Justo gimtadienio Cake-Pops

Čia bus dar šiek tiek Justuko gimtadienį prisimenant.

Kaip turbūt ir visi vaikai, Justas gimtadienį švenčia ne tik su namie, bet ir darželyje. Ir paprastai į darželį (tiek Justas, tiek Julius lanko Valdorfo darželį) auklėtojos prašo atnešti ką nors, gamintą kartu su vaiku.

 

Tai mes paprastai ir gaminame: kepame keksiukus, sausainius, iš tinginio išraitome metų skaičių... Julius savo paskutiniam gimtadieniui buvo užsiprašęs „tų rutuliukų, kuriuos padarai dviejų skonių), tad jam šventinę dieną nešėme eklerus.

O vat Justas šį kartą, kas jam visiškai nebūdinga, jokių pageidavimų neturėjo. O ir mano galvoj, po visų šventinių maratonų, tarsi iššluota buvo. Tol, kol Jolanta nenumetė idėjos apie Cake-Pops‘us. Tiesą pasakius, apie juos pirmą kartą tik iš jos ir išgirdau. Ir vos tik nulindau „pagooglint“, iš karto susižavėjau: jau tokio neišpasakyto grožio man jie visi pasirodė, kad ne tas žodis. O toliau... turbūt patys žinot kaip būna: kuo toliau žiūri, tuo labiau prie bendro vaizdo pripranti, ir nejučia pradedi įsivaizduoti, kaip viską pats darai ir kad lygiai tokio pačio grožio gaunasi. Na gerai, nesu tokia labai optimistė, ir šitaip negalvojau, tačiau... Jolanta sakė, kad viskas tikrai labai paprasta, tad užsidegiau pabandyti.

 

Žinote, pasakysiu jums atvirai: negalima pasitikėti receptais, kurie sako, kad „viskas labai paprasta, viens du ir pagaminsite, labai smagu gaminti su vaikais bla bla bla...“. Nes bent jau man tai paprasta nebuvo. Visų pirma, tie rutuliukai (netgi nepaisant fakto kad ant pagaliuko juos pamojau dar prieš įkišdama į šaldytuvą) nesilaikė. Bent jau tikrai ne visi. Ir netgi jeigu kai kuriems visai neblogai pavykdavo išsilaikyti ant stiebo, tai visai nereiškė, kad lygiai taip pat juos sėkmė lydės ir pasipuošus gražiu apdaru: vos tik panardindavau juos į papuošimo masę, jie iš karto nuo tų savo rūbų apsunkdavo ir gražiai nuvažiuodavo žemyn. O tie, kurie šito triuko nemokėjo, demonstruodavo kitokį: tiesiog nei iš šio, nei iš to, sprogdavo per pusę (tuo, aišku, labai pradžiugindami jubilijatą Justą, kuris to tik ir telaukdavo). Arba dar geras: šalia stovintys kaimynai taip ir taikydavosi "pasibučiuoti", ir kai tik jiems tai pavykdavo, viskas - amen, gražiuoju nebeišskirsi niekaip.  Apie tai, kad šitas grožybes galima puošti su vaikais, aš iš vis patyliu: aš Juliui ir Justui ne tik  kad prisiliesti prie jų neleidau, bet net iš virtuvės zonos vijau, kad tik oro bangų kvėpuodami nesukeltų. Žodžiu, buvo gerokai linksma. Tačiau rezultatas vis tik mane papirko. Ir skoniu, ir grožiu. Ir... taip dar kartą geriau pagalvojus, iš tikrųjų nebuvo kažkas labai jau ten sudėtingo. Tikrai kartosiu bandymą. Gal net labai labai greitai. Ir gal net ir ne kartą. Nes tokie vieno kąsnio tortukai ant šventinio stalo – visiška palaima!

 

O gaminimas toks: iškepi biskvitą, ir pavertį jį į trupinius. Tuomet tuos trupinius sumaišai su kokiu nors įdaru (aš su virtu kondesuotu pienu maišiau). Formuoji rutuliukus, įsmeigi pagaliuką ir talpini į šaldytuvą. Po geros valandos, mirkdai į “apdarus” (aš rinkausi baltą šokoladą ir marshmallow saldainių masę) bei papuoši. Iš principo… kaip ir viskasJ

 

 

 

 

 

Riteriai ir damos sutelkia visas jėgas prieš šešiagalvį slibiną: Justo 6-asis gimtadienis

Vieną kartą užsukę į prekybos centrą visai netyčia pataikėme ant scenizuoto pasirodymo, kurio metu buvo demonstruojamos įvairios riterių aprangos bei ginkluotės.

Dabar manau, kad turbūt tą dieną, pasibandęs riteriškus šarvus, Justas tvirtai nusprendė, kad jo 6-asis gimtadienis bus „Riterių“. Ir ta linkme buvo kruopščiai dirbama visus metus: išsiprašė, kad Nerijus pagamintų kardus ir skydus jam ir Juliui, manęs buvo paprašyta numegzti riterių galvos apdangalą. Pastarojo, deja, nemezgiau, tačiau užsiprašiau, kad Paulius iš JAV atsiųstų, tad šiokį tokį turėjome.

Justo gimtadienis yra baisiai nepalankiu laiku. Tai yra, gimti laikas visada yra tobulas: kada jau ateina TOJI diena, tada. Tačiau suorganizuoti šventę vaikui, kuris gimęs beveik iš karto po Naujųjų Metų... na tikrai, kad labai jau sudėtinga! Ir faktas, kad šiais metais per pačias šventes (kas reiškia, prieš pat Justo gimtadienį) išvažiavome į Laplandiją, padėties tikrai nepalengvino.

Teisybę pasakius, galvojau, kad važiuodama į Laplandiją turėsiu labai daug gražaus laiko autobuse ir galėsiu ramiai apgalvoti Justo gimtadienio scenarijų. Deja, tam nebuvo lemta išsipildyti. Visų pirma, nenumačiau, kad tokiu metų laiko Suomijoje beveik nėra... saulės. Todėl visos mano pasiimtos knygos ir užrašų knygutės taip ir liko gulėti kuprinėje. Dar nenumačiau, kad Justas su Juliumi visą laiką siautės autobuse, ir vietoj to, kad ramiai snausčiau ar ką nors mąstyčiau, turėsiu ištisai juos tramdyti. Trumpai tariant, buvo taip, kaip buvo: Justo gimtadienį planavau jau tik grįžus, kas reiškia, kad tam turėjau kokias geras keturias dienas laikoJ. Ar užteko? Sočiai!

 

Tad kaip ir visada nuo pradžių.

Mano gimtadienio suplanuotas scenarijus buvo toks: norėdami surasti tradicinį gimtadienio lobį visi riteriai (ir damos, nes kaip gi riteriai be damų!) turi nugalėti šešiagalvį slibiną. Tad pirmiausia, aišku, reikėjo pasigaminti tą šešiagalvį slibiną. Čia man labai pagelbėjo Julius, kuris, vos užtikęs mane karpančią slibino galvas, prisistatė ir spalvino kartu.

Piešti aš nemoku visai, bet kažkaip piešdama vaikams nekompleksuoju visiškai: jeigu jiems pristatai, kad čia slibinas, tai jie ir priima tai kaip slibinąJ

Kitoje kiekvienos slibino galvos pusėje (nes šios visos galvos yra priklijuotos prie kūno) užrašiau po užduotį. Ir padariau dvi nedovanotinas klaidas:

·         Rašydama užduotis neapgalvojau užduočių eiliškumo;

·         Leidau vaikams gimtadienio metu „rinktis“ kokios galvos užduotį jie nori atlikti.

Šios dvi klaidos sąlygojo visišką chaosą gimtadienio metu: visi vienu metu rėkė, kad dabar galvą nori rinkti jie (o riterių gimtadienyje buvo ženkliai daugiau nei slibino galvų) bei buvo traukiamos užduotys, kurios visiškai nedera tarpusavyje (po ramios ilgos užduoties sekė lygiai tokia pati rami ir ilga ir t.t.). Na, gyveni žmogus ir vis mokaisi, mokaisi...

Pirmoji užduotis buvo įveikti balionų ruožą, įvykdant asmenines užduotis. Na, šią visų laikų linksmiausią užduotį, tikrai būčiau norėjus dėti į pabaigą, tačiau taip jau išėjo, kad buvo ištraukta pirma. Viskas kaip ir anksčiau: vaikai bėga prie balionais prikabinto stalo, išsirenka balioną, su smeigtuku jį susprogdina, randa ten užduotį ir įvykdo. Vėliau Justas vis bandė man į ausį rėkti, kad jį apgavau, ir kad jo mėgstamiausia užduotis buvo visai ne geltoname balione.

Antrąją galvą rinkosi Julius ir, aišku, išsirinko tą, kuri tikrai buvo su ypatinga užduotimi ir kurią būtinai turėjau pateikti tik paskutinę. Po trumpo ginčo ir paaiškinimo, kad šita galva yra „Karališka“ todėl savo užduotį turi pateikti paskutinė, taikiai nuėjome prie kitos galvos. Ir vaikai gavo antrąją užduotį: papuošti skydus. Vat tai čia darbo buvo!!! Ir mažiems ir dideliems. Su tokiu ūpu vaikai kibo dailinti sausainius, kad gražu buvo žiūrėti. Turbūt apsiėmusių nuspalvinti tik po vieną skydą nebuvo – dauguma vaikų aiškino, kad būtinai reikia sausainį nuspalvinti ir tėčiui, ir mamai, ir sesei ar broliui.

Trečioji užduotis buvo gimtadienio „vinis“(ačiū, Jolanta!): reikėjo išsiaiškinti, kuris yra stipriausias bei vikriausias riteris. Pripūčiau ir išlanksčiau galybę balioninių kardų (kiekvienam pagal pasirinktą spalvą), ir tiek riteriai, tiek damos galėjo išbandyti savo jėgas. Tai nebuvo tai paprasta, nes viską lėmė ne tiek tikslūs smūgiai, kiek... sugebėjimas šokinėti ant vienos kojos, nes laimėdavo tas, kuris ilgiau išlaikydavo pusiausvyrą.

 

Ketvirta užduotis – atminties. Sustojome į ratuką, ir žaidėme žaidimą: „Ėjau nugalėti slibino, ir pasiėmiau...“. Kiekvienas vaikas turėdavo pratęsti sakinį pasakydamas tiek daiktą, kurį jis imtųsi, tiek kiekvieno prieš tai sakiusio vaiko, daiktą.

Penkta užduotis buvo sužaisti žaidimą „Kam atiteks riterio kardas?“. Vėl visi sustojome į ratelį, ir per rankas leidome kardą. Kuomet viena iš mamyčių, nusisukusi, kad nematytų pas ką kardas, pasakydavo „Stop!”, vaikas, pas kurį rankose tuo metu būdavo kardas, iškrisdavo. Nors neplanavome to specialiai (na, gerai šiek tiek pagelbėjome, nes neleidome Justui iškristi vienam pirmųjų), laimėjo ir tuo be galo džiaugėsi pats jubilijas).

Paskutinė - šeštoji - užduotis buvo ta, kuri tikrai tikrai tikrai turėjo būti paskutinė. Nes nuo jos prasidėjo mįslių maratonas ir jau finišo tiesioji link gimtadieninio lobio. Pirmoji mįslė nukreipė visus link batų: „Dieną vaikšto, naktį žiopso“. Gerokai pasiknisę batuose ir radę sekančią mįslę visi bėgo prie stalo, tada prie lovos... O tiesa, prie lovos vaikus pasitiko ne tik dar viena nuoroda, bet ir dar vienas Slibinas. Tik dviejų galvų, bet nuo to Justo džiaugsmas buvo ne mažesnis. Šitas slibinas ir uždavė paskutinę mįslę, kurią įminę vaikai rado gimtadieninį lobį.

Tortą Justas puošė pats. Iš pradžių buvo tiesiog papuošęs saldainiukais, vėliau persigalvojo, juos visus nurinko ir išraitė 6-ą. Tortas buvo skanesnis nei nuotraukoje atrodoJ. Ir buvo net ne vienas, o du tortai. Tačiau kadangi į mano taip gražiai sumodeliuotą „Tortą-Kardą“ visi suaugusieji žvelgė tik kreivai šypsodamiesi ir negailėdami pastabų, kad galėčiau tortus kepti ne tik vaikiškiems gimtadieniams, bet ir mergvakariams, jo nuotraukos netalpinsiu į viešumąJ.

 

 

PS. Justas iš karto pasipuošė savo riteriška maikute su asmeniniu herbu, kurią jam "sumeistravo" teta Laima:)

Taigi, dar viena šventė praūžė. Ir aš lengviau atsikvėpiau. Nes bent jau kuriam laikotarpiui tikrai turėtų tapti lengvėliau:).  

Mūsų Kalėdos buvo baltos. Nes sniego ieškojome ten, kur jo daugiausia: Laplandijoje:)

Kuomet draugė iš Serbijos Leila paklausė, ką planuoju veikti per Kalėdines šventes, atsakiau, kad vykstu į Šiaurės Suomiją. „Su kuo nors susitikti?“ – pasidomėjo Leila. „Taip. Su Kalėdų Seneliu“. Iš pradžių Leila nepatikėjo, tačiau aš kalbėjau visiškai rimtai: pagaliau prisiruošiau įvykdyti turbūt dešimtmečio svajonę: nuvykti į Laplandiją. Vis planavau ten nuvykti su Paulium, tačiau iš pradžių man vis atrodė, kad Paulius per mažas. Vėliau jo amžius buvo maždaug „pats tas“, tačiau vienas po kito gimė Justas su Julium, ir kelionė vėl atsidėjo. Šiais metais nusprendžiau, kad atidėlioti gana. Taip, labai liūdna, kad į kelionę teko leistis be Pauliaus, kuris šiuo metu mokosi JAV, bet mažieji jau tinkamo amžiaus ir daugiau "stabdyti" nebenorėjau.

Ar buvo baisu keliauti? Be galo. Ir dėl to, kad į kelionę vėl leidausi viena su savo neišskiriama trijule Aušrine (14), Justu (6) ir Juliumi (4.5). Ir dėl to, kad kelionės išvakarėse Justas pradėjo klykti, kad jam skauda dantį (galima tik įsivaizduoti, koks malonumas leistis į kelionę su skaudamu dantim).  Ir dėl to, kad Julius, išvydęs Kalėdų Senelį mano darbo surengtoje šventėje, puolė į paniką ir ne tik kad nedeklamavo jokio eilėraščio (nors kaip ir buvo planavęs), bet ir pareiškė, kad ir į jokią kelionę pas Kalėdų Senelį jis nebevažiuos (o Julių perkalbėti paprastai būna nepaprastai sunku).

Nepaisant visų nesklandumų, į autobusą įlipom keturiese. Kaip ir visada, keliavau su Excursus kelionių agentūra (teisybę pasakius, kito varianto aš niekada net nesvarstau – nesinori rizikuoti dėl kokybės, ypatingai keliaujant su vaikais. Su Excursus keliavau jau tikrai ne vieną ir ne du kartus ir kiekvieną kartą džiaugiuosi tuo pasirinkimu).

Mums nepaprastai pasisekė, kad autobusas važiavo pustuštis: turėjome papildomų vietų, tad galėjome tiek patys patogiai įsitaisyti, tiek daiktus susidėti. Tiesa, tų daiktų gal neįpatingai daug ir turėjome: eilinį kartą pamiršau beveik visą susiruoštą maistą pasiimti. Na, čia turbūt tik man taip gali atsitikti... Susipakuoju viską gražiai šaldytuve, ir vėliau lygiai taip pat gražiai iškeliauju pro duris, viską palikusi. Juokingiausia buvo su Nerijaus silke pataluose, kurią be galo visi mėgstam. Į kelionę mes išvažiavome per pačias Kalėdas. Kadangi per Kūčių vakarienę tos savo mėgstamos silkės valgyti negalėjau (nes su majonezu ir kiaušiniais), visą naktį galvoje planavau, į kokią dėžutę aš ją krausiu ir vis sau primindavau, kad būtinai reikia nepamiršti įsidėti šakučių, kad turėčiau su kuo ją valgyti. Šakutes pasiėmiau, o vat pačią silkę palikau:)

Pirmoji kelionės diena praėjo neįprastai lengvai. Tiesa, Juliaus nuotaika keitėsi nuo „Tu esi geriausia pasaulyje mamytė!“ iki „Mažoji kiaulyte, kodėl tu mane išsivežei į tą kelionę?!”, tačiau vis tiek buvo labai smagu. Kelionės vadovas buvo super:  tiek Julius, tiek Justas žvelgė į jį susižavėjimo kupinomis akimis ir nesitraukdavo nei per žingsnį.  Buvau baisiausiai nustebinta, kad jam jau pirmą dieną pavyko prakalbinti Julių: tegul ir tik „Taip“ ir „Ne“ atsakymais, bet Julius vis tik nuėjo pas jį į autobuso priekį ir atsakinėjo į klausimus. Netgi išsakė vieną mane labai sudominusią mintį: kai Edmundas paklausė, kas atsitinka, kai jie abu su broliu susimuša, Julius sąžiningai atsakė, kad „Tada Justas eina pasėdėti“. Ach šit kaip viskas atrodo mūsų jaunyliui! Reikės pergalvoti, ar tikrai ne per dažnai Julius „išplaukia sausas“. Nesinori, kad neteisingumo jausmas lydėtų Justą.  Justas irgi buvo atviras su vadovu, ir į tą patį jo klausimą atsakė taip: „Kai mes susimušam, klausomės, kuris iš tėvų ateina. Jeigu eina mama, tai nieko tokio – mušamės toliau“. Nuostabu nepakartojamaJ.

Justas kelionėje tiesiog pražydo. Visur jam reikėjo eiti ir visur būtinai turėdavo būti pirmas. Kai Taline vadovas pareiškė, kad dabar didesnieji ir ištvermingieji gali leistis su juo į ilgesnę pažintinę kelionę po Taliną, o likusieji gali tiesiog pasigėrėti ir pasidžiaugti Kalėdine Talino muge, Justas tik man riktelėjo: „Aš einu su vadovu!“, ir jau tiek jį ir tebūtumėm matę, jeigu Aušrinė nebūtų pasivijusi, ir suviliojusi jį McDonaldu.

Sekantis mūsų stabtelėjimas buvo varpų muziejuje. "Nemėgstu muziejų" - iš karto pareiškė Aušrinė. Tačiau paskui savo žodžius atsiėmė, nes šis muziejus buvo visiškai netradicinis. Iš pradžių tik klausėmės sklindančios varpų muzikos, vėliau pabandėme įsiūbuoti juos patys. Ir būtent tada, išgirdę pergalingą skambtelėjimą, suvokėme tikrąją muziejaus vertę ir suteikiamą džiaugsmą. Tai iš tikrųjų buvo kažkas TOKIO!

 

Dar vienas stabtelėjimas laukė (čia jau tik išlipus iš kelto) Helsinkyje: čia irgi buvo surengta mini ekskursija po senamiestį.

Ir taip linksmai ir pasipykdami, ir ką nors pažaisdami mes pasiekėme Laplandiją.

 

Trečios dienos ryte išsiruošėme į Kalėdų Senelio kaimelį. Tiek Justas, tiek Julius buvo pasiruošę Kalėdų Seneliui padovanoti savo piešinius (Justas nupiešė dar Lietuvoje, Julius – važiuodamas autobuse).

Labai džiaugiausi, kad vadovas  informavo, jog susitikimą su Kalėdų Seneliu galima stebėti ir gyvai: Laima ir Ineta nufilmavo visą mūsų susitikimą, tad galėjome sutaupyti 49 EUR už įrašąJ.

 

Senelio šiltumas neišpasakytas... Nu tikrai tikiu, kad ten jis TAS tikrasisJ. Pats susitikimas vyksta konvejeriu ir ilgai netrunka:  ateini, nusifotografuoji ir tiek žinių. Tačiau Justas visą kelią repetavo eilėraštį, ir pagalvojau, kad negaliu sugadinti šios akimirkos, todėl tvirtai pasakiau, kad „Šis berniukas nori pasakyti eilėraštį“. Ir Justas pasakė. O Julius nors eilėraščio ir nepasakė, bet labai garsiai ištarė „Ačiū!” . Už visas dovanas, kurias senelis deda po egle.

Senelio kaime be galo smagu! Tiek Justas, tiek Julius negalėjo atsidžiaugti sniego kalneliais, mes su Aušrine tiesiog grožėjomės ir slampinėjome po kaimelį.

 

 

 

Pamatėmė ir Kalėdų Senelio Elnius:

Tiesa, elniai ne su visais fotografuotis buvo nusiteikę: Aušrinė gavo išvysti atstatytus ragus:)

Po viešnagės senelio kaime vykome į šuniukų Haskių fermą. Va čia jau Julius atsigavoJ. Lakstė nuo vieno šuniuko prie kito, krykštavo ir visaip kitaip mylavo juos visus. Žiauriai smagu buvo. Ir rogėmis su jais pralėkti, ir pasiklausyti pasakojimo apie tai, kaip sekasi haskius auginti, varžybose dalyvauti ir t.t.

 

 

Tą pačią dieną laukė ir dar vienas pasivažinėjimas: elnių traukiamomis rogėmis. Teisybę pasakius, kai ieškojau informacijos apie kelionę į Laplandiją bei skaičiau atsiliepimus, buvau nusprendusi šitos pramogos neimti – kažkaip atsiliepimai nebuvo labai geri. Tačiau dabar tvirtai galiu pasakyti, kad man šita atrakcija yra labiausiai įstrigusi atrakcija iš šios kelionės. Viskas vyksta taip: visus po du susodina į didžiules roges (tokias didžiules, kad gali tiek sėdėti, tiek patogiai atsigulti), apkloja kailiais ir tuomet jau lėtai lėtai kinkuoji naktiniu mišku. Tyla net spengia ausyse. Sniegas maloniai čiužena. O tau į ausį šnopuoja ir snukiu karts nuo karto pabaksnoja iš paskos einantis elnias. Matant ragus ir suvokiant, kiek arti jie yra ir kiek nedaug trūksta, kad būtų išmušta akis, pasidaro kiek nejauku, tačiau... aplinkui tvyranti ramybė užmuša, nusiramini ir ramiai snaudi toliau. Už gerų trejų kilometrų (kokių 45 min važiavimo) patenki prie laužo, kur samiai pavaišina keptomis ant laužo dešrelėmis, kakava bei blynais. PasakaJ.

Pasėdėję ir pašokę prie laužo, pasukome atgal prie rogių su elniais. Kažkas iš grupės pasiūlė neieškoti savųjų rogių (na, tų, su kuriom atvykom) ir sėsti bet kur. „Jūs galit sėsti, kur norit“ – juokdamasi pasakiau, „o aš sėsiu tik į tas, kur miega Julius“. Visi net akis išsprogdino ir negalėjo patikėti, kad palikau Julių vieną su elniais miegoti, bet tai buvo tiesa. Juliukas buvo tiek pavargęs, kad vos tik įsitaisė po kailiais, iš karto užmigo, ir neatsibudo iki pat to laiko, kai jau reikėjo eiti į autobusą. Teisybę pasakius, pramiegojęs visą pramogą būtų ir Justas, tačiau jis važiavo vienose pirmųjų rogių, kurios vėliau buvo pastatytos gana toli laužo. Kažkaip palikti jį miegoti rogėse su aplinkui laisvai bevaikštinėjančiais elniais man buvo neramu, nepaisant to, kad samiai tikino, jog tai visiškai saugu, todėl klampojau per sniegą jo ieškoti. Ir radau. Pagal knarkimą, sklindantį iš po kailiųJ.

Po kelionės visiems buvo įteikti važnyčiotojų elniais diplomai. Nebuvo sunku tą diplomą gauti:  gavo net ir Julius, kuris prisimena tik kaip įlipo į roges ir kaip išlipo iš jųJ.

Ketvirtą dieną atsikėlę ryte išvažiavome į Ranua zoologijos sodą – turbūt didžiausią poliarinių gyvūnų zoologijos sodą. Nors iki zoologijos sodo buvo bent porą valandų miegojimo ir Justas visą tą laiką sąžiningai pramiegojo, į parką nuvažiavo ypatingai piktas. Net nenorėjo lipti iš autobuso, ir galų gale išlipo tik su sąlyga, kad jis eis su vadovu:).

Tą diena buvo žiauriai gražu zoologijos sode. Nes snigo. Didelėm didelėm snaigėm.

O Justas vis dar buvo piktas. Ir nenustojo grasinti, kad jis tuoj tuoj suksis ir eis atgal į autobusą.  Tokį piktą jį pavyko ir nufotografuoti.

Ir tai buvo jau paskutinė Justo foto šiame sode: kol mes su Aušrine naudojomės proga nusifotografuoti krentančių snaigių fone (kokia laimė, kad pavyko gauti sniego per Kalėdas!!!), Justas dingo. Kaip į vandenį. Priešais mus šakojosi trys keliais, ir matomai, mes su Aušrine nepataikėme pasirinkti to, kuriuo nubėgo Justas.

Toliau sekė gera valanda siaubo. Tiek aš, tiek Aušrinė prarėkėme gerkles zoologijos sode. Aš ir į ašaras jau puoliau. Verkė ir Juliukas. Bei kantriai lakstė visais takeliais. Įsivaizdavau baisiausia: kaip mano vaikas jau guli kur nors baltos meškos urve arba įsmigęs pusnyse. Justo ieškoti buvo pasitelkti ir sniegomobiliai. Galiausiai, Justas buvo surastas. Kai jau vadovas paskambino man pasakyti, kad jau bėga jo paimti, džiaugiausi bent tuo, kad bus gavęs pamoką ir daugiau nuo manęs nesitrauks nei per žingsnį. Deja, teko nusivilti: Justą radau švytintį kaip mėnuliukas. Pasirodo, jis sutiko mūsų grupės žmones, ir kuo smagiausiai vaikštinėjo po zoologijos sodą su jais. Netgi džiaugėsi, kad pasimėtė gniūžtėmis su vaikaisJ

Tas zoologijos sodas turbūt bus brangiausias mano pasižvalgymas į žvėrelius. Nes mes su Aušrine per tas porą valandų sode pamatėme tik keletą poliarinių pelėdų, žąsis ir burundukus. Na, mes su Juliuku dar probėgšom baltą mešką pamatėme. Ir viskas. Daugiau tik lakstėme gerkles paleidusios. Tiek rėkėme „Justai!!!”, kad turbūt visi zoologijos sode žinojo, kad kažkoks Justas yra pasimetęs. Netgi ne "turbūt", o "Iš tikrųjų", nes vėliau nuvykus į Arkties muziejų ir mums kreipiantis į Justą,  nepažįstami žmonės juokdamiesi sakė: “Tik žiūrėk, Justai, vėl nepasimesk!”J

Taip jau išėjo, kad dėl oro sąlygų (lijo, galit patikėt?!) teko atsisakyti vienos planuotos pramogos: pasivažinėjimo su sniegomobiliais. Bet ir gerai. Nes taip atsirado galimybė dar kartą nuvažiuoti į Kalėdų Senelio kaimelį, kur galėjome jau neskubėdami apeiti tai, ką praleidome pirmą kartą. Ir, aišku, galėjome pasigrožėti naktiniu kaimelio gyvenimu.

Kai jau atėjo laikas eiti į autobusą, buvo jau vėlu. Todėl nekeista, kad vaikai jau buvo visiškai nusikalę. Jau visai prieš paliekant kaimelį, tariau vaikams:  "Atsisveikinkit su kaimeliu, ir pasakykit, kad dabar jau atvažiuosit su savo vaikais". Justas: "Ate, Kalėdų Seneli, atvažiuosiu čia su savo vaikais!". Julius: "Ate, Kalėdų Seneli, nebeatvažiuosiu daugiau čia NIEKADA!". Na, kuomet Julius būna pavargęs, net nesiruošia slėpti savo tikrų emocijų:)

  

Labai patiko viešbutis Suomijoje. Pats viešbutukas buvo ypatingai paprastas, bet jis turėjo vieną labai gerą dalyką: bendrą virtuvėlę. Oi, koks vakarėlis vyko išvykimo dienos išvakarėse! Visa programa kaip ir jau buvo įveikta, tad buvo galima leisti tiek vaikams, tiek patiems šiek tiek atsipalaiduoti (vis tiek kita diena buvo suplanuota tik važiavimui), tad mes vakarą leidom plepėdami ir užkandžiaudami, vaikai – žaisdami įvairiausius žaidimus. Tiesa, Julius žaidė tik iki to momento, kol sužinojo, kad reikės duoti fantą: vos tik vadovas paskelbė, kad Julius turi duoti fantą, Julius tyliai tyliai ramstydamasis pasieniais atslinko pas mane. „Labai neįdomus žaidimas“ – pareiškė piktaiJ. Tiesa, kitą rytą už visą šitą vakarą atsiėmiau su kaupu: nors išvakarėse Justo akys tiesiog žibėjo žaidžiant „Aklą vištą“, iš ryto, kai jau reikėjo keltis, visus pažadus jis lengvai pamiršo ir svaidėsi visais įmanomais prakeiksmais man. Ir už tai, kad jam skauda šoną, ir už tai, kad jis pavargęs kalčiausia buvau ašJ.  
 

Keletas „perliukų“ iš kelionės:

·         Justas laimėjo „klausimų-atsakymų“ žaidimą. Vadovas pasakė, kad bus prizas, ir, Justui nesiliovus klausinėti, koks gi tas prizas, juokais pasakė: „Išvalyti autobusą“. Justas: „Nu ne, čia jau Juliaus reikia prašyti – jis labai moka tvarkytis“.

·         Vadovas uždavė mįslę: „Kas brenda į jūrą ir nesušlampa?“. Aš: „Justai, galvok, kai eini į jūrą, kas tave seka ir nesušlampa?“. Vadovas: „Tik ne Julius, Justai“ J

·         Julius dalyvauti žaidime atsisakė, tačiau nuskambėjus klausimui: „Daiktas, su kuriuo kapojame malkas“ buvo pirmas, kuris sušuko: „Kirvis!”

·         Julius iš  kelionės parsivežė minkštą šuniuką haskį (pakabuką ant raktų), o Justas – briedį. Su kuriuo nesiskyrė nei per žingsnį.

Kelionėje, be abejo, kad pavargome. Ir jeigu Julius kelionės pradžioje dar vadino mane "Maža kiaulyte", tai į kelionės pabaigą jau tapau "Durna kiaule", ir jokie grasinimai išplauti liežuvį jau negelbėjo:). Aš iš kelionės irgi grįžau  „ištampytais nervais“, kaip pasakytų mano kolegė. Tačiau kelionės vadovas buvo teisus: nuovargis pasimiršta, ir ilgainiui lieka tik geros emocijos. Taip ir yra. Tačiau, net ir nepraėjus nuovargiui, supratau vieną dalyką: esu žiauriai pasiilgusi kelionių. Ir ne bet kokių, o kelionių autobusu. Bent jau man tai yra turbūt nerealiausias būdas keliauti, kuomet gauni galimybę tiek pabūti su vaikais, tiek juos pažinti visai kitokioj aplinkoj. Padariau labai daug atradimų. Ir užmezgiau naujų pažinčių. Džiaugiausi ir matydama laimingą Aušrinę, kuri ištisą kelionę pražaidė kortomis bei praplepėjo (jau nekalbant apie baigiamąjį vakarėlį jos apartamentuose, kuomet visas viešbučio aukštas negalėjo miegoti, kol jaunimėlis neišsiskirstėJ). Noriu keliauti vėlJ. Aišku, tik su ExcursusJ