Gruodžio mėnesį vyko
įmonės, kurioje dirbu, Kalėdinis vakarėlis. Tarp oficialiosios ir “pramoginės”
dalies buvo numatytas 2 valandų laiko tarpas, tad kartu su kolege ruoštis
linksmąjai daliai atvažiavome pas mane į namus.
Kuičiamės vonioje,
gražinamės, ir staiga S. sako: “O kodėl pas tave ant džiovinimo mašinos
užrašyta “DŽIOVINIMO MAŠINA”? Kad Nerijus atskirtų, kuri skalbimo, o kuri
Džiovinimo?”
Pratrūkau juokais. Nes
pats klausimas, gerai pažįstantiems Nerijų, daugiau nei juokingas. Jau kam kam,
bet jam tikrai nereikia jokių nuorodų nei ant skalbimo, nei ant džiovinimo
mašinų.
Tačiau iš tiesų, tik tą
dieną susimąsčiau, kaip kvailai atrodo tas užrašas ant mūsų „džioviankės“.
Tikroji to užrašo istorija yra tokia: prisiskaičiusi aibes patarimų, kad vaikus
reikia skatinti pradėti skaityti pasąmoningai, visus daiktus sename bute
„sužymėjau“. Ir kadangi tokie užrašai kaip „Durys“, „Langai“, „Televizorius“...
kabėjo ant visų (na, gerai, ne visai ant visų, nes nuo tam tikro momento mano
kantrybė išseko) mūsų daiktų, viskas buvo labai logiška ir niekam net nekildavo
klausimų, kokiu tikslu viskas yra užrašyta. Beveik visi seni daiktai
ir liko sename bute, į šiuos namus atkeliavo turbūt tik toji jau paminėta „Džiovinimo
mašina“. Užrašo nuo jos nenuplėčiau, naujus užrašus klijuoti ant kitų daiktų entuziazmo kaip ir nebekilo, tad taip viskas ir liko.
Ta mano manija raidelėms
ir „pasąmoningam“ skaitymui buvo užėjus prieš gerus 3.5 metų ir truko apie
metus. Aišku, negaliu daryti drąsios išvados, kad metodas neveikia, nes vėliau
be to vieno užrašo ant džiovinimo mašinos jos kaip ir nepraktikavau, tačiau
faktas yra tas, kad Justas skaityti išmoko tik dabar. T.y. vakar. Ir tikrai ne
po pasąmoningo mokymosi, o ilgų paskatų.
Kai jau suvokiau, kad
mano vidurinėliui tuoj sukaks šešeri, o jis dar net raidelių visų nepažįsta
(tuo tarpu skaičiuoja puikiai ir sudedant, ir atimant!), kibau į darbą. Pirmiausia buvo įsigyta magnetinė lenta ir daug magnetinių
raidelių. Buvo ištraukti visi namuose turimi žodžių loto. Laukiant eilėj
poliklinikoj traukdavau savo užrašų knygeles ir žaisdavom su raidelėm. Tas „žaidimas“
Justo nelabai įkvėpdavo, todėl neužilgo „žaidimų strategiją“ keičiau „motyvacine
strategija“: pažadėjau, kad tą dieną, kai jis pradės skaityti, eisime pirkti jo
išsirinkto daikto (aišku, iš karto buvo išsirinktas Lego rinkinys). Vėliau
kantrybė ir su šia strategija trūko, tad išbandžiau „gąsdinimo strategiją“: „Tik
jau negalvok, kad jeigu pradėsi skaityti devynių metų tavo prizas dar galios!”.
Prizas Justą labai
viliojo... Tačiau su tais žodeliais kaip nesisekė, taip nesisekė. Keturių
raidelių žodelius perskaito, o daugiau – nei iš vietos. O taisyklės, prizui
pasiekti, buvo aiškios: reikia perskaityti „Dramblys“.
Ir tada nusipirkau lietuvišką „Kris Kros" žaidimą. Iš pradžių, vien pamatęs raideles, Justas nusprendė, kad tai nebus smagus žaidimas. Ir nebuvo iš pradžių, nes dar nebuvau supratusi, kaip jį žaisti. T.y. bandžiau žaisti pagal mini taisykles: iš raidelių tiesiog dėlioti žodelius, tačiau toks žaidimas Justo visai nemotyvavo. Ir tuomet kilo geniali mintis pasinaudoti skaičiukais, kurie parašyti prie kiekvienos raidės (žaidžiant pagal originalias taisykles šie skaičiukai naudojami susumuoti žaidėjų gautus taškus). Pasakiau Justui, kad šiame žaidime laimi tas, kas gauna daugiausia taškų, perskaitydamas žodžius. Mūsų lyderio gyslelę turinčiam Justui to ir tereikėjo. Iš pradžių daviau jam perskaityti paprastus žodelius „KALA“, „VAGA“ ir t.t. Bet taškų už tokius žodžius nesigaudavo daug, ir vat tada ir prasidėjo... Justas pradėjo imti bet kokias raides (turinčias daugiausia taškų, aišku!”, ir dėti prie mano sudėto žodžio, ir taip skaitė visiškus absurdus (pvz. „KOJACUF“), ir mintį pagavo. Pradėjau tiesiog dėlioti įvairiausius žodžius, vis sudėtingesnius, ir sudėtingesnius: Justas visus juos perskaitė! Galiausiai sudėliojau paskutinį. Justas pradėjo tyliai skiemenuoti: „Dr“ „am“ tada bus...„Dram“, toliau ...„bl“... „drambl...“ Tiek perskaitęs staiga sustingo, dar kiek pažiūrėjo į raidžių junginį, pakėlė į mane nuostabos pilnas akis ir sušuko: „Dramblys!!! Aš perskaičiau „Dramblį“!!! Aš perskaičiau „Dramblį“!!!”
Nereali akimirka buvoJ. Susitarimas yra
susitarimas, ir jau šiandien eisim pirkti Lego.