trečiadienis, kovo 18, 2015

Dar kartą apie lėles. Ir apie rūbelius joms. Viskas hand-made!


Kai draugei G. pasakiau, kad pradėjau lankyti lėlių siuvimo kursus, ir kad paskutinė mano manija yra lėlės, kurį laiką ji sėdėjo akis iš nuostabos išpūtusi. O tada galiausiai pratarė: “Tu gal gali man paaiškinti, kaip tau iš viso ateina į galvą mintis užsirašyti į „Lėlių siuvimo“ kursus?“
Iš tikrųjų, nei pati nežinau atsakymo. O gal jo ir nėra. Nes aš šiaip nesu ta, kuri užsibrėžtų kokį tai tikslą ir kryptingai siektų jo. Dažniausiai tiesiog pasitaiko kokia nors atsitiktinė galimybė kelyje, ir nužygiuoju užsižiopsojus į tą pusę. Panašiai buvo ir su tom lėlėm. Jokio tikslo (ar net noro!) išmokti siūti lėles neturėjau. Bet vat pamačiau darželyje skelbimą, kviečiantį mamas išmokti siūti lėles ir taip pasirūpinti rankų darbo Kalėdų dovanomis, ir pagalvojau: „Nu why not?!“.  Buvo tuo metu lapkričio galas (dėl to ir buvo ta sąsaja su Kalėdinėmis dovanomis), darbo turėjau iki kaklo ir daugiau, jaučiausi tokia pavargus, kad... dar kelias minutes pagalvojau, ir nusprendžiau, kad būtent lėlių siuvimas ir yra tai, ko trūksta mano gyvenime. Ir keturias savaites ketvirtadieniais aukodavau pietų pertrauką ir mokydavausi siūti (tiesą pasakius, viso užsiėmimų turėjo būti penki, bet turėjau suplanuotus mokymus Serbijoje, tad vieną  - patį paskutinį užsiėmimą– teko praleisti. Šiaip, kai pagalvoji, tai gaila, nes kaip tik tą paskaitą mokė mažučius nykštukus siūti. Nu bet nieko – kada nors prie nykštukų klausimo grįšiu).
Taigi, nuėjau. Ir buvau šventai įsitikinusi, kad mano pirmoji siūta lėlė bus berniukas (nu bais jau graži lėlytė-berniukas ryžais sušiauštais plaukais buvo padėta ekspozicijoje) ir kad ji bus skirta mano krikštadukrai. Vėliau laikas parodė, kad nei tas, nei tas neišsipildė. Nes kuo toliau įsibėginėjo procesas, tuo labiau supratau, kad su lėle – juo labiau pirmąja! – skirtis nenorėsiu.  Ir negaliu sakyt, kad nebuvau dėl to perspėta. Mokytoja jau iš karto nepatikliai kraipė galvą, klausydamasi mano postringavimų, kad pirmoji lėlė bus dovana gimtadienio proga. O dar kai sužinojo, kad net ne savo vaikams ruošiuosi dovanoti, tvirtai pasakė: “Tavo berniukų vietoje aš tikrai įsižeisčiau”.
Berniukams įsižeisti neteko. Nepaisant to, kad vėliau buvau persigalvojusi ir nusprendusi, kad lėlę gaminuosi sau, ją nusavino Justas. O greitai tokios pačios pareikalavo ir Julius. Kuris, kaip ir visada, turėjo labai aiškius pageidavimus: lėlė turi būti su mėlynais plaukais. Iki užpakalio. Vat taip ir gimė dvi pirmosios merginos (taip taip, dėl lėlės-berniuko jau irgi buvau spėjusi persigalvoti, nes tie ilgi plaukai man irgi be galo gražu).
Norėdama, kad įgūdžiai nedingtų, įkvėpimo pagauta pasiuvau ir dar vieną lėlę - krikštadukrai Indrutei.
O tada ir kita krikštadukra - Paulytė - gavo lėlę gimtadienio proga. Paulytė pageidavo rožinių plaukų. Nu negi sunku įgyvendinti?! :)
Jau galvojau sustoti, bet čia draugė ir kolegė Ugnė pareiškė, kad nori lėlytės ir ji, tad ir jai pasiuvau. Tik tokią mini mini. Ir juodais plaukais – kad Ugnei tiktų.
Indrei skirtą lėlę buvau aprengusi kelnytėmis ir švarkeliu. Neužilgo sulaukiau pageidavimo parūpinti ir puošnesnius rūbus lėlei. Vėl gi... ar gi gaila? :) Per pusdienį nunėriau ir ryškiai geltoną suknelę. Modeliukas: Juliaus lėlė, toji su mėlynais plaukais.
 
 
Iš tiesų, serija lėlių tuom dar nesibaigė: dar viena buvo įteikta mano dukterėčiai ir Pauliaus krikštadukrai Saulutei (taip taip, jau ir mano Pauliukas užaugo tiek, kad būtų tinkamas kvietimui į krikšto tėčius!), tačiau kažkaip pamiršau ją nufotografuoti.
Iš tiesų, šiuo savo hobiu ir tomis savo lėlėmis norėjau pasigirti jau seniai, bet vis nerasdavau progos. O ta proga netikėtai pasitaikė šiandien: paskambino draugė Aušra, ir pasigyrė, kad su vaikais pradėjo laisvalaikiu siūti rūbelius Barbei. O jau grožių grožis tie rūbeliai: ir chalatukai, ir palteliai, ir suknelės įvairiausių ilgių ir fasonų... Barbėm aš niekada nesižavėjau, bet Barbė aprengta tokiais mielais rankų darbo rūbeliais net ir man patiktų.
 
O gal jūs ruošiatės eiti į gimtadienį pas kokią nors mergaitę, ir nežinote, ką dovanoti? Pasidomėkite, ar ji mėgsta žaisti su barbėmis, ir padovanokite rūbelių jos lėlei. Garantuoju, tokia dovana nepaprastai patiks. Na, bent jau laaabai jau daug mergaičių, žiūrėdamos į Aušros siūtus rūbelius Kaziuko mugėje, seilę varvino. O jeigu norėtumėt Aušros kontaktų, parašykit man – mielai pasidalinsiu!

antradienis, kovo 10, 2015

Puokštė saldėsių Nepriklausomybės dienai



Per Naujuosius metus pažadėjau sau, kad grįšiu vėl prie rašymo. Blog‘o rašymo. Ir kad tai būtų dar konkrečiau, net nusistačiau labai aiškų tikslą: parašyti bent kartą per savaitę.
Kaip man gerai sekasi vykdyti planus, galite patys įsitikintiJ. Nuo paskutinio mano įrašo prabėgo tiek daug laiko, kad spėjau ir pagimdyti (na gerai, jau nedaug iki to termino man buvo belikę, bet vis vien), ir Kalėdas atšvęsti, ir Justo gimtadienį atlaikyti ir dar daug daug visko padaryti.
 
Paulytės gimtadieniui kepiau vaikų jau pamėgtus cake-popsus, ir buvau suplanavus nuspalvinti visom keturiom spalvom, kurias turiu (o turiu raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią dažą). Tačiau Laurynas pabudo ir pradėjo žviegti kaip tik prieš man imant į rankas mėlyną spalvą. Nusprendžiau, kad apsieisiu ir be jos. Tad tokia geltona-žalia-raudona puokštė gavosi. Ir gan simboliška, turint omeny, kad Paulytės gimtadienis yra vasario 15 dieną - visai prieš pat Nepriklausomybės dieną.
 
Galvojau tokiu įrašu pasidalinti Vasario 16-osios proga (juk visai smagi idėja Nepriklausomybės dienai paminėti!), bet taip jau su mano tempais gavosi, kad per tą laiką kol planavau įrašo rašymą ir kovo 11-oji atėjoJ
 
Taigi, mielieji, su Nepriklausomybės diena Jus! Linkiu paminėti šią dieną atitinkamai ir pasigaminti ką nors geltona-žalia-raudona!