2012-uosius pasitinkant

Pas mus mažieji vaikai kompo dar nėra atradę. Tai yra, iki šiol. Žinau, kad kiti tokio amžiaus (ypatingai, Justo amžiaus) vaikai sugeba ir kompiuterį įsijungti, ir kai kuriuos nesudėtingus žaidimus žaisti, bet pati šio proceso neskubinau – tiesiog, tikiu, kad spės.

Tačiau atsitiko kartą taip, kad išėjo Paulius į lauką, palikęs įjungtą Playstation2. Aš tuo metu kuičiausi virtuvėje, Julius – su manim. Po kurio laiko atsitokėjau, kad Justo jau kurį laiką negirdėti. Nueinu į miegamąjį, ir ten randu savo vidurinėlį pultelius beknibinėjantį, ir į mane gailiom akim žiūrintį: „Aš nežinau, kaip čia reikia žaisti...“. O aš jau tokia – jeigu jau iškyla poreikis kam nors, sprendžiu greitai. Tad ir šiuo atveju, mestelėjau akį į žaidimą, pamačiau, kad ten tiesiog kažkokios mašinos važiuoja, pamokiau Justą kaip naudotis pulteliu, ir vėl išdūmiau atgal prie puodų. Po keliolikos minučių grįžtu atgal pasižiūrėti, kaip tam mano vaikinui sekasi vairuoti ir apstulbstu: pasirodo, tos mašinytės ne tik važiuoja, bet dar ir transformuojasi į kažkokius robotus ir šaudo viską aplinkui!” Išvydus tokį vaizdelį, iš karto tariau: „Ne, Justai, šaudymo žaidimų mes nežaidžiame“, ir jau norėjau iš karto viską išjungti, kai išgirdau Justą tariant: „Aš šaudau ne į bet ką – tik į policijos mašinas. Kitaip jos mane sustabdo ir nebeleidžia toliau važiuoti...“. Vat taip va - tetruko vos keletą minučių dar keturių neturinčiam vaikui išsiaiškinti žaidimo taisykles.

Tačiau kadangi poreikis žaidimams jau iškilo, ir kadangi tikrai nenoriu, kad vaikai žaistų „šaudymosi“ žaidimus, Kalėdų proga tiek Justas, tiek Julius gavo savo pirmąjį kompiuterinį žaidimą: vienas su slidžių, kitas – lenktyninių mašinų trąsomis. Nes vienas laiške Kalėdų seneliui išreiškė norą gauti slides, o kitas – mašinas.

Apskritai kalbant, šios Kalėdos mums labai nekalėdiškos. Na, taip jau visiškai. Namų nedekoravome (jeigu neskaitysime ištiestos ant lovos nykštukų kepurėlių girliandos), žiemos eilėraščių nesimokėme, į jokius naujametinius karnavalus nėjome. Mažai betrūko, ir eglės namie nebūtume turėję...

O jeigu tik viskas būtų ėjęsis pagal planą, būtų buvę visiškai kitaip. Tačiau dabar turime tai, ką turime.

Tas planas nebuvo kaži koks ypatingas: tiesiog planavom pagaliau (po metų įsirenginėjimo) persikraustyti į naujus namus. Žymiai didesnius ir patogesnius. Tokius, kuriuose kiekvienas turėtumėm po savo kampą (na, išskyrus Nerijų, nes jam teks tenkintis garažu – čia mes taip juokaujam). Tokius, kuriuose laisvai tilptų didžiulė eglė (net ir dvi, nes pagal planą viena turėjo stovėti viduje, o kita – lauke). Ir, aišku, kalėdinės dekoracijos.

Tačiau, kaip jau turbūt supratote, planas mums nepavyko. Iš pradžių sakėme įsikraustysime lapkričio mėnesį. Tada sakėme, kad būtinų būtiniausiai Kalėdas švęsime naujuose namuose (dėl to ir eglės iki paskutinės minutės nepuošėme – kam? Gi pasipuošime persikraustę). Neįsikraustę Kalėdoms vis dar šnekėjome, kad gal Naujiems Metams pavyks. Dabar jau nebešnekame nieko... Tai yra, Velykas tikrai ten turėtumėm sutikti :)

Tad šiemet gyvenome tikrai ne Kalėdinėmis, o persikraustymo nuotaikomis: kokius baldus kur planuoti, kokiom spalvom dažyti ir t.t.

Tačiau kai ką „Kalėdiško“ vis dėl to turėjome. Pvz. Labai džiaugiuosi, kad šiemet prisijungiau prie Eglės organizuojamos laiškų akcijos – tai buvo bene smagiausia atrakcija. Visų pirma, tiek Julius, tiek Justas gavo po adresus mergaičių, kurioms turi išsiųsti atvirukus. Tada abu ėmėsi „meno“ ir sukurpė dvi kalėdines atvirutes:

Užrašė, ko linki Kalėdų proga (mašinų, kas be ko:) ).

Suruošę atvirukus ėjome kartu į paštą jų išsiųsti (Julius, tiesa, rėkė visa gerkle, matydamas, kad jo atvirukas yra dedamas į voką, ir kažkur išnešamas). Ir galiausiai – laukėme mus aplankančių atvirukų. Įspūdinga! Kiekvieną dieną keliaudavome tikrinti pašto dėžutės, ir koks pagaliau buvo džiaugsmas sulaukus.

Dar buvome ištiesę nykštukų kepurėlių girliandą virš lovos, kur kas rytą visi trys vaikinai rasdavo po saldžią nykštukų lauktuvę (nes niekam kitam neturėjau fantazijos).

Ir parašėme laiškus Kalėdų seneliui, kuriuos priklijavome prie lango, kad jis perskaitytų. Tuos pačius langus dar išpurškiau dirbtiniu sniegu. Stengiausi, kad atrodytų panašu į besmegenius, ir kokias penkias minutes gal taip ir atrodė. O po tų penkių minučių supratau, kad pasibaigus šventiniam maratonui turėsiu valyti ne tik langus, bet ir užuolaidas.

Oi, tiesa, vos ne pamiršau vienos iš labiausiai šventinių atrakcijų: sausainių kepimo. Vat šitam reikalui visada laiko atrandam. Labai smagiai mums tai einasi: iškepam, vaikai sausainius nudailina. Pačius gražiausius Justas atsideda ir padeda po eglute (Kalėdų Seneliui). Julius, nutaikęs proga, palenda po eglute ir visus suvalgo. Kepam iš naujo:)

Tai va tokios daugmaž buvo mūsų Kalėdos. Tikiuosi, kad Jūsų Kalėdos buvo daug labiau kalėdiškos, ir linkiu kuo geresnių Naujųjų Metų!

Savaitgalis sau Romoje

Banalu, aišku, būtų eilinį kartą teisintis, kad visiškai nebeturiu laiko: visada mėgau sakyti, kad laiko visi turime vienodai. Tik paskirstome jį skirtingai. Ir vat man paskutiniu laiku jau gaunasi viską paskirstyti, kad blog‘ui laiko nebelieka.

Tačiau nemoku apsakyti, kaip ilgiuosi rašymo ir kaip noriu pasipasakoti. Šį kartą – apie Romą. Iš tikrųjų, ir įspūdžių turiu daug, ir laiko: ar taip, ar taip sėdžiu aerouoste ir dar kokias geras porą valandų sėdėsiu...

Taigi, esu Italijoje.
Išvykau darbo reikalais, tačiau nusprendusi, kad tokią progą nuodėmė būtų praleisti, likau ir savaitgaliui. Kviečiausi Nerijų, nenorėjo, bandžiau pakalbinti keletą draugių, irgi nepavyko, taigi Romoje buvau viena.

Iš viso Romoje turėjau praleisti keturias dienas: atvykti vėlai vakare trečiadienį, ir išvykti vakarop sekmadienį. Man, pripratusiai ypač skrupulingai planuoti laiką, tiek dienų atrodė tarsi visa begalybė!!! Numačiau, kad Romoje perskaitysiu dvi knygas (dėjausi į lagaminą tris, bet paskutiniu momentu vieną išėmiau), surūšiuosi nuotraukas spaudinimui, rašysiu blog‘ą bei susiplanuosiu Kalėdas. Be abejo, dar buvau nusiteikusi daug „šopintis“ (todėl ir lagaminą vežiausi tik pustuštį, kad visos nusipirktos gėrybės tilptų), valgyti daug itališko maisto ir aplankyti visas įžymiąsias vietas. Tai gerai, kad dar kokių virbalų ir siūlų nesugalvojau pasiimti... Nes matomai, kad visai su protu susipykau ir laiko pojūtį praradau: iš tikrųjų, keturios dienos, iš kurių dvi – darbinės – tikrai nėra daug.

Bet pradėsiu nuo pradžių.

Dar nerašiau (ir jeigu nepamiršiu, prie progos parašysiu), bet prieš kelias savaites pas mus vis tik atvyko giminės iš Venesuelos. Na, tie - naujai atrasti – giminės, apie kuriuos prieš kelis metus dar nieko net ir nežinojome. Ir taip jau išėjo, kad jie skrido pas mus iš Romos, taigi, galėjau iš pirmų lūpų išgirsti galybę patarimų. Ir vienas iš patarimų buvo: nesėsti Romoje į taksi. Neva dėl to, kad italų vairuotojai yra plėšikai, ir jeigu matys, kad esi užsienietis nuplėš iš tavęs nerealius pinigus (kaži, ir ką man tai primena? :) ). Ir dar dėl to, kad viešasis transportas Romoje yra stebuklingai paprastas ir patogus (čia man taip venesueliečiai gyrė).

Prieš tęsiant toliau, būtina pasakyti, kad iš tiesų tai yra pirmas kartas kuomet keliavau viena (Estijos ir Latvijos neskaičiuoju). Na, taip, kuomet buvau šešiolikos, skridau į JAV, tačiau ten man pačiai vienai viso labo reikėjo persėsti iš vieno lėktuvo į kitą. Viskas – daugiau absoliučiai visose kelionėse keliaudavau arba su Nerijum, arba su kelionių agentūra, arba su kokia drauge ar kolega. Turint omeny tiek šį faktą, tiek tai, kad aš esu absoliučiai nesiorientuojanti apylinkėse ir žemėlapiuose, sprendimas nusileidus Romoje ne sėsti į taksi, o keliauti viešuoju transportu visiems mane pažįstantiems turėtų pasirodyti mažų mažiausiai keistas, bet būtent taip aš ir pasielgiau.

Ir dabar klausykit, kaip aš keliavau.
Pirmiausia, nusprendžiau, kad nesuksiu galvos dėl ateities, ir sprendimus darysiu tik vienu žingsniu į priekį: tai yra, tik įveikusi vieną etapą galvosiu, kaip judėti toliau. Todėl, vos išlipus iš lėktuvo, ramiausiai nužygiavau ieškoti lagaminų – toks buvo mano sugalvoto „plano“ pirmas žingsnis. Sulaukus savo lagamino, pasukau ieškoti informacijos. Nieko jie ten man nepagelbėjo, nes išsiaiškinau tik tai, ką ir anksčiau žinojau: į savo viešbutį galiu arba vykti taksi (maždaug 40,00EUR), arba važiuoti viešuoju transportu. Kiek kainuos viešasis transportas nežinojau, bet nusprendžiau, kad 40,00EUR yra tikrai daug, ir pasukau neaiškiom kryptim, ieškodama, už ko dar užsikabinti.

Ačiū dievui, pasitaikė superinis bilietų į traukinius pardavėjas, kuris man išaiškino, kad geriausia man būtų keliauti traukiniu iki Ostienses stoties, iš ten eiti į Palasporte ir sėsti į metro, o tada jau – pėstute arba autobusu iki viešbučio. Ir dar viską ant lapelio gražiai surašė, nes matė, kad grybauju. Blogiausia buvo tik tame, kad pas tą superinį pardavėją palikau savo viešbučio vaučerį, taigi, nebežinojau savo viešbučio adreso. Bet pavadinimą žinojau, tad judėjau pagal planą toliau: įsėdau į traukinuką ir, pusvalandį padardėjusi, išlipau reikiamoje stotelėje. Išlipusi apsidairiau ir, nusižiūrėjusi labiausiai patikimą vyriškį, pakišau jam po nosim traukinių prižiūrėtojo prikeverzotą lapelį ir – voila – paaiškėjo, kad šis vyriškis irgi eina į metro! Tas vyriškis ne tik kad padėjo nusigauti į Palasporte, nupirko man metro bilietą, bet ir vėliau prižiūrėjo, kad tikrai išlipčiau ten, kur reikia, tad iki šios vietos sekėsi tiosiog nerealiai.

O vat paskui prasidėjo smagumas smagumėlis... Kiek klausiau žmonių, visi sakė, kad tas mano viešbutis nuo metro stotelės yra netoli, ir galima nueiti pėstute. Arba galima važiuoti autobusu. Tingėjau aiškintis, kur yra autobuso stotelė (visi turbūt žinot, kaip gerai italai šneka angliškai ir kokia tikimybė ant angliakalbio pataikyti), tad nusprendžiau žygiuoti pėstute. Juk visi sakė, kad netoli! O buvo jau nelabai toli vidurnakčio... Įsivaizduojat, kokia drąsuolė atsirado?!

Taigi ėjau. Ėjau ir ėjau, ėjau ir ėjau, o gal nebuvo matyti. Žingsniavau vos ne kažkokio greitkelio pakraščiu – karts nuo karto kokia mašina prašvilpia, žmonių beveik nematyti. O baisu… Staiga užvystu stotelę, ir joje laukiančias merginas. Trys sėdi ir kikena kiek toliau, viena – stovi pačioje autobuso stotelėje. Galvoju, o, super, - paklausiu, ar dar toli viešbutis. Tačiau mums prasilenkiant toji, stotelėje, pakelia ranką, norėdama sustabdyti mašiną, ir, šiai nesustojus, keikdamasi ranką nuleidžia. Ir tik tuomet, atsisukdama, užmato mane. “AUKA!” – perskaitau iš jos žvilgsnio ir momentaliai suprantu, ir kas čia per moteriškės, ir ką jos vidurnaktį čia veikia. Greitindama žingsnį, prasilenkiu. Kažką man jos dar šaukė, bet jau nesiklausiau (aišku, jeigu ir būčiau klausiusis, vis tiek nebūčiau nieko supratusi), nes jau bėgau kiek kojos neša. Turiu omeny, tiek “bėgau”, kiek galėjau: kur ten labai jau pabėgsi su kompiuterio kuprine ant nugaros, rankinuku ant vieno peties, fotoaparatu ant kito ir lagaminu rankose - būtų norėjusios, tikrai būtų be vargo prisivijusios.

Paaiškėjo, kad nuo metro stotelės iki viešbučio – 1,7km. Nei daug, nei mažai, taip sakant. Bet tikrai nebenorėčiau tokios avantiūros pakartoti.

O viešbutyje dar kartą susinervinau. Nes kambarį gavau tokį, kad blogiau jau nebūna. Tik įsivaizduokit: pakylate viršų į antrą aukštą, ir matote, kad į kairę ir į dešinę nuo lifto yra koridorius su kambariais. O vat mano kambarys buvo nei į kairę, nei į dešinę, o iš karto prie lifto! Dar daugiau: prie pat kambario durų radau pilną cigarečių peleninę, kas reiškia, kad čia dar ir rūkomasis, o ant sienos kabėjo telefonas – na, tas, kuriuo susiskambina viešbučio darbuotojai. Tiesiog visas komplektas „privalumų”!. Norėjau iš karto kambarį pasikeisti, bet visas viešbutis buvo užimtas tad vieną naktį vis tik teko pakentėti.

Va šitaip mane pasitiko Roma :)

Tačiau toliau viskas buvo nuostabu. Na, beveik.Jau pirmą dieną supratau, kad Romoje šilta. Ir kad su savo aukštakulniais žieminiais batais tiesiog numirsiu. Todėl nieko nelaukusi, nusipirkau naujus. Pačius pigiausius, nes man tik rūpėjo, kad jie būtų be kulnų ir ne su kailiu.

Darbinė kelionės dalis praėjo tiesiog nerealiai: ne tik susipažinau su kitų šalių kolegomis, bet ir be galo smagiai praleidau su jais laiką šlifuodama naktinę Romą. O nuo šeštadienio likau viena ir, pasiėmusi Ž. įdėtą žemėlapį su TOP 10 lankytinų vietų, nuo pat ankstyvo ryto išsiruošiau į Romos centrą.

Jau nežinau, kada paskutinį kartą tiek buvau vaikščiojusi... Vatikanas, Panteonas, Koliziejus, Trevi fontanai... – man atrodo, kad visas TOP 10 vietų ir aplaksčiau, o į dienos pabaigą kojų jau tiesiog nejaučiau. Negalėjau atsidžiaugti naujais batais, nes be jų tikrai būčiau neatlaikius.

Bet nepavyko išvengti ir taip vadinamų "spąstų turistams". Ir taip sugadino nuotaikąi!
Papasakosiu. Žodžiu, maklinėju sau aplink Koliziejų (į vidų eiti nesiruošiau), o aplinkui visokie ala karžygiai-romėnai nusifotografuoti kviečia. Vienas pristojo, kad nusifotografuočiau kartu. Sakau, nenoriu – atstok. Ne, vis tiek jis aiškina, kokia aš be galo graži ir bla bla bla. Į tas jo kalbas nekreipiu dėmesio (ir arkliui gi aišku, kad visom tą patį sako!), bet paskui kažkaip įsišnekam (nes man reikėjo pasiklausti kelio prie kito objekto), ir jis lyg tarp kitko sako: „Ai, einam, nusifotografuosim kartu prie Koliziejaus“. Kaip kokia kvaiša nuėjau, tas gražuolis mano fotoaparatą įdavė savo kolegai ir kad pripleškino jie man aibę durnų nuotraukų: vienoj aš iškėlus kardą jam virš galvos, kitoj jis man bučiuoja ranką, trečioj šiaip kaip nors vypso – nu žodžiu, tokių foto, kurias iš karto ištrint galima. Net ir norėjau taip padaryt, pykčio pagauta, bet paskui susilaikiau, pagalvojus, kad gal vėliau gailėsiuos. Žodžiu, prisifotkinam, ir tada tas jo kolega kaip niekur nieko sako: „20,00EUR“. Vos iš klumpių neiškritau. Aišku, tiek net nesiruošiau mokėt. Bet ir dėl tų 10,00 EUR, kuriuos
atidaviau, vis dėl to buvo pikta. O įdomiausia, kad viena iš tų dviejų knygų, kurias įsidėjau į Romą ir kurią jau tąkart buvau perskaičiusi, vadinosi „Manipuliacijos vadovas: kaip neįkliūti į pinkles“. Ir kokio velnio tokias knygas reikia skaityti, jeigu vis tiek nieko neišmoksti? :).

Šeštadienio vakare buvau tokia pavargus, kad nuo bet kokios minties apie vaikščiojimą jau vemt vertė. Tačiau kaip tik tą vakarą dar nusprendžiau įlįsti į internetą, ir pasitikrinti, ar tikrai visas rekomenduotinas vietas aplankiau, ir užtikau, kad dar yra kažkokia „Teisybės burna“, į kurią galima įkišti ranką ir, jeigu esi melagis, liūtas ją nukąs. Nu trūks plyš užsimaniau prie tos galvos atsirasti. Įtariau, kad čia bus panašiai kaip su šunimi Tokijuje (turiu aš tokią istoriją, kaip visus Japonijoje priverčiau klaidžioti, ieškant ypatingosios šuns statulos, kuri pasirodė nesanti niekuo ypatinga, tad iki šiol visi tie mano bendrakeleiviai per dantį mane traukia), bet savęs perkalbėti nepavyko. Todėl iš ryto išsiregistravau viešbutyje ir, su visa savo manta, patraukiau dar kartą
Romos centro link. Pliaupė lietus, mano batai klapsėjo, pati visa išvargau nerealiai, bet „Teisybės burną“ suradau. Tiesa, rankos nekišau (nes buvau tvirtai nusprendusi pinigų tądien neišleisti nė cento, o mačiau, kad visi žmonės, prieš kišdami ranką, turi įmesti monetą), tad taip ir nežinau, būtų nukandęs ar ne.Tai va taip prabėgo tos mano kelios dienos „sau“ Romoje.
PS1. Naujieji batai neatlaikė – suplyšo dar prieš atvykstant į aeruostą. Todėl vėl užsidėjau savuosius žieminius, ir dabar jau esu ramiai nusiteikusi pasiekti Lietuvą.
Tikiuosi, be nuotykių :)

PS2. Iš tikrųjų, vienai keliauti nėra taip jau smagu, kaip buvau nusiteikusi. Kažkaip... ne taip, ir viskas.

PS3. Iš tikrųjų, dabar jau esu ne be Romoj, o Rygoj. Tiesiog tiek laiko užtrukau, kol prisiruošiau patalpinti aerouoste rašytą įrašą į blog‘ą :)

Lėlės. Mamoms?! O kodėl gi ne! :)

Šiaip įdomu: ar jūs turite namie lėlių? Na, aišku, suprantu, kad tos, kurios augina mergaites, tikrai turbūt turi, bet vat būtų įdomu, ar turi namuose lėlių tos, kurios augina vien berniukus?

Atvirai pasakius, savo berniukams (nors ir žinau, kad stereotipai yra blogai, kad berniukai irgi mielai žaistų su lėlėm, jeigu tik jų turėtų, bla bla bla) nesu pirkusi. Tiesa, vieną lėlytę Juliukui padovanojo močiutė:

Kitą tokią kaip ir lėlytę, bet iš tiesų Buratiną, Julius atsitempė į Vilnių iš Kurtuvėnų. Iš pradžių nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį – ir valgyti, ir miegoti kartu eidavo (nuotraukoje žemiau pagautas kadras, kuomet abu vyrukai - vienas su Buratinu, o kitas su savo meškinais) žiūri filmukus) Justas su savo meškiuku), tačiau vėliau ėmė vargšui Buratinui rankas kojas išsukinėti, tad konsifkavau kuriam laikui.Iš tiesų, lėlės yra mano silpnybė. Ne itin stipriai išreikšta, bet vis tik. Todėl lėles aš perku. Ne savo berniukams. Sau.

Kuomet buvau maža, turėjau mylimiausią lėlytę Kristinutę – visiškai mažytę lėlytę, kurios nepaleisdavau iš rankų. Kitos lėlės irgi turėdavo savo vardus, bet tik šį, kuris man buvo pats gražiausias, iki šiol prisimenu. Tuo pačiu vardu vadinu ir vienintelę ir vaikystės išsaugotą lėlę. Turbūt, iš įpratimo.
Ir sėdi ta mano Kristinutė pas namuose vaikams nepasiekiamoje vietoje – aukštai ant lentynos. Užėjus nostalgijai, karts nuo karto nusikeliu ją ir peršukuoju. Ir vėl atgal pastatau. Berniukai žino, kad ši lėlė – mamos. Bet to nežino svečiai. Todėl būna kartais, kuomet pas mus svečiuojasi mažos mergytės, kad jų tėvai tiesiog, nieko bloga negalvodami, nukelia ją nuo lentynos ir paduoda merginoms tąsyti. Nieko nesakau, bet širdy apsidžiaugiu, kai kas nors supratingesnis lepteli: „Klausyk, juk jeigu ta lėlė sėdi ten aukštai, kad niekas nepasiektų, tai ne be priežasties turbūt!”.

Iš naujo meilė lėlėms atgijo (ką tik atgijo, tiesiog suvešėjo!) ruošiantis Indrutės krikštynoms. Ta proga ne tik įsigijau lėlę Indrutei, bet ir dvi sau. Tiesa, ne abi jas pirkau.

Indrutei lėlės ieškojau ne tik per pardavėjus internete, bet ir verčiau Kurtuvėnų žaislų lobynus. Va ten ir užtikau lėlytę, beveik tobulai atitinkančią mano idealios lėlės apibrėžimą: vidutinio dydžio, minkštučiu kūneliu, kurį malonu „čiūčiuoti“. Tačiau krikštynoms man netiko dėl to, kad buvo šviesiaplaukė, o man buvo reikalinga tamsiaplaukė. Bet nesusilaikiau, ir priglaudžiau šią lėlę pas save. Nusprendžiau, kad bus Darata (ir tikiuos, kad nepamiršiu, bo man dažnai pasitaiko sugalvoti vardą ir paskui jį pamiršti – gal dėl to dauguma mano lėlių yra Kristinutės).
Ieškodama lėlės krikštynoms, buvau prisiregistravus supermamose lėlių temoje. Neišsiregistravau, todėl ir toliau gaudavau pranešimus apie parduodamas lėles. Likimo ironija: iš karto po krikštynų atsirado skelbimas su tobulai mano įsivaizduojama lėlyte! Vėl nesusilaikiau. Cha... Tik dabar, berašydama, pagalvojau, kad jai vardą irgi buvau uždėjusi, bet jau nebeprisimenu. Et, išrinksiu kokį kitą. O dabar įdomioji dalis...Matėte, kokiais baisiais rūbais mano Kristinutė aprengta? Ilgai ilgai ruošiausi tam procesui, ir pagaliau jis atėjo: išsitraukiau vašelį ir pagaliau nunėriau bent kiek padoresnius rūbelius savo lėlei. Juokėsi visi, kas tik netingi, žiūrėdami į mane, susirangiusią fotelyje su neriniu rankose, bet man buvo vis vien. Už tai dabar ne tik Kristinutė, bet ir ta kita, bevardė, gali nesigėdydamos į žmones išeiti :)

Halloween ir moliūgai

Vieno darbinio vakarėlio metu (o taip, pagaliau ir vėl mano gyvenime vyksta DARBINIAI vakarėliai!!!) mažame ratelyje žmonių plepėjom apie šį bei tą, ir kažkaip kalba išėjo apie tarptautines šventes. Prisiminus, kad Halloween’as jau visai ant nosies leptelėjau: “Niekada gyvenime nesu drožinėjus moliūgo! Kiekvienais metais planuoju, ir vis nesusiorganizuoju“. Vienas iš pašnekovų pažvelgė į mane, ir sako: „Na, nieko – kuomet susilauksi vaikų, tai atsitiks automatiškai“. Kitas, kuris šiek tiek daugiau pažįsta mane, pažvelgė į jį, nusijuokė ir pasakė: „Tai kad ji jau turi tris vaikus!”. Pirmasis šiek tiek sutriko, bet nepasimetęs papildė savo mintį: “Na, tai tuomet drožinėsi, kai vaikai pradės eiti į mokyklą”, kas vėl sukėlė mano juoką: “Tai kad vienas iš tų mano vaikų, žiūrėk, tuoj mokyklą ir baigs!”

Galit įsivaizduot, kaip toks pokalbis pakėlė man vakaro nuotaiką?! Tai ne mano auklė, su savo „Kaip trijų vaikų motina, tu labai gerai atrodai...”

Ir žinokit, šiais metais tikrai drožinėjau. Net du!

O į kitus metus nešuosi šias pamokas:
1. Šis procesas yra ženkliai paprastesnis nei aš įsivaizdavau;
2. Moliūgai kainuoja tikrai ne milijonus, kaip kad anksčiau galvodavau;
3. Išdrožinėtas moliūgas yra nepaprastai graži žvakidė, o vakarai su juo tampa tikrai jaukūs;
4. Moliūgai nėra ilgaamžiai – mūsų moliūgai, išdrožinėti savaitę iki šventės, jos taip ir nesulaukė.

Muilo burbulų fiesta

Šiaip, pagal savo natūrą aš esu plepė.

Na va, pagaliau ir sau tai pripažinau. Nes paprastai visus bandau įtikinti, kad visą vaikystę buvau visiška tylenė, o būdama suaugusi kalbos dovaną atgaunu tik tuomet, kai jaučiuosi saugi - t.y. artimųjų rate. Bet kuomet matau, kaip visi kvatoja, išgirdę tokius mano postringavimus ir aiškinimus, tai ir pati jau pradedu tuo nebetikėt.

Bet nors ir būdama plepi, iš tikrųjų paslaptis laikyti moku. O kartais galiu nešnekėti iš principo (oi, ką aš čia šneku – tai bene geriausiai įvaldyta mano savybė – turbūt net galėčiau kokio tylėjimo rekordo siekti. Aišku, prieš tai reiktų gerokai mane įpykinti, nes tylėti be tokio impulso kaip pyktis gal būtų kiek ir per sudėtinga). Dar pasitaiko, kad ko nors „nedasakau“. Tiesiog šiaip sau, dėl įdomumo. Pavyzdžiui, visai neseniai rašau Nerijui žinutę per skype: „Tu gal turi veržlių? Šešiolikinių?“. Aišku, gavus tokį klausimą, kiekvienam smalsu turbūt pasidarytų, kurių velnių tos veržlės reikalingos, todėl jis, vietoj to, kad tiesiog atsakytų į klausimą, atrašo: „O kam tau?“. Galvojat, varginčiausi plėstis ir pasakoti? O ne, ne mano stilius. Todėl ramiausiai atrašau: „Reikia“. Po kiek laiko dar pamatau, kad ir kažkokio glicerino, kuris parduodamas visai netoli Nerijaus darbovietės, trūksta, tad vėl rašau jam užklausimą: „O į Metalo gatvę ar galėtum nuvažiuoti ir nupirkti glicerino?“. Vėl jis man nei taip, nei ne, o tik „Kam tau?“. Ir vėl nieko nepeša, nes atgal pareina atsakymas: „Tam pat reikalui, kaip ir veržlės“.

Na, bet kai namie užkliuvo jam mano puodas su įtartinu skysčiu vonioj, teko pasipasakot, ką čia su tom veržlėm ir glicerinais gaminu.

O gaminau muilo burbulus. Atsiuntė draugė Rasa receptą (tiesą pasakius, jeigu prieš tai nebūčiau užmačiusi jos nuotraukų, tai receptu visai turbūt ir nebūčiau susidomėjusi – ot, pamanyk, reikia čia daug mokslo muilo burbulams pasigaminti!), tad ilgai nelaukusi ir puoliau visko virti:
- 2 litrai vandens (užvirinam jį pirmiausia);
- 0.5 litro citrininio Fairy skysčio indams plauti (jį atsargiai supilam, kad labai jau nesuputotų);
- 2.5 šaukšto cukraus (tokių su kaupu)
- 1 šaukštą kepimo miltelių;
- 50 g glicerino
Iš karto pasidariau ir gaudyklę. Ir, aišku, iš karto viską išbandėme su vaikais. Namie. Nes ne su mano kantrybe yra laukti, kada gi pagaliau lietus baigs lyti ir galėsime išeiti išbandyti visko lauke. Ir vat šitoje vietoje, taip sakant, išmokau dvi pamokas:
1. Yra beveik neįmanoma padaryti galingų burbulų kambaryje, kuriame žmogus vos ne vos apsisukti gali.
2. Linksmybės labai greitai pasibaigia, kuomet reikia vėliau išsikuopti kambarį. Prieš leidžiant burbulus galvojau: ot, baisus čia daiktas – na, šiek tiek pasipils vandens su indų plovikliu ant žemės – pamanykit, gi ne koks aliejus! Bet kuomet kambario grindys nuo to ploviklio išputojo ir atrodė, kad jau niekada nenusiplaus nuo grindų, nesvarbu, kiek kartų beskalaučiau, gailėjausi visą šį reikalą užvedusi.

O vat šiandien pagaliau sulaukėm tokio oro, kad galėjom šią atrakciją išbandyti lauke. Super duper nerealiai! Ir iš vis, sekmadienis buvo nerealus.

Jau iš vakaro nusprendėme, kad važiuosime į kaimą. Paprastai aš į kaimus nesiveržiu, bet šį kartą ši mintis idealiai derėjo su mano planais: visų pirma, norėjau išbandyti burbulus, visų antra, fotografijos kursuose gavome užduotį už savaitės pristatyti šimtą nuotraukų. Šimtą!!! Ir ne šiaip sau kokių, o techniškai tvarkingų ir fotografuotų skirtingose aplinkose. Iš kur gauti tiek tų skirtingų aplinkų?! Taigi, idėja praleisti dieną kaime man buvo kaip čia buvus – ir muilo burbulams paleisti, ir juos pafotografuoti. O Nerijus norėjo pagrybauti. Tai vat taip ir leidom dieną: jis grybauja, mes su vaikais leidžiam muilo burbulus. Jis su vaikais grybauja, aš – fotografuoju debesis ir pušis. Na, idealiau tiesiog ir nesugalvosi.

O burbulai iš tikrųjų gavosi fantastiški. Ko nepasakysi apie mano fotografijas. Bet vis tiek be galo didžiuojuos savim: per šiandien dieną nei karto nenaudojau „žaliojo“ fotoaparato mygtuko, valio! valio! valio!
Dar kartą ačiū Rasai už pasidalinimą nuoroda, ir, aišku, muilo burbulų recepto autorei

Indrutės krikštynos

Šį kartą grįžtu į blog'ą su įspūdžiais iš ypatingai gražios šventės – Indrutės, dabar jau tapusios krikštadukra, krikštynų.

Indrė – Nerijaus brolio dukrytė. Be galo apsidžiaugiau sulaukus kvietimo tapti jos krikštamote – mano manymu, išrinkti krikštatėvius savo vaikui yra vienas sudėtingiausių sprendimų tėvams , tad labai vertinu tokį parodytą pasitikėjimą.

Indrutės mamytė (irgi Inga, beje :) ) svajojo apie paprastas, šiltas ir nuoširdžias krikštynas – manau, kad jos būtent tokios ir buvo.

O savo pasakojimą apie krikštynas pradėsiu iš toli. Na, jį ir reikia pradėti iš ganėtinai toli, nes man krikštynų šventė prasidėjo jau prieš mėnesį iki pačios krikštynų dienos: vos gavusi pakvietimą pradėjau sukti galvą, kuom galėčiau prisidėti, organizuojant šią šventę. Ir, atvirai pasakius, šį kartą, skirtingai nuo savo vaikų krikštynų, jutau begalinį džiaugsmą būtent ruošdama įvairiausias krikštynų smulkmenas – garbės žodis, organizuodama savo vaikų krikštynas, tikrai tiek laiko nepraleidau naršydama internete ir ieškodama informacijos apie įvairias krikštynų tradicijas, papročius ir kita. Gal dėl to, kad šį kartą, skirtingai nei anksčiau, nereikėjo sukti galvos dėl pagrindinių organizacinių klausimų.

O startavau "projektą" nuo mergaitiškų suknelių peržiūros internete: na, aišku, nuo ko gi daugiau ir pradės toji, kuri augina berniukus... Kita vertus, juk pasirūpinti krikštijamo vaiko apdarais yra kaip ir krikštamotės pareiga. Ir kokių tik grožybių neprisižiūrėjau... Galva tiek susisuko, bežiūrint mamyčių nertas sukneles, kad dar kiek ir, primiršusi savo praktines galimybes šiuo klausimu, būčiau užsimojusi suknelę Indrutei nunerti pati:). Gerai dar, kad turėjau proto pasitarti su Indrutės mama, nes paaiškėjo, kad Inga norėtų tiek Indrę, tiek Deimantę (o buvo numatytos dvigubos abiejų sesučių krikštynos) papuošti vienodai. Tačiau kadangi mūsų nuomonės suknelių klausimu (t.y. kad nertos suknelės - pačios pačiausios:) ) sutapo, aš ir toliau sėdėjau internete. Tik dabar šiek tiek kitokiu tikslu: ieškodama patikimų moterų, kurios ne tik sugebėtų nunerti abiem merginom sukneles, bet ir padarytų tai laiku. Pagaliau radau tokią, ir ilgai nelaukdamos užsakėm sukneles abiem krikštukėms. Merginos krikštynų dieną atrodė tiesiog fantastiškai!
Kuomet jau su rūbais buvo viskas aišku, ėmiausi Krikštynų laikraščio. Ech, kaip smagu buvo jį kurti! Net pačiai buvo sunku tuo patikėti. Dabar net stebiuosi, kaip galėjau būti negirdėjusi apie tokius laikraštukus anksčiau – tikrai gaila, kad nesuorganizavau tokio dalyko savo vaikams (o gal ir buvau viena ausim girdėjusi, bet visai kitaip juos įsivaizdavau, ir todėl pasąmoningai šią idėją atmečiau, nežinau). Kadangi internete išstudijavau galybę tokių laikraštukų pavyzdžių, labai aiškiai įsivaizdavau, kokio būtent laikraščio noriu: šilto, asmeninio, su galybe artimųjų išsakytų ir papasakotų minčių, palinkėjimų ir istorijų iš mergaičių vaikystės. Tai yra, tokio, kurio vertė sulyg metais tik augtų ir kurį visada būtų malonu pavartyti.

Tiesa, jeigu ir jūs nuspręstumėt imtis tokio laikraštuko kūrimo, neturėkit tokių iliuzijų (kaip kad aš, pavyzdžiui), kad galėsite jį paruošti greitai. Užtruksite, net jeigu ir turėsite po ranka daug kitų laikraštukų pavyzdžių ir informacijos. Aišku, kažkokį šabloninį laikraštuką galima sumaketuoti labai greitai, tačiau suasmeninto laikraštuko kūrimas yra tikrai laikui imlus procesas: juk reikia apklausti artimus žmones, tą informaciją apdoroti, pritaikyti, parinkti tinkamas nuotraukas… Tačiau visas šis triūsas tikrai atsiperka, kuomet matai galutinį variantą, ypatingai, jeigu jis toks, kokį ir įsivaizdavai.

Savo laikraštuką suskirsčiau į tokias logines dalis:
a) Pradinis puslapis, kuriame aprašoma pagrindinė dienos naujiena ir pristatomos dvi krikštukės;
b) Krikšto papročiai ir tradicijos, artimų žmonių mintys apie tikėjimą;
c) Šeimos medis bei artimųjų pristatymas;
d) Puslapiai, skirti tėčiui ir mamai;
e) Skiltis, skirta seneliams;
f) Prisiminimų skiltis ir pamokančios istorijos.

Iš esmės, nieko naujo – visas šitas dalis galima atrasti turbūt kiekviename krikštynų laikraštuke. Pagrindinis skirtumas turbūt buvo tame, kad prie kiekvienos oficialios informacijos ar palinkėjimo sekė tam tikras artimųjų žmonių pasakojimas: jų mintys apie tikėjimą ir krikštą, prisiminimai iš mergaičių vaikystės, mergaičių linksmi posakiai ir naudotini žodžiai ir t.t.

Labai dvejojau, ar reiktų apie tokio laikraštuko kūrimą pasipasakoti Indrutės tėveliams. Viena vertus, labai norėjau padaryti siurprizą krikštynų metu. Kita vertus, man labai trūko informacijos, kuri padarytų laikraštuką šiltesnį ir asmeniškesnį – būtent tų intarpų, kuriuos galėjo suteikti tik pokalbiai su artimaisiais. O šiandien džiaugiuosi, kad vis dėl to nugalėjo praktiškesnioji mano pusė, nusprendusi, kad geriau jau dovanoti laikraštį, turintį ilgalaikę vertę - manau, kad šis sprendimas buvo teisingas.

Kuomet nunešiau laikraštuką spausdinti (o spausdinau ant A3 popieriaus, nespalvotai –kad būtų kuo panašiau į tikrą laikraštį), išvydau, kad krikštynoms yra siūloma aibė kitų idėjų: pradedant puodeliais ir baigiant meškiukais su krikštynų marškinėliais. Mano akis užkliuvo už specialių krikštynų saldainių. Aišku, net nesvarsčiau tokius saldainius užsakinėti (ir mokėti 80lt už kilogramą!!!) – ne, ne, ne - čia jau nebūtų panašu į mane, tačiau pati idėja patiko. Todėl tiesiog pas draugę darbe ant spalvoto popieriaus atsispausdinau saldainių popieriukų šablonus, prisipirkau saldainių „Meška Šiaurėje“ (negana to, kad jie man – skaniausi, dar ir akciją prekybos centrai kaip tik tą savaitę jiems paskelbė), užsimaukšlinau vienkartines pirštines ir... pervilkau saldainius. Nieko ypatinga, bet ant stalo žiūrėjosi labai gražiai.Labiausiai šių saldainių gviežėsi Justas su Juliumi. Mat namuose jų valgyti neleidau (sakiau, kad šitie - skirti šventei), tad jie baisiausiai laukė, kada gi ta diena pagaliau išauš (faktas, kad saldainių su meškomis skonis yra visiškai toks pats, jų neįtikino). Nuotraukoje žemiau: momentas, kai pagaliau ta akimirka atėjo:)Tik su tais šventiniais saldainiais yra vienas niuansas, kurį reikia turėti galvoje. Vaiko nuotrauka ant saldainio popieriuko labai gražiai žiūrisi, kol saldainis guli saldainių inde, tačiau vaizdas pasidaro visai liūdnas, kai tą pačią nuotrauką matai... šiukšlių kibire. Ar besimėtančią ant žemės. Todėl aš iš karto kategoriškai atmečiau idėją daryti saldainių popieriukus su mergaičių nuotraukomis – mūsų krikštynų saldainiai buvo papuošti paprastomis vaikiškomis pėdutėmis. Ir palinkėjimais.
Ir kaip pataikiau! Jau po krikštynų Indrutės mama pasakojo: „Pamačiusi saldainius net nutirpau: pagalvojau, kad gal tu pakeitei savo požiūrį ir vis tik atspausdinai saldainius su nuotraukomis. Traukiu melsvą saldainį, žiūriu – pėdutės. Bandau imti žalią – irgi. Ir tuomet pajutau, kaip užplūdo nerealus palengvėjimo jausmas!“

Dar paruošiau krikštynų lauktuves svečiams. Kuomet prieš gerus metus lankiausi pas savo draugę Jūratę, ji padovanojo man savo dukrytės, kuri buvo krikštyta prieš kelias savaites, krikštynų arbatėlę. Šita mintis man pasirodė tokia šilta! Apskritai, man labai gražu, kuomet atsisveikinant svečiams yra įteikiamos lauktuvės: per Juliuko krikštynas aš visiems įteikinėjau po Krikštynų maišelį su saldainiukais, o vat šioms pasiskolinau arbatos idėją. Argi galėjo būti kitaip – juk tiek arbatžolių šiais metais prisidžiovinau!!!
Nors su tom arbatom tai irgi juokas... Atsimenat, jau buvau užsiminus, kad rankos tiesiog iš tolo kvepia melisom? Tai vat, tą dieną kaip tik ruošiau šiuos krikštynų pakelius. Įdomiausia buvo, kad nors (čia man taip atrodė), krikštynoms buvau atidėjusi ir pridžiovinusi neįmanomai didelį kiekį melisų ir raudonėlių, galiausiai, jas sutrupinus ir išskirsčius po pakelius, paaiškėjo, kad kiekvienam tenka... vos po kelis valgomuosius šaukštus žolelių! Nebuvo, kur dingti - teko aukoti visas savo atsargas, o vėliau dar kartą organizuotis vizitą į daržą Kurtuvėnuose.

Dar krikštynoms ruošiau tortą. Na, nieko ypatinga – juk tortas tik dar viena krikštamotės pareiga. Ypatinga buvo gal tik tai, kad nusprendžiau tortą kepti pati – kažkaip paskutiniu metu labai retai girdžiu, kad kas taip elgtųsi. Iš pradžių ir aš neketinau, bet vėliau persigalvojau. Ne be Nerijaus, kuriam labai patinka mano tortai, pagalbos. Tačiau pagalvojau, kad jis tikrai teisus: absurdas būtų tortą užsakinėti, kuomet be jokių problemų jį gali išsikepti pati. Tokį, kokį mėgsti. Gal ir nebus tai pats gražiausias tortas, bet bent jau visi bus tikri dėl to, kokius produktus valgo. O ir energetika juk visai kita...

Gerai, pereinam prie dovanų. Jau iš pradžių žinojau, kad Indrutei dovanosiu sidabrinį krikštynų šaukštelį, su išgraviruota informacija apie jos gimimą, krikštynų datą ir t.t. – sakoma, kad labai sveika yra valgyti būtent su sidabriniais įrankiais, tad norėjau, kad Indrutė tokį turėtų. Dar žinojau, kad labai noriu padovanoti lėlę – tokią, kuri Indrutei primintų ją pačią krikštynų dieną. Po ilgų paieškų radau internete lėlę, kuri labiausiai atitiko man įsivaizdavimą (buvo tiesiog paprasta minkšta lėlytė ilgais tamsiais - čia kad būtų panašu į Indrę - plaukais), ir šią lėlytę papuošiau krikštynų rūbeliais. Nunėriau jai rankinuką, į kurį įdėjau simbolines krikštynų dovanėles: česnako skiltelę (kad nuo piktų dvasių saugotų), muilo gabalėlį (kad visada švari būtų) ir angeliuką (kad saugotų ir globotų).
Iš pradžių, sugalvojusi, kad dovanosiu lėlytę, turėjau tokią mintį šiai lėlytei kiekviena ypatingesne Indrutės gyvenimo proga vis numegzti po rūbelių komplektą – na, pvz. susietą su teminiu gimtadieniu, karnavalu ir t.t. Bet dabar, kai jau žinau, kiek man truko šiuos rūbus nunerti, jau nebesu dėl šios minties tokia tikra... :)
Dovanų gavom ir mes su seneliais: seneliams buvo įteikti mediniai šaukštai (kad visada turėtų košės anūkams pamaitinti), o mes gavome paveiksliuką su Indrės rankutės atspaudu (originalioje dovanoje to kaspinėlio kairėje nebuvo, bet man jis čia labai tiko)
Tai va tiek krikštynų organizavimo buvo iš mano pusės. Viskuo kitu pasirūpino tėveliai: ir gražiai papuoštu stalu (krikštynos buvo švenčiamos namuose), virš kurio vėliau buvo iškeltos abi krikštukės, kad ir jų gyvenimas būtų sotus ir laimingas, ir papildomomis veiklomis prie stalo, iš kurių galima išskirti tai:
- Svečiams buvo paduoti du krikštynų albumai – mamytė įsigijo juos paprasčiausioje foto parduotuvėje, tik pirko tokius albumus, kur nuotraukas reikia ne įsegti į įmautes, o įklijuoti senoviniu būdu. Kiekvieno puslapio viršuje buvo palikta vietos svečio nuotraukai (bus įklijuota nuotrauka iš krikštynų dienos), o apačioje - svečio palinkėjimui;
- Traukėme korteles su atskirais žodžiais (pvz. Dviratis, riedučiai ir t.t.) ir turėjome sugalvoti pasižadėjimą mergaitėms, susijusį su šiuo žodžiu. Savo pažadą užtvirtinti turėjome "Širšių medumi" Dar man patiko tai, kad kiekvienam krikštynų dalyviui buvo įteiktas žydras krikštynų kaspinėlis, kurį reikėjo prisisegti prie širdies ir visą krikštynų dieną segėti;
Na va, po truputį ir priartėjau prie pabaigos. Ai tiesa, kalbant apie krikštynas, neturėčiau pamiršti ir to, kaip aš rūpinausi SAVO apdarais. Nes tai buvo lyg dar vienas projektas-projekte. O buvo taip: benaršydama internete ir besigrožėdama mergaitiškomis krikštynų suknelėmis tiek užsisvajojau, kad... užsigeidžiau suknelės ir sau. Nertos. O aš jau, žinokit, tokia esu - jeigu ko užsimanau, tai ir su kuolu neišmuši. Tad ir šiuo atveju buvo ne kitaip: kuomet jau taip sugalvojau, nedelsdama ir ėmiausi žygių. Pirmiausia, įkalbėjau tetą pasiūti pasuknelę (ir ką aš be savo viso rato giminių daryčiau?!!!). Žydrą. Nes tokios gi krikštynų spalvos:). Tuomet užsisakiau viršutinės dalies nunėrimą pas tą pačią nerėją, kuri nėrė ir sukneles mergaitėms. Baisiausiai bijojau, kad nunerti nespės, bet surizikavau. Užsisakiau batus iš Amerikos (ne dėl to, kad čia nieko tinkamo nėra, o dėl to, kad pas mus kainos kosminės). Batai atkeliavo jau paskutinę dieną, kai aš, jau praradusi viltį jų sulaukti, jau buvau įsigijusi kitus batus (gerai dar, kad nepradėjau nešioti, tai be jokių problemų gražinau atgal). Ir galiausiai nusinėriau papuošalus (apyrankę ir vėrinį), kurie tiktų į porą su mano ryškiais turkio batais. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet pati sau jaučiausi labai graži :).

Ir vaikus papuošiau. Ne kažkaip ypatingai, bet su varlytėmis po kaklu abu broliukai vis tiek atrodė ganėtinai puošniai :)

Na va ir viskas:). Tikiuosi, kad kam nors, intensyviai besiruošiančiam krikštynoms, ši informacija bus naudinga:). Daugiau apie krikštynas galite paskaityti ankstesniuose įrašuose: Juliuko krikštynos ir Justuko ir Paulytės krikštynos

Nu negi nepakalbėsi apie krepšinį?!

Ir iš tikrųjų, nu negi tokios visuotinės psichozės metu nei žodeliu neužsiminsi apie krepšinį? Neįmanoma.
O krepšiniu aš dabar sergu. Ir sergu ne tik už Lietuvą, bet ir kitas komandas. Dėl to, kad patinka krepšinis, bet labiausiai tai dėl to, kad įmonėje lošiame totalizatorių, ir žiūrime, kuris gi iš mūsų geriausias orakulas. Ir nors kol kas velkuosi pačiame sąrašo gale, vis tiek man labai įdomu, ar komanda, už kurią spėjau, laimės, ar ne.

Kartais prieinu iki absurdų. Pavyzdžiui, pradėjau ketvirtadieniais lankyti fotografijos kursus (seniai svajojau, bet tik dabar prisiruošiau). Jau turiu būtinų būtiniausiai žengti pro duris, kad per visus kamščius suspėčiau į kursus laiku, bet negaliu - iki rungtynių pabaigos liko tik kelios minutes, ir iki šiol neaišku, kuri gi laimės: Makedonija ar Gruzija. Na būta gi dėl ko – šimtas metų man tiek dėl vienos, tiek kitos! Bet vis tiek atsitraukti nuo teliko negaliu, nes stačiau už Makedoniją, ir turiu būti tikra, gavau tuos kelis taškiukus už spėjimą, ar ne.

Vieną dieną sugalvojau, kad, norint pajusti tą krepšinio dvasią, reiktų nors kartą visiems nueiti stebėti krepšinio rungtynių bent jau į kokią kavinę. Na, tikrai, kad nesąmonė: vyksta toks neeilinis įvykis Lietuvoje, o mes krepšinio rungtynes žiūrime tik namie, prie televizoriaus ekrano. Tiesa, Nerijus keletą kartų lietuvių komandos palaikyti ėjo net į salę, tačiau bilietus gavo tik sau, tad aš vis tiek likau namie su zyziančiais (“O kodėl gi mes negalim irgi eiti žiūrėti krepšinio į salę su tečiu?!) vaikais.

O vat vakar, visiškai neplanuotai, gavom bilietus į visos dienos krepšinio rungtynes arenoje. Visai šeimai! Aišku, ne į tos dienos, kai lietuviai žaidžia, bet mums vis tiek nerealiai daug džiaugsmo buvo. Tad vakar pas mus buvo krepšinio diena: atvažiavom visi penki į 18.00 val rungtynes (Valio! Maniškiai, t.y. makedonai, vėl laimėjo!), po rungtynių įdavėm Inetai visus tris vaikus, o patys su Nerijum vėl iškeliavom atgal į salę - stebėti dar vienų rungtynių (Dar kartą valio! Šį kartą rusams, už kuriuos stačiau!)
Buvo tikrai super: prisipūtėm balionus, sirgom už komandas, stebėjom, kaip komandas palaiko jų sirgaliai. Na, tikrai nėr ko net lyginti su rungtynių stebėjimu prie televizoriaus ekrano.

Vaikai savo vietose išsėdėjo be jokių problemų – visą laiką susikaupę stebėjo rungtynes. Tik Justas vienu momentu labai prajuokino: nei iš šio, nei iš to, vos prasidėjus rungtynėms, jis priskreto prie Nerijaus, kad jam būtinai reikia lietuvaičio maikės. Iš pradžių, niekaip nesupratom, kas jam čia užėjo: Nerijus iš tiesų buvo apsivilkęs Lietuvos sirgalio maike (Ineta kaip tik prieš rungtynes atvežė ir padovanojo), bet dar niekada taip nėra buvę, kad Justas prašytų Nerijų atiduoti savo maikę. Paslaptis paaiškėjo, man detaliau apžvelgus salę: visiškai netoli nuo mūsų sėdėjo Justo amžiaus berniukas, kuris vilkėjo tokia pačia kaip Justo kepurėle su Lietuvos vėliavos spalvom. Ir dar tas berniukas, skirtingai nuo Justo, vilkėjo žalią sirgalio maikę. Iš karto pasidarė aišku, kokia čia vapsva Justui įgėlė:)