trečiadienis, balandžio 22, 2009

Saldžiarūgščiai vištienos gabaliukai su morkomis

Sulyg kiekviena diena jaučiu, kaip sunkiau ir sunkiau darosi išvesti Justuką į lauką: aš jau vos pilvą panešu, ką jau bekalbėti, kad dar ir Justuką turiu tempti! Šiaip, viskas būtų dar normaliai tame lauke: pradėjome dabar eiti į smėlio dėžę, kurioje kapstosi ir daugiau vaikų, kiekvienas su savais žaislais, tad kaip ir būtų visai viskas paprasta ir linksma. Tačiau bėda ta, kad ramiai pasėdėti šalia smėlio dėžės aš vis tiek negaliu: kur buvęs, kur nebuvęs Justukas suktai nusišypso man, apsisuka ir dumia nuo smėlio dėžės kiek tik jo trumpos kojytės leidžia. O aš su savo didžiuliu pilvu lapatai lapatai bandau jį pagauti. Nu linksmumo tai jokio tame nėra...
Galvojat, prie ko čia ta saldžiarūgštė vištiena? Ogi tuoj prieisim prie to.
Šiandien namie valgyti buvo sočiai: šaldytuve gulėjo dar iš vakaro Neriaus kepta žuvis, ant stalo stovėjo šaltibarščiai su bulvėmis, o kur dar visokis kitoks gėris, kurį irgi kuo puikiausiai galima valgyti... Žodžiu, kadangi mirti iš bado tikrai negrėsė, aš buvau visiškai tvirtai nusprendusi, kad nieko šiandien negaminsiu. Tačiau vos tik pamačiau prie mūsų (o mes su Justuku ir buvome prie jau aukščiau minėtos smėlio dėžės) ateinantį Paulių, iškart persigalvojau, ir pasišoviau jam padaryti saldžiarūgštę vištieną, jeigu tik jis pažais su Justuku, kol aš nueisiu iki parduotuvės (na, čia tik tos, kurios augina vaikus namie, gali suprasti, kokia palaima yra kartais išeiti į parduotuvę PAČIAI SAU VIENAI). Turėjau ką nors pažadėti, nes Paulius nei žuvies, nei šaltibarščių (nei dar krūvos patiekalų, bet tiek tikrai nesiplėsim) nevalgo.
Taigi, Pauliukas liko su Justuku, o aš (jau vėliau, kai grįžom) kibau į darbą. Kadangi rezultatas man visai patiko, dalinuosi receptu:
Reikės:
- 350g vištienos filė
- kukurūzų krakmolo
- vieno kiaušinio baltymo
- 1 v. š. vandens
- druskos, pipirų
- 2 šaukštų cukraus
- ½ škšt cinamono
- 1 šaukštelio imbiero miltelių
- 1 česnako
- 2 sutarkuotų morkų
- multivitaminų sulčių
- 2 v.š. ryžių acto
- 3 v. š sojos padažo
- aliejaus (kepimui)

Vištieną supjaustom gabaliukais, pabarstom druska ir pipirais. Išplakam kiaušinio baltymą, įpilam šaukštą vandens ir dedam kukurūzų krakmolą (aš dėjau, kad masė būtų tokia tąsi.) Į šią košę dedam vištienos gabaliukus ir gerai išmaišom.
Dabar į keptuvę pilam aliejų, ir gerai jį įkaitinam. Sudedam vištienos gabaliukus ir juos pakepinam (greitai jie iškepa, gal kokios 4 minutės ir viskas). Ištraukiam gabaliukus, ir sudedam ant popierinio rankšluosčio, kad sugertų riebalus.
Tuomet darom padažą. Aš viską ruošiau toje pačioje keptuvėje. Kadangi man aliejaus pasirodė per daug, dalį aš jo pašalinau (tačiau vėliau, sudėjus morkas, pasigailėjau ir vėl dapyliau).
Supjaustom smulkiai česnaką, ir pačirškinam, kol suminkštės ant aliejaus. Dedam tarkuotas morkas, ir jas taip pat pakepam. Na, ir kraunam visus prieskonius: cinamoną, imbierą, cukrų, actą, sojos padažą... Kad nebūtų padažas toks jau visai tirštas, pilam sulčių (aš neturėjau multivitaminų sulčių, tad pyliau tokias, kokias turėjau).
Po truputį (kad nepadauginti) dedam kukurūzų krakmolo, kad sutirštėtų.
Kai jau turime tokį padažą, kuris mums patinka, atgal sudedam vištienos gabaliukus, viską sumaišom, pašildom ir – viskas, galima sėsti prie stalo! Mes valgėm su virtom bulvėm, bet turbūt šis patiekalas (juk a la kinietiškas, kaip ne kaip) geriausiai tinka su ryžiais, tik kad mano Paulius ryžių nevalgo (ir ką tokiems vaikams gaminti, a?)

O dabar pabaigai – perliukas: komentaras svarbiausio žmogaus, dėl kurio ir buvo gaminamas šis tikrai paprastas, bet skanus patiekalas t.y. Pauliaus: “Būtų visai nieko, jei ne tos morkos. Ir jeigu vištiena būtų kaip tikra saldžiarūgštė, o ne tokia keista…”. Na, tipo, suprask: jeigu viskas būtų kitaip, tai gal man ir patiktų…
Bet šį kartą, skirtingai nei kitais milijonais kartų kuomet jis mano pastangas įvertina kaip nors panašiai, aš visiškai nesukau galvos: mačiau, kokiu tempu jis ištuštino savo porciją, o tai tikrai šį tą reiškia. Taigi, gaminsiu tai ir ateityje :). Tikrai gaminsiu, nes ir Nerijus šveitė vieną porciją po kitos, ir Justas kur buvęs, kur nebuvęs taikėsi lėkštėje prasisukti...
Aišku, kad receptą ne pati sugalvojau- jau turbūt minėjau, kad virtuvėje menu nelabai linkusi užsiminėti. Receptą radau internete, tačiau dabar niekaip negaliu rasti originalios nuorodos...

šeštadienis, balandžio 18, 2009

Velykinis Justuko megztukas

Na va, Justukas jau gali puoštis nauju, mamos megztu, megztuku. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, megztukas turi ir rankoves, ir kapišoną. Mat man labai dažnai taip būna: sugalvoju, kad pvz. megsiu megztuką. Normalų megztuką, plius dažniausiai planuoju, kad jis turės kapišoną, nes man labai gražu megztiniai su kapišonais. Pradedu megzti, ir, aišku, man labai greitai atsibosta. Tuomet nori nenori į galvą ima lįsti mintys, tokios kaip „O gal geriau megzti liemenę su kapišonu, juk irgi gražu? Ir daug greičiau baigčiau... Ir tikrai siūlų užteks... (Nors jų visada turiu sočiai)“. Ir po neilgos kovos su savim dažniausiai nusprendžiu, kad iš vis buvo kvaila pradėti megzti megztuką, kai liemenė yra šimtą kartų reikalingesnė ir praktiškesnė. Ir būtų gal ir nieko, jeigu tuo viskas ir pasibaigtų: iš tiesų, liemenė su kapišonu IRGI yra gražu. Tik bėda tame, kad tuo man derybos su savim paprastai dar nesibaigia. Vėliau aš jau pradedu mąstyti „O kam tas kapišonas, juk ar taip, ar taip, jo niekad niekas neužsimaukšlina? Be to, liemenė bus nešiojama namie, tad kapišonas čia iš vis ne į temą...“. Ir baigiasi tuo, kad numezgu paprasčiausią liemenę.
Tačiau šį kartą viskas baigėsi kitaip (nors kova tikrai vyko!). Aišku, čia aš dar turėčiau paminėti faktą, kad pagal pradinį planą aš turėjau megzti (ir siūlų tiek prisipirkau!!!) kostiumėlį: megztuką ir kelnytes, tačiau gal tiek nesiplėsiu...
Megztuką spėjau numegzti iki Velykų ir tuo labai didžiavausi, nes planavau spėti tik iki išvykimo į Turkiją. Plius, pirmą kartą gyvenime piešinį ne siuvinėjau, o išmezgiau, tai man čia irgi didelis iššūkis buvo – nors piešinukus parinkau tikrai jau pačius paprasčiausius, dabar įsitikinau, kad antrą kartą vargu bau ar norėčiau dar taip su siūlų kamuoliukais terliotis...
Idėją paėmiau iš SM, tik ten megztukas buvo skirtas mergaitei, o ne berniukui. Na, aš pagalvojau, kad spalvos yra pakankamai neutralios, ir kadangi jau man bloga nuo visų mėlynų/žalių spalvų, nusprendžiau, kad mano berniukas labai gražiai atrodys būtent su tokiu megztuku.

Keptas obuolių desertas

Super patiekaliukas!
Pas mus paprastai būna daug obuolių. Aišku, ne ištisus metus, bet didžiąją jų dalį, nes obuolius laikome rūsiuose, tad galime ilgai mėgautis namų sąlygomis (t.y. be jokių E) išaugintais obuoliais. Ir kartais jau net būna problema sugalvoti, kaip juos sudoroti, nes galų gale ateina toks metas, kai į obuolių pyragus visi net pažiūrėti nebegali.
Paskutiniu metu pradėjau obuolius tašyti pagal labai simple receptuką: ištirpinu keptuvėje sviestą, ten šliūkšteliu cukraus (ai, pagal situaciją, bet šiaip nepagailiu jo), ir į visą šitą sirupą sudedu skiltelėmis pjaustytus obuolius ir pakepu šiek tiek. Tiesa, jeigu turiu kitų vaisių (pvz. bananų), tai įpjaustau ir juos. Ten, iš kur nusižiūrėjau šitą receptą, tai vadinosi Karameliniai vaisiai, tačiau bent jau pas mane karamelė nesigauna.
Desertas gaunasi labai saldus ir lengvas, tačiau tiems, kas skaičiuoja kalorijas rekomenduočiau geriau galvoti, kad valgo keptus obuolius, bei pamiršti tą sviesto/cukraus derinį, kuriuo tie obuoliai būna persisunkę...

trečiadienis, balandžio 15, 2009

šv. Velykos 2009

Štai ir praėjo pirmosios mūsų šeimyninės Velykos. Šventė buvo visiškai paprasta (be jokių “pribombasų”), tačiau labai šilta ir jauki. Subalansuota bet kokiai mažai šeimynėlei, kol kas tik ieškančiai savų šeimos tradicijų.
Na, o kad kitais metais žinočiau, kur tobulėti, būtų neblogai apžvelgti, kaip gi viskas praėjo, ir ką vis dėlto daryčiau kitaip.
Visų pirma, namų dekoracijos. Praktiškai, visiškas fiasko šiais metais. Na, per vėlai susigrizbau, nėr ką ir kalbėt. Kita vertus, Velykinės dekoracijos man vertingos tik tiek, kiek jos vertingos leidžiant laiką su vaikais. Kadangi šiais metais vienas vaikas dar buvo per mažas užsiimti rankdarbiais, o kitas pareiškė, kad jau yra per didelis, gal nieko labai daug ir nepraradom... Tačiau kitais metais pažadu šioje srityje patobulėti: jau planuoju kad kitais metais reikės kiaušinių lukštus ne tik popieriaus skiauterėm ar dažais pagražinti, bet ir dekupažo techniką pritaikyti (susitarėm su Pauliuku dar šiemet išbandyti, kaip tą reiktų daryti praktiškai). Taip pat, reikės žolytės užsiželdinti... Ir vištyčių prinerti...
Na, bet ir šiemet kai ką vis dėl to padarėme. Jau anksčiau buvau rašiusi, kad nuspalvinome net keturis (!!!) kiaušinių lukštus, kuriuos aš pakabinau ant berželių šakelių. Aišku, kad ne pačių prisirinktų šakelių – čia tau jau vėlavau kaip turi būti, tad buvau labai laiminga, kai dieną prieš Velykas gėlių parduotuvėje išvydau gražių išsiskleidusių berželių šakelių.

Margučiai. Vėlgi neapsiėjom be bajerių. Namie turėjau šešis kiaušinius baltu lukštu, kuriuos „taupiau“ margučių dažymui. Tačiau, aišku, turėjo taip atsitikti, kad juos visus kaip niekur nieko įmušau į tortą, o supratau tai tik vėlai vakare, kai jau pagaliau prisiruošiau marginti kiaušinius. Apvažiavau tris parduotuves, tačiau tik visiškas naivuolis galėjo tikėtis Velykų išvakarėse rasti parduotuvėse kiaušinių baltu lukštu. Iš vis, vėliau džiaugiausi jau bet kokius kiaušinius gavusi...
Tačiau visai gerai tiko ir tie rudu lukštu. Abu su Justuku dieną buvome pririnkę įvairiausių žolyčių (ai, skynėme tas, kurios aplink smėlio dėžę auga...), tad dažėme kiaušinius su žolelėmis ir svogūnų lukštais. Bent jau man tai gražu. O kitais metais, jeigu tik Justukas jau bus pakankamai tam pribrendęs, reikės išbandyti ir vašką.
Spėjau, spėjau, spėjau – numegzti Justukui velykinį megztuką!!! Tiesa… užtrauktuką arba sagas tai pamiršau įsigyti, tad teko gelbėtis “žiogeliais”, tačiau tai nuotaikos man nei kiek nesugadino: Justukas Velykų dieną pasipuošė nauju, ryškiu megztuku su kiškučiais priekyje ir boružėle iš nugaros. Ir skirtingai nei baiminausi, megztukas visai neatrodo panašus į mergaitišką.

Šventinis stalas nebuvo labai gausus, tačiau visko užteko sočiai, ir visi buvome patenkinti ir laimingi. O štai koks tas mūsų meniu buvo:
- Margučiai – čia tai jau buvo startas, be jokios abejonės;
- Silkė pataluose – firminės Neručio salotos. Tiesiog superinis patiekalas, kuris bematant sudorojamas (įdėsiu kada receptą);
- Balta mišrainė – o kaip be jos?!
- Keptos vištos kulšelės;
- Keletas rūšių vyniotinių (pirktinių, ir tuo džiaugiausi);
- Netikras zuikis iš kalakutienos – čia jau buvo karštas mūsų patiekalas;
- Tortas. Iš tikrųjų, kepiau net du – vieną Velykoms, kitą – tėčio gimtadieniui.

Viskas. Nieko ypatinga, ir vis tik, mums tikrai buvo gana.

Dienos pramogos. Iš ryto užvalgę bei pakeliui prigriebę Inetą su Paulyte, iškeliavome į bažnyčią. Tikslo atsėdėti mišias neturėjome – ėjome tiesiog pasibūti, uždegti žvakutę ir pajusti šventės dvasią. Tam pasirinkome šv. Kazimiero bažnyčią prie Rotušės. Šiek tiek pabuvę bažnyčioje nuvažiavome prie Belmonto krioklių, vėliau patraukėme į mišką, nes jau seniai zyziau Neriaus, kad vežtų skinti žibučių. Vaikai žibuokliavo, mes spragsėjome fotoaparatais ir tiesiog džiaugėmės šilta diena. Prisibuvę ir iki kaklo purvini vėl grįžome į miestą – šį kartą, į Katedros aikštę. Kol vaikai žaidė su kamuoliuku, mes išklausėme mišias (labai gerai girdėjosi ir lauke).

Va tokios vat buvo mūsų Velykos. Žinau, kad tikrai nieko ypatinga, ir vis tik, man tikrai patiko.

šeštadienis, balandžio 11, 2009

Sultingi blynai

Gimimo dienos proga gavau širdukinę vaflinę (na žinote, tokią, kur galima tiek vaflius, tiek blynus kepti). Ir vat – nepraėjo nei mėnuo, ir ją išbandžiau! Na, tiesą pasakius, sunkiai man einasi su visokiom naujovėm… Ilgai ruošiuosi, kol prisiruošiu, ką nors naujo išbandyti. Tačiau pamačius, kad ištiesų pats procesas blynų kepimo tikrai nesudėtingas, nusprendžiau širdukinę dovaną traukti iš lentynos daug dažniau. Tiesa, kalbant apie proceso nesudėtingumą turiu omeny tik pačios vaflinės naudojimą – blynų receptas, kurį pateiksiu žemiau, tikrai nėra vienas iš paprasčiausių. Na, tiksliau pasakius, sudėtingumo lygis gal ir nėra didelis (nu jeigu jau aš susidorojau, tai ir kiekvienas gali, čia tai faktas), tačiau jau vargelio kiek... Tai baltymus atskyrinėk, tai kažką atskirai išsuk, išplak, užsiplipyk... O indų indelių paskui plauti kiek... Aš labiau pratus blynus kepti pagal principą šept/lept tešla padaryta ir blynai iškepti. Bet rezultatas, turiu pasakyti, tikrai buvo vertas viso to: ir Pauliukas vieną po kito blyną kapojo, ir Justukas. Valgėm tik trise (jeigu Justuką laikyti už pilną asmenį), tačiau blynų tik tik užteko, tad jeigu kieno šeimyna didesnė, turėkit omeny šį faktą.
Kadangi kaip visada kepiau blynus tikrai ne pagal savo fantaziją, žemiau pateikiu receptą, kurį radau internete. Tiesa, į originalų receptą dar turėjo dėtis obuoliai, tačiau kadangi Pauliukas nemėgėjas patiekaluose rasti keptų vaisių, šito gėrio man teko atsisakyti.
Reikės:
- 100 g. sviesto
- 2 v.š. cukraus
- šlakelio citrinų sulčių
- 1/2 pak. vanilinio cukraus
- 2 kiaušinių
- 6 v.š. miltų
- 75 ml. vaisinės arbatos
- žiupsnelis druskos
- cukraus pudros apibarstymui

Kambario temperatūros sviestą išsukti su cukrumi, citrinų sultimis, vaniliniu cukrumi. Atskirti kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius sudėti į išsuktą masę ir plakti kol ji taps puri. Įmaišyti miltus. Supilti vaisinę arbatą ar sultis ir palikti kelias minutes pastovėti, kol išbrinks. Sutarkuotus obuolius sudėti į tešlą. Pabaigoje įmaišyti iki standžių putų su druska išplaktus baltymus. Iškeptus vaflius apibarstyti cukraus pudra. Valgyti šiltus su grietinėle ar ledais.

Varškės spurgos snieguolės

Kai noriu maisto gaminimą paversti bendra veikla su vaikais, kepu picą arba spurgas. Vakar buvo ta diena, kai po ilgo laiko vėl išsitraukiau savo „Spurgų snieguolių“ receptą, kurį kepu dar nuo mokyklos laikų (kolekcionuodavau "Paragaukime" knygeles, ir šis receptas yra būtent iš ten). Kaip visada, kepam kartu su Pauliuku: aš volioju spurgų rutuliukus ir metu jas į aliejų, o Pauliukas jau ištrauktas jas apibarsto cukraus pudra. Žodžiu, čia mūsų komanda veikia nepriekaištingai.
Nepriekaištingai, kaip visada, pavyko ir pačios spurgos. Nors negalėčiau sakyti, kad sutaršėme jas per vieną vakarą, bet neįveikėme tai tik dėl to, kad dariau iš didesnės porcijos nei reikalauja receptas.
Taigi, jei ką domina minkštučių/skanučių spurgų receptas, jis yra toks:

- 2 stiklinės miltų
- ½ kg varškės
- 3 kiaušiniai
- 2-3 šaukštai cukraus
- 2 šaukšteliai kepimo miltelių
- Kvapniosios esencijos
- Žiupsnelis druskos
- Riebalų kepimui

Varškę permalti mėsmalę. Sudėti visus kitus produktus ir užminkyti tešlą. Šlapiom rankom suformuoti spurgas. Sėti į karštus riebalus ir virti iš abiejų pusių, kol pagels. Ištraukti ant popieriaus, kad nuvarvėtų riebalai, pabarstyti cukraus pudra.

penktadienis, balandžio 10, 2009

Ruošiamės šv. Velykoms



Labai mėgstu ruoštis šventėms. Arba, tiksliau pasakius, labai įsivaizduoju, kad mėgstu. Nes visada planų turiu laaabai laaabai didelių apie tai, ką darysiu KITAIS metais, bet kai tie KITI metai ateina, kaip visada prisimenu apie tuos planus labai smarkiai vėluodama. Ir, aišku, aš nesakau, kad nuo to ruošimosi šventėms džiaugsmas yra menkesnis, tiesiog, galvoju, kad jeigu nors kartą pradėčiau tai daryti laiku, įtampos būtų daug mažiau. O ir laiko pasidžiaugti būtų daug daugiau...
Taigi, Velykos. Kad būtų visai smagu kažkaip joms pasiruošti sugalvojau tik prieš savaitę. Puoliau naršyti po mamų forumus, ir greitai greitai prisirinkau milijoną idėjų, kaip galėčiau Velykas paversti jaukia šeimos švente (mes nusprendėme, kad niekur nevažiuosime, ir švęsime namie): priželdinsiu kviečių, kurie papuoš stalą; nunersiu mažytes vištytes, kurios apglėbs margučius, išpūsiu kiaušinių kevalus, ir kartu su vaikais prigaminsime iš jų daug kiškučių/viščiukų/žmogiukų, kuriuos sukabinsime ant berželio šakelių ir t.t. Na, žodžiu... Idėjų turėjau daug, ir turbūt nereikia net sakyti, kad dauguma jų ir liko tik idėjomis: kviečių jau net nebandysiu želdinti, nes vis tiek nespės sudygti (nebent iš mamos Maximos nusipirkčiau gatavų želmenų); berželio šakų irgi dar neturiu, tad nežinau, kaip čia gausis su tuo Velykų medžiu, apie nertas vištytes iš viso patyliu – jeigu spėsiu užbaigti Justuko megztuką, tai gal nors vieną jų ir sukurpsiu, bet labai tuo abejoju.
Tačiau vis dėlto, kai ką man vis dėlto pavyko padaryti.
Visų pirma, Tomas Philips parduotuvėje pripirkau labai skanių šokoladinių velykinių saldainių: viščiukų, kiškiukų, kiaušinukų... Taigi, bent jau turėsiu kuo pasveikinti vaikučius Velykų proga.
Antra, greičiausiai Velykų proga Justukas pasipuoš nauju, ypatingai vasariškai linksmu, megztuku. Kadangi megztukas su kiškiais (na, ne tik, bet jų ten net du – žvelgia vienas į kitą), tai nusprendžiau, kad megztukas labai Velykinis.
Trečia, jau sudariau produktų, kuriuos reikia supirkti Velykų stalui, sąrašą. Ir net įsigijau dažų margučiams!
Na, o ketvirta (čia didžiausias dalykas!) - nuo pat tos dienos, kai prisiminiau, kad Velykos jau tik už savaitės, pradėjau „taupyti“ kiaušinių lukštus (t.y. išpūstus kiaušinius). Ir šiandien su Pauliuku ir Justuku jau ėmėmės pirmųjų dekoracijų. Kadangi vaikų fantazijos lavinimui ypatingai gerai tarnauja pieštukas/teptukas/kreidelės ir bet kokios kitokios piešimo priemonės, susirinkom visus namie rastus guašus bei teptukus, ir ėmėmės darbo. Aišku, darbas su Justuku reikalauja labai daug kantrybės (per tą dešimt minučių, kurias piešėme, gal tris kartus bėgom plautis rankų, nes to nepadarius rizikavom dažais pavaišinti ne tik grindis, baldus (kas ne taip baisu), bet ir ausis, akis ir t.t., bet iš 1.3 metų vaiko nieko daugiau ir negali tikėtis. Viso nudažėm keturis kiaušinius: Justukas ir Pauliukas po du. Taigi, jeigu tik pavyks gauti kačiukų arba berželių šakelių, jau bent keturis gražuolius margučius galėsime ten užkabinti. O jeigu užteks kantrybės, gal net pavyks pagaminti kokį margutį su karpytom dekoracijom – turėdavom anksčiau su Pauliuku tokią tradiciją. Tačiau šiais metais Paulius entuziazmo ko tai visai nerodė, tardamas: „Tai negi dabar iki dvidešimt metų aš čia ir karpinėsiu popierių ir gaminsiu kiškučius?! Va va, taip ir būna su tais vaikais: stengiesi, žmogus, dėl jų, organizuoji visokias darbščiųjų rankų dienas, o jie, pasirodo, dalyvauja tik kad neįskaudinti tavęs...

ketvirtadienis, balandžio 02, 2009

Klasikinis Creme Brulee

Yra sričių, kur aš esu visiška pedantė. Pavyzdžiui, namų biblioteka. Absoliučiai visos mano knygos yra aprašytos, ir aš gana greitai galėčiau pateikti ataskaitą, kam esu kokias knygas paskolinusi, kokių knygų – detektyvų ar romanų- turiu daugiausia ir t.t. Net galėčiau pasakyti, kurių leidimo metų knygų mano bibliotekoje gausiausia (ir kam man to reikia, nei pati nežinau). Arba dar, pavyzdžiui, namų vaistinėlė. Vėlgi, esu apsirašiusi visus turimus vaistus: nuo ko skirti, kada baigiasi galiojimas ir t.t. (tik jau nereikia stebėtis, iš tikrųjų, tai labai praktiškas daiktas: kai apsilankau pas gydytoją, pirmiausia jam pakišu šį sąrašiuką, kad pažiūrėtų, ar tikrai niekas netinka iš mano turimų vaistų, ir tik tuomet leidžiu rašyti naują receptą). Taigi, tikrai yra sričių, kur aš pedantė.
O dabar va žvelgiu į aukščiau padarytą nuotrauką, ir svarstau: na kaip taip gali būti, kad žmogus toks pedantiškas tam tikrose srityse būtų visiškas apsileidėlis kitose, a? Servetėlė akivaizdžiai suglamžyta, pats desertas paprastuose metaliniuose indeliuose irgi mažų mažiausiai tai skonio receptorių tikrai neaitrina...O iš tiesų gaila, nes desertas gavosi tikrai puikus, bent jau aš taip galvoju.
Na, bet galiu pasiaiškinti (kiekvienas mes greitai randame sau pasiteisinimą, negi ne taip?):
1. Aš be galo mėgstu creme brulee. Užsisakau šį desertą kiekvieną kartą jį užtikus menu. Ir todėl dabar, radusi internete receptą, neturėjau jėgų laukti dienos, kol apsilankys kokie svečiai – desertą gaminausi tiesiog sau.
2. Kadangi desertą gaminausi tik sau kaip bandymą, dariau jį ypatingai supaprastintą: nei dėjau vanilės ankšties (pagailėjau ;)), nei karamelizavau cukrų liepsnosvaidžiu (neturiu tokio daikto namie. Neturiu net žiebtuvėlio. Bandžiau karamelizuoti su paprastais degtukais, bet š... gavos). Ir aišku, dariau iš trigubai mažesnės porcijos.
Taigi, šito super supaprastinto creme brulee varianto tikrai neketinau fotografuoti. Iš pradžių. Bet vėliau, kai rezultatas mane vis tiek sužavėjo, nesusilaikiau, ir išsitraukiau fotoaparatą. Aišku, tai nepateisina fakto, kad ant stalo patiesta nelyginta servetėlė, bet tie, kas augina mažus vaikus, kurie pastoviai viską traukia nuo stalo, mane tikrai supras.
Taigi, receptas visiems tiems, kas vaikystėje mėgo kogel-mogel (mes taip vadindavom plaktą kiaušinį su cukrumi, kurį kapodavom net ausys linkdavo). Receptą pateikiu tokį, kokį jį radau bloge Žaidžiame virtuvę:

Reikės:
- 500 ml riebios grietinėlės,
- 1 vanilės ankšties
- 100g smulkaus cukraus (plius papildomai pabarstymui),
- 6 kiaušinio trynių.

Eiga:1. Orkaitę įkaitinti iki 140 C.
2. Grietinėlę supilti į puodą. Vanilės ankštį perpjauti išilgai pusiau, peiliuku išimtas sėklas sudėti į grietinėlę.
3. Ankštį supjaustyti gabaliukais, juos taip pat sumesti į grietinėlę.
4. Užvirinti ir iškart sumažinti ugnį, kaitinti ant nedidelės ugnies penkias minutes.
5. Karščiui atspariame inde kiaušinių trynius išplakti su cukrumi iki kreminės konsistencijos.
6. Vėl užvirinti grietinėlę, ją supilti į kiaušinių ir cukraus plakinį, nuolat maišyti kol sutirštės.7. Masę per sietelį nukošti į didelį ąsotį, mišinį išpilstyti į šešias formeles, užpildant maždaug du trečdalius jų tūrio.
8. Formeles sudėti į didelę skardą. Įpilti karšto vandens, kad maždaug iki pusės apsemtų indelius.9. Kepti orkaitėje (vidurinėje lentynoje) apie 30 minučių arba kol kremas iškeps, bet liks kiek minkštas ties viduriu.
10. Išimti iš vandens, atvėsinti iki kambario temperatūros.
11. Prieš tiekiant kiekvieną formelę lygiu sluoksniu pabarstyti smulkiu cukrumi, karamelizuoti su virtuviniu liepsnosvaidžiu.
12. Palikti kelioms minutėms, kad atvėstų. Patiekti.

trečiadienis, balandžio 01, 2009

Kalakutienos kukuliai grietinėlės/garstyčių padaže

Turiu aš tokį failą, kuriame kaupiu išbandytus / norimus išbandyti receptus. Kadangi pati eksperimentuoti virtuvėje nelabai moku (na, nebūna man taip, kad pradaryčiau šaldytuvą, ir iš karto iš bendro vaizdo sukurčiau norimą pagaminti patiekalą, nebūna – aš pirmiausia sugalvoju, ką gaminsiu, tuomet superku visus reikiamus produktus ir ... gaminu. Jokio peno vaizduotei šioje srityje nesuteikiu :) ), nusprendžiau, kad geriausia bus tiesiog pradėti kaupti receptus, kurie žinau, kad yra skanūs. Taigi, failas susideda iš dviejų dalių: "Išbandyti receptai" ir "Dar nebandyti receptai". Ir man būna labai smagu perkelti ką nors iš tos „neišbandytos“ srities į „išbandytą“. Tuo metu jaučiuosi tiesiog pakylėta :).
Kur tų receptų gaunu? Įvairiai. Pavyzdžiui, svečiuose patikusio recepto klausiu pas šeimininkę. Anksčiau dar klausdavau draugių, ką jos labiausiai mėgsta gaminti savo šeimai, ir irgi užsirašydavau. Kaupiu ir įžymių žmonių spaudoje pateiktus jų firminius receptus (na, man vis atrodo, kad jeigu jau FIRMINIS, tai neturėtų būti neskanus... Dabar seku įvairiausius kulinarų mėgėjų blogus, ir daug ką bandau iš ten. Ypač pamėgau Beatos virtuvę – gal todėl, kad jos šeimyninė situacija panaši (t.y. jai irgi tenka patiekalus derinti tiek prie suaugusių, tiek prie vaikų), be to, patiekalai yra gana nesudėtingai padaromi ir, svarbiausia, aiškiai suprantami man:).
O vat vakar gaminau kalakutienos kukulius pagal Forelle. Originalaus patiekalo praktiškai nekeičiau, išskyrus tai, kad į kukulių tešlą dar įdėjau šaukštą grietinės bei svogūną pakeičiau česnaku (nu nemėgstu aš svogūnų, nemėgstu...).
Rezultatas gavosi super – bent jau mūsų šeimoje, manau, tai tikrai taps vienu iš kasdieninių mūsų patiekalų. Tiesa, Pauliuko vakar nebuvo, tad jis galės įvertinti kukulius tik šiandien grįžęs iš mokyklos, tačiau Nerijus net tris kartus pasipildinėjo lėkštę, ir tą aš tikrai užfiksavau, nes tai nėra dažnas įvykis (gal net, turiu pasakyti, ypatingai retas).

Taigi, receptas:
Reikės:
- 500 g maltos kalakutienos;
- 1 a.š. pjaustytų šviežių čiobrelių;
- 60 g tarkuoto parmezano sūrio (tarkuoto bulvine tarka);
- 60 g šviežios baltos duonos trupinių;
- 1 kiaušinis;
- 1 šaukšto grietinės
- Druskos, pipirų;
- aliejaus kepimui.

Padažui:
- 200 ml grietinėlės;
- 2 š. sviesto ar aliejaus;
- ½ -1 š. garstyčių (pagal receptą reikėjo naudoti Dižono garstyčias, bet kadangi tokių neturėjau, tai naudojau paprastas prancūziškas, ir jos kuo puikiausiai tiko);
- 4 skiltelės česnako;
- 1 škšt miltų
- pipirų, druskos.

Kukuliams skirtus produktus gerai išmaišyti, formuoti kukuliukus (vėlgi, pagal receptą reikėjo formuoti graikinio riešuto dydžio, bet aš dariau truputį didesnius, nes labai jau tingėjau ilgai terliotis) ir apkepti aliejuje. Išgriebus sudėti ant vienkartinių rankšluosčių.
Česnaką smulkiai supjaustyti, apkepti svieste, kai suminkštėja, pabarstyti miltais, pamaišyti kelias sekundes, sudėti garstyčias ir maišant po truputį pilti grietinėlę. Įberti pipirų, druskos, sudėti kukulius. Užvirus pavirti 2-3 minutes, kol padažas sutirštės.