sekmadienis, gruodžio 20, 2009

Laiškai iš praeities

Jeigu sekčiau chronologiška tvarka, dabar turėčiau papasakoti apie tai, kad sekančią dieną po krikštynų apsilankėme renginyje „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“. Ir tai buvo praktiškai pirmas kartas, kuomet išėjau iš namų be Juliuko. Tai yra, ne iki parduotuvės pusvalandžiui nubėjau (tą karts nuo karto padarau), o išėjau „pasižmonėti“. Trims valandoms! Buvo nerealu. Ir renginys labai patiko, ir faktas, kad nereikėjo supuoti vaiko ant rankų (nors ir vis žvilgčiojau į telefoną, ar tėtis neskambina) nerealiai patiko. Tačiau nepaisant to, kad tai buvo tikrai labai labai didelis įvykis dabartiniame mano gyvenime, atskiro įrašo ta tema nusprendžiau nedaryti, nes apart to, kad „Labai labai patiko“ ir „Justas sėdėjo tiesiog išsižiojęs ir sustingęs“ nelabai ir turėčiau, ką daugiau pasakyti. Kita vertus, žmogaus, kuris pusę metų apskritai praktiškai nebuvo iš namų išlindęs, įspūdžiai iš bet kokio renginio turbūt yra gerokai perdėti.

Bet papasakosiu apie kitą labai labai nerealų dalyką. Dar visai neseniai, atrodo, dalinausi savo įspūdžiais apie tai, kaip gaminu prisiminimų albumą Pauliui. Ir svarsčiau, kaip iš tikrųjų jis tokią dovaną priims. Tai va, savo kailiu galėjau patirti, ką reiškia gauti dovaną iš praeities. Ypatingą dovaną. Tokią, kokią tau gali suteikti tik patys patys artimiausi žmonės.

Neužilgo po krikštynų, susipakavusi visus vaikus, važiavau į Šiaulius pas tėvus. Atsigauti po krikštynų streso, taip sakant. Ir ten mama man padovanojo laiškus, kuriuos ji gavo/siuntė tuo metu, kai gulėjo ligoninėje iš karto po to, kai aš gimiau. Atsimenate (na, gal neatsimenate, bet gal kas nors pasakojo), sovietmečiu buvo tokia tvarka: į gimdymo namus niekam ateiti nebuvo galima. Pagimdai, ir guli kaip didžiausias ligonis palatoje. Nustatytom valandom tau atneša pamaitinti tavo vaiką. Nustatytom valandom tu gali prieiti prie lango ir pamojuoti artimiesiems arba (jeigu nebijai skersvėjų) gali per langą jiems parodyti naująjį šeimos narį. Nustatytom valandom tau atneša lankytojų lauktuves ir laiškus, o tu gali perduoti savuosius. Tai va, laiškus iš šio laikotarpio, apie kurių egzistavimą aš net neįtariau, ir padovanojo dabar mama.

Aš nemoku apsakyti jausmo, kuris apima skaitant tuos laiškus. Laiškus, kuriuose mama rašo tėčiui, kad manęs dar nematė, nes kažkodėl daktarai manęs dar neatneša (atnešė gal tik trečią parą – mama iki šiol nežino, kas man buvo atsitikę, ir kodėl jie neleido manęs paimti). Laiškus, kuriuose rašoma, kad „šiaip ji labai graži, tik žandukas vienas didesnis, kitas mažesnis – toks nei šiaip, nei taip. Ir smakriukas neaišku, į kurio giminę atsigimęs“. Ir čia pat bandyta nupiešti tą smakriuką. Arba laišką, kuriame tėtis rašo, kad jau pergalvojęs visus vardus, ir jis labiausiai linksta prie Ingos. Ir čia pat išvardina dar kitus, kurie jam prie širdies. Į šitą laišką mama atsako, kad Inga tai jau tikrai negražus. Bet kiti dar negražesni:). Ne tik mamos ir tėčio laiškai – yra dar ir laiškas nuo močiutės, amžinaatilsį. Skaitant tokius laiškus jausmas yra tiesiog NEAPSAKOMAS. Ir juokas, ir ašaros... Ir tas keistas virpuliukas širdy, kad iš tiesų tu neri į pasaulį, kurio tu sąmoningai neprisimeni, tačiau kuris vis dėlto paliko didelę įtaką tau – juk aprašytas pirmasis susipažinimas su pasauliu!

Dabar aš suprantu, kodėl yra svarbu rašyti laišką savo kūdikiui. Kuomet dar esi gimdymo namuose. Kuomet dar šviežūs pirmo susitikimo įspūdžiai. Džiaugiuosi, kad laukdamasi Justo tokią idėją perskaičiau L.Kiškūnės ir R.Pociūtės knygoje „Gimdymas ir gimimas“ – tiek Justas, tiek Julius tokius laiškus tikrai gaus. Tačiau tikrai negalvojau, kad gausiu ir aš.

Tik gavus šiuos laiškus, kaip visada puoliau skambinti Laimai. Pasigirti. Pasidžiaugti. Laima klausė, klausė ir tarė: „Įtariu, kad kai aš gimiau, tai mama tokių laiškų nebeturėjo kantrybės kaupti...“. Žinojau, kad jeigu tik laiškai buvo, tai mama juos tikrai kaupė, bet nebuvau tikra, ar Laimos (ji dešimčia metų jaunesnė) laikais vis dar buvo tokia pati sistema gimdymo namuose, todėl nežinojau, ką jai atsakyti. Tačiau jau už kelių dienų sužinojom atsakymą. Skambina man Laima ir baisiausiai juokdamasi sako: „Tu žinai, man mama perdavė ne tik laiškus nuo tečio, bet ir nuo tavęs, Inetos ir Audriaus!”. Ar galit įsivaizduot tokį dalyką? Visi vaikai – man 10, Inetai 7 ir Audriui 4 metai – rašėm sveikinimus mamai į gimdymo namus. Aš pati tikrai tokio dalyko nepamenu, tačiau juodu ant baltu matosi, kad tikrai tokį laišką rašiau. Ką ten rašiau – aš tiesiog skundžiau mamai, kad kol ji guli ligoninėj, Audrius su Ineta visiškai neklauso tečio: tik dūksta ir laksto iki dešimtos. Ir net „Labanaktuko“ nežiūri. Ir dar jiems maža!

Taip... dovanos iš praeities tikrai yra ypatingos. Jų nereikia nei gražiai pakuoti, nebūtina jų ilgai ir pristatinėti. Jos tiesiog TOBULOS. Tačiau dabar pradedu abejoti, ar verta dovanoti Pauliui albumą dabar – kaži, gal verta palaukti, kol suaugs? Bet neiškęsiu… Ai žodžiu, dilema.

Tiesa, laiškai nebuvo vienintelė dovana, kurią tą dieną gavau iš mamos. Turbūt ji nusprendė pilnai atsiskaityti su visais vaikais, nes dar tą dieną gavau auksinę monetą, kuri priklausė dar mano seneliui ir kuri teko mamai kaip dalis jos palikimo bei senų nuotraukų pluoštelį, kurį man, kaip palikimą, paliko mano močiutė. Tarp kitko, tarp šių fotografijų buvo viena, iš kurios vėliau išsirutuliojo įvykiai, labiau primenantys stebuklą, tačiau jie verti jau atskiro įrašo, todėl apie tai kitą kartą.

trečiadienis, gruodžio 16, 2009

Juliuko krikštynos

Labai vėluoju su įrašais. Labai labai. Tiek daug visko aplinkui verda, bet esu tokia emociškai išsekusi, kad net prisėdus nebepajėgiu rašyti.

Tačiau rašyti labai labai noriu. Ir pradėsiu viena didžiausiu paskutinio meto mūsų šeimos naujienų: lapkričio 28 dieną krikščionių bendruomenė pasipildė dar vienu nariu! Taip taip, pakrikštijom Juliuką.

Kuomet kam nors pasakydavom, kad tuoj krikštysim Juliuką, praktiškai iš visų išgirsdavom klausimą: „O kodėl dabar?“. Į ką mes labai paprastai atsakydavom: „O kodėl gi ne?“. Suprantu, kad dabar dažniausiai vaikus krikštija vasarą. Nes vasarą gražiau. Ir, turbūt, paprasčiau. Negaliu su tuo nesutikti, tačiau vis tik aš pasirenku vaikus krikštyti ne dėl gražumo. Tiesiog, jaučiuosi labai nesaugiai, žinodama, kad mano vaikas dar nepakrikštytas. Aš tikiu, kad krikštynų dieną vaikutį apsiima globoti nematomas globėjas-angelas sargas, todėl stengiuosi "suorganizuoti" šį jų susitikimą kaip galima greičiau: Pauliuką krikštijom, kai jam buvo vos 2.5 mėnesio, Justą 7 mėnesių. Juliukui per krikštynas buvo beveik 5 mėnesiai.

Kadangi Justo krikštynos buvo tik prieš pusantrų metų, pasiruošimas krikštynoms vyko žymiai sklandžiau ir paprasčiau.

Visų pirma, išsprendėme klausimą dėl krikštatėvių. Jais paprašėme tapti mano sesę Laimą (kaip Laima sako: „Pagaliau ir mano eilė atėjo :)“) bei Nerijaus pusseserės vyrą Tomą.

Dėl krikštynų rūbelių rūpesčių praktiškai nebuvo jokių: tiek Justukas, tiek Juliukas buvo krikštijami panašaus amžiaus, tad galėjo vilkėti tais pačiais mano nertais rūbeliais. Aišku, reikėjo atsižvelgti į tą faktą, kad dabar ne vasara, ir aprengti Juliuką kiek šiltesniais apatiniais rūbais bei apgobti pelerina, bet iš esmės jokių rūpesčių dėl aprangos nekilo. Oi, dėl pelerinos... Iš pradžių galvojau, kad ją tiesiog nusipirksiu (nes jos vienos tik ir tetrūko), bet pamačiusi parduotuvėj, kiek jos kainuoja, iškarto susinervinau. Lietuviškos rūbų (ypač vaikiškų) kainos dažnai mane varo į neviltį. Ne dėlto, kad labai dažnai ką nors pirkčiau (mums šiuo klausimu labai pagelbėja draugai, kurie augina kiek vyresnius nei mūsų vaikus), tiesiog aš nesuprantu, kaip galima TIEK prašyti už rūbą. Pelerinos nepirkau. Ir labai gerai. Nes vėliau prisiminiau, kad namie turiu baltos meškos karnavalinę kaukę, į kurios komplektą įeina ir baltas kailinis apsiaustėlis. Super! Geriau ir nesugalvosi.
Džiaugiuosi, kad visi trys broliai krikšto metu buvo apgaubti ta pačia krikšto skraiste – prietarai sako, kad jeigu krikšto metu vaikai rengiami tais pačiais rūbais, jie turėtų sutarti ateityje. Taigi, aprangos komplektui trūko tik žvakės. Ją – tikro vaško, be galo skaniai kvepinčią – nupirko Juliuko krikšto mama, o man beliko tik nunerti papuošimą.

Nieko grandiozinio krikštynoms neplanavom ir nedarėm, tačiau vis tik keletas smulkmenų, vėliau priminsiančių Juliukui ypatingą jo gyvenimo dieną, po krikštynų liko.

Tiesiog trumpai aprašysiu, ką buvom suplanavę ir kas mums iš to išėjo.

Krikštynų rytą Laima atvažiavo pas mus, ir, kaip ir priklauso krikšto mamai, aprengė Juliuką. O į jo batuką įdėjo pinigėlį (kad turtingas gyvenimas jo lauktų). Be abejo, žinau, kad bažnyčia ir prietarai – nesuderinami dalykai. Vistik, aš prietarus mėgstu ne tiek dėl pačio tikėjimo jais, kiek dėl smagumo. Taigi, visą krikštynų dieną Juliukas prabuvo su lituku bate. Kadangi jis dar nevaikšto, tai tas pinigėlis neturėjo jam labai maišyti… Dar buvau viena ausim girdėjusi, kad kitose šalyse šis prietaras yra atliekamas kiek kitaip: centai ir litukai yra metami į vonią vandens, kuomet kūdikis yra maudomas prieš krikštynas. Bandžiau primėtyti ir aš, bet Justui labai jau patiko juos vėl ir vėl traukti iš vandens ir mesti Juliukui į galvą. Tai kad nepataikytų į akį, greitai ištraukiau. Dar man patinka prietaras, kuris sako, kad reikia krikšto mamai pastovėti prie bažnyčios su vaiku ant rankų ant akmens – kad stiprus užaugtų. Juliuką krikštijom Vilniuje, aplinkui išsirinktą bažnytėlę jokių akmenų rasti nesitikėjau, tad šį klausimą išsprendėm labai paprastai: paruošėm “Juliuko krikštynų akmenėlių”, kuriuos padovanojome visiems svečiams. Ir nusprendėm, kad jie suvaidins tokį patį vaidmenį. Tiesa, tradicija dovanoti tokius akmenėlius kitose šalyse tikrai yra (čia ne pati taip sugalvojau, tik pritaikiau pagal savo poreikius). Oi, privargau aš su tais maišeliais… Iš pradžių galvojau prašyti, kad kas nors pasiūtų juos man, bo aš nemoku. Jau net susitariau su Nerijaus mama, kad ji tai padarys. Bet labai jau nekantri aš esu, o iki jos važiuoti man yra gerokas kelio gabalas. Todėl iš pradžių išsikirpau norimo dydžio skiauteles. Tada susiuvau (rankomis!) vieną maišelį. Tada antrą. Ir tada pagalvojau... ai, susiųsiu visus 26. Užėmė laaabai daug laiko. Daug daugiau, nei planavau. Už tai šventės metu prigrasinau visus svečius nebandyti juos išmetinėti man matant :).

Ant kiekvieno maišelio reikėjo užrašyti „Juliuko akmenėliai“. Pagalvojau, kad įpareigosiu šitą darbą atlikti Pauliui. Tačiau vos tik išgirdęs, ko prašomas, Paulius kategoriškai pradėjo purtytis: „Mamyt, tikrai, ne – tu neįsivaizduoji, kaip aš rašau! Negražiausiai klasėje. Net mokytoja man balus už testą mažina vien už raštą. Sugadinsiu viską“. Aš, aišku, norėdama įkvėpti jam pasitikėjimo, pasakiau: „Tai nieko tokio, tu tiesiog pasistengsi, ir tikrai viskas bus gerai“, į ką jis man labai greitai atsakė: „O tu galvoji aš per testą nesistengiu?! Dar ir kaip stengiuos, ir vis tiek negražiausiai gaunas“. Laima irgi atsisakė - atseit, pas ją abi rankos kairės :). Tad teko man, nors aš tai irgi tikrai ne dailyraštininkė.

Juliuką krikštijom bažnyčioje, kurioje aš lankausi (t.y. labai norėčiau lankytis pastoviai, bet nueinu tai turbūt taip dažnai, kaip ir visi Lietuvos katalikai). Tačiau ši bažnyčia iš visų Vilniuje man yra artimiausia, be to, čia pirmosios Komunijos ėjo ir Paulius. Juliukas visos ceremonijos metu jautėsi puikiai: visą laiką įdėmiai klausėsi, o kuomet jau vyko pats krikšto sakramentas, kaip ir priklauso, kad išbėgtų visi demoniukai, nubliovė posmą.

Po bažnyčios visi nuvažiavome pavalgyti pietų bei šiek tiek pabendrauti. Pasirinkome kavinukę, kurioje būtų vietos siausti vaikams, ir žiauriai džiaugiausi tuo savo pasirinkimu, nes vaikų tarsi nebuvo – visi buvo sukritę į kamuoliukų baseiną. Tai atpirko faktą, kad maistas ir aptarnavimas joje buvo tragiškas.
Su Laima paskaitėme, kad pagal senas tradicijas krikštynų metu būdavo spėliojama, kuo vaikas bus užaugęs. Pabandėme ir mes. Paruošiau Juliukui tokią krikštynų knygutę, į kurią ir surašėme visi savo spėjimus. Kas spėjo, kad Juliukas bus architektas, kas verslininkas, kas sportininkas... Ir mechanikas. Čia Ineta taip spėja. Nes jai reikia, kad jos mašiną kas nors mokėtų pataisyt :).

Oi, čia vėl turiu papasakoti vieną „juoką“. Kuomet, jau po krikštynų, varčiau šią knygutę ir skaičiau kas ką užrašė, Paulius pasiteiravo, ar jau mačiau, ką jis parašė. Pasakiau, kad ne. Ir kaip tik kitame puslapyje pamačiau prikeverzotą raštą, ir automatiškai iš karto pasakiau jam: „O, matau, tuoj paskaitysiu“. O jis man sako: „Iš baisaus rašto supratai, kad čia aš rašiau, taip?“. Na, tikrai, nėra tas jo raštas gražus, ką jau čia slėpti...

Ne tik spėliojom kuo Juliukas bus užaugęs, bet ir įsipareigojom jam visokeriopai pagelbėti gyvenimo kely. Laima paruošė tokias korteles, kurias po vieną svečiai traukė, ir galvojo pasižadėjimus, susijusius su šiuo žodžiu.

O pasižadėjimą užtvirtindavo „Juliuko medumi“ (ai, koks man skanus šis daiktas! Jeigu nereiktų Juliuko maitinti - o šitas daiktas gi daug spirito savyje slepia - kabliuočiau ir kabliuočiau)
Krikštatėviai mums perdavė „10 Juliuko prašymų”. Labai teisingi prašymai, o kad jų nepamiršti – pasikabinom namie ant sienos. Stengsimės vykdytiką čia daug ir bekalbėti...
Mes gavom prašymus, o krikštatėviai nuo mūsų - prisiminimų lentutę. Kad, taip sakant, niekada nepamirštų savo priedermės (nors ir labai abejoju, kad pamirštų). Pati dariau! Ir Juliuko rankytę ant viršaus tepliojau, ir servetėles dekupažavau, ir sendinau... O Nerijus klijavo kamštinę plokštę ir nulakavo. Pradinę lentelės idėją užmačiau čia, ir vos pamačius, žinojau, kur ją panaudosiu.

Dar buvo dovanos: ir albumai gyvenimo prisiminimams kaupti, ir krikštynų šaukštelis gyvenimo košėms kabliuoti, ir antklodė saldiems sapnams sapnuoti... Ir įspūdinga krikšto tėvo dovanota apyrankė, kuri turėtų „augti“ kartu su Juliuko rankyte ir simbolizuoti įsimintiniausius Juliuko gyvenimo įvykius bei atspindėti charakterio ar asmenybės bruožus. Ir sidabrinė moneta, priklausiusi dar mano seneliui.
Ir dar buvo tortas. Be galo skanus. Galvojom, kad liks torto dar ir “afterpačiui”, bet kai jau kibom į jį, tai supratom, kad klydom. Bet ir gerai, kad neliko. Nes ir afterpačio nebuvo. Bet reikės kada jį vistiek padaryti, nes krikštynų šampanas, planuotas afterpačiui, su etikete: “Šiandien tave pakrikštijom, dabar tu katalikas. Užaugsi didelis, stiprus, nors šiandien dar visai ridikas” irgi dar liko.

O po krikštynų… Liko aibė prisiminimų. Aibė įsipareigojimų. Atsirado galvosūkis, ką nupirkti už padovanotus pinigėlius Juliukui. Ir atsirado palengvėjimas, kad jau viskas – ir trečiasis sūnus jau turi savo globėją!


Dar apie krikštynas "Justuko ir Paulytės krikštynos" ir "Indrutės krikštynos"

ketvirtadienis, gruodžio 10, 2009

Suruoškime viena kalėdine dovanėle daugiau!

Ar jūs kada susimąstote apie labdarą? Na, aš kalbu ne apie išaugtų rūbų/nebenaudojamų žaislų atidavimą, bet apie tam tikros dalies pajamų skyrimą labdarai?

Kuomet dar dirbau radijo stotyje, tuometinis jos savininkas pasakė, kad visada stengiasi 10-15% savo pajamų tiesiog „paaukoti“. Tai sakydamas jis ne visai turėjo galvoje, kad tuos pinigus aukoja labdarai, ne – kur kas dažniau jis tuos pinigus „aukodavo“ tiems, kas padėdavo jam tas pajamas uždirbti. Kad išėję pinigai parsivestų daugiau pinigų, taip sakant :). Tačiau nepaisant to, kad jo tikslas nebuvo labai kilnus, vis tik tokia filosofija, teigianti, kad negalima leisti pinigams užsistovėti ir kad negalima pasilikti visos gautos sumos sau, tikrai egzistuoja – jau kiek vėliau vienoje knygoje skaičiau (reikėtų labai gerai pasukti galvą, kad atsiminčiau, kurioje). Ir net nėra labai svarbu, kam aukoji – bažnyčiai, vargšams, draugams – svarbiausia, tu turi tiesiog duoti, ir nereikalauti jokios ataskaitos apie tai, kaip buvo pasielgta su tavo pinigais. Filosofijos esmė paprasta: jeigu tu GAUNI kažką iš pasaulio, turi ir DUOTI atgal pats. Kitaip tarsi „užpelkėsi“.

Aš nesu taip labai dvasiškai pažengusi, kad galėčiau skirti tokį didelį procentą nuo pajamų labdarai, tačiau iš tiesų apie tai, kad reikėtų pradėti tai daryti stabiliai, pamąstau neretai. Dažniausiai, kaip ir kiekvienas turbūt, apie tai susimąstau prieš Kalėdas. Nes prieš Kalėdas tiesiog norisi būti geram. Arba bent jau geresniam nei paprastai.

O ypatingai smarkiai apie labdarą mąsčiau pernai vasarą, kuomet Paulius patyrė traumą. Didelę traumą. Tokią didelę, kad ilgą laiką mes nebuvome tikri, kaip jo gyvenimas susiklostys vėliau: kokios bus pasekmės? Ar jis galės gyventi pilnavertišką gyvenimą? Kaip mūsų gyvenimas pasikeistų, jei vistik įvyktų baisiausias scenarijus? Buvo labai labai baisu. Taip baisu, kad buvau pasiryžusi atsisakyti visko, kad tik viskas baigtųsi gerai.

Aišku, kai galų gale viskas baigėsi laimingai (arba bent jau mes šiuo metu taip tikime), tokio didelio ryžto visko atsisakyti aš jau nebeturėjau, tačiau vistik, kaip ir buvom sutarę su Paulium, vos sulaukę draudimo išmokos, mes sėdom svarstyti, kam naudingiausia būtų skirti dalį pinigų. Man labiausiai norėjosi aukoti šeimoms, kurioms likimas galbūt irgi siuntė panašų išbandymą, ir kurioms nepasisekė taip labai kaip mums. Paulius irgi pritarė šiai minčiai. Tačiau bėda buvo ta, kad nors teoriškai mes suvokėme, kad tokių šeimų Lietuvoje yra daug, praktiškai nežinojome, kaip jas rasti ir kaip su jomis susisiekti. Ir galų gale baigėsi taip, kad mes šios savo minties atsisakėme, ir tiesiog paaukojome numatytą pinigų sumą tam tikroms organizacijoms, tikėdamiesi, kad jie šiuos pinigus išleis naudingai.

O nuo tos vasaros aš nesilioviau galvoti, kad iš tiesų Lietuvoje labai trūksta kažkokios tarpinės grandies, kuri padėtų susitikti tiems, kas nori aukoti ir tiems, kam reikia paramos.

Todėl šiemet be galo apsidžiaugiau išgirdusi apie Algojimas organizuojamą akciją, skirtą neįgaliems Lietuvos vaikučiams. Akcijos esmė labai paprasta: vaikučiai surašė savo svajones, o akcijos organizatorius anketas su svajonėmis patalpino internete. Kiekvienas, norintis išpildyti konkretaus vaikučio svajonę, tiesiog spaudžia „Išpildyti“ ir akcijos organizatorius atsiunčia konkrečios šeimos kontaktus. Tuomet tereikia tik sugalvoti, kaip bus perduodama dovanėlė.

Jau suruošiau keturias dovanėles, ir galiu pasakyti... jausmas nepakartojamas. Viena yra rinkti dovanas artimiesiems, kuriuos gerai pažįsti ir kurie neretai viena ar kita proga yra šnipštelėję, kokios dovanos laukia. Visai kitas reikalas yra ruošti dovanėlę vaikučiui, kurio nepažįsti. Tik žinai, kur jis gyvena. Ir jo kalėdinę svajonę.

Kalėdinės dovanėlės, kurias parinkau, jau turėtų būti pasiekusios adresatus. Taip gavosi, kad iš karto po Juliuko krikštynų važiavau pasisvečiuoti pas tėvus į Šiaulius. Tokia iki kaulų įgrisusi kelionė Vilnius-Šiauliai. Tačiau šį kartą viskas kažkaip buvo kitaip. Nes dabar Ukmergė, Panevėžys ir Šeduva buvo ne šiaip miestai, kuriuos tiesiog pravažiuoju ir kurie man tarsi signalizuoja, kiek dar kilometrų liko, bet miestai, kuriame gyvena vaikai, kurie jau turėtų būti gavę mano paruoštas dovanėles. Tad važiuodama pro Ukmergę svarsčiau, ar jau gavo čia gyvenanti mergaitė siuntinuką? Ar jai patiko, ką išrinkau? Ar nustebo Panevėžyje ir jo rajone gyvenantys berniukai, sulaukę ateinančio paštininko su siuntinuku? Ar pataikiau išrinkti knygas Šeduvoje gyvenančiai mergaitei?

Aišku, aš nesu tikra, bet įsivaizduoju, kad vaikai, išpakavę dovanas, smarkiai apsidžiaugia. Ir kai taip mąstau, man būna gera gera širdy. Kita vertus, kai apsilankau Algojimas puslapyje ir pamatau, kiek dar daug vaikiškų svajonių yra neišpildyta, man pasidaro baisu. Kalėdos jau čia pat. Vaikučių, kurių svajonių tėvai negali išpildyti, yra be galo daug. Tad ir tų, kurie siunčia dovanėles, irgi turi būti daug.

Tad kviečiu visus, šiuo metu pakuojančius dovanėles, supakuoti viena dovanėle daugiau – tai tikrai nėra sudėtinga! O tokia maža smulkmena kai kam gali reikšti Ypatingas Kalėdas.

Tiesa, pasidalinsiu dar savo patirtimi dėl dovanėlių pristatymo. Iš pradžių galvojau, kad bus problematiška pristatyti dovanėles, nes vaikučiai yra iš visos Lietuvos, todėl iš pradžių planavau rinktis tik tas šeimas, kurios gyvena miestuose, kuriuose aš karts nuo karto būnu. Bet paskui... nusprendžiau, kad tai negali būti pagrindinis kriterijus: galų gale, juk blogiausia padėtis yra būtent kaimuose. Ir paaiškėjo, kad sukti galvos dėl to visiškai nereikėjo: vieną dovanėlę pristatė pusseserė, kitą – važiuodamas iš Vilniaus į Šiaulius pakeliui į Šeduvą užvežti sutiko tėtis. O dar dvi dovanėles tiesiog išsiunčiau paštu – siuntinukų išsiuntimas kainavo gal tris kartus pigiau, nei aš įsivaizdavau, kad kainuos (tiesa pasakius, paštas man visada kelia siaubą).

Kalėdos – geriausias metas geriems darbams. Tad dar kartą kviečiu: išsiųskime bent po vieną dovanėlę, ir su džiaugsmu stebėkime, kaip didėja sąrašas vaikų, kurių svajonės jau išpildytos!