ketvirtadienis, lapkričio 26, 2009

Metrikas Justui

Pagaliau pagaliau įrėminau metriką Justui, kurį siuvinėjau jo gimimo proga. Taip sakant, nepraėjo du metai, ir metriką jau įrėminau. Nepraeis ir dar du metai, ir jį kur nors pakabinsiu (aha, apie tai kada nors vėliau – turiu vieną tokį šedevrą, kurį siuvinėjau tam pačiam Justui kol dar laukiausi jo, ir kuris iki šiol dar plėvelėje guli – taip, kaip parsinešiau iš rėminimo centro).

Bet turbūt nieko nebūna be reikalo. Na, pavyzdžiui, kad ir šiuo atveju: išsitraukiau iš spintos siuvinį, išploviau ir jau pasiruošiau nešti rėminti. Bet... kažko labai jau įtartinas gimimo laikas man pasirodė. Išsiuvinėta buvo „19.45”. Atrodo, na kaip gali neprisiminti, kada gimė sūnus?! Ot, pasirodo, gali. Nežinau, kaip čia man taip gaunas, bet pastoviai turiu pagalvoti, kokiu metu gimė Justas: ar buvo be penkiolikos aštuonios, ar be penkiolikos devynios. Bet dabar turbūt jau visam laikui atsiminsiu, nes patikrinus dokumentus paaiškėjo, kad įtarimas pasitvirtino: išsiuvinėjau su klaida. Ir kvailiausia, kad šiuo atveju ne tik turėjau išardyti parašytus skaičius, bet ir perdaryti rodyklių poziciją pačiame laikroduke. Ir dar atkasti siūlus, kuriais siuvinėjau prieš du metus. Žodžiu, turėjau linksmo darbelio.

Tačiau kita vertus, manau, kad jeigu būčiau nešusi rėminti būtent tada, kada išsiuvinėjau, apie klaidą būčiau net nesusimąsčius. Nes po ilgo ilgo žiūrėjimo į vieną daiktą, tu tiesiog pradedi nebepastebėti detalių. Arba esmės. Kartą jau turėjau tokios patirties. Parsinešiau įrėmintą paveiksliuką su katinais (ai, patalpinsiu ir šitą paveiksliuką, nors čia visai ne į temą), kuriame virš katinų turėjo būti išsiuvinėta „Murkiantiems pasiekiama viskas“. Ineta atėjo ir sako: „Tu čia specialiai su klaida parašei „Murkantiems“, o ne „Murkiantiems“? Aha, tikrai specialiai. Kaip susinervinau! Puoliau ardyti, ir iš pradžių galvojau tą nelemtą „i“ tiesiog įsprausti kaip nors. Bet... žinojau, kad jeigu padarysiu bet kaip, tai paskui visą laiką mano žvilgsnis ir užklius už tos vietos. Todėl tiesiog išardžiau ir padariau taip, kaip ir turi būti.

antradienis, lapkričio 24, 2009

Juliukas jau moka stovėti ant rankos!

Šitą pranešimą talpinu tik todėl, kad... labai jau prašo Nerijus. Tiesą pasakius, jis mano blog‘o neskaito. Visiškai. Vis grasinasi, kad „Tuoj, tuoj – pažiūrėsiu, ką ten rašinėji!“, bet taip dar niekad ir neįlindo. Na, man kaip ir netrūksta. O kad jau prašo patalpinti pranešimą, tai taip ir darau – negi sunku?

O prašo todėl, kad labai nori užfiksuoti vieną datą: Juliukas be vienos dienos 4 mėnesiai (taigi, teoriškai, trijų mėnesių :) ) jau moka stovėti Nerijui ant rankos! Šitą triuką jis visada taikydavo Justui, kai tik Justukas būdavo ne nuotaikoj. Ir nuotaika stebuklingai vėl atsirasdavo.

O prasidėjo viskas nuo neramių vakarų pirmaisiais Justo gyvenimo mėnesiais, kuomet visą vakarą Nerijus jį pranešiodavo ant rankų, kad tik jis kaip nors nusiramintų. Ir kartą taip benešiodamas pastebėjo, kad Justukui labai patinka įsispirti kojytėmis į jo rankas. Po truputį, po truputį vis pratindamas, jis pamatė, kad Justas kuo puikiausiai gali stovėti pats. Ir, kas svarbiausia, kad jam tai patinka!

Taigi, nuo to laiko tai būdavo jo „vinis“. Ir Justo pramoga Nr.1 - užtekdavo jį taip pakelti, ir jis net žviegdavo iš pasitenkinimo.
Tačiau nuo to laiko, kai Justas pradėjo vaikščioti, mes visą laiką ginčijomės, kiek galėjo Justui būti mėnesių, kai jis taip atsistojo PIRMĄ kartą. Aš sakiau, kad „tikrai anksti“ (labai tikslus laiko apibūdinimas. Bet nieko negaliu padaryti – kai kalba pasisuka apie datas ir laikotarpius, aš galiu tik labai neapibrėžtai įvardinti: „labai seniai“, „neseniai“, „anksti“, „vėlai“). Vienintelis faktas, kurį žinojome užtikrintai (nes nuotraukose buvom užfiksavę): vasarą Justas jau praktiškai galėdavo „žongliruoti“ ant rankos. Bet vasarą jam jau buvo pusė metukų.

O dabar taip jau stovi Juliukas. Keturių mėnesių. Aišku, tik kelioms sekundėms. Bet nufotografuoti spėjom. Kad kitą kartą nereikėtų ginčytis ir spėlioti. Ir nors šitoje, pirmoje, nuotraukoje, jis nesišypso, dabar ant rankos jis jaučiasi kur kas užtikrinčiau. Stovi ir patenkintas žvalgosi į visus iš aukšto :).

penktadienis, lapkričio 20, 2009

Sukaupkim dovanėlių skurstančių šeimų vaikams!

Na, turbūt atėjo pats laikas sugriautį mitus apie Kalėdų senelį.
Visų pirma, gryna neteisybė yra tai, kad Kalėdų senelis gyvena Laplandijoje. Juk jeigu jis ištiesų gyventų Suomijoje, jam būtų tiesiog fiziškai neįmanoma MATYTI visų vaikų – gerai jie elgiasi, ar blogai. Taigi, čia gryniausia nesąmonė, kuria siekiama suklaidinti visus ir nuslėpti TIKRĄJĄ Kalėdų senelio buvimo vietą. O ją, dar ankstyvoje vaikystėje, man kuo puikiausiai „išryškino“ mama. Aš neprisimenu, ar tai buvo prieš Kalėdas, bet turėjo būti maždaug tuo laikotarpiu, nes aš dėl kažkokios priežasties jos neklausiau, ir man mama pasakė: „Elkis gerai, nes Kalėdų senelis neatneš dovanų“. Aš, aišku, iš karto suklusau, tačiau čia pat ir suabejojau, o kaip jau čia taip tas senelis mato, ką aš dabar darau. „Mato dar ir kaip“, - pasakė mama. „Nu bet kaip taip įmanoma?“ – nepasidaviau. Ir tada mama pakėlė mane ir prinešė prie lango: „Matai mėnulį? Jis seka mus ir dieną, ir naktį. Seka net tuomet, kai tu jo nematai ir net neįtari. Va čia ir gyvena Kalėdų senelis. Ir už tai mato, kada gerai elgiesi, o kada nelabai“. Nu dabar tai man viskas tikrai pasidarė aišku! Ir nuo to laiko, niekas manęs neįtikins, kad yra kitaip, ir kad Kalėdų senelis iš tiesų atkeliauja iš Laplandijos. Jis gyvena MĖNULYJE! Rimtai.

Iš tiesų, tikiu tuo dar ir todėl, kad man yra daug smagiau turėti Kalėdų senelį mėnulyje, nei kažkokioj neapibrėžtoj šaly tokioj kaip Laplandija. Negana to, kad naktį visada galima „pasilabinti“ su Kalėdų seneliu, dar ir laiškų seneliui rašymo ir išsiuntimo problema atkrenta: Paulius kiekvienais metais parašydavo laišką, ir tiesiog priklijuodavo jį prie lango. Ir rašydavo kuo didesnėm raidėm, kad seneliui nesunku būtų perskaityti (oi, gaila – neturiu skanerio. Patalpinčiau vieną tokių laiškučių).

Dar vienas mitas yra tai, kad kuo geriau elgsies per metus, tuo daugiau dovanų per Kalėdas gausi. Nėra jokio ryšio tarp to! O vat koreliacija tarp šeimos dydžio ir dovanų skaičiaus yra labai akivaizdi. Na, pavyzdžiui, kad ir mūsų šeima. Iš pradžių, kol buvau maža, iš ryto po eglute gaudavau vieną dovaną. Vėliau, jau paaugusi, aš pati pradėjau sutikti Kalėdų senelį, kuris prašydavo padėti dovanas nuo jo. Neužilgo, Kalėdų seneliui sutiko pagelbėti ir Ineta. Taigi, kažkaip tų dovanų po eglute pradėjo daugėti. Ir galima būdavo akivaizdžiai matyti, kad šias dovanas neša skirtingi Kalėdų seneliai. Nes įpakavimo popierius būdavo skirtingas. O labiausiai prisimenu tas Kalėdas, kuomet po eglute radau ne tik įvairiausių dovanėlių nuo tėvų ir Inetos Kalėdų senelių, bet ir mažutėles simpatiškai supakuotas dovanėles, ant kurių akivaizdžiai vaikiška rašysena buvo užrašyti palinkėjimai. Aš buvau šoke! Atsimenu, atsisukau tuomet į Laimą: „Laimut, ir tu jau sutikai Kalėdų senelį?!“. Gal dar ir dėl to taip nustebau, kad Audriui, kuris už Laimą keturiais metais vyresnis, Kalėdų senelis kelyje dar nebuvo pasimaišęs. Ir dar ilgai, oi ilgai, laukėm, kol pagaliau ir jam pasisekė jį sutikti.

Kartą (čia jau šiek tiek anksčiau) Paulius manęs paklausė, ar aš tikrai tikiu, kad Kalėdų senelis egzistuoja. Nei kiek neužtrukau su atsakymu. Todėl, kad labai gerai prisimenu vieną epizodą iš vaikystės: sėdėjom mes kambary trise – aš, Laima ir mama. Mama klausinėjo Laimos, ko ji šiais metais planuoja Kalėdų senelio prašyti. Dar Laimai neatsakius, aš išdrožiau visą tiradą apie tai, kad Kalėdų senelis neegzistuoja, kad visi mano klasiokai tą žino, kad čia mamos dovanas suruošia ir t.t. Mama, tarsi nekreipdama dėmesio į mane, toliau kalbėjo su Laima: „Matai, Inga netiki Kalėdų seneliu. Na, gaila, nes Kalėdų senelis dovanas neša tik tiems, kas tiki juo. Gaila, bet jeigu Inga ir toliau netikės, po eglute šiais metais ji jau nieko neras“. Ir aš tiksliai žinojau, kad taip ir bus, kaip mama pasakė! Iš jos balso pajutau, kad nejuokauja. Ir žinot... dar kartą pagalvojus, aš jau suabejojau, ar jau tikrai tie mano klasiokai yra tokie teisūs... Ir nuo to laiko nei sekundei nebeleidžiu sau tuo abejoti.

Jūs aišku, nepatikėsit, tačiau visą šitą tiradą apie Kalėdų senelius, dovanas ir tikėjimą aš surašiau tik todėl... kad norėjau pasakyti, kad šiais metais tiesiog be galo be krašto apsidžiaugiau, kai mane pakvietė dalyvauti Kalėdinėje akcijoje, skirtoje pagelbėti vaikams iš skurstančių šeimų. Taip, Kalėdos – ne tik dovanos, žaislai, stresas, karštligė, apsirijimas prie stalo ir t.t. Tačiau be dovanų Kalėdos (ir ypač vaikams) taip pat neįsivaizduojamos. Ir jeigu galima nors kiek prisidėti prie to, kad Kalėdų senelis apsilankytų ir šeimose, kurioms šiuo metu sekasi šiek tiek blogiau, kodėl gi to nepadarius?! Juo labiau, kad šiuo atveju, net piniginės praverti nereikia: užtenka kad kiekvienas lankytojas spragteltų ant banerio, esančio puslapio kairėje. Spragsėti galima nors ir kas valandą: už kiekvieną jūsų apsilankymą akcijos puslapyje kapsės centukai skurstančių šeimų vaikų dovanoms. Paprasta, ar ne tiesa?

Kalėdų senelis iš tiesų egzistuoja... kiekvieno mūsų širdyje!

pirmadienis, lapkričio 16, 2009

Karnavalinių kaukių dėžutė

Prie blog‘o paskutiniu metu prisėdu vis rečiau. Taip yra ir dėl to, kad Nerijus vėl komandiruotėj, o aš viena su vaikais. Ir dėl to, kad du mažiukai įsigudrino miegoti pasikeisdami t.y. vienas atsikelia, o kitas nueina miegoti, o tada susikeičia vietomis. Bet labiausiai dėl to, kad dabar TIEEEK daug visko vyksta: ruošiamės krikštynoms, atradus laisvą minutėlę vis „scrapbookinu“ prisiminimų albumą (įtariu, kad tikrai nebaigsiu iki vasario, bet stengiuosi), o ir Kalėdų metas jau artėja... Taigi, vienas projektukas veja kita – nėra kada net atsikvėpti.

Tačiau vat prieš kelias dienas parkeliavo iš Amerikos siunta su dar keliom gėrybėm (taip taip, kai jau išsiaiškinau, kaip ta sistema veikia, tai vis atrandu ir atrandu, ką čia dar gero parsisiuntus iš už jūrų marių). Šį kartą buvau užtaikius ant karnavalinių kaukių išpardavimo iš http://www.disneystore.com/, ir užsakiau Mikės Pūkuotuko aprangą (neklauskit, kam ji man reikalinga :) ), ir būtent ji dabar ir pasiekė mane. Taip jau išėjo, kad tuo metu, kai nekantraudama pamatyti draskiau kaukės įpakavimą, plepėjau telefonu su Gražinute. Kadangi kaukę užsakinėjau trijų metų vaikui (tikėdamasi ją užvilkti Justui kitais metais), o Gražinutės Saulutė neužilgo ir bus trijų metų vaikas, jos iš karto pasiteiravau, ar Saulutė nepageidautų būti Mike Pūkuotuku per Naujuosius Metus. Gražinutė, aišku, apie tai dar nebuvo pagalvojus, todėl tik juokais mestelėjo: „Įdėk į blog‘ą, pažiūrėsiu!“. Juokas juokais, tačiau Kalėdos jau ant nosies, darželiniai-mokykliniai karnavalai – taip pat, tad kodėl gi nepakalbėjus apie kaukes ir karnavalinius rūbus?

Nuo to meto, kai Paulius pradėjo lankyti darželį, Kalėdos man visada asocijuodavosi su kalėdinių kaukių stresu. Ir tikrai ne todėl, kad aš nemoku siūti (nors tas irgi tiesa), nes paprastai išsiverčiu ir be to. Ir tikrai ne todėl, kad nemėgčiau karnavalų – ooo, tiesiog dievinu kurti personažus. Tačiau esmė yra tame, kad paprastai apie faktą, jog reikia vaiką aprengti tam tikru veikėju, aš sužinodavau ryškiai per vėlai. Jeigu iš vis sužinodavau. Nes pavyzdžiui, vieną kartą buvo tokia situacija, kad nuvažiavome visi į Pauliaus koncertą Lietuvos Vaikų ir Jaunimo Centre. Prieš tai Pauliaus kelis kartus klausiau, kokia turi būti jo apranga, ir mane jis patikino, kad tikrai nei jokia neypatinga – tiesiog reikia pasipuošti. Nu ir ką jūs sau galvojat? Ateinam mes į koncertą, o ten visi vaikai – bitutėm ir drugeliais skraido. O maniškis tai tik šiaip gražiai pasipuošęs. Pamatė Paulius vaikus, persimainė, atsisuko į mane ir sako: „Oi, aš tikrai pamiršau – reikėjo bitute apsirengti...“. Lyg tai aš pati jau nebūčiau susiprotėjusi. Gerai, dar, kad ta jo apranga buvo geltona (t.y. kelnės ir geltonas golfas), tai tik suriškau jam dvi kaseles ant galvos ir pasakiau: „Va matai, jau tu ir bitute – skrisk į sceną!”.

Kitą kartą buvo taip, kad jau guldant Paulių miegoti jis man lyg tarp kitko pasakė: „Rytoj aš ežiuku turiu būti...“. Gavau mesti į šalį visus savo pasiruošimus egzaminui ir pusę nakties siuvau spygliukus ant kepurės...

Aišku, konkrečiai šiais dviem atvejais, buvo tiek Pauliaus, tiek mano kaltė, tačiau ir kitais atvejais, kuomet aš sužinodavau apie veikėją atseit laiku, tas likęs laikas kaukės ruošimui man būdavo ryškiai per trumpas (juk Kalėdos, reikalų šiuo laikotarpiu niekada netrūksta), kad galėčiau atsidėti šiam reikalui be streso. Už tai dabar galvoju, kad mažiukų vaikų karnavalams darželiuose ir mokyklose esu su kaupu pasiruošus – spintoje stovi atskira dėžė būtent šiam reikalui. Nuomos punkto gal dar negalėčiau atidaryti, tačiau sukurpti mini spektaklį – laisvai!

Šią dėžę aš paprastai prisimenu tik prieš Kalėdas, tačiau kiekvieną kartą pamačius, kiek ji džiaugsmo sukelia vaikams, pagalvoju, kad galėčiau ją išsitraukti ir dažniau. Ir vat dabar – užteko vieną kartą parodyti, kokios gėrybos suslėptos toje dėžėje Justui, ir dabar nebegaliu atsiginti – vis sugalvojęs eina prie spintos, rodo man į dėžę joje ir savo kalba bando pasakyti, kad nukelčiau. O tada prasideda pats smagumas: traukiam vieną kaukę po kitos, matuojamės ir rodom visokias grimasas. Dar kartais išsitraukiam mano dažus, piešiam ūsus, nosytes (aš jam, jis - man).

Taigi, kokių gi kaukių galima atrasti manojoje dėžutėje?
Pradedam knistis nuo pat apačios, t.y. nuo pačių mažutėliausių.
Pirmaisiais metais Paulius darželyje buvo Kiškiu. Man be galo pasisisekė, nes į Vilnių atvažiavo mano mamos draugė su savo broliene, kuri be kita ko, buvo mano darbų mokytoja. Ji jau buvo girdėjusi, kad mano sūnus turi būti kiškiu, o aš stresuoju, nes nemoku kepurės pasiūti, tad mano dideliam džiaugsmui, pasiuvo ne tik kepurytę, bet ir kelnytes su liemene. Turiu pasakyt, kad šis kiškutis nuo to meto, kai apsigyveno pas mus, atšoko jau ne vieno vaiko Naujametinėje šventeje.
Kiti metai – nykštukų metai. Čia irgi labai pasisekė, nes kaip tik prieš Kalėdas viešėjau pas tėvus, ir įkalbėjau mamą pasiūti nykštuko apsiaustėlį ir kelnytes (o ji tai tikrai labai dailiai siūti moka). Oi, kiek jau šita apranga Kalėdų senelių matė... Juk visiems mažiems berniukams tenka būti nykštukais, tai ir keliauja šitas mažas nykštukas tai pas vieną, tai pas kitą draugę kiekvienais metais.
Ežiukas – čia iš tikrųjų buvo ne Kalėdinei, o Rudenėlio šventei. Dabar papasakosiu, kaip aš siuvau šią kepurę, nes aš nors siūti nemoku, fantazijos tai tikrai nestokoju. Žodžiu, kai Paulius naktį man pasakė, kad jis turi būti ežiuku, iš karto atmečiau tą idėją, kad galėčiau pasiūti kepurę. Todėl tiesiog nuėjau, paėmiau vieną iš Pauliaus kepurių (kuri ganėtinai gerai buvo prigludusi prie galvos), ir apsiuvau ją juodu audeklu. O tada iš kartono prisikarpiau tokių tūtelių, kiekvieną ją atskirai apsiūdavau juodu audeklu, ir siuvau spygliuką prie kepurės – nieko įmantraus. Dar turėjau prisirinkusi rudeninių lapų, tai ir juos tarp spygliukų sukaišiojau. Lapais papuošiau ir juodą apsiaustą (buvo likęs nuo koncerto, kuriame Paulius turėjo vaidinti Pingviną), tik ant apsiausto spygliukų jau nesiuvau - tiek kantrybės nebeturėjau. Aš planavau, kad po šventės spygliukus nuardysiu, ir kepurę vėl atlaisvinsiu, tačiau tie spygliukai tiek man surijo laiko, kad paskui niekaip ranka nekilo juos ardyti. Taip ir liko Pauliaus viena geriausių to meto kepurių „palaidota“ ir pasmerkta visą gyvenimą būti su spygliukais.
Peliukas – šį kostiumą Paulius vilkėjo būdamas berods antrokas. Ir tai vienintelė kaukė, kurią bandžiau siūti ne rankomis, o siuvimo mašina. Sakau „bandžiau“, nes vos įpusėjusi sulaužiau adatą, ir tada jau viską baigiau kaip įprastai – rankomis. Tačiau Peliukas tikrai įmantrus – turi ne tik apykaklę, bet ir tokius rankogaliukus iš kailio, apsiaustą, kelnytes, kepurytę... žodžiu, jau toks komplektas labai geras. O geras todėl, kad jo idėją pasivogiau iš kaukių salono. Nuėjau ten su mintim, kad gal jie turėtų peliukų. Ir jie turėjo! Tikrai nerealių. Tačiau kaina... Paskaičiavau, kad tas mokyklinis karnavalas (kaukė+vaišės+kalėdų senelis+dovanos) man kainuotų bemaž tiek, kiek vestuvių balius. Ir pagailėjau. Todėl tik pasižiūrėjau, kaip maždaug tie peliukai atrodo, ir grįžau darbuotis. Tačiau Paulius kaip didžiavosi manimi! Vos nuėjęs į mokyklą, jis iš karto mokytojai pasigyrė: „O man kaukę tai mamytė pasiuvo. Pati!” Dar galima greitai pavirsti: Katyte, Hariu Poteriu (tiesa, turiu tik apsiaustą, kuris liko nuo ežiuko, ir kaklaraištį, nes akinius Paulius pametė), Baltąja Meška, kuo nors, kas yra Rudas arba Geltonas (vienais metais Paulius vaidino Geltoną spalvą, o rudi rūbai berods turėtų priklausyti piratui, bet su jais galima bet ką vaidinti). O va dabar dar turėsiu Mikę Pūkuotuką. Nes jis „ant išpardavimo“ buvo.

Taigi, Gražinute, jeigu tavo Saulutė norėtų patapti storašikniuku meškiuku, duok žinoti. Matai, koks Justas laimingas, šią kaukę užsidėjęs?! :)

penktadienis, lapkričio 06, 2009

Audrey Penn pamokančios knygos vaikams

Pirmą kartą gyvenime siunčiausi prekes iš užsienio, kurias užsisakiau internetu. Tokį net savotišką „tyrimą“ atlikau: siunčiausi iš amerikietiškosios ir britiškosios „Amazon‘ių“, nes labai jau norėjau pasižiūrėti, kurios siuntimas į LT kainuoja pigiau (tarp kitko, konkrečiai mano atveju, paaiškėjo, kad pigiau siųstis iš JAV – buvau labai tuo nustebusi).

Buvau užsisakiusi knygas. Tiesą pasakius, norėjau atsiųsti tik vieną knygą, kurią savo blog‘e buvo rekomendavusi Austėja, tačiau negi būčiau stengusis perkąsti visą užsakinėjimo internetu procesą dėl vienos knygos? Prie progos prigriebiau ir dar keletą tos pačios autorės knygų.

Ir jos man taip visos buvo į temą! Žodžiu, jeigu trumpai, visose knygose karaliauja tas pats pagrindinis veikėjas - mažas meškėnas,. Pirmojoje knygelėje „The kissing hand“ jis ruošiasi pradėti lankyti darželį, ir labai dėl to nerimauja. Antroje „A kiss goodbye“ knygutėje meškėnas labai pyksta, nes tėvai nusprendė išsikraustyti, ir jis turi palikti visus savo draugus bei įprastas žaidimų vietas ir keltis su visa šeima į naują vietą. Na o trečioje „A pocket full of kisses“ meškėnas yra pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik mama sugrąžintų brolį atgal iš kur paėmė. Taigi, trys stresinės situacijos, su kuriomis meškutis privalo susidoroti. Ir tai jam, su supratingos mamos pagalba, kuo puikiausiai pavyksta! Nerealiai gražios knygelės, kurios man taip labai patiko, kad planuoju dar jų užsisakyti – tai yra puiki dovana tiems tėveliams, kurių vaikų laukia panašūs gyvenimo iššūkiai.

Na o kadangi pradėjau čia kalbėti apie knygas, noriu užfiksuoti vieną datą ir faktą (čia labiau sau noriu pažymėti, nes labai aš jau painiojuosi laikotarpiuose: KAS buvo atsimenu, o vat KADA – niekaip): Justui vakarais jau sekame pasakas!

Tai yra, su knygelėmis mes draugaujame jau labai labai seniai – nuo pat tada, kuomet Justukas pradėjo sėdėti ir valgyti papildomą maistą. Kadangi vaikas jis buvo tikrai ne iš valgiųjų, sutikdavo prasižioti tik tuomet, kai išsidėliodavom aplink visą krūvą knygų ir vieną po kitos jas „skaitydavom“. Iš pradžių tas mūsų skaitymas apsiribodavo tik paveiksliukų komentavimu ir trumpų istorijų kūrimu (vientisa istorija niekaip negalėdavo gautis, nes skaitydavom taip, kaip mums išeidavo: tai nuo knygelės pradžios, tai nuo galo, tai nuo vidurio...). Vėliau vieną istoriją – apie vilką ir tris paršiukus - man vis tik pavyko papasakoti taip, kaip ji ir turi būti papasakota.
O sekti pasakas prieš miegą pradėjau tik dabar. Pradėjau vėlgi nuo tos pačios paršiukų pasakos, kad Justukas suprastų, apie ką čia kalba. Tikriausiai dėl tų visų pašalinių garsų (kaip vilkas pučia namelį, beldžiasi paršiukams į duris, kaip paršiukai krato galvytę „ne ne ne, neįsileisim) šita pasakėlė mums labai patinka. Jau po kelių tokių vakarų man pasidarė labai smagu eiti migdyti Justą: vos tik atsiguldavom į lovą, Justas iš karto pradėdavo kriuksėti. Jeigu aš nereaguodavau, pradėdavo pūsti orą (atseit, vilkas namelį pučia) – žodžiu darydavo viską, kad tik aš suprasčiau, jog atėjo laikas pasakai apie paršiukus.

O vat užvakar sugalvojau, kad jau reiktų išbandyti ir naują pasaką – iki šiol dar negirdėtą. Pasirinkau mano mėgiamą Auksaplaukę su jos trim meškinais. Vėlgi, dėl to, kad ją galima ypatingai vaizdingai papasakoti, nes ten ir meškiuko kėdutė lūžta, ir meškiukas verkia, nes mergytė jo visą košytę suvalgė, ir mergytė užmiega mažoje lovytėje... Žodžiu, labai tokia gyvenimiška istorija. Ir ką jūs sau pasakysit? Kitą dieną, kai jau ruošėm Justą miegui (t.y. vilkom jam pižamą), aš jo tarp kitko paklausiau: „Ar norėsi pasakos apie meškinus?“, ir buvau baisiausiai nustebus, kad mums atsigulus Justas ne kriuksėjo kaip paprastai, o rankutėm tarsi letenom tepeno sau per pilvuką ir sakė „Šlep šlep“ (pas mus taip meškinai vaikšto :) ). O kuomet sekdama priartėjau prie vietos, kur mergaitė renkasi lovytę, rodė į savo lovytę (nes aš pirmą kartą sekdama minėjau, kad meškiuko lovytė buvo tokia kaip jo) .Taigi, eilinį kartą įsitikinu, kad tai, jog sakoma, kad vaikai yra žymiai protingesni nei gali atrodyti sprendžiant vien pagal jų ūgį, yra visiška teisybė. Atrodo, ir žinau tai, ir vaikus auklėju pagal šį principą... Bet vis tiek kažkaip eilinį kartą nustebu tuo vėl ir vėl įsitikindama. Nu bet ir nenustebk, kad geras: mažas žmogutis vos kelis pačius paprasčiausius žodžius dar teištaria, o vat klausytis gali ilgiausių istorijų! Ir ne tik klausosi, bet ir atsimena jas kuo puikiausiai!
Tiesa... Dar vienas įdomus faktas: taip jau sutapo, kad būtent tuo metu, kai Justui pradėjau sekti pasakas, Pauliukas pareiškė, kad jam vakarinių skaitymų nebereikia. Nu va - o visi sakė, kad turbūt seksiu jam iki universiteto! :). Šiaip... keistas jausmas. Tarsi pirmasis ženklas, kad vaikas jau suaugo.