Slepiam kelnių skyles :)

Julius labai mėgsta čiuožinėti ant kelių. Tad nieko keisto, kad Juliaus kelnės tarnauja tokį laaabai ribotą laiko kiekį.

Dažniausiai, pamačiusi eilinę skylę keliuose, ją tiesiog ignoruoju. Tuomet skylė didėja, didėja, didėja... ir kelnes išmetu.

 

Tačiau kuomet skylė atsiranda „kelnėse-mylimukėse“, ignoruoti skylės neišeina. Tokią skylę aš pirmiausia gražiai susiūnu. Kai jau ji dar kartą suplyšta, vėl susiūnu. O kai užsiūti jau nebeišeina, skylės vietoje uždedu kokią aplikaciją (t.y. gražiai sulopauJ). Tačiau net ir ši priemonė tokiam užkietėjusiam kelnių plėšytojui kaip Julius yra vienas juokas. Tad paskutinį kartą, kai jau skylės nebegalėjo uždengti jokia aplikaciją, pasinaudojau viena interneto platybėse užtikra idėja: kelnių skyles dar labiau padidinau, ir papuošiau jas dantimis.

Juliui gražu. Ir Justui gražui. Tik jis bais nepatenkintas, kad   tokių kelnių neturi jis pats :)

 

Oho, čia turbūt visų laikų trumpiausias mano įrašas gavosi:)

Nerta vasariška suknelė su gėlytėm

Grižusi iš Amsterdamo, kur praleidau vos porą dienų, radau Julių su susiūta ranka. Nieko ypatingo neįvyko – eidamas su darželio grupe į Vingio parko žygį, Juliukas griuvo, ir pataikė ant stiklo. Rezultatas: trys siūlės delne.

 

Sekančią dieną po to, kai siūlės iš delno buvo ištrauktos, tas pats Julius, užsilipęs and spintelės vonioje, bandė užkelti į lentyną puodelį. Toliau viskas vyko kaip sulėtintam kine (vaizdo aš nemačiau, tik garsą): su visu puodeliu vaikas aukštielninkas griuvo, stiklai į visas puses žiro ir kai pamačiau Julių atsikeliantį visą kruviną ir klykiantį, buvau įsitikinus, kad mažų mažiausiai nebeturi kokio danties, daugiausiai… ištikrųjų, bijojau net pagalvoti apie tai, kas gali būti blogiausiai. Tačiau kaip dažnai būna, ne viskas būna taip baisu, kaip iš pirmo žvilgsnio pasirodo. Taip, lūpa buvo šiek tiek praskelta, tačiau visa kita - savo vietoje.

 

Kelios dienos po šio įvykio, Justas, kartu su į svečius atėjusiu berniuku, lakstė aplink namą. O lakstymai tai pas mus retai baigiasi geruoju,  ne išimtis buvo ir šis kartas: abu berniukai trenkėsi vienas į kitą, o Justas, kadangi mažesnis, smagiai kauštelėjo galvą į žemę. Kur išklota plytelėm. Su pakaušiu. Pro mano akis, tupint šalia klykiančio, kad negali atsikelti Justo, vėl skriejo ligoninės vaizdai.

 

Ligoninės neprisireikė, bet gal norit spėt, koks buvo Justo pirmas klausimas, kai jau nusiramino ir patogiai įsitaisė fotelyje? “Mamyte, o kas dabar buvo baisiausia: ar kai Julius susipjaustė ranką, ar kai Julius krito nuo spintelės vonioj ar kai aš dabar trenkiausi į žemę?”.

 

Čia VARŽYBOS, pasirodo!!!!

Aš visiems mėgstu kartoti, kad netikiu, jog yra skirtumas auginant berniukus ir mergaites: mano giliu įsitikinimu, tiek mergaitės gali būti judrios ir grubios, tiek berniukai gali būti švelnūs ir ramūs. Tačiau po tokių streso pilnų dienų, neslėpsiu, kad susimąstau, ar tikrai šitiek visko reiktų pakelti auginant mergaites.

Ech… turbūt ne;).

Ta nostalgiška gaida apie mergaites, dalinuosi suknele krikštadukrai (o taip, nors mergaičių neauginu, mūsų aplinkoj jų tikrai netrūksta, tad išreikšti save tikrai turiu, kur!). Jau senokai nunerta ji, tačiau taip ir nesuradau anksčiau tinkamo momento pasidemonstruoti. Tebūnie tas momentas dabar:)

 

PS. Bus ir nerta kepurėlė. Kada nors:)