Jeigu sekčiau chronologiška tvarka, dabar turėčiau papasakoti apie tai, kad sekančią dieną po krikštynų apsilankėme renginyje „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“. Ir tai buvo praktiškai pirmas kartas, kuomet išėjau iš namų be Juliuko. Tai yra, ne iki parduotuvės pusvalandžiui nubėjau (tą karts nuo karto padarau), o išėjau „pasižmonėti“. Trims valandoms! Buvo nerealu. Ir renginys labai patiko, ir faktas, kad nereikėjo supuoti vaiko ant rankų (nors ir vis žvilgčiojau į telefoną, ar tėtis neskambina) nerealiai patiko. Tačiau nepaisant to, kad tai buvo tikrai labai labai didelis įvykis dabartiniame mano gyvenime, atskiro įrašo ta tema nusprendžiau nedaryti, nes apart to, kad „Labai labai patiko“ ir „Justas sėdėjo tiesiog išsižiojęs ir sustingęs“ nelabai ir turėčiau, ką daugiau pasakyti. Kita vertus, žmogaus, kuris pusę metų apskritai praktiškai nebuvo iš namų išlindęs, įspūdžiai iš bet kokio renginio turbūt yra gerokai perdėti.
Bet papasakosiu apie kitą labai labai nerealų dalyką. Dar visai neseniai, atrodo, dalinausi savo įspūdžiais apie tai, kaip gaminu prisiminimų albumą Pauliui. Ir svarsčiau, kaip iš tikrųjų jis tokią dovaną priims. Tai va, savo kailiu galėjau patirti, ką reiškia gauti dovaną iš praeities. Ypatingą dovaną. Tokią, kokią tau gali suteikti tik patys patys artimiausi žmonės.
Neužilgo po krikštynų, susipakavusi visus vaikus, važiavau į Šiaulius pas tėvus. Atsigauti po krikštynų streso, taip sakant. Ir ten mama man padovanojo laiškus, kuriuos ji gavo/siuntė tuo metu, kai gulėjo ligoninėje iš karto po to, kai aš gimiau. Atsimenate (na, gal neatsimenate, bet gal kas nors pasakojo), sovietmečiu buvo tokia tvarka: į gimdymo namus niekam ateiti nebuvo galima. Pagimdai, ir guli kaip didžiausias ligonis palatoje. Nustatytom valandom tau atneša pamaitinti tavo vaiką. Nustatytom valandom tu gali prieiti prie lango ir pamojuoti artimiesiems arba (jeigu nebijai skersvėjų) gali per langą jiems parodyti naująjį šeimos narį. Nustatytom valandom tau atneša lankytojų lauktuves ir laiškus, o tu gali perduoti savuosius. Tai va, laiškus iš šio laikotarpio, apie kurių egzistavimą aš net neįtariau, ir padovanojo dabar mama.
Aš nemoku apsakyti jausmo, kuris apima skaitant tuos laiškus. Laiškus, kuriuose mama rašo tėčiui, kad manęs dar nematė, nes kažkodėl daktarai manęs dar neatneša (atnešė gal tik trečią parą – mama iki šiol nežino, kas man buvo atsitikę, ir kodėl jie neleido manęs paimti). Laiškus, kuriuose rašoma, kad „šiaip ji labai graži, tik žandukas vienas didesnis, kitas mažesnis – toks nei šiaip, nei taip. Ir smakriukas neaišku, į kurio giminę atsigimęs“. Ir čia pat bandyta nupiešti tą smakriuką. Arba laišką, kuriame tėtis rašo, kad jau pergalvojęs visus vardus, ir jis labiausiai linksta prie Ingos. Ir čia pat išvardina dar kitus, kurie jam prie širdies. Į šitą laišką mama atsako, kad Inga tai jau tikrai negražus. Bet kiti dar negražesni:). Ne tik mamos ir tėčio laiškai – yra dar ir laiškas nuo močiutės, amžinaatilsį. Skaitant tokius laiškus jausmas yra tiesiog NEAPSAKOMAS. Ir juokas, ir ašaros... Ir tas keistas virpuliukas širdy, kad iš tiesų tu neri į pasaulį, kurio tu sąmoningai neprisimeni, tačiau kuris vis dėlto paliko didelę įtaką tau – juk aprašytas pirmasis susipažinimas su pasauliu!
Dabar aš suprantu, kodėl yra svarbu rašyti laišką savo kūdikiui. Kuomet dar esi gimdymo namuose. Kuomet dar šviežūs pirmo susitikimo įspūdžiai. Džiaugiuosi, kad laukdamasi Justo tokią idėją perskaičiau L.Kiškūnės ir R.Pociūtės knygoje „Gimdymas ir gimimas“ – tiek Justas, tiek Julius tokius laiškus tikrai gaus. Tačiau tikrai negalvojau, kad gausiu ir aš.
Tik gavus šiuos laiškus, kaip visada puoliau skambinti Laimai. Pasigirti. Pasidžiaugti. Laima klausė, klausė ir tarė: „Įtariu, kad kai aš gimiau, tai mama tokių laiškų nebeturėjo kantrybės kaupti...“. Žinojau, kad jeigu tik laiškai buvo, tai mama juos tikrai kaupė, bet nebuvau tikra, ar Laimos (ji dešimčia metų jaunesnė) laikais vis dar buvo tokia pati sistema gimdymo namuose, todėl nežinojau, ką jai atsakyti. Tačiau jau už kelių dienų sužinojom atsakymą. Skambina man Laima ir baisiausiai juokdamasi sako: „Tu žinai, man mama perdavė ne tik laiškus nuo tečio, bet ir nuo tavęs, Inetos ir Audriaus!”. Ar galit įsivaizduot tokį dalyką? Visi vaikai – man 10, Inetai 7 ir Audriui 4 metai – rašėm sveikinimus mamai į gimdymo namus. Aš pati tikrai tokio dalyko nepamenu, tačiau juodu ant baltu matosi, kad tikrai tokį laišką rašiau. Ką ten rašiau – aš tiesiog skundžiau mamai, kad kol ji guli ligoninėj, Audrius su Ineta visiškai neklauso tečio: tik dūksta ir laksto iki dešimtos. Ir net „Labanaktuko“ nežiūri. Ir dar jiems maža!
Taip... dovanos iš praeities tikrai yra ypatingos. Jų nereikia nei gražiai pakuoti, nebūtina jų ilgai ir pristatinėti. Jos tiesiog TOBULOS. Tačiau dabar pradedu abejoti, ar verta dovanoti Pauliui albumą dabar – kaži, gal verta palaukti, kol suaugs? Bet neiškęsiu… Ai žodžiu, dilema.
Tiesa, laiškai nebuvo vienintelė dovana, kurią tą dieną gavau iš mamos. Turbūt ji nusprendė pilnai atsiskaityti su visais vaikais, nes dar tą dieną gavau auksinę monetą, kuri priklausė dar mano seneliui ir kuri teko mamai kaip dalis jos palikimo bei senų nuotraukų pluoštelį, kurį man, kaip palikimą, paliko mano močiutė. Tarp kitko, tarp šių fotografijų buvo viena, iš kurios vėliau išsirutuliojo įvykiai, labiau primenantys stebuklą, tačiau jie verti jau atskiro įrašo, todėl apie tai kitą kartą.
Bet papasakosiu apie kitą labai labai nerealų dalyką. Dar visai neseniai, atrodo, dalinausi savo įspūdžiais apie tai, kaip gaminu prisiminimų albumą Pauliui. Ir svarsčiau, kaip iš tikrųjų jis tokią dovaną priims. Tai va, savo kailiu galėjau patirti, ką reiškia gauti dovaną iš praeities. Ypatingą dovaną. Tokią, kokią tau gali suteikti tik patys patys artimiausi žmonės.
Neužilgo po krikštynų, susipakavusi visus vaikus, važiavau į Šiaulius pas tėvus. Atsigauti po krikštynų streso, taip sakant. Ir ten mama man padovanojo laiškus, kuriuos ji gavo/siuntė tuo metu, kai gulėjo ligoninėje iš karto po to, kai aš gimiau. Atsimenate (na, gal neatsimenate, bet gal kas nors pasakojo), sovietmečiu buvo tokia tvarka: į gimdymo namus niekam ateiti nebuvo galima. Pagimdai, ir guli kaip didžiausias ligonis palatoje. Nustatytom valandom tau atneša pamaitinti tavo vaiką. Nustatytom valandom tu gali prieiti prie lango ir pamojuoti artimiesiems arba (jeigu nebijai skersvėjų) gali per langą jiems parodyti naująjį šeimos narį. Nustatytom valandom tau atneša lankytojų lauktuves ir laiškus, o tu gali perduoti savuosius. Tai va, laiškus iš šio laikotarpio, apie kurių egzistavimą aš net neįtariau, ir padovanojo dabar mama.
Aš nemoku apsakyti jausmo, kuris apima skaitant tuos laiškus. Laiškus, kuriuose mama rašo tėčiui, kad manęs dar nematė, nes kažkodėl daktarai manęs dar neatneša (atnešė gal tik trečią parą – mama iki šiol nežino, kas man buvo atsitikę, ir kodėl jie neleido manęs paimti). Laiškus, kuriuose rašoma, kad „šiaip ji labai graži, tik žandukas vienas didesnis, kitas mažesnis – toks nei šiaip, nei taip. Ir smakriukas neaišku, į kurio giminę atsigimęs“. Ir čia pat bandyta nupiešti tą smakriuką. Arba laišką, kuriame tėtis rašo, kad jau pergalvojęs visus vardus, ir jis labiausiai linksta prie Ingos. Ir čia pat išvardina dar kitus, kurie jam prie širdies. Į šitą laišką mama atsako, kad Inga tai jau tikrai negražus. Bet kiti dar negražesni:). Ne tik mamos ir tėčio laiškai – yra dar ir laiškas nuo močiutės, amžinaatilsį. Skaitant tokius laiškus jausmas yra tiesiog NEAPSAKOMAS. Ir juokas, ir ašaros... Ir tas keistas virpuliukas širdy, kad iš tiesų tu neri į pasaulį, kurio tu sąmoningai neprisimeni, tačiau kuris vis dėlto paliko didelę įtaką tau – juk aprašytas pirmasis susipažinimas su pasauliu!
Dabar aš suprantu, kodėl yra svarbu rašyti laišką savo kūdikiui. Kuomet dar esi gimdymo namuose. Kuomet dar šviežūs pirmo susitikimo įspūdžiai. Džiaugiuosi, kad laukdamasi Justo tokią idėją perskaičiau L.Kiškūnės ir R.Pociūtės knygoje „Gimdymas ir gimimas“ – tiek Justas, tiek Julius tokius laiškus tikrai gaus. Tačiau tikrai negalvojau, kad gausiu ir aš.
Tik gavus šiuos laiškus, kaip visada puoliau skambinti Laimai. Pasigirti. Pasidžiaugti. Laima klausė, klausė ir tarė: „Įtariu, kad kai aš gimiau, tai mama tokių laiškų nebeturėjo kantrybės kaupti...“. Žinojau, kad jeigu tik laiškai buvo, tai mama juos tikrai kaupė, bet nebuvau tikra, ar Laimos (ji dešimčia metų jaunesnė) laikais vis dar buvo tokia pati sistema gimdymo namuose, todėl nežinojau, ką jai atsakyti. Tačiau jau už kelių dienų sužinojom atsakymą. Skambina man Laima ir baisiausiai juokdamasi sako: „Tu žinai, man mama perdavė ne tik laiškus nuo tečio, bet ir nuo tavęs, Inetos ir Audriaus!”. Ar galit įsivaizduot tokį dalyką? Visi vaikai – man 10, Inetai 7 ir Audriui 4 metai – rašėm sveikinimus mamai į gimdymo namus. Aš pati tikrai tokio dalyko nepamenu, tačiau juodu ant baltu matosi, kad tikrai tokį laišką rašiau. Ką ten rašiau – aš tiesiog skundžiau mamai, kad kol ji guli ligoninėj, Audrius su Ineta visiškai neklauso tečio: tik dūksta ir laksto iki dešimtos. Ir net „Labanaktuko“ nežiūri. Ir dar jiems maža!
Taip... dovanos iš praeities tikrai yra ypatingos. Jų nereikia nei gražiai pakuoti, nebūtina jų ilgai ir pristatinėti. Jos tiesiog TOBULOS. Tačiau dabar pradedu abejoti, ar verta dovanoti Pauliui albumą dabar – kaži, gal verta palaukti, kol suaugs? Bet neiškęsiu… Ai žodžiu, dilema.
Tiesa, laiškai nebuvo vienintelė dovana, kurią tą dieną gavau iš mamos. Turbūt ji nusprendė pilnai atsiskaityti su visais vaikais, nes dar tą dieną gavau auksinę monetą, kuri priklausė dar mano seneliui ir kuri teko mamai kaip dalis jos palikimo bei senų nuotraukų pluoštelį, kurį man, kaip palikimą, paliko mano močiutė. Tarp kitko, tarp šių fotografijų buvo viena, iš kurios vėliau išsirutuliojo įvykiai, labiau primenantys stebuklą, tačiau jie verti jau atskiro įrašo, todėl apie tai kitą kartą.