trečiadienis, vasario 24, 2010

Pagaliau pričiupau!

Kai pirmą kartą Juliukas įsikišo kojos nykštį į burnytę, Nerijus pasakė: "O vat Justas taip nedarė", į ką aš labai greitai atsakiau: "Ir dar kaip darė!". Ir net galėjau pateikti užfiksuotą to reikalo įrodymą. Tačiau vienu momentu, turiu prisipažinti, jau buvau pradėjus galvoti, kad Juliukui tokio įrodymo palikti nepavyks - nu nesileidžia jis fotografuojamas, nors tu ant ausų atsistok. Fotoaparatą praktiškai visada laikau po ranka, tačiau vos tik pasiimdavau jį į rankas (netgi jeigu tai darydavau laaabai laaabai lėtai, nedarydama jokių staigių judesių), Juliukas iškarto liaudavosi čiulpęs pirštuką ir įsistebeilydavo į mane. Ir taip, turbūt, gerą mėnesį! Kol jį vis tiek vieną dieną pričiupau.
Aišku, būtų visiškas Justo talento nuvertinimas, jeigu įdėdama Juliuko nuotrauką, neįdėčiau ir jo. Kiekvieną kartą, pamatęs, kad aš su fotoaparatu rankose tupiu šalia Juliuko ir verkauju: "Na, Juliuk, parodyk, kaip moki...", Justas iškarto atbėgdavo, labai greitai užsiropšdavo ten, kur būdavo Juliukas ir, nusitraukęs visas kojines, viens du įsikišdavo nykštį į burną. "Tik pamanykit, būta čia ko aikščioti - ir aš ne prasčiau moku!".

antradienis, vasario 16, 2010

Chemijos būrelis būsimam mokslininkui

Mano Paulius ruošiasi būti mokslininku. Kadangi per savo gyvenimėlį jis ne tiek daug kartų keitė savo būsimas profesijas, gali būti, kad jis tuo klausimu jau ir apsisprendė.
Atsimenu, kai vos vos pradėjo šnekėti, ir jo klausdavom, kuo bus užaugęs, tai atsakydavo „Dirbsiu degalinėj. Pilsiu benziną“. Vėliau buvo įsitikinęs, kad bus būgnininku. Na o vat iš karto po būgnininko sekė mokslininkas. Ir kol kas, turiu pripažinti, jis labai sistemingai eina tos savo būsimos profesijos link.

Jeigu manęs kas prašytų atgaminti, nuo ko viskas prasidėjo, greičiausiai atsakyčiau, kad nuo Krrraupiojo mokslo serijos knygutės „Cheminis chaosas“. Be abejo, turbūt tai nebūtų visiškai tiesa, tačiau būtent šią knygutę prisimenu aiškiausiai. Prisimenu, kaip visai atsitiktinai ją nupirkau parduotuvėje. Prisimenu, kaip jis ją nešiodavosi su savim visą laiką, bandydamas kaip galima greičiau perkąsti. Ir kaip, taip besinešiodamas, ją paliko „Rimi“ prekybos centre prie kasų. Ir kaip vėliau desperatiškai bandėm ieškoti tiek parduotuvėje (ten, kur praganėme), tiek knygynuose – viskas buvo veltui: kasininkės tos knygutės nerado, o knygynuose ši knygų serija jau buvo išpirkta. Ir tik po kelerių mėnesių mes pagaliau ją užtikome internete, kur vienas žmogus ją ne pardavinėjo, o mainė. Prisimenu, kaip mes džiaugėmės, kai šis žmogus sutiko ją keisti į mūsų pasiūlytas knygas. Ir kokie buvom laimingi, kai jau pagaliau šią knygą vėl laikėme rankose. Tiesa, šiek tiek nuklysiu į lankas. Tame mainų puslapyje netgi padariau tokį eksperimentą: buvo įdomu, per kiek laiko įmanoma susirinkti knygas, kurių pardavime nėra, o tau jų reikia. Rezultatas: visą Krrraupiojo mokslo, meno ir istorijos seriją (berods, 14 knygų) surinkom per tris mėnesius. Neblogai, a? Bet grįškim atgal prie esmės. Taigi, nors dabar Pauliaus knygų lentynoje galima rasti ir daugiau knygų apie įdomiąją chemiją, cheminius bandymus, tyrinėjimus ir t.t., vis dėlto manau, kad viskas prasidėjo būtent nuo "Cheminio chaoso".

Pauliaus kambarys yra prifarširuotas kolbų, apsauginių kaukių, padidinamųjų stiklų ir visokiausių įtartinų medžiagų. Vieną kartą po lova radau valgomąją sodą. Kitą kartą - spintoje paslėptą actą. Nesu paranojikė, ir žinau, kad bombos Paulius tikrai nesirengia gaminti, tačiau faktas, kad šias medžiagas gali užtikti ir mažieji vaikai, be abejo, kad mane neramino. Todėl dabar esame sutarę: visos medžiagos turi būti sustatytos aukštai spintoje, kur mažieji jokiu būdu negalėtų pasiekti. Dar didesnės ramybės dėlei, įtaisėme Pauliaus kambaryje kabliuką, kuris užrakina kambarį iš išorės, kad mažieji negalėtų ten patekti be kurio nors iš suaugusiųjų (ar Pauliaus) priežiūros. Ir įvedžiau taisyklę: jokie bandymai su medžiagomis negali vykti be mano priežiūros. Nors ištiesų, tai čia bene pati kvailiausia taisyklė: puikiai suprantu, kad ar su mano priežiūra, ar be jos, rezultatas yra bemaž toks pat: jokie bandymai nevyksta. Nes aš nė velnio nesuprantu, kaip tos medžiagos gali/turi reaguoti tarpusavyje, todėl visų bandymų labai bijau.

Ir dar kambaryje stovi mikroskopas. Ne koks tai vaikiško tipo, kuriuos Paulius jau yra turėjęs ir anksčiau, bet gan galingas, parneštas iš fizikų laboratorijos, kur dirba Nerijaus pusbrolis. Mikroskopas – vienas mėgstamiausių Pauliaus laisvalaikio leidimo būdų, antras po kompiuterio. Po jo stiklu yra tyrinėjama viskas: plaukai (tyrinėjama, ar žmonių ir kačių plaukų sandara skiriasi), gėrimai (tiek paprasčiausi limonadai, tiek kažkokie jau specialūs tirpalai), augalai (kuriais Paulius net ir Turkijoj nepamiršta pasirūpinti), belekas...

Tai vat kiek toli yra pažengęs tas mano Paulius. O dabar, jo teigimu, jam jau reikia tobulėti toliau, todėl gimtadienio proga visų prašė nešti dovanas pinigais. Nes dabar jau, atseit, labai reikia teleskopo.

Šiaip, aš tikrai palaiko visas idėjas, kurios skatina vaikų žingeidumą ir norą mokytis ir tobulėti, tačiau teleskopo atveju buvau (ir kol kas esu) labai skeptiška. Visų pirma, niekada nesu pastebėjus kažkokio ypatingo Pauliaus susidomėjimo dangumi ir žvaigždėmis. Tai yra, taip, jis skaito daug enciklopedijų, o jose, kaip ir apie daugelį kitų dalykų, yra rašoma ir apie kosmosą bei žvaigždynus. Tačiau kad jis žvalgytųsį į dangų, nesu atkreipusi dėmesio. Tiesa, Vilniuje tos žvaigždės gal nelabai ir matosi, tad gal čia ir nėra ko žvalgytis, bet vat kai nuvažiuojam į Kurtuvėnus, kur miestelis nėra apšviestas, dangus atrodo tiesiog neįtikėtinai - aš naktį dažnai išeinu į lauką tiesiog paspoksoti į viršų. O vat kad jis keltų galvą, nepastebėjau. O juk teleskopas, mano giliu įsitikinimu, turi būti perkamas tuomet, kai plika akimi jau viską beveik mintinai žinai danguje ir tau jau reikia papildomų priemonių, norint tobulėti. Su tuo faktu, kad jis nepakankamai yra išnaudojęs dabartines savo galimybes (t.y. tas, kurias davė dievas :) ), Paulius kategoriškai nesutiko. Tačiau kai paklausiau jo, ką jis man galėtų parodyti danguje, jeigu išeitumėm pasižiūrėti, pagalvojęs atsakė: „Grįžulo ratus...“. Labai mane tas prajuokino. Aš nesidomiu žvaiždynais ir neplanuoju pirkti teleskopo, bet Grįžulo ratus ir aš galėčiau parodyti (na, nėra visiška tiesa tai, kad aš nesidomiu žvaigždėmis: būdama penktokė ir aš buvau prisirašiusi į astronomijos būrelį. Deja, kai supratau, kad ten ne pro teleskopą žiūrėsim, o reikės tiesiog kalti žvaiždynus, labai greitai iš ten išsibraukiau).

Dar teleskopo naudojimo galimybės man atrodo labai miglotos. Iš mūsų buto turbūt geriausiu atveju galima būtų stebėti kaimyną gretimame name, o ne Saturną. O jo kaina, vienok, įspūdinga. Pavyzdžiui, dabar Paulius yra išsirinkęs teleskopą, kuris šiaip kainuoja du tūkstančius litų, bet kažkoks žmogus internete pasiskelbė, kad parduoda jį už šešis šimtus (TIK!!!). Taip, jeigu teleskopas yra išties reikalingas darbui ir tobulėjimui, net ir tokius pinigus galima sukrapštyti, bet kai tu esi tik pradedantysis... Kaip aš sakau: "Pauliau, gal geriau tu kiekvieną kartą, kai norėsi pasižiūrėti į planetas, su taksu nuvažiuok į Molėtų observatoriją ir atgal - turbūt gautsis pigiau".
Kalbant apie pinigus, turėčiau pasakyti, kad šioje vietoje labai spausti Pauliaus nenorėjau - pinigus jis užsidirbo pats, sąžiningai liedamas savo prakaitą Operos ir baleto teatre (ten Paulius dainuoja ir gauna TIKRĄ atlyginimą), tačiau nesinorėjo ir kad jis tuos pinigus išmestų pavėjui... Todėl besiremdama vienokiais/kitokiais argumentais, nuo teleskopo jį vistik atkalbėjau. „Kaip visada“ – burbėjo jis. Bet turėjo pripažinti, kad tai, ką aš pasiūliau, yra tikrai geriau. O pasiūliau aš patį paprasčiausią dalyką: užsirašyti į Chemijos būrelį. Tokiu būdu, jis galės ir toliau tobulėti srityje, kuri jam patinka, o namie salygų tai daryti jau nėra. Būrelyje ne tik bus supažindintas su chemijos bei biochemijos teorija, bet ir yra galės atlikinėti bandymus, važiuoti į stovyklas, dalyvauti tarptautiniuose projektuos ir t.t. Na, bent jau taip reklamuojama :). Žiūrėsim, kas iš tos idėjos išeis, tačiau vat jau trečiadienį jaunasis mokslininkas žygiuoja į pirmąjį užsiėmimą – labai džiaugėmės, kad nereikėjo laukti kitų metų pradžios ir kad prie būrelio galima prisijungti jau dabar.

O teleskopas... Nesakau, kad šios idėjos atsisakėme. Tiesiog kol kas atidėjome.

šeštadienis, vasario 13, 2010

Pametinukai vaikai - mokomės kartu žaisti

Štai ir prabėgo savaitė, kuomet mes karaliavom namie vieni. Daugeliui faktas, kad išleidau Nerijų slidinėti, o pati likau viena su vaikais, atrodo kaip koks didžių dideliausias žygdarbis. Aha, aš irgi, kai noriu pabaksnoti pirštu „matai, kokia aš gera!“, vaidinu, kaip baisiai sunku man yra namie vienai. Tačiau iš tikrųjų, nėra taip jau blogai, kaip gali atrodyti. Aišku, per tą savaitę buvo visko: daugybė susipykimų ir susitaikymų; daugybė pramogų ir lygiai taip pat daug darbo, nuovargio ir visiško atsipūtimo, rėkimo susinervinus (čia jau aš kai kada neišlaikau) ir paprastų ramių diskusijų... Buvo visko daug, tačiau bendrai paėmus, savaitę nugyvenom tikrai smagiai. Arba, dar tiksliau pasakius, kitaip.

Siutas mane ima tik dėl vieno dalyko. Buvau suplanavus, kad per šią savaitę, likusi viena, pagaliau suimsiu save į rankas ir susigražinsiu savo buvusį svorį. Nesu aš labai jau tokia dietų šalininkė, bet tie su Juliuku gauti kilogramai taip prilipo, kad įtariu, patys jau niekaip nesugalvos atsitraukti. Todėl buvau nusprendus imtis kiek griežtesnių priemonių. Ir jau tiesiog galėjau visiškai aiškiai matyti vaizdą: Nerijus po savaitės grįžta namo, o aš pradarau duris, visa tokia liekna, plona...Aha, tikrai gerai įsivaizdavau. Savaitė ėjo ir praėjo, o šiandien faktas kaip blynas: ne tik kad nenumečiau nei vieno kilogramiūkščio, bet vos vos išsilaikiau dar ir jų nepriaugus. O dar auklė mano gerulė: vis kur buvus kur nebuvus, ir suokia man aplinkui: „Kaip tu gerai atrodai! Kaip normali, sveika trijų vaikų motina“. Taip, tikrai. Visada svajojau atrodyti „kaip trijų vaikų motina“. Ech, apmaudu, ką ir bekalbėt. Na va, pasibėdavojau :).

O iš tikrųjų, norėjau paplepėt tema, kuri jau seniai „ant liežuvio galo“ – jau seniai man maga pasipasakot, kaip Justukas ir Juliukas pratinasi vienas prie kito ir po truputį mokosi žaisti kartu. Aš kartais net lydausi, stebėdama kaip keičiasi jų bendravimas, kaip Juliukas vis labiau ir labiau ima nenusileisti ir kovoti, o Justukas, atvirkščiai, diena iš dienos diplomatiškėja.

Kuomet Juliukas atsirado mūsų namuos, Justas buvo tokioje stadijoje, kad savo žaislų neduodavo niekam. Visiškai niekam. Ir kas įdomiausia, puikiausiai skirdavo, kur yra jo žaislai, o kur – ne. Todėl niekada jokių pykčių nebūdavo, jeigu koks kitas vaikas jam irgi savo žaislų neduodavo, jis nei kiek nepykdavo - tai buvo suprantama ir toleruojama. Taigi, atsirado Juliukas. O kartu su Juliuku, vėl į namus buvo pargabenti įvairiausi barškučiai/skambalučiai ir kitokie pribambasai. Iš pradžių, kuo puikiausiai galiojo ta pati taisyklė, prie kurios jau Justas buvo įpratęs: vieni žaislai yra jo, kiti – Juliuko. Tačiau neilgai truko, kol Justas suprato, kad Juliukas yra visiškai bejėgis, todėl iš jo rankų žaislą galima tiesiog... išplėšti. Taip prasidėjo era „Jeigu Juliukas laiko žaisliuką, atimk jį!“: vos tik paduodavau Juliukui žaisliuką, jį greitai ir be ceremonijų atimdavo Justas. Paduodavau kitą – vėl tas pats... Pradėjom mokyti Justuką, kad šitaip elgtis nevalia: jeigu jau tikrai labai užsireikė būtent to žaisliuko, kurį laiko Juliukas, jis turi pirma atnešti jam kokį kitą. Ir labai greitai supratau, kad iš tokio mokymo irgi neaišku, ar daugiau naudos, ar žalos: Justas iš Juliuko atimdavo patinkantį žaisliuką, o jam įbrukdavo belekokį, tokį, kurio jis gyvenime nesirinktų pats. Ir nepaisant to fakto, kad vėliau vistik pavyko sutarti, kad jeigu jis nori keistis, privalo atnešti Juliukui patinkantį žaisliuką (tokį, kuris barškėtų-mirgėtų, ar pan), vis tiek pagalvojau, kad toks bendravimo būdas nėra teisingas: jis nepalieka teisės kitam žmogui nuspręsti, ar jis išvis NORI mainytis. Vėl pradėjom auklėjamą programą, kurios tikslas buvo išmokyti Justuką palaukti ir mainytis tik tuomet, kai Juliukas bus baigęs žaisti pasirinktu žaisliuku ir pats norės keistis. Šiuo momentu (jis, beje, vis dar tęsiasi) būdavo labai juokinga žiūrėti, kaip Justukas „pagreitindavo“ visą šitą Juliuko žaidimo procesą: jeigu žaisliuką Juliukas laikydavo dešinėj rankutėj, tai tuoj Justas kokį daiktą įbrukdavo jam į kairę rankutę. Susidomėjęs nauju daiktu, Juliukas dešinę rankutę atpalaiduodavo ir siektas žaisliukas tiesiog iškrisdavo.

O dabar jau pasiekėme tokią stadiją, kad jau ne tik Justas, bet ir Julius ėmė rinktis – jau bet kokie žaislai jam nebetinka. Būna, kad Justas išsidėlioja gražiai į eilę savo mašinėles, o Juliukas tik capt! kokią vieną ir pasičiumpa. Ir man taip smagu stebėt, kaip Justas kantriai bando susitarti su Juliuku: suranda kokį nors jo žaisliuką, pabarškina jam prieš pat nosį, savo kalba burbuliuoja burbuliuoja, bandydamas įtikinti, kad mašinos imti negalima – imk geriau šitą žaisliuką. Ir paima mašiną. Juliukas rėkia. Ir vėl nusižiūrėjęs čiumpa mašiną. Vėl Justas išrenka skambantį žaisliuką, ir vėl kantriai jam aiškina... Pasaka be galo, bet man taip patinka, kad Justas jau ne tiesiog atima (juk tikrai, jam tai be jokių problemų pavykstų), o dar ir bando derybiniai susitarti. Gražu :)

antradienis, vasario 09, 2010

Paulius švenčia 12-ąjį gimtadienį

Keistą dieną palydėjo keista naktis. Kaip jau rašiau, kol aš gaminau patiekalus gimtadieniui, Paulius migdė Justą. Taip gerai migdė, kad ir pats užmigo. O Justas, protestuodamas, kad jį migdo brolis, iš savo lovytės išmetė viską, kas buvo pakeliama, ir miegojo tiek be užvalkalo, tiek be pagalvės.
Nesinorėjo žadint Pauliaus, tad taip ir palikau jį miegot savo lovoj, šalia Justo lovytės. O naktį Justas turi tokį įprotį: jeigu netyčia prabunda ir pamato, kad guli savo lovytėj, greitai pasiima su savim pagalvę, ir persirita iš lovytės į mūsų lovą. Šiąnakt irgi padarė tą patį. Tik vat, pagalvės lovytėj nebuvo (nes ji gulėjo ten, kur ir buvo nusviesta – ant grindų), tad nebuvo, ir ką pasiimti su savim. Na, bet tai didelių problemų jam nesudarė: persirito į mūsų lovą ir ramiai priglaudė galvą ant Pauliaus pagalvės – taip sakant, vietos turi užtekti ir jam. Paryčiais nusprendė, kad ir tas jau nebetenkina, todėl perlipo per Paulių, ir išstūmė mane nuo mano pagalvės. Taip vat mes ir sulaukėme ryto. Gimimo dienos ryto.

Šis gimtadienis Pauliui – dvyliktasis.

Gimtadienius aš mėgstu daryti teminius, ir teisybę pasakius, jau seniai turėjau galvoje vieną nerealią gimtadienio idėją, kurios dar niekad nebuvau ištraukus į paviršių. Planavau ją panaudoti būtent šiam Pauliaus gimtadieniui, tačiau visi planai buvo pakoreaguoti paties jubilijato. Visų pirma, jis pareiškė, kad šiais metais gimtadienį organizuosis pats. Visų antra, jis buvo nusprendęs jį švęsti ne namie. Tiesa, gavosi ne visai pagal jo planus, bet gal apie tai nuo pradžių.

Pirminė Pauliaus idėja buvo švęsti gimtadienį Vichy vandens parke (turi jie ten gimtadienių kambarį bei gan linksmą programą). Į mano raginimus pasidomėti apie jų siūlomą variantą detaliau, ilgą laiką nekreipė dėmesio. Aš buvau nusprendusi pernelyg nesikišti (juk ne aš organizuoju :) ), ir taip išėjo, kad tik likus trims dienoms iki gimtadienio paaiškėjo, kad gimtadienio vandens parke mes tiesiog... negalime sau leisti. Kilo panika :) . Sekanti Pauliaus gimtadienio šventimo idėja mane tiesiog pribloškė: „O tai gal aš galiu gauti plotą namie?“ – taip visai nekaltai paklausė. Aš, aišku, supratau, ką jis turi omeny, tačiau kuo ramiausiai atsakiau: „Be abejo. Tik tas „plotas“ bus kartu su manim, Justu ir Juliuku“. Negaliu patikėt – juk jam TIK dvylika!

Po ilgų diskusijų su Pauliumi, nusprendėme, kad turbūt geriausia bus, jeigu jis su draugais nueis pažaisti bowlingą ir pačiuožinėti ant ledo (Justas su Juliuku tuo metu ramiai pamiegos pietinio miego), o tuomet visi kartu grįš pratęsti linksmybių į namus.

Taip viskas ir vyko: vaikai išėjo į bowlingą, o aš likau ruoštis namie. Kad būtų lengviau susitvarkyti su vaikais, pagalbon pasikviečiau Laimą, kuri arba nešiojo Juliuką, arba pūtė balionus ir kišo ten užduočių lapelius (Paulius paprašė, nes sakė, kad grįžę žais žaidimus, kur bus reikalinga išsipirkti fantus).

Man būna labai gražu, kai per vaikiškas šventes matau padengtą stalą su vaikišku meniu: įvairiausiais išskaptuotais veideliais, figūrėlėm, vėrinukais ir t.t. Aš pati gal tik kartą esu bandžiusi formelėmis išpjaustyti sumuštinukus, bet pamačius, kiek realiai laiko tai atima, daugiau niekada to nedariau. O vat šiemet susikaupiau, ir padariau sezaminių laivelių (buvo nufotografavus tuos savo laivelius, bo labai jau man gražūs jie atrodė, bet kai paskui vėl pasižiūrėjau į Neringos nuotrauką, tai savąją ištryniau :) ). Ir tai buvo vienintelis ne saldus patiekalas, kurį gaminau. Kadangi Čili pica turi šiuo metu labai gerą akciją Draugų kortelės turėtojams, nesukdama galvos tiesiog užsakiau picų. Ir labai gerai, kad negaminau suplanuotų karštus sumuštinių bei pieniškų dešrelių vėrinukų, nes tų picų užteko ne tik gimtadieniui, bet ir kitos dienos pusryčiams.

Kiek daugiau jėgų skyriau saldžiam stalui. Visų pirma, tortas. Jau rašiau, kad privargau su juo be galo... Bet ir skanus man buvo labai. Mhmmm... ypatingai tas morengų padas, kuris niekaip man nedžiuvo orkaitėje. Ar daryčiau antrą kartą? Na... nežinau. Triūso tikrai buvo daug, tačiau Paulius kirto jį net ausys linko. Tai jeigu Paulius prašytų, greičiausiai gaminčiau. Tik toks, sakyčiau, ne visai vaikiškas buvo mano pasirinkimas: vaikai vos paragavę pradėjo šaukti: „O, jame yra kofeino? Valio!”. Buvau be galo nustebusi, nes iš tiesų... į kremo sudėtį įėjo ir šiek tiek kavos (mažinau aš, aišku, dozes nei pagal receptą buvo nurodyta, bet vis tiek jie sugebėjo užuosti!).

Dar ant stalo puikavosi šokoladiniai keksiukai su šokoladiniu padažu (nes vanilinis nesigavo) bei sviestiniai sausainiai su glajum (čia jau buvo Justo indėlis į šventę). Dvyliktojo gimtadienio Paulius be galo laukė. Labiausiai dėlto, kad “nuo šiol galės legaliai sėdėti mašinos priekyje, ir nemeluoti farams“ :). Ta proga jam iškepiau eismo ženklą, su skaičiumi dvylika viduryje (ei, tik nesijuokit – čia man ir taip buvo aukštasis pilotažas!) ir perbraukta juostele.Pagal mano slaptą mintį, grįžę visi vaikai turėjo šį ženklą padengti glajum bei simboliškai ženklą suvalgyti. Tačiau grįžus linksmybių, šurmulio ir triukšmo jau buvo tiek, kad mačiau, jog piešimas tikrai yra netikusi idėja. Todėl ženklą nuspalvinome ir sudorojome jau tik kitą dieną, kuomet pasveikinti susirinko „giminiečiai“.
Gimtadienis pačiuose namuose truko ne tiek jau ilgai. Ir, kaip Paulius prisipažino jau po gimtadienio, dabar jis turbūt jau kiek kitaip planuotų laiką – daug daugiau jo skirtų buvimui namie. Nes nors ir kaip smagu buvo pažaisti bowlingą bei pačiuožinėti ant ledo, tiesiog pašėlti su draugais, kirsti iki valios vaišes, dainuoti karaoke, žaisti „Mafiją“, be jokio gailesčio sprogdinti balionus ir vykdyti juose nurodytas užduotis buvo daug smagiau.
Gimtadienis praėjo. Viskas, Pauliuk, nuo šiol gali drąsiai sėstis į priekį – nei joks policininkas neturės teisės prie tavęs prikibti!
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

šeštadienis, vasario 06, 2010

Labai keista diena

Na va, yra lygiai dvylikta valanda nakties (ar reiktų sakyti, 0 valandų?). Jau kaip ir vėlu, bet kol kepa paskutiniai sausainiai (ką tik pažiūrėjau, ką ten kepa – jau ir sudegti spėjo), nusprendžiau dar kiek prisėsti prie kompo.
Jaučiuosi be galo pavargusi. Ir tiesiog be galo daug nuveikusi. Tai ir tas nuovargis... toks malonus.

Visų pirma, Nerijus išvažiavo slidinėti, tad savaitei mes likom tvarkytis patys sau. Kaip išmanom. Visų antra, rytoj Pauliaus gimtadienis. Ir apie tai, kad jis vis dėlto norės švęsti gimtadienį ne tik boulinge, bet ir namie, informavo mane tik užvakar. Va todėl ir kepa tie paskutiniai sausainiai... Va todėl ir negaliu dar eiti miegoti.

O kaip man „įdomiai“ sekėsi suktis šiandien suktis virtuvėje... Negaliu sakyti, kad kas nors gavosi neskaniai, nes tai nebūtų tiesa, bet kad įdomiai, tai faktas. Visų pirma, pietums buvau nusprendusi pagaliau išsivirti kinietiškos sriubos su vištiena ir baltaisiais grybais. Nes pagaliau radau tų baltųjų grybų parduotuvėje. Bet receptas buvo labai neaiškus: buvo parašyta, kad grybų reikia vieno puodelio. Bet tuos grybus dar reikėjo mirkyti, ir nebuvo parašyta, ar tas puodelis yra mirkytų grybų, ar dar prieš mirkymą. Aš dėjau prieš mirkymą, ir dar turbūt gerokai daugiau įdėjau nei tas „vienas puodelis“ (ir už kur atsirado tas naujasis matas?!), todėl pas mane gavosi ne sriuba, o grybai su vištiena. Bet negaliu sakyt, kad buvo neskanu. Net du tokius gerokus debenėlius sušlemčiau.

Tada vakare, jau užmigdžius Juliuką, ėjau gaminti gimtadienio saldėsių (kitką rytojui pasilikau). Aš gaminau, o Paulius man gelbėjo, prižiūrėdamas Justą. Jis dar labai norėjo pasigaminti savo Teletabių ledų, bet pasakiau, kad galės tik kai užmigdys Justuką. Tačiau kai po pusvalanduko (atsiradus įtartinai tylai) nuėjau pasižiūrėti į miegamąjį, tai radau saldžiai parpiančius ir tą, kuris migdėsi, ir tą, kuris turėjo užmigdyt.

Mano keturių valandų vakaro rezultatas: suvartoti keturi pakeliai sviesto, dvidešimt kiaušinių, turbūt koks kilogramas cukraus, ir iš viso to gimę: tortas, šokoladiniai keksiukai su šokoladiniu padažu ir sviestiniai sausainukai.

Kadangi neturiu nuotraukos šiai keistai dienai atvaizduoti, tai įdedu torto nuotrauką. Jeigu bus skanus, įdėsiu ir receptą, tačiau šiai dienai galiu pasakyt, kad turbūt antrą kartą jo nekepčiau. Na, nebent jau labai labai skanus būtų... Bo jo sudėtingumas ryškiai ne mano jėgoms. Visų pirma, reikėjo kepti pagrindą, kurį, recepto nurodymu, turėjau padalinti į dvi dalis. Nesigavo. Todėl bus viena dalis, tik storesnė. O labiausiai prasikeikiau su morenginiais pagrindais. Jie džiovinosi orkaitėje gal 5 valandas! Аtsibodo nerealiai. Bet irgi, viliuosi, kad bent jau bus skanu.

Kas čia dar? A, dar buvau suplanavusi, kad valgysime šokoladinius keksiukus su anglišku vaniliniu padažu. To padažo pagrindinės sudedamosios dalys yra plakti kiaušinio tryniai bei pienas, o svarbiausias momentas yra jo neperkaitinti, nes kitaip padažas sušoka į gabaliukus. Kitą dieną gal ir būčiau neperkaitinus... Bet ne šiandien. Šiandien vietoj angliško padažo gavosi lietuviška kiaušinienė. Tik saldi. Paulius sako, kad skanu ir taip... Tik vaizdelis toks visai nekoks.

Tu paskutinių sudegusių sausainių jau neskaičiuoju – čia tik likučiai nuo tokios sugalvotos „gimtadienio atrakcijos“, tai per daug nepergyvenu – dar gerai, kad tik tiek.
Viskas, einu miegot. Jeigu rytoj bus linksmas gimtadienis, parašysiu apie jį. Tik gal ne rytoj.