotuves. Galbūt drįbsant prie televizoriaus. Galbūt, patogiai įsitaisius ir skaitant knygą.

Aš pasirinkau slampinėti po parduotuvę. Be jokio ypatingo tikslo. Ir tik su dideliu troškimu nesutikti jokio pažįstamo veido (kvaila, bet čia vis dėl to pačio... kad esu nei pasidažiusi, nei padoriai apsirengusi). O vat dabar, jau grįžusi namo po filmo (tarp kitko, žiūrėjom Robiną Hudą), sugalvojau prisėsti prie kompo. Ir parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinu. Apie gimtadienio dovaną tėčiui.

Šiais metais tėtis turėjo švęsti savo penkiasdešimtpenkmetį (uf, koks sudėtingas žodis). Bet nešventė, nes vietoj to nusprendė pasidovanoti sau kelionę, ir suplanavo kartu su Laima ir Aušrine nuskristi į Egiptą. Bet ir į Egiptą neišskrido, nes kaip tik tą dieną, kai jie jau su lagaminais sėdėjo Vilniuje ir skaičiavo paskutines valandas iki skrydžio, vulkanas neištariamu pavadinimu sugalvojo pašėliot.

Bet nepaisant nelaimingo bandymo atžymėt kaip nors gimtadienį, dovaną mes jam vis dėl to paruošėm.

Šiaip, dovanas rinkti man sekasi sunkiai. Viena mano draugė niekaip negali suprasti, kaip galima nežinoti, ko gali norėti artimas žmogus. O vat aš nežinau. Ir kuo artimesnis žmogus, tuo mažiau žinau. Vat dėl to jau kelinti metai iš eilės Nerijus iš manęs dovanų ir negauna. Nes tiesiog nesugalvoju, ką galėčiau padovanoti.

Tačiau šiais metais dovanos tėčiui idėją nešiojaus savy visą pusę metų. O kadangi dar ir Laima pritarė, kad idėja tikrai labai gera, tai vat taip bendrom jėgom ir įgyvendinom ją.

Idėja susijusi su šeimos tradicijomis. Iš mūsų šeimos tradicijų būtų galima išskirti dvi pagrindines. Pirmoji susijusi su šalčiausiu metų laiku: per kiekvienas Kalėdas važiuodavom į mišką palikti gėrybių šalantiems žvėreliams: ant medžių šakų prikabindavom bulvių, morkų, į lesyklėles priberdavom trupinių. Antroji, koks įdomus sutapimas, vyksta karščiausiu metų laiku: kiekvieną kartą nuvažiavę į Palangą, būtinai eidavom aplankyti Tiškevičiaus „Liūto“. O kiekvieną vaiką tėtis būtinai nufotografuodavo su juo.

Savo dovana tėčiui norėjom parodyti, kad vertinam šeimos tradicijas ir kad planuojam jų laikytis ir ateityje. Surinkome visas mūsų nuotraukas prie Liūtuko (tiesa, Audriaus nuotraukos ilgą laiką negalėjau rasti, todėl jis čia įamžintas tiesiog ant Baltijos jūros smėlio, tačiau artimiausiu metu teisybę reikės atstatyti, nes nuotrauka jau rasta) ir įrėminome. O mūsų pasiryžimą laikytis šios tradicijos ateityje rodo visa galybė liūtukų, stovinčių vienišų ir laukiančių, kol kas prisiglaus prie jų. Tikimės, kad dar šią vasarą tris jų galėsime pradžiuginti.

Smagus sutapimas: kol aš Kurtuvėnuose ieškojau nuotraukų su liūtukais, tėtis...irgi ieškojo nuotraukų su liūtukais. Tik aš buvau keliais žingsniais priekyje. Susidūrė mūsų keliai visai netikėtai: gėrėm vieną rytą su tėčiu virtuvėje kavą, ir aš vis sukau galvą, kaip čia jo paklausus ir neišsidavus, ar jis nežino kartais, kur galėtų būti Audriaus nuotrauka su Palangos Liūtu, o jis nei iš šio, nei iš to klausia manęs: „O tu kartais nežinai, kur yra nuotraukos, kur jūs su liūtukais nufotografuoti?“. Aš vos nuo kėdės nenukritau! Aišku, kad žinojau – beveik visos jos buvo pas mane! Tik pasakykit jūs man, kaip gali prisireikti tų pačių nuotraukų kaip tik dabar, jei dvidešimt metų jų niekam nereikėjo?! Labai tėtis nenorėjo išsiduoti, bet paskui vis dėl to išpešiau. Pasirodo, tuo metu, kai aš gvildenau idėją padovanoti jam šeimos paveikslą, tėtis dirbo prie idėjos kiekvienam vaikui sukurti po jo gyvenimo video filmuką. Ir tam jam, aišku, reikėjo ir nuotraukų su liūtukais. Ir atsitik tu man taip! Ir kaip gi galima būtų paaiškinti tokius sutapimus?

Originalios kėdutės didiesiems valgytojams

Niekaip nebaigiu siuvinėti Juliuko metrikučio. Jau atrodo, kad tuoj tuoj ir bus baigta, tačiau vis pasimaišo kokia kita neatidėliotina veikla, ir... iškeičiu ją į siuvinėjimą. Paskutinį kartą vargšas siuvinys buvo iškeistas į kėdžių dekoravimą – taip, taip, dabar esu ant „kėdžių“ bangos.

O prasidėjo viskas turbūt dar tada, kai supratau, kad su viena maitinimo kėde namie niekaip neišsiversim. Teoriškai, tikrai įmanomas toks variantas: pamaitini vieną vaiką, iškeli jį iš kėdutės ir įsodini ten antrą. Tačiau praktiškai.... Praktiškai žinojau, kad taip nebus. Nes Justas nei už ką nesutiks dalintis. Tik ne kėdute (ir tik ne dar kitu milijonu daiktų).

Iš tiesų, ta kėdutė tai tikrai niekuo neypatinga – paprasčiausia medinė maitinimo kėdutė, kurią turi dauguma vaikų (na, tokia aukšta, kuri, kai vaikas jau pakankamai paauga, gali būti performuota į kėdutę su staliuku), tačiau žinodama, kaip jautriai Justas reaguoja, kai koks kitas vaikas yra sodinamas į ją, dar iki gimstant Juliukui, vis pagaudavau save galvojančią, kaip čia reiks tą reikalą su kėdute išspręsti.

Tačiau kaip paprastai būna, pasitvirtino taisyklė, kad didžiausios baimės neišsipildo. O gal dėl to ir neišsipildo, kad jų sutikimui ruošiamės... Justą pradėjau ruošti pokyčiams gerokai iki tol, kol Juliukas pradėjo sėdėti: vis pasakodavau, koks jis yra didelis, ir kaip jam labai jau reikia naujos - didelio vaiko - kėdutės. Be abejo, daug gražesnės. Pradėjau ieškoti internete, ir užtikau, kad visai šalia mūsų pardavinėjama „Žmogaus-Voro“ kėdutė. Parodžius ją Justui, jis visaip kaip džiaugsmingai linksėjo galvą, kad tokia kėdutė jam tikrai patinka, tad vieną dieną abu kartu nuvažiavome ir Justas pats ją nusipirko. Tiesa, kas tas „Žmogus-Voras“ Justas iki šiol nežino – tiesiog vadina kėdutę „Kėdutė su dėde“.

Taigi, ruošėmės atsakingai. Todėl kai Juliukui jau prireikė kėdutės, nebuvo jokių klausimų dėl to, kas kur sėdės: atėjus pietų metui, maitinimo kėdutė virsta staliuku-kėdute, iš kurio vienos pusės įsitaiso Juliukas, kitos – Justukas. O per vidury, ant žemės, su dviem šaukštais rankose, įsitaisau aš. Ne itin patogu, bet kurį laiką apie tai negalvojau. Negalvojau tol, kol vieną kartą, maitindama Juliuką, pati neatsisėdau ant „kėdutės su dėde“. Kokia palaima apėmė! Ir tai buvo momentas, kuomet supratau, kad šitiems namams tiesiog trūks plyš reikia dar vienos kėdutės.

Tačiau pasirodo, rasti Vilniuje kėdutę nėra taip paprasta. Antros kėdutės „su dėde“ jau nenorėjau, o kitokių – tiesiog negalėjau rasti. Teisingai žmonės sako: „Kai nori parduoti, niekas neperka, kai perki – nėr, kas parduoda“. Išniukštinėjau visą internetą, apžiūrėjau visas man žinomas baldų parduotuves, tačiau tokios kėdutės, kokios ieškojau, niekur neradau. Tiesa, gražių (t.y. spalvingų vaikiškų kėdučių) ir brangių buvo. Gražių ir tokių...vienkartinių (kur vieną kartą atsisėsi, ir kėdutės kojos išsiskės) irgi buvo. O vat, kad būtų ir graži, ir patvari ir už prieinamą kainą (na, tikrai nesiruošiau mokėti dviejų šimtų litų už vaikišką kėdutę. Ką ten du šimtai, ir ašuoniasdešimt litų už paprastą vienspalviais dažais nuspalvintą kėdutę man atrodo yra daug) – ne. Ir kai galų gale trūko kantrybė ieškoti, supratau, kad turbūt paprasčiausia bus nusipirkti pigią ir tvirtą kėdutę, ir... patiems paversti ją gražia.

Teisybę pasakius, jeigu būčiau pagalvojus apie tai anksčiau (ir dar pasitarus su Ineta, nes būtent ji numetė mintį, kur ieškoti tokių kėdučių), būčiau sutaupiusi daug laiko. Ir jeigu būčiau žinojus, kad gražinimui įsigysiu ne vieną kėdutę, o visas dvi, tai dar būčiau sutaupius ir pinigų. Nes tikrai nebebūčiau pirkus Žmogaus-Voro kėdutės.

O jau smagumėlis tas kėdes dažyti! Bet apie viską iš eilės.

Visų pirma, leidau Justui nuspręsti, apie kokią kėdę jis labiausiai svajoja. „Dinozauų“ – nė nemirktelėjęs atsakė. „Gerai, bus kėdė su dinozaurais“ – kuo ramiausiai pasakiau. Ir... iki šiol širdis skauda, kad pažado išpildyt nesugebėjau (tie, kurie mane pažįsta ir žino mano paranoją laikytis bet kokio duoto žodžio, supras, kaip dabar jaučiuosi), tačiau tikrai net neįsivaizdavau, kad išnaršius visą internetą ir apskambinus visas įmanomas rankdarbių parduotuves, aš taip ir nerasiu nei jokio varianto net panašaus į dinozaurą (ir kaip čia man paskutiniu metu taip sekasi - užsimanau daiktų, kurių niekur nėra?). Už tai eilinį kartą prisipirkau eilę servetėlių, kurių nežinau, ar kada prisireiks. Bet kol sukiojaus parduotuvėje, jos man atrodė tiesiog tobulos. Tad dinozaurai ant mūsų kėdutės neapsigyveno. Už tai apsigyveno Varna, besiilsinti po medžiu. Ir bitutė, irgi besiilsinti. Tik jau ant gėlės žiedo. Ir dar voveraitės, gaudančios miego žvaigždę. Aišku, mano įtaka bendram kėdutės vaizdui jaučiasi, tačiau iš esmės visam procesui vadovavo Justas: jis rodė, ką iš servetėlių turėčiau kirpti, kokias spalvas turėčiau rinkti ir t.t. Aš buvau tik vykdytoja.

Ir dar... Šita kėdutė ypatinga tuo, kad ji turi paslaptį. Kuri susijusi su traukiniais. Ir kurios nepamatysi kitaip, kaip apvertęs kėdę aukštyn kojom.

Spėkit, vaikas dažniau sėdi ant kėdutės, ar kiša galvą po ja?

Darbuotis buvo taip linksma ir smagu, kad bemaž nuliūdau, kai viskas buvo baigta. Ir kas blogiausia, mintyse regėjau dar vienos kėdutės vaizdinį. Žinojau, kad absurdiška yra pirkti dar vieną kėdę tiesiog šiaip sau. Vien dėl to, kad turi idėją. Todėl šiek tiek teko pasukti galvą, kad pirkti ryžčiausi ne dėl ŠIAIP SAU, o dėl RIMTO ARGUMENTO. O tas rimtas argumentas buvo toks: Paulius savo firminę kėdutę turi. Justas irgi turi. O vat Juliukas – ne. Aišku, kitas vidinis balsas bandė užginčyti, kad jeigu jau ta firminė kėdutė yra skirta Juliukui, gal reiktų palaukti, kol Juliukas pats galės išreikšti valią, kokios kėdutės norėtų, bet... negi klausysi, kas tau neparanku?

Kaip į mano idėją gaminti dar vieną kėdutę sureagavo Justukas? Labai įdomiai, sakyčiau. Aš pradėjau pokalbį taip:
- Na va, jau turi savo kėdutę - su voveraitėm. Kaip tau atrodo, gal reikia ir Juliukui padaryti gražią kėdutę?
- Taip, jeikia.
- O kokią darom? Gal su mašinom?
- Nee... Su drrra (taip Justas vadina mašinas) bus mano.
- O tai kokia tada kėdutė bus Juliuko? Su voveraitėm?
- Neeee, su voveaitėm mano.
- O tai Juliuko kokia bus?
- Neabus.
- Nebus Juliukui kėdutės?
- Neabus.
- Ne, taip neišeis. Viena kėdutė bus tau, kita – Juliukui. Išsirink, kokia nori, kad būtų tavo.
- Su drrra man.

Tačiau matės, kad netgi padarius sprendimą, jis jautėsi blogai. Tiesiog labai blogai. Todėl kaip nušvito jo veidas, kai pamatė į namus atgabentą naują medinę kėdutę:
- Va šita bus Liuliui, šita!
- Hmm… O kai papuošim ją mašinom, irgi bus Juliuko?
- Neea… Su drrra bus mano.

O štai ir ta idėja, dėl kurios net įsigijau dar vieną kėdę. Pasiskolinau ją iš Linksmųjų kėdučių: ant kėdutės galima ne tik sėdėti, bet ir žaisti. Žaidimo esmė paprasta: jeigu atsistoji ant mašinos galo, turi “važiuoti” ten, kur esi siunčiamas. Nieko ypatinga, bet tikrai smagu. Tiesa, neapsiėjau be klaidų piešdama žaidimą – dabar, prieš klijuodama mašinas, tikrai pabandyčiau sužaisti nors vieną partiją.
Ir šį kartą (netgi dar daugiau nei pirmai kėdutei) visam procesui vadovavo Justas: jis diktavo, kokias mašinas reikia kirpti, kurioje vietoje klijuoti, be to – ir pats mirkė dekupažinį popierių vandenį bei klijavo mašinas ant kėdutės.

Argi ne puikus laisvalaikio su vaiku praleidimo būdas? Ir dar su tokiu baigtiniu rezultatu!

Šeimos nuotraukų paveikslas

Ketvirtadienį ėjom su Justu į „Mamos dienos“ koncertą Pauliaus mokykloje. Kol aš kuičiausi mašinoje, Paulius paėmė Justuką už rankos, ir abu broliukai draugiškai nukulniavo mokyklos link. Čia turiu pasakyt, kad man Justas praktiškai niekada eidamas rankos neduoda. Kur tau, paprastai jis skuodžia į priekį, o aš tik žiūriu, kad nepamesčiau jo iš akių. Paskutiniu metu tai net ėmiausi vykdyti programą „Išmokyk vaiką elgtis parduotuvėje“, ir, kiek tik įmanoma, palieku Juliuką namie su Nerijum (nes šių dviejų džigitų ši programa tikrai neatlaikytų), ir einam su Justu į parduotuvę. Iš pradžių dar būna nieko (arba man atrodo, kad nieko, nes iš pradžių dar nedaug daiktų krepšyje turiu), bet kai jau aš būnu beveik baigusi prekintis ir noriu sukti kasų link, paprastai Justas sumąsto žaisti gaudynes. Ir laksto juokdamasis, kaip koks išprotėjęs. Tol, kol aš, jau visai trūkus kantrybei, metu visus daiktus ant žemės (su jais sunkiau bėgasi), pagaunu jį ir tada link kasų nešu jau ir jį, ir pirkinius.

Taigi, einam vat taip mes link mokyklos – Justas su Paulium susikabinę už rankučių priekyje, aš, besivydama juos, iš paskos – ir girdžiu, kaip viena moteriškė sako savo vaikams: „Va, matot, koks geras berniukas – kaip gražiai už rankutės įsikibęs eina. O jūs – jums tik lakstyti ir lakstyti! Negalima. Vat pažiūrėkit į tą berniuką ir mokykitės!“. Apie mano Justą šita moteriškė taip sakė! Vos nesusileidau iš juoko, kad mano Justas kažkam rodomas pavyzdžiu. Bet jau jausmas koks geras apėmė! (pala, negi kitos moterys taip jaučiasi... visada?!). Bet ta dieviška akimirka truko tik gal dvi minutes. Nes Justas kažkaip greitai atsitokėjo, kad kažkas čia ne taip, ištraukė ranką ir… pasileido bėgti. Kaip visada. Už nugaros išgirdau mergaičių džiaugsmą: “Mama, pažiūrėk, tas berniukas irgi bėga!”, Dar bandžiau (bet taip tvardydama juoką) su Justu susitarti: „Justai, nesugadink viso reikalo, gi girdėjai, kaip tave teta gyrė“, bet niekas negelbėjo. Į mokyklą mes įžengėme kaip paprastai: Justas skuodė į priekį net nesidairydamas ir vis atsitrenkdamas į kokį žmogų, einantį iš mokyklos, o aš, visų atsiprašinėdama, laviravau jam iš paskos.

Tai va, man Mamos diena prasidėjo ketvirtadienį. Pasiklausėm koncerto (kad ir kaip tai mane stebintų, turiu pasakyti, kad į koncertus/spektaklius/cirkus su Justuku galiu eiti be problemų – visada su didžiausiu susidomėjimu stebi, kas dedasi scenoje, ploja, dalyvauja ir visaip kaip elgiasi kaip idealus vaikas), Paulius man padeklamavo eilėraštį ir įteikė tulpę.

O namuose Motinos dienos proga pagaliau pakabinome šeimos nuotraukų paveikslą. Na, tikrai nežinau, kaip tą daiktą kitaip pavadinti, bet jo idėja buvo tokia.
Kai gimė Paulius, visi, kas tik pažvelgdavo į jį, iš karto pasakydavo, kad jis – tėčio kopija. Ir dabar Pauliaus draugai, kai pamato jo tėtį, sako, kad Paulius – iš akies trauktas jis. Tik akinius dar uždėt reiktų.
Kuomet gimė Justas, tik pažvelgusi į jį, pagalvojau, kad Justukas bus panašus į mane. Na, tiesiog man taip pasirodė, ir tiek. Vėliau, kiek buvo žmonių, tiek buvo nuomonių: vieni sakė, kad į mane, kiti – į Nerijų. Dar daugiau žmonių sakė, kad Justas panašus į... Paulių. Tačiau aš niekada savo nuomonės nekeičiau: man Justas panašus į mane mažą. Ir visiems, kurie tuo netikėdavo, traukdavau savo senus albumus ir bandydavau įrodyti (tik viena draugė, man ištraukus nuotraukas ir paklausus: „Na, ar nepanašus?“, išdrįso nedrąsiai pasiteirauti: „Kaip suprantu, aš pasirinkimo, ką atsakyti, neturiu?“.
Juliukas gimė labai didžiulis (4kg100g) ir buvo tokiais užkritusiais žandais, kad net akių pramerkt visą parą negalėjo. Visą tą parą aš stebeilijau į jį ir bandžiau atspėt, į ką gi jis bus panašus, tačiau kuomet pagaliau jis akis praplėšė, abejonių neliko – į mane žvelgė Nerijus. Tik sumažintu variantu. Dar nei vienas žmogus nepasakė man, kad Juliukas galbūt panašus į mane, absoliučiai nei vienas. Net ir nepažįstami žmonės, matydami mane ir Juliuką (bet nematydami Nerijaus) sako: „Bet turbūt sūnus tai į tėvelį atsigimė, nes jūsų tai nei vieno bruožo nematyt?“. Dar įdomiau būna, kai žmonės bando lyginti Juliuką su Justuku (na, kai toks mažas skirtumas tarp brolių, turbūt nekeista). Ir įdomiausia, kad vieniems jie – tiesiog identiški, kitiems – totaliai skirtingi. Kaip vis dėl to skirtingai mes visi matome, ar ne?

Vat dėl visokių tokių spėliojimų/samprotavimų ir taip toliau, vieną dieną man ir kilo idėja, kad reiktų surinkti visų mūsų maždaug vienodo amžiaus nuotraukas, ir sudėti į vieną rėmelį. Kadangi „vienodos“ nuotraukos buvo tik tokios, kur mes gulim ant pilvo, tai ir gavosi tas rėmelis su tokia... plikšių kompanija.

Didžiulis rėmelis su nuotraukomis jau įsitaisė ant sienos. Prieš pat Mamos dieną. Kad mano keturi vyrai neužsimirštų.

O kadangi Motinos diena jau rytoj, su ateinančia Mamos diena ir Jus, mielosios! Nepamirškit šią dieną nors šiek tiek laiko skirti TIK sau!

Savo delniukuose nešu širdutę Tau!

Visai neseniai vėl užklydau į savo mylimą amazon.com ir vėl siunčiausi knygų. Kaip visada, amazonė pasiūlė įsigyti ir daugiau prekių „į krepšelį“ ir vienas iš pasiūlymų buvo toks taiklus, kad vos vos likau neįsigijus. Tas pasiūlytas dalykėlis buvo forma sausainiams išpjauti. Ir ne bet kokia forma, o rankos, kuri laiko širdutę, forma. Kadangi man labai patinka A. Penn „The kissing hand“ (ir rekomenduoju visoms draugėms, kurios pradeda leisti vaikus į darželį/mokyklą) buvau be galo šia formele susigundžiusi, bet paskui... paskui dar kartą pagalvojau, kad nėr čia ko pinigais švaistytis. Kuo puikiausiai tokius sausainius galima išsikepti ir be specialios formos. O kadangi artėja Tėvo diena, tai su Justu nusprendėm pasipraktikuoti.

Laiko turėjom labai labai labai nedaug. Tik tiek, kiek Juliukas miegojo balkone. Todėl neturėjom nei pakankamai laiko šaldyti tešlą (todėl dėjom daug daugiau miltų nei priklauso, nes mums tikrai tešla LIPO), nei pakankamai laiko dailinti delniukus. Bet vis tiek, bendrai paėmus, esam labai patenkinti rezultatu.

Visas procesas vyko taip.

Užmaišėm tešlą sausainiams. Pagal instrukcijas, tešlą reikėjo bent pusvalandžiui pastatyti į šaldytuvą. Kadangi mes to pusvalandžio neturėjom, tai trumpam įkišom į šaldymo kamerą (tiesą pasakius, laikėme tik tiek, kiek truko orkaitei įkaisti iki 180C).

Tada aš tešlą kočiojau, Justas dėjo ant jos rankutę ir atsargiai su peiliu išpjaustėm jos formą. Kadangi labai jau patiko, tai išpjaustėm net ne vieną variantą, o tris mažutes (Justo) ir vieną dramblinę (Pauliaus) letenėles. Iš likusios tešlos Justas išspaudė širdutes. Ir, aišku, išbandėme savo naujasias plastelino formeles.

Atvėsintas rankeles nuspalvinome, ir ant jų patupdėme po širdutę (turėjau tokią idėją sutepti širdeles virtu kondensuotu pienu, kad gražiai priliptų prie rankutės, bet šį kartą to nepadarėme).
Ir... viskas. Laukėm, kol pareis tėtis, kad galėtumėm padovanoti. O padovanojom tai išties įspūdingai: vos tik Nerijus parėjo iš darbo, Justas čiupo į rankas lėkštę ir puolė jo pasitikti. Taip norėjo kuo greičiausiai parodyti mūsų šedevrą ir taip stipriai pavertė lėkštę (čia, aišku, kad geriau matytųsi), kad visi mūsų sausainiai gražiai nuskrido ant žemės...

Bet juk tai buvo tik repeticija, tiesa? Tėvo dienos proga jau mokėsime įteikti. Ir gal net mokėsime gražiau išdailinti rankutę. Gal :)

Šešėlių teatras

Neseniai, diskutuojant internete su kitom mamom apie žaidimus su vaikais, išgirdau apie idėją surengti namie šešėlių teatrą. Iš pradžių niekaip negalėjau suvokti, kaip tą teatrą daryti, bet viskas tikrai išėjo daug paprasčiau nei tikėjaus: tiesiog vakare užgesinom kambary visas šviesas ir pridėjom aplink daug daug mažyčių žvakučių. Iš karto „pagavau“ visą esmę: žvakių šviesoje ant sienų buvo galima daryti kokius tik nori šešėlius. Bėda buvo tik tame, kad aš niekaip nemokėjau sugalvoti, kaip tas rankas-pirštus reikia sukinėti, kad ant sienų gautųsi šešėliai, primenantys kokius nors gyvūnus, o ne tiesiog kažkokios makaliūzės. Tiesa, kiškį mokėjau padaryt (ai, jis gi labai charakteringas – visus pirštus suspaudi į kumštį, išskyrus smaližių ir didįjį pirštą, va ir gauni gyvį su ilgom ausim), tačiau daugiau, bent jau mano akis, tai tikrai nieko tuose šešėliuose neįžvelgė. Tačiau išgelbėjo mane tai, kad mano vaikai dar yra tokio amžiaus, kai matoma yra ne akimis... Todėl pas mus ant sienos visos tos makaliūzės iš tikrųjų buvo... dinozaurai. Na kaip gi be jų?!

Pas Justą šiuo metu - dinozaurų laikotarpis. Tiesa, jau toks gerokai užsitęsęs... Vat kaip nuėjom į tą „Pasivaikščiojimą su dinozaurais“, taip ir vaikštom su jais iki šiol. Pirmiausia, namuose buvo surastos visos knygutės, kuriose yra nors koks dinozaurų pėdsakas. Tada surankiojom išsimėčiusius po visus kampus žaislinius dinozauriukus (liko dar nuo dinozaurų gimtadienio). Na ir paskiausiai, atėjo eilė vaizdajuostei – užteko vieną kartą uždėti „Žemė prieš mūsų laikus“ animacinį filmuką (na, kažkaip ten panašiai vadinasi), ir šis filmukas per kelias akimirkas perspjovė visus iki tol žiūrėtus teletabius, kurie vat taip va paprastai tapo istorija. O jeigu dar išgirstumėt, kaip gražiai Justas sako (taip išskemenuodamas) „Di-no-zau-as“ (kai tuo tarpu kitus, net žymiai paprastesnius žodžius, sako dar ganėtinai neaiškiai), suprastumėt, kaip labai tai rimta. Taip rimta, kad dėl jų net pakovoti galima. Ir paisterikuoti. Turėjau progos įsitikinti tuo visai neseniai, kai viename sendaikčių turguje palikau Justą laukti kartu su Paulium prie vieno žaislų stendo, prižadėjusi, kad grįžusi mašinytę (už pora litų) nupirksiu. Grįžus negalėjau savo akim patikėt, kad vaikas, vietoj to, kad džiaugtųsi nauja mašinyte, spiegia imamas ant rankų. Tačiau priežastis netruko paaiškėti: pasirodo, tame žaislų stende buvo kai kas daug labiau vertas dėmesio – AŠTRIADANTIS. Tiesa, kainavo jau ne du, o dešimt litų. Bet už tai jis dar ir riaumoti mokėjo! Ir taip Justas įsigijo savo Mylimuką. Tokį, su kuriuo kartu valgoma. Tokį, su kuriuo kartu einama miegoti. Žodžiu, tokį, su kuriuo praktiškai nesiskiriama.

Riaumojo ir tie mūsų „šešėliniai dinozaurai“. Riaumojo ir grėsmingai artinosi. Tiesa, artinosi tik tada, kai jiems būdavo leidžiama: Justas gana greitai suprato, kad kai šviesą uždegi – dinozaurai dingsta, užgesini – jie vėl atgyja.

Bendrai paėmus, Šešėlių Teatras man tikrai patiko, nepaisant to, kad vis turėjau nenuleisti akių nuo vaikų, kurių vienas vis stengėsi įkišti letenas į žvakes, o kitas vis grasinosi: „Uzpūūūsiu!”. Tai buvo toks... tikrai neįprastas laisvalaikio su vaikais praleidimo būdas. Patiko ir vaikams (sprendžiu iš to, kaip Justas vis rėkė: „Daaaan!“). Tik sekančiam kartui jau planuoju būti kiek geriau pasiruošusi – paieškojau internete, tai radau keletą pavyzdėlių, kaip reikia daryti tuos gyvūnėlius ant sienos.

Batuotas Katinas eina į koncertą

Toks jausmas, kad jau šimtas metų nebuvau prisėdusi prie internetinio puslapio. Ne dėl to, kad neturėčiau, ką pasakyti – oi ne, čia tikrai ne priežastis. Tiek visko verda, kad galėčiau rašyt ir rašyt. Bet kad paskutiniu metu buvau labai pikta. Tokia pikta, kad net nieko rašyti nesinorėdavo (nu negi rašysi, jei jautiesi žmogus piktas ant viso pasaulio?!). O pykau irgi ne dėl kokios nors konkrečios priežasties, o dėl to, kad labai jau man įkyrėjo ta namų rutina. Dar dėl to, kad niekada niekam neturiu pakankamai laiko. Ir dėl to, kad viską turiu daryti greitai, prabėgom, be jokių įpatingų atsidavimų polėkiui. O labiausiai tai pykau dėl to, kad vis dar nematau prošvaisčių, kad tas laikotarpis kada nors baigtųsi.

Bet vat šiandien visai neplanuotai apsilankiau Pauliaus koncerte, ir man jau smagiau pasidarė. Neplanuotai todėl, kad Paulius tik vakar apie koncertą teikėsi pranešti. Ir dar neplanuotai dėl to, kad iš pradžių jis man neleido į jį eiti. O paskui persigalvojo, todėl labai greitai aš irgi susiorganizavau, kad Nerijus grįžtų anksčiau iš darbo ir, palikusi abu mažiukus, greitai išdūmiau.

Mano Paulius – dainininkas. Kaip aš juo didžiuojuos! Pati visada svajojau dainuoti, tai dabar man tiesiog širdis iš džiaugsmo verkia, kai scenoje matau dainuojantį jį. O dainuoja jis tikrai ne bet kokiose scenose: vat ką tik grįžo iš festivalio Čekijoje, kur kartu su choru laimėjo sidabro medalį. Dar dainuoja Lietuvos Operos ir Baleto teatro (!!!) operoje “Borisas Godunovas” (vaidina caraitį Fiodorą). Žodžiu, turime žvaigždę namie. Tačiau, kaip ir visos žvaigždės, taip ir manoji… ne be savų “niuansų”. Pavyzdžiui, jau paminėjau, kad apie jo šiandieninį koncertą sužinojau tik vakar. Bet nepaminėjau, kad tik vakar sužinojau, kad tame koncerte jis turės būti… Batuotu Katinu. Smagumėlis, ar ne tiesa?

Ech, galvojau, kad karnavaliniai košmarai kuriam laikui mane apleido, tačiau vakar jie grįžo su didžiausiu trenksmu. Kaip ant jo pykau! Sakiau: “Pauliau, na negi apie tokius dalykus negali informuoti anksčiau? Juk negaliu aš tau sukurpti kaukę pernakt!”. O jis žiūri man į akis, ir kuo ramiausiai sako: „Tai kad aš pats tik vakar sužinojau“. Kadangi niekaip negalėjau tuo patikėti ir pagrasinau, kad paskambinsiu mokytojui pasiteirauti, jis tada patikslino: „Tai yra, aš sužinojau, kad reikės kaukės daug anksčiau, tik pamiršau. O priminė mokytojas apie ją tik vakar“.

Kai aš jau vos neverkdama bandžiau jam išaiškinti, kad mes neturim nieko panašaus į batuotą katiną, jis, lygiai taip pat ramiai, mane paguodė: „Taigi nieko tokio, tu tiesiog man duok kokią nors skrybėlę, ir bus gerai!”. Nuo šio momento jau taip juokas paėmė, kad pasakiau: „Puiku, Pauliau. Eik į mūsų drabužinę, ir išsirink sau patinkančią skrybėlę iš tų penkiasdešimties variantų, kuriuos mes turime“. „Ir skrybelės mes neturime?!”. Gerulis tas mano vaikis.

Ir vis tik šioks toks Batuotas Katinas koncerte pasirodė. Tiesa, originaliai šie rūbai priklauso piratui, bet dar nei karto jie nebuvo naudoti pagal paskirtį. Pirkau juos, galvodama, kad jie labai tinkami bus vaidinant šunį (o aš buvau šventai įsitikinus, kad per tiek metų kada nors šuniu Pauliui tikrai teks būt, bet... pasirodė, kad ne). Vieną kartą tą aprangą buvau paskolinus draugės sūnui, kuris vaidino medkirtį, na, o dabar jiems teko apsimest, kad yra Batuoto Katino garderobo dalis.
Dar katinui reikėjo skrybėlės. Vieną labai gražią skrybėlę Nerijus yra parsivežęs iš Meksikos. Tiesa, ji buvo palikta pas jo mamą sode, tad iš ryto lėkiau jos paimti. Bevažiuodama paimti skrybėlės į sodą, užsukau į nuomos punktą, pažiūrėti, kaip gi atrodo originalios Batuoto Katino aprangos, kur pamačiau, kad originalus katinas vaikšto su papuošta plunksnomis skrybėle. Plunksnų namie kaip sykis buvo: prieš Velykas gaminome tokius kiaušininius paukštukus. Iš pradžių buvau sumąsčiusi tiems paukštukams išpešioti plunksas, bet paskui prisiminiau dar nerealesnį dalyką: kartą, pietaujant kiniečių restorane, buvo dalinami vaikams siuvenyrai su ilgomis dažytomis plunksnomis. Kažkaip vyliausi, kad gal koks vienas jų vis dar besimėto mano mašinoje (aha, bagažinėje visokio gėrio pas mane pilna), ir kokia laiminga buvau, kai paaiškėjo, kad taip ir yra!
Aišku, Batuotas Katinas be batų tai iš vis neįsivaizduojamas dalykas. Turiu vienus tokius... su sagtimis. Kai ištraukiau juos ir parodžiau Pauliui, jis iš karto pareiškė, kad su moteriškais batais tai tikrai neis. Bet kai pasiūliau tuomet rinktis bet kuriuos kitus jam patinkančius, pamatė, kad variantų daugiau kaip ir nėra... Tiesa, jeigu būčiau pasitarus su Laima, tai būčiau supratus, kad variantų vis dėlto buvo ir daugiau (pvz. Nerijaus žvejybiniai batai), bet, taip sakant, ne apie viską žmogus gi pagalvoji...

Ir štai vat toks vat Piratas-Batuotas Katinas pasirodė scenoje. Sudainavo nerealiai – buvau tiesiog sužavėta, kaip labai išlavėjo jo balsas per tą laikotarpį, kuomet aš negirdėjau jo dainuojant. Tiesiog šiurpuliukai bėga per kūną klausantis.

Ps. O dabar šiek tiek apie mamą, kuri pagal savo natūrą irgi yra tokia pati išsiblaškius, kaip ir sūnus. Į koncertą atbėgau vienoje rankoje nešdamasi video kamerą, kitoje – fotoaparatą. Pirmiausia išsitraukiau kamerą, kur manęs laukė visai dažnai man pasitaikantis siurprizas: kamera nepakrauta ir visokiais ženklais rodo, kad tuoj tuoj užges. Laimei, ji tą vieną Batuoto Katino solinę dainą, kurią ir planavau įrašinėti, atlaikė. Toliau fotoaparatas. Noriu nuimti apsauginį dangtelį – nenusiima. Nesuprantu, kas yra, ir vis krapštau. Krapštau, krapštau, ir vis suku galvą, kas gi jam čia yra. Staiga prisiminiau. Prieš dieną Justą buvo paėmęs toks įsiutis, kad jis tiesiog žvalgėsi, ant ko čia išsiliejus. Kadangi pasakiau, jog man kąsti, kad ir kaip jis pyktų, negali, tai jis čiupo pirmą pasitaikiusį daiktą po ranka (nelaimei, tai buvo mano brangusis fotoaparatas) ir sviedė į žemę. Nepatikrinau, ar nieko neatsitiko, nes fotoaparatas buvo apsauginiame dėkle, tai vat koncerto metu ir sužinojau, kad stiklinė apsauga (kurią buvau įsigijus, kad nesusibraižytų objektyvas) subyrėjus į šipulius. Dėl to ir dangtelis neatsidaro. Ačiū dievui, fotoaparatas dar veikia. Kiek ilgam ir kiek tobulai, čia jau kitas klausimas... Bet, kaip Nerijus sako: „Na, ir ko mes iš šios pamokos išmokom? VISI DAIKTAI TURI BŪTI SAVO VIETOSE“. Negaliu su tuo ginčytis, bet kartais gaunasi taip, kaip gaunasi.