sekmadienis, liepos 29, 2012

Gyvačių gimtadienis - Juliui sukanka 3-eji!

„Kas yra adrenalinas?“ – klausia Justas išgirdęs reklamą. Nerijus paaiškinti nemoka. Bandau aš: „Adrenalinas – kai tu labai labai išsigąsti. Arba kai tave kas nors labai labai nustebina. Arba kai tau būna labai labai smagu. Pavyzdžiui, kai mes tave paimam ir smarkiai sukam ratu, tau sukyla adrenalinas“. Justas tęsia mintį toliau: „Arba kai mane jūs per gimtadienį aukštai kilojate, man irgi sukyla adrenalinas...“.

Prieš kelias savaites norėjome kad toks adrenalinas – kai tave gimtadienio proga kiloja ir būna labai smagu – sukiltų ir Juliui. Bet Juliui ši idėja visai nepasirodė smagi, tad teko liautis įkalbinėjus ir susitaikyti su faktu, kad bent jau šiais metais ši gimtadienio tradicija įgyvendinta neliks. Tačiau tai nei kiek nesumenkino gimtadienio - tradiciškai, jubilijato pasirinkta tema - šventiškumo.

Jau nuo pat Justo varlyčių gimtadienio Julius žinojo, kad jo šventė bus Gyvačių. Ir buvau nustebusi, nes jis per tą pusę metų nei karto savo nuomonės ir nepakeitė! Taigi, kai jau galutinai įsitikinau, kad tema bus tokia ir nei jokia ne kitokia, ėmiau ruoštis.

Pirmiausia, surinkau visas gyvates, kokias tik radau namie. O jų pas mus, pasirodo, devynios galybės! Suradusi saugiai jas suslėpiau, nes kitu atveju, šventės dienai atėjus, vėl reikėtų visus kampus versti beieškant.

Tuomet nunėriau dešimt apyrankių-gyvačių. Pagalvojau, kad vaikams turėtų būti smagu išsinešti siuvenyrą iš gimtadienio to gimtadienio tema. Kita vertus, labai jau smagiai ir greitai jos man nėrėsi... Tik Nerijus išvydęs nertas gyvatėles dalinamas vaikams, neištvėrė iš nuostabos nešūktelėjęs: „Tai vat prie ko tu ten vakarais knibinėdavais!”
Prieš pat susirenkant vaikams, papuošėme namus. Tiksliau, koridorių. Ten pasodindami minkštus žaislus: kirmėlę ir gyvatę. Ir dar varną. Neklauskit, prie ko čia varna - čia jau Justas taip nusprendė.
Kuo toliau, tuo mažiau suku galvą dėl pačio gimtadienio scenarijaus. Jau žinau, kad tereikia tik šiek tiek paimprovizuoti, ir bus tikrai linksma. Bent jau tikrai linksma bus vaikams.

Ką veikėme šį kartą?

Pirmiausia, aišku, pristačiau istoriją. Apie galingą Gyvačių Karalių, kuris saugo didžiulėje pilyje užslėptus lobius. Gyvačių Karalius jau yra labai senas, todėl su didžiausiu malonumu perleistų karūmą ir lobį tam, kuris pasiektų pilį. Atrodo lengva? Tačiau kelią į pilį saugo didžiulė galybė gyvačių, kurios tikrina visų keliaujančių drąsą - visas šias gyvates reikia surasti bei įvykdyti jų užduotis.

Paulius man nupiešė plakatą su pilimi, didžiule Gyvate ir geltonu keliu. Pristačiusi užduotį paklausiau vaikų: "Ar esate pasiryžę įveikti kliūtis ir pasiekti pilį?". Visi choru atsakė, kad tikrai taip ir užklijavo žmogeliuką, su savo nuotraukyte, ant kelio į pilį.
O sulyg šiuo įsipareigojimu gavo apyrankę, kuri turi saugoti juos nuo visų negandų. Vieni apyrankę dėjo ten, kur ir priklauso (ant rankos), kiti – kur jiems norėjosi (pavyzdžiui, prisisegė prie maudymukoJ
Pirmasis gyvatėlę rinkosi Julius. Mano širdis tiesiog nesitvėrė džiaugsmu, matant, kad šį kartą Justas nei kiek neprieštaravo faktui, kad visas užduotis pirmas atlieka Julius (vis dar pamenu pernai metų košmarą, kuomet Justas didžiąją dalį Juliaus gimtadienio tiesiog prasriūbavo). Bet antros vietos neperleido niekam - jau prieš gimtadienį mane jis informavo, kad po Juliaus viską tikrai darys jis ("Nes aš esu jo brolis" - taip paprastai man viską paaiškino)

Pirmoji gyvatė buvo apsirangiusi kibirą su kamuoliukais ir paslėpta darbo kambaryje. Suradę ją, vaikai gavo pirmąją užduotį: pamaitinti gyvatę: kiekvienas paėmė po kamuoliuką ir, nuo nustatytos linijos, turėjo pataikyti į kibiriuką (nusižiūrėjau šią užduotį iš Skirmantės „Drugelių“ gimtadienio:) ).

Antroji gyvatė, kurią rado Martynas ir kuri buvo įsirangiusi medyje, liepė įvykdyti visas balionuose esančias užduotis. Ši užduotis visų laikų mylimiausia – ypatingai ta dalis, kai reikia susprogdinti balioną:)
Trečioji gyvatė priminė visiems, kad jie yra susirinkę į Juliaus gimimo dieną ir paprašė visų gimtadienio svečių palinkėti ką nors Juliui. Tuomet stebuklingas gimtadienio balionas, pilnas palinkėjimų, buvo paleistas į dangų. Vaikams ši užduotis taip patiko, kad neužilgo į dangų buvo paleistas ir antras balionas. Kuris, iš tikrųjų, nebuvo tam numatytas.
Juliaus gimtadienio dieną buvo tiesiog žiaaauriai karšta (būtent todėl vaikai ir "etiketo" nepaiso, bei laksto pusnuogiai:)). Taip karšta, kad užduotis teko koreaguoti ir įvesti kuo daugiau „vandeninių“ užduočių. Taip pas mus atsirado „balionų su vandeniu“ užduotis, pasiteškenimo baseine užduotis ir panašiai. Arba vaikai tiesiog ramiai leido laiką gamindami "burbulus".
Galiausiai, buvo atrasta ir paskutinė gyvatė – Gyvačių karalius, saugantis skrynią su lobiu. Kaip ir buvo žadėta istorijoje, jis mielai norėjo perleisti savo karūną, tačiau mūsų gimtadienio kaltininkas – ištisus pusę metų visiems porinęs, kad jis tikrai bus gyvačių karalius – karūną dėtis atsisakė. Matote, koks laimingas atrodė, kai ją užmaukšlinau? :)
Tačiau, skirtingai nei Justas, jis bent jau su didžiausiu malonumu paskirstė lobį visiems jo ieškojusiems.
Šį kartą su Nerijum labai džiaugėmės atradę sprendimą dovanoms ir maistui. Jau senokai mes bandome išvengti galybės dovanų (ir taip vaikai yra perkrauti žaislais) ir norime geriau nupirkti vieną, bet gerą ir naudingą – pavyzdžiui, taip Julius dviejų metų gimtadienio proga gavo batutą. Šiemet visi svečiai Juliui dovanojo kas duris, kas langus, kas stogą... Ir taip Julius gimtadienio proga įsigijo lauko namelį.
Su maistu padarėme dar gudriau. Paprastai į vaikiškus gimtadienius žmoniųsusirenka daug (na, jau vien dėlto, kad vieną vaiką kvieti, tačiau jis dar tu tėvus atsiveda po paranke:) ). Aš esu mėgėja pavalgyti, todėl man būna labai smagu gimtadieniuose ir vakarėliuose matyti daaaug maisto. Tačiau šiuo atveju, tikrai žinojau, kad ir pasiruošti šventei, ir suorganizuoti daug ir įvairiaus maisto, nepavyks. Todėl pasielgiau paprastai: į gimtadienio kvietimą įrašiau prašymą atsinešti kokį nors „gyvatišką“maistą. Ir ištikrųjų, kaip buvo smagu! Elenutė atsinešė įspūdingą kibininę gyvatę (ir dar ryjančią triušiukus!!!), Paulius su Martynu atnešė picos paplotėlių su džiovintais pomidorais ir prieskoniais gyvatę, gausybę patiekalų priruošė ir Ineta... Žodžiu, mūsų gimtadienio stalas buvo tiesiog nuklotas užkandžiais. 

Tortą-gyvatę kepėme ir mes. Iš tikrųjų, gyvatė turėjo būti tokia, Nu bet man niekaip toks tortas nesilaikė... Griuvo gyvatės pilvas, nors tu ką. Tad teko ją tiesiog paguldyti.

Tradiciškai, kepiau ir vasarišką tortą su avietėm. Kol kas turbūt man pats patsiškiausias tortas!
Dar turėjau ir sausainėlių—gyvatėlių, kurias buvau žadėjusi duoti vaikams papuošti, bet... nebeliko laiko:). Na, paprastai taip jau būna: užduočių turime prisiruošę daugiau, nei jų pavyksta įgyvendinti. Tačiau nesukau dėl to galvos: mano vaikinukai šią užduotį įveikė vieni, jau po gimtadienio.

Kaip jau ir sakiau – Julius būti kilojamas atsisakė. Tačiau gimtadienio dainą jam padainavome. Ir net sušnypštėme. Juk gyvačių diena, kad ir kaip ten bebuvę:)

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Justo 4-ių metų varliukų šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

ketvirtadienis, liepos 19, 2012

Vis dar neriu. Vis dar kepures.

Negaliu patikėt. Esu visiškai viena namie. Ineta išsivežė visus tris mano vaikus į Kurtuvėnus pas tėtį, todėl visą vakarą galiu daryti ką tik noriu. Na, gal ne visai „ką noriu“, nes labiausiai tai norėjau, naudodamasi šia proga, nueiti su Nerijum į kiną, bet jis, irgi naudodamasis ta pačia proga, išdūmė į futbolą, tad kažkaip iš tų mano planų su kinu taip šnipštas ir teišėjo. Na, bet nieko. Kaip pasakytų Justas (nusižiūrėjęs iš Karlsono, nes kaip tik jį dabar skaitome): „Vieni niekai. Gyvenime visaip atsitinka“.
Taigi esu namie. Ir darau visokias nesąmones. Garsiai klausausi muzikos. Ir dar garsiau staugiu kartu su ja. Šlemščiu viską, kas pakliuvo, ir net ne bet kur, o miegamojo lovoje (įžūlumas neišpasakytas, nes šiaip laikomės griežčiausiai nustatytos taisyklės nesinešti maisto į antrą aukštą). Be tikslo naršau internete, ir jau peržiūrėjau baisingą galybę man mažai pažįstamų žmonių nuotraukų facebook'e. Žodžiu, darau viską, kad rytoj galėčiau jaustis visiška kvaiša, sugebėjusia šitaip išeikvojusi tokias brangias ir tarsi iš dangaus netikėtai nukritusias valandas.

Bet rytoj bus rytoj, o šiandien tiesiog... ilsiuosi.J

Kai kurie blog‘o skaitytojai netruko pastebėti, kad į kelionę po Vokietijos parkus Justas ir Julius vyko pasipuošę labai spalvingomis kepurėmis – boružės ir bitės. Ir ištikrųjų, taip - vis dar neriu. Ta mano ligakepurėms ne tik kad nepraeina, bet dar ir progresuoja. Ypatingai dėl to, kad pagaliau išmokau pataikyti nunerti reikiamą akių skaičių, todėl kepurė laikosi ant galvos taip, kaip jai ir priklauso, o ne nuslenka nuo pakaušio vos tik ją vėl užmaukšlinus.




O su ta bitute ir boružėle buvo taip: Justas pametė savo kepurę su laivu. Visur ieškojom – be rezultato. Kadangi nertos kepurės man baisiai jau gražu, nusprendžiau jam nunerti dar vieną. Peržiūrėjau savo sukauptų pavyzdinių kepurių lobyną, ir prisiminiau, kad buvau planavusi nerti kepurę su boruže. Taip jam ir pasakiau: „Nunersiu tau, Justuk, kepurę su boružėle“. Ir vos tik taip pasakiau, girdžiu, kaip Julius iš kito kambario rėkia: „Juk tu MAN žadėjai nunerti kepurę su boružėle, o jam – su bite!”. Totaliai buvau pamiršus, kad kažkada tokia kalba jau buvo… Bet kad jau žadėjau, tai teko nerti. Visai nepriklausomai nuo to, kad Julius savo kepurės visiškai nebuvo pametęs. Ir įdomiausia, kad vos tik nunėriau abi kepures, atsirado ir toji, su laivu. Taigi, dabar abu vaikinai turi po du komplektus nertų kepurėlių.

Dar vieną kepurę nunėriau ir Skirmantei, į kurios Drugelių gimtadienio šventę buvome pakviesti. Tiksliau, nunėriau dvi. Nes pirmąją kepurę pamečiau (arba pasidėjau ten, kur „nepamesčiau“). Na, bet gal dar atsiras – Justo juk atsirado. O jeigu neatsiras, tai... „Vieni niekai. Gyvenime visaip atsitinka!” J

Su Skirmantės kepure pozuoja Paulytė

pirmadienis, liepos 16, 2012

Vasara 2012. Keliaujame į Vokietiją. III dalis


Manau, kad sulyg šiuo įrašu jau ir baigsiu gyventi prisimimais apie kelionę.

Ketvirta kelionės diena (pirma-antra praėjo kelte bei šiek tiek Heide parke, trečioji mokslo muziejuje) buvo intensyviausia – taip jau išėjo, kad būtent šiai dienai daugiausia skirtingų veiklų buvome priplanavę.

Pradėjom dieną nuo Miniatiūrų muziejaus (mes tarpusavyje šį muziejų vadiname Traukinukų muziejumi – taip aš jį pristačiau vaikams, pažiūrėjusi Jolantos atsiųstą nuorodą ) Hamburge. Vaikai žvalgėsi net akis išpūtę. Iš mažųjų, kurie pamišę dėl važiuojančių mašinėlių, lėktuvėlių, traukinukų ir visa kita, panašios reakcijos ir tikėjausi, tačiau tai, kad muziejus be galo patiko ir Aušrinei su Pauliumi, mane nustebino.

Patiko jis ir man. Ypač įspūdį paliko vieno miesto kvartalo atkūrimas skirtingais laikotarpiais – pradedant 2000 m. Pr. Kr., kuomet miestas dar buvo visiškai užžėlęs ir baigiant šiom dienom (dabar galvoju, kad gal tai buvo Hamburgo miesto, bet čia iš tikrųjų tik šiaip sugalvojau – tai neparemta jokiais kitais faktais). Einant nuo vieno stendo link kito, gali matyti, kaip keičiasi žmogeliukų apranga, kaip kinta mados, kaip auga pastatai ir tobulėja transporto priemonės, vėliau matai, kaip miestas yra sugriaunamas karo, ir kaip vėliau atstatomas.


Tiems, kurie galbūt irgi rinksis panašų kaip mes maršrutą, ir sukiosis aplink Hamburgą, įdedu ir oficialų muziejaus video.

Miniatiūrų muziejus yra įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir Dungeons, kuris irgi įeina į Merlin kortelę. Nusprendėme bent trumpam užsukti ir pažiūrėti, kas ten tokio, ir čia pirmą kartą teko nusivilti: pasirodo, maži vaikai į šį muziejų neįleidžiami. O Pauliui (14) ir Aušrinei (13) galima eiti tik su suaugusiu. Tad taip ir likom nieko nepešę. Kita vertus, gal labai daug nepraradom – kiek girdėjom, ten tiesiog pasakojama istorija, ir dar vokiečių kalba.

Kadangi jau buvo beveik pietų metas, norėjau laiką, kol jie miega, išnaudoti„šopinimuisi“ – Jolanta prirodė labai jau superinius Tom Tailor sandėlius (ot, gerai, kai yra kas pasako apie visas slaptas vietinių apsipirkimo vietas!)

Vaikams šiek nusnūdus, o man prisipirkus visokiausių palaidinių (nes šį kartą, skirtingai nei pernai aš tikėjausi BLOGO oro), nuvažiavome į Hamburgo į zoologijos sodą. Tiesa, prieš tai, vėl primokyti Jolantos, užsukome į parduotuvę nupirkti morkų drambliams ir bananų beždžionėms.

Šis zoologijos sodas žymus tuo, kad savininkas vienas pirmųjų pradėjo taikyti atviro zoologijos sodo principą. Gyvūnai aptvaruose yra tik ten, kur be jų neišeina apsieiti.

Su savo morkom pirmiausia susiradome dramblius. Ir kol jie teikėsi valgyti, baisiausiai krykštavome ir džiaugėmės.

O kai jau jiems atsibodo ir, nusukę mums nugaras nukeliavo savo keliais, ėjome ieškoti kitų, kas susidomėtų morkom (o jų tampyti tai nei vienas nenorėjo). Kelias morkas vaikai sušėrė lamom (jeigu neklystu, kad čia lamos:) ). Jos irgi nelabai džiaugėsi (turbūt į vakarą jau būna primaitinti žvėrys visų lankytojų), bet vis tik kelias sugraužė.

Buvo belikusios vos kelios morkos, kai užmačiau gyvūnus, ir priekio labai panašius į triušius.

Vėl paklausa morkoms baisiausiai išaugo, tas kelias likusias morkas padalinome į lygias dalis kiekvienam po gabaliuką, ir ėmėm sėlinti prie tų ala „triušių“. Bet jie tik iš priekio panašūs į triušius. Na, gal dar iš bailumo, nes taip nei vieno išmūsų ir neprisileido. Iš šono tai labiau panašėjo į šerniukus. Ir minta (čia vėl jau mūsų spėlionės) turbūt gilėm:) Nes į mūsų morkas net galvos nepasukdavo.

Beždžionių, kurioms būtų galima suduoti bananus, taip ir neatradom (mes sąžiningai žvalgėmės ir maitinome tik tuos, kur tai buvo nedraudžiama). Todėl bananus vieną po kito sudorojome patys.

Pagal planą, penkta kelionės diena pas mus turėjo būti leidžiama Heide Parke. Tačiau kadangi taip jau viskas mums susisuko, kad į šį parką jau buvome spėję dvi dienas iš eilės nuvažiuoti (tegul ir trumpai), pradėjom abejoti, ar važiuoti verta - kad ir kaip ten bebūtų, kilometrų iki Heide Parko mums buvo ne taip jau ir mažai. Tačiau galų gale vis tik ryžomės: Paulius ir Aušrinė argumentavo, kad vis dar neįvykdžiau savo pažado su jais nusileisti nuo ekstremaliausių atrakcionų, aš buvau tikra, kad jeigu nesilaikysime plano ir nepraleisime dienos Heide Parke, apie tai man bus priminta vėliau.

Taigi, važiavom ir aš savo pažadą tikrai įvykdžiau: kiek jau man liepė, tiek supausi, tegul ir su plyštančia galva. Ir net padariau atradimą: jeigu tiesiog sėdi užsimerkęs ir bandai įtikinti save, kad miegi, visai nesunkiai tą siaubą gali atlaikyti. Tik paskui Paulius ir Aušrinė tą mano triuką užmatė, tad sekančiuose pasivažinėjimuose ne tiek į kelią žiūrėdavo, kiek į mane, tikrindami, ar tikrai atsimerkus ir ar tikrai nieko nepraleidžiu.
Taip taip - į šito bokšto viršūnę sukelia žmones, o tada laisvu pagreičiu juos meta žemyn:)
Justas irgi suposi. Ekstremaliausias jam – nusileidimas valtele. Paulius sėdėjo priekyje, Justas viduryje, o aš – apkabinusi Justą – gale. Užtekdavo man vos paleisti Justo ranką, iš karto jis sunerimdavo: „Laikyk mane! Jau laikyk mane!”.
Su Julium irgi ėjome. Visur, kur tik jį įleisdavo. Kai kur, tiesa, pameluodavom dėl amžiaus, nes daug kur kabėjo lentelė, kad “nuo keturių metų”.

Žmonių parke buvo visiškai nedaug. Tiek nedaug, kad laukti prie atrakcionų neteko visai – tiesiog prieidavom, ir supdavomės. Išbandėm absoliučiai visus įmanomus. Dėl vieno tai ypatingai gailėjausi, tačiau Julius ir Justas, turbūt, juo džiaugėsi labiausiai: piratiškomis valtelėmis. Užmatė vaikai, kad tie, kas plaukia su piratiškomis valtelėmis, gali šaudyti iš vandenis patrankų. Pagalvojau, kad gal tikrai būtų smagu, tad sulipome ir mes į valtelę. Oi, kaip man tas plaukimas prailgo... Nes nebuvau numačiusi, kad ne tik tie, kas sėdi valtelėje šaudo, bet ir Į JUOS šaudo visi, kas netingi. Vaikams buvo smagu, tačiau išlipome iš atrakciono šlapi šlaputėliai. O oras nebuvo toks jau labai kaitinintis:).



Iš Heidės Parko namo grįžome su nuotykiais. Tiksliau, nuotykių gal ir nebuvo, bet streso – kaip iki mėnulio ir atgal. Nes pamiršau įsipilti degalų (visiškai nepanašu į mane!), ir vos jų nepritrūkome greitkelyje. Kai galų gale užsukome į degalinę, skydelis rodė, kad belikę nuvažiuoti buvo vos 15km. Buvau nejuokais išsigandusi…

Penktadieniais (o ši kelionės diena buvo penktadienis) Jolantos namuose tradiciškai yra ruošiamas grilis. Tad iš Heidės mes grįžome ant superinės vakarienės: kepsniukai, dešrelės ir visa kita. Nerealiai!!!

Paskutinei dienai planų neturėjome. Tiksliau, Jolanta dar turėjo dar ilgą sąrašą veiklų, ką būtų galima nuveikti, bet aš jutau, kad vaikams pramogų jau sočiai. Todėl pasielgėm su Jolanta labai paprastai: palikom visus vaikus (ji savo vyrui, o aš – Pauliui su Aušrine) namie, o pačios nuo pat ryto išdūmėm į Hamburgą. Į blusturgius.


Oi, koks saldus buvo man tas pusdienis… Kaip vis tik gera kartais yra pabėgti nuo vaikų. Tik vat Janai – vyresniąjai Jolantos mergaitei – taip neatrodė: ji vis skambindavo mamai jaudindamasi: “Kur gi tų berniukų mama?! Jie jaukia mano kambarį!!!”. Bet paskui Stefanas nusivedė visus vaikus į žaidimų aikštelę bei į ledainę, tad visos problemos akimirksniu buvo išspręstos.

Mūsų keltas turėjo išplaukti tik dešimtą vakare, tad trečią valandą dar galėjome sudalyvauti ir Janos darželio šventėje. Man buvo ypatingai įdomu, nes Jolantos mergaitės, kaip ir mūsų berniukai, lanko Valdorfo darželį. Labai gailėjausi, kad nepasiėmiau fotaparato – net nesitikėjau, kad tokia smagi šventė darželyje laukia. Visas darželio kiemas buvo pilnas vaikų su tėveliais, auklėtojos buvo priruošusios galybę užduočių. O man visos lauko užduotys buvo be galo aktualios: už kelių savaičių turėjo vykti Juliaus gimtadienis, tad mintyse jau buvau pradėjus rinkti idėjas jam.

Na va, ir baigiau. Iš tikrųjų, iki šiol stebiuosi, kaip puikiai mes suvažinėjom: nesipykom, nebambėjom ir visi sutarėm vienas su kitu. Net niekur nebuvom „nugrybavę“ važiuodami! (Čia jau Pauliaus ir Aušrinės nuopelnas, nes jei nuostabiai tvarkėsi nukreipinėdami mane į vieną arba kitą kelią). Mažieji vaikai irgi mane nustebino – nebuvo nei karto, kad jie pabėgtų nuo manęs (tiesa, šitoj vietoj teko imtis šiek tiek senovinių, bet labai užtikrintų priemonių: buvau prigasdinus juos, kad tuos vaikus, kurie parke pabėga nuo tėvų, susirenka kiti, kurie pagalvoja, kad tie vaikai neturi tėvų. Ei, tik nesmerkit manęs – turėjau kažko imtis, kad užsitikrinti, jog jie būtų šalia! Dar labai džiaugiuosi, kad Jolanta išgyrė  mano vaikus (net kai mes išvažiavome palikę tokį bardaką!!!) – aš tikrai pergyvenau ir dėl to ypatingai džiūgavau girdėdama, kad mano berniukai yra šaunūs (dėl mergaitės – Aušrinės – nepergyvenau: žinau, kad šauni:) )

Justas ir Julius vis dar šneka apie kelionę. Ir vis sako, kad važiuosime į Vokietiją dar kartą. Tik Julius visada tuomet priduria: „Tik kai dar kartą važiuosime pas mergaites, su dviračiu važiuosiu aš!” (nes kai važiavome į darželio šventę, Justas užsėdo ant Lauros dviratuko, o Juliui teko ropštis į vežimėlį)

Kelionė baigėsi, prisiminimai, be abejo, liks amžinai. Daug kas sako, kad tokio amžiaus (4.5 ir 3) vaikų neverta niekur vežtis, nes jie vis tiek nieko neprisimins. Aš netikiu tuo. Prisimins. Jeigu ne konkrečias detales, tai emocijas tikrai. Primins kelionę ir nuotraukos bei Jolantos įdėtos savos gamybos dovanos: namukai žaisliukams bei girlianda (nenufotografavau jos, tačiau kada nors turbūt užsifiksuos vienoje ar kitoje nuotraukoje).


Ar leisimės į tokias keliones ir toliau? Neturiu nei mažiausių abejonių, kad taip. Manęs dažnai klausia, ar man pačiai smagu tuose atrakcionų parkuose. Žinote, atvirai pasakius, aš nelabai apie tai svarstau: aš matau, kad smagu vaikams, kaip jie to laukia, kaip apie tai svajoja ir kaip jiems būna linksma. O kai smagu jiems, smagu ir man.

sekmadienis, liepos 08, 2012

Vasara 2012. Kelionė į Vokietiją. II dalis

Ar žiūrėjot finalinę kovą dėl patekimo į olimpiadą? Dėl nepakeliamo karščio niekaip negalėjau užmigti, tad ta proga atsikėliau rungtynių pažiūrėti. Ir tuo pačiu prie blog‘o prisėdau – ką jau darysi, kad nesimiega.


Taigi, atplaukėm mes į Kylį. Tiesiog tragiškai bijojau vairuoti. Prieš tai dar nebuvau vairavusi jokioje užsienio šalyje (na, jeigu Latvijos ir Estijos neskaityti „užsieniu“), ir man buvo be galo baisu. Taip baisu, kad net pasakiau vaikams, išvažiavusi iš kelto: „Aš seksiu paskui šią mašiną. Man visiškai vienodai, ar man pakeliui su ja, ar ne – aš tiesiog seksiu ją, nes kitaip man šakės – numirsiu iš baimės“.

Tačiau baimė greitai praėjo, ir mes kuo ramiausiai navigacinėje sistemoje nurodėme Brėmeno miestą – pagal dienos planą, turėjome čia apsistoti.

Tačiau pradinio plano nesilaikėme – baimės atsikračiau, ir sparnai išaugo, kitaip sakant :). Tačiau iš tikrųjų, pamačiusi, kad iš tiesų, jeigu nekreiptumėm dėmesio į faktą, kad Vokietijoje gali lėkti neribojamu greičiu ir į tai, kad juostų autostradoje kiek daugiau nei Lietuvoje, bei į tai, kad niekam aš neužkliūnu, niekas ant manęs nerėkia ir žaibų nesvaido, greitai mintyse sumečiau, kad Brėmeną mes pasieksime labai jau anksti, tad paprašiau Pauliaus patikrinti, kiek gi kilometrų mus skiria nuo Heide Parko. Ir čia paaiškėjo labai įdomi tiesa: Heide Parkas visai pakeliui mums į Brėmeną! Oras buvo labai geras, laiko turėjome apsčiai, tad visi susižvalgėme ir vieningai nutarėme: varome į Heide Parką.

Taip jau pačią pirmą dieną vaikai pateko į atrakcionų rojų. Taip, laiko mes neturėjome daug (vos porą valandų), tačiau tokiu metų laiku žmonių Heide Parke nebūna daug. Be to, mums, kurie turi Heide Parko metinį abonementą, net ir dėl poros valandų buvo verta užsukti.

Nors buvau didiesiems vaikams prisakiusi, kad visą laiką turės būti su manim ir mažaisiais vaikais, vis tik, vos patekusi į Heidės teritoriją, atlyžau: mažieji laikėsi šalia manęs (tai yra, mes kuo ramiausiai laiką leidome mažųjų zonoje), o didieji pasileido savaisiais keliais: leistis tais atrakcionais, nuo kurių neišdrįso praeitais metais.
Prisilinksminę, vėl navigacinėje sistemoje nustatėme Brėmeno miestą ir be ypatingų nuotykių pasiekėme savo viešbutį – buvau išsirinkusi tokį, kuris buvo visai šalia Mokslo Muziejaus bei reklamavosi, kad turi erdvią mašinų stovėjimo aikštelę.
Apie šį muziejų svaigstu jau seniai, ir jis buvo įtrauktas į dar pernai vykusios mūsų kelionės tikslus. Tačiau tą kartą mums sustoti Brėmene nepavyko, Gražina su šeima apie jį atsiliepė labai gražiai, tad ilgą laiką graužiau pirštus ir vis galvojau, kaip čia susiorganizavus vizitą pas juos. Tad, kaip suprantate, mano lankytinų vietų sąraše šis muziejus kotiravosi gana aukštai. Ir žinote… Būna neretai taip, kad jeigu kažkam nustatai labai aukštus kriterijus, galų gale tenka šiek tiek ir nusivilti. Tad šis atvejis man buvo labai panašus. Nesakau, kad muziejuje mums nepatiko: iš tikrųjų, muziejus savo eksponatų gausa yra įspūdingas, ir tikrai visko mes nei išbandėme, nei pamatėme, bet… Tų trijų su pusę valandų, kurias ten praleidome, mums buvo per akis. Tiesiog, ten yra pernelyg maža erdvė ir pernelyg daug turistų (bent jau tą kartą tai pilni moksleivių autobusau suvažiavo), kad būtų galima ramiai ir maloniai leisti laiką. Smagu, be abejo, bet tas nuolatinis šurmulys ir triukšmas mane, asmeniškai, išvargino.

Bet vaikams tikrai buvo, kas veikti, ir tikrai nesigailiu, kad apsilankėme. Daug nesiplėsdama papasakosiu tik apie keletą eksponatų, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą. Muziejuje yra galybę užduočių, kurias gali atlikinėti. Pavyzdžiui, čia Aušrinė su Justu bando padaryti kelią-labirintą, kad paleidus kamuoliuką aukštai viršuje jis, riedėdamas nurodytu keliu, pasiektų apačią:
Justui ir Juliui viena labiausiai įstrigusių užduočių: oro gūsis pagauna ir ore laiko kamuolį. Justas tą kamuolį vis išmušdavo, ir vis iš naujo eidavo bandyti, ar ir vėl kamuolys „leisis šokti ore“
Pauliui labai patiko ridenti monetą, ir žiūrėti, kiek kartų ji apsuką ratą, kol galų gale yra įsiurbiama į vidų.
Pats pats nerealiausias muziejaus kampelis Justui: televizoriaus ekrane buvo vis sukamas filmukas apie vieną iš hipotezių, kaip išnyko dinozaurai. Tiesiog atitraukti Justo negalėjome. O dabar vis klausinėja: „Na kodėl gi tas meteoritas trenkėsi į žemę?“ ir „Ar tikrai nei vienas dinozauras neišgyveno?“
Neprisimenu, kokia to bandymo esmė (tiesą pasakius, tikrai mažos dalies eksponatų aprašymus spėjau perskaityti – dažniausiai, tiesiog bandydavome ką nors atlikti/atkartoti, pernelyg nesigilindami į tai, kodėl tai vyksta), tačiau vaikams labai patiko, kaip smulkios magnetinės smiltelės prilimpa prie kamuolio.
Čia Justas išbando, kaip jaučiasi žvaigždė, kuomet užlipa ant pakilos, ir girdi, kad ošia ovacijų miškas.
Justas bando išlaikyti pusiausvyrą, Julius (antrame plane) bando kamuoliuką įmesti į aukščiausią skylę (iš tikrųjų, čia ne visai tą reikėjo darytiJ)
Paulius nori pajusti, ką reiškia atsigulti po akmeniu, kuris akimirksniu tave pritrėkštų.
Visa tai – tik maža dalelė visko, ką galima išbandyti ar pajausti. Arba išmokti, jeigu jau ką praleidi mokykloje. Man labai patiko, kaip muziejus buvo aprašytas šitame įraše, tad jeigu planuojate būti Brėmene ir užsukti į Mokslo muziejų, paskaitykite čia - būtent po šio įrašo aš sužinojau apie tokį muziejų. 

Jolanta buvo minėjusi, kad namuose bus nuo šeštos valandos vakaro. Kadangi mes mokslo muziejuje buvome planavę praleisti visą dieną, mums toks laikas idealiai tiko. Tad netikėtai pajudėję iš muziejaus jau po keturių valandų, nelabai buvome tikri, kur link geriausia mums būtų traukti. Paulius sako: “O tai gal į Heide Parką?”. Per veidrodėlį pažvelgiau į Aušrinę, kuri sėdėjo mašinos gale: šioji nors užsimerkusi snūduriavo, vis tik vos išgirdusi paminint “Heide Park”, išsišiepė iki ausų. Tad taip mes ir antrą dieną (tegu ir porai valandų) vėl atsiradome Heide Park’e
 
 

Jau pasakojau, kaip sureagavo mano mama, sužinojusi, kad aš į kelionę su vaikais traukiu pati viena. O faktas, kad keliauju pas nepažįstamus (na, internetu pažįstamus) ją tiesiog pribloškė: „Tu su savo laukinukais vaikais keliauji kažkur į svetimą šeimą? Nu labai man įdomu, kaip jūs ten pasirodysite... Smagiausia turbūt bus, jeigu pakvies visus prisėsti prie gražiai padengto stalo. Na, lauksiu įspūdžių, turbūt, kuo gražiau priims, tuo įspūdingesnį šou galėsit surengti“. O tada patylėjo, ir pradėjo juoktis: „Nesuprantu, man atrodo, kad visos kitos šeimos yra normalios. Tik mūsų kažkokia trenkta“ :).

Žinot, su tokiu palaikymu ir nusiteikimu tikrai nelengva važiuoti... Tad galit tik įsivaizduot, kokia įsibaiminus važiavau Jolantos namų link... Turiu tokį įprotį nudraskyti nagus, kuomet jaudinuosi. Tai vat pas Jolantą atvažiavau su trumput trumputėliais vos ne iki mėsų nugremžtais nagais...Ir vis keikiau save, kad leidausi į tokią avantiūrą ir dabar užsikarsiu su visais savo vaikais maloniems žmonėm ant sprando. Tačiau iš kitos pusės... vidinis balsas vis tik man kuždėjo, kad viskas tikrai turi būti ir bus gerai. Ir, aišku, kad buvo gerai!!! Kitaip ir būti negalėjo. Vidinis balsas niekada nemeluoja:)

Vos atvažiavus, Jolanta pristatė savo mergaites: Janą ir Laurą. Jau iš ankstesnio susirašinėjimo žinojau, kad dukrytės yra labai panašaus amžiaus, tačiau tik nuvažiavus paaiškėjo, kad jos abi net ir gimusios beveik tuo pačiu laikotarpiu: vyresniosios mergaitės gimtadienis per kelias savaites nuo Justo, o jaunesniosios – per kelias dienas nuo Juliaus (šios net ir metai tie patys!). Neįtikėtina, tiesa?
Aprodė Jolanta ir namus. Antras namo aukštas – vaikų zona. Kuomet Justas pamatė šiuos kambarius, iš karto dingo juose, ir praktiškai jo mes nei matydavom, nei girdėdavom. Tik kiekvieną vakarą, kai ateidavau jo paimti miegui, nepamiršdavo pasakyti; „Žinai, mamyte, aš rytoj atsikėlęs vėl dar labai labai ilgai turėsiu žaisti. Nes čia labai ilgas žaidimas“. Nu ir kur nebus ilgas, jeigu reikia ir su namų virtuvėle, ir parduotuvėle, ir pilimi pažaisti... Nenoriu net prisiminti, kokį bardaką pas Jolantą palikom – kitaip žaisti Justas tiesiog nemoka. Jolanta, ir aš taip be galo džiaugiuosi, kad tu dėl to ant mūsų nepyksti :). Jeigu Justas buvo prasmegęs mergaičių kambaryje, Julius „akį užmetė“ ant raudonos Lauros mašinėlės – kaip užsisėdo pirmą dieną atvažiavęs, taip ir nebenulipo. Net ir eidamas miegoti būtinai mašiną pristumdavo prie lovos, kad tik niekas nepaimtų.

Paulius su Aušrine irgi nenuobodžiavo. Jiems buvo skirtas kambarys su stalo tenisu – na kokiame gi viešbuty galėtum turėti tokią prabangą?! Jeigu nežaisdavo stalo teniso, žaisdavo generolą. Ir Jolantą išmokėm.
O man irgi buvo gera. Net negalėjau įsivaizduoti, kad vos po kelių dienų, praleistų vien su vaikais, taip bus gera vakarais tiesiog plepėti. Apie Lietuvą. Apie Vokietiją. Apie vaikus. Niekada niekada nepasigailėjau sprendimo priimti Jolantos pakvietimą – nei jokiame viešbutyje nebūtumėm patyrę tiek šiltų akimirkų.
Nu va, šios dienos pasakojimą baigiu :). Pratęsiu, manau, greitai, ir turbūt tai jau bus paskutinė kelionės dalis:)