Kuisiuosi virtuvėje, kai žemyn iš antro aukšto nusileidžia Paulius: „Mam, ar mes turim kokią nors kaukę Halloween‘ui?“. Mano supratimu, tiek Žmogaus-Voro, tiek Betmeno kaukės puikiai tiktų šventei, bėda tik ta, kad jos ikimokyklinukų dydžio. „Suaugusiam žmogui tinkančią turim tik... pingvino kaukę“ – atsakau (dar turim ir kaubojės kaukę, bet apie ją neužsimenu.) Paulius apsidžiaugia, ir po gerų dešimties minučių, kai jis jau vėl pasirodo virtuvėje, leipstu juokais, žvelgdama į liūdno veido pingviną, įspraudusį į, tai matyti net iš tolo, gerokai per mažą kostiumą. „Bet tas pingvinas ne visai į temą Halloween‘ui, ane?“ – klausia Paulius. Aišku, kad ne į temą. Bet mano stebuklingojoj kaukių dėžėj (tiesą pasakius, per paskutinius metus jau net dvi tokias dėžes prikaupiau) kaukių suaugusiems tikrai ne prūdai. Turim, ką turim, taip sakant.
Vis dėl to, Paulius į vakarėlį išėjo ne su pingvino kauke, o su normalia – kažkokia baisos pabaisos. O mes irgi šventėm. Turbūt pirmą kartą gyvenime. Nes dabar, kai jau esu užsitarnautose atostogose, nepaisant fakto, kad krutu laaabai lėtai ir kur buvus kur nebuvus einu pagulėti, būčiau sau nedovanojus, jeigu būčiau praleidus progą pasinaudoti galimybe, kuomet bent jau teoriškai laiko turiu daugiau nei įprastai.
Šventei ruošėmės trise: aš, Paulius ir Juliukas (Justo namie tą savaitę nebuvo: jam nerealiausiai pasisekė, nes krikšto mama Ineta pasiėmė jį kartu su savim paatostogauti į Tenerifę).
Pirmiausia, be jokios
abejonės, skaptavome moliūgą. Tiksliau, aš skaptavau, o Julius krapštė sėklas
iš moliūgo vidaus. Kol jam atsibodo, ir nusprendė, kad šis darbas „pernelyg
šlykštus“, ir daugiau jis rankų nekiš.
Tuomet karpėm
šikšnosparnius. Kol aš susidorojau su visa armija juodųjų šikšnosparnių,
Juliukas iškarpė vieną oranžinį. Ir iš karto nusprendė, kad būtent šis
oranžinis ir bus visų šikšnosparnių vadas. Daaaug prikarpėm, todėl kai Paulius
baigė juos sukabinti namie, atmosfera iš tiesų tapo baugiJ
O tada, aišku, gaminom
patiekalus. Oi oi oi, kiek visokiausių
variantų buvau prisirinkus internete... Vieną už kitą gražesnių (tiksliau,
baisesnių). Tačiau neįgyvendinom turbūt net dešimtadalio to, ką buvau priplanavus.
Bet tai niekis: ir tais keliais, kuriems vis tik ryžausi, be galo didžiavausi.
Kita vertus, išmokau ir vieną pamoką: nesvarbu, kaip paprastai viskas aprašyta
yra recepte, realybėje viskas tikrai neatrodo taip gražiai kaip paveiksliuke...
Na, ypatingai jeigu neturi labai daug laiko knistis ir pagalbininkai irgi nėra
darbščiųjų rankų/dailiųjų darbelių būrelio atstovai. Tačiau šventės nuotaikos
tai tikrai nei kiek nesumenkina.
Taigi, ką gi mes su
Juliuku gaminome?
Moreginius vaiduokliukus.
Juos kepu pakankamai dažnai (kai tik prisikaupia baltymų): ir pasigamina labai
greitai, ir vaikams superinė atrakcija suteikti gyvybę vaiduokliukams,
išpiešiant jiems akis bei burnas. Justas, kuomet pamatė mūsų stalo nuotrauką,
nerealiai susinervino, kad „mama iškepė jo skaniausių sausainių, o jo net nėra
namie!”. Tik mūsiškiai neatrodė tokie gražūs, kaip pas Neringą.
Baisiąsias akis. Čia tai
jau buvo Juliaus idėja: daryti kruvinas akis. Ėjau browsinti internete, ir
baisiausiai apsidžiaugiau, kad tikrai toks patiekalas yra (deja, dabar niekaip
neberandu nuorodos). Mūsiškės akys neatrodė taip jau labai tikroviškai,
bet...et, vis tiek susivalgė labai greitai, tai matomai, visiems tiko.
Raganų pirštelius. Kepiau
juos antrą kartą, ir šį kartą turbūt gerokai pamažinau miltų porciją, nes
gavosi nerealiai skanūs ir tirpstantys burnoj. Bet jeigu pradinė išvaizda dar
priminė raganos pirštelius, tai iškepę jau atrodė kaip tikrų tikriausios „Grizlio
letenos“ (kaip juos iš karto pakrikštijo atėję svečiai).
Įdarytus kiaušinius.
Šitie gal atrodė gražiausiai ir panašiausiai į originalą. Tik, žinodama, kad
tikrai ne visiems tinka-patinka alyvuogės, vorais papuošiau tik kelias puseles.
Be jokios abejonės,
apgalvojome ir šventės „interaktyviąją dalį“, kad viskas nesibaigtų vien tik
sėdėjimu prie stalo: programa prasidėjo Hario Poterio filmu, vėliau ėjome
dažyti balionų tamsoje šviečiančiais dažais (vaikai vis bėgo tikrinti į vonią,
ar tikrai dažai šviečia), ir galiausiai viskas baigėsi vaikų veidų dažymusi (čia jau
nebuvo pagal mano planą: Julius tiesiog paprašė nukelti karnavalinius dažus, ir
neužilgo namuose pradėjo krykštauti ir siautėti trys pabaisuokliukai).
O nerealiausia visos
dienos dalis buvo tai, kad pas mus apsilankė... Trick-or-Treat prašantys persirengėliai. Pirmą kartą per tuos tris metus, kuomet gyvename šiame name! Ir apsilankė ne per Užgavėnes, kada jų laukiame saldainių
prisiruošę, o per Halloween‘ą, kurio paprastai nešvenčiame ir jokių prašalaičių
nelaukiame. Visa laimė, kad mūsų saldėsių stalčius nebuvo tuščias: saldainių
atsargos greitai buvo gerokai sumažintos. Vaikams buvo tiek džiaugsmo išvydus
lankytojus, kad dabar visai rimtai svarstau prieš Užgavėnes pakabinti plakatą: „Mieli
persirengėliai, neaplenkite šitų namų!” J