Mūsų gerai išauklėti vaikučiai ir jų tobula mama:)

Šį įrašą dedikuoju savo mielai internetinei draugei Viktorijai, kuri nepaliauja kartoti, kokia nuostabi motina aš esu (nors nėra mačiusi manęs akyseJ) ir kuri bijo, jog mums atvykus pas juos (o planuojame!) jos mergaitės sugadins mano gerai išauklėtus berniukus:)

Tai va, Viktorija, papasakosiu tau visą teisybę, apie tai, kaip mes gyvename. O teisybė yra ta, kad darausi jau kaip ta mama iš anekdoto: „Geriausia dovana mamos dienos proga – kai vyras pasiima vaikus ir dingsta visai dienai iš namų“J. Nu žinok, aš irgi nerealiai džiaugčiausi tokia dovana, nors garsiai gal to labai ir neskelbiu. Nedažnai man tokių "dovanų" pasitaiko, bet vat kartais, kad drioksteli Nerijus, tai maža nepasirodo: pavyzdžiui, visai neseniai ne tik kad dienai – visom keturiom dingo. Su vaikais. Jis, mat, tokias mini atostogas pasiėmęs buvo, tad į kaimą išdūmė. Ir aš ta proga visai netikėtai paatostogavau. Gan smagiai, turiu pasakyti. Nes ne tik milijoną grožio procedūrų prisidariau, bet ir begalybę filmų peržiūrėjau. Todėl dabar galim diskutuoti apie ką tik nori: galiu pateikti autoritetingą savo nuomonę tiek visatos atsiradimo, tiek ateivių, tiek planetų susiformavimo klausimais. Arba galim diskutuoti apie religijas. Nes azarto pagauta peržiūrėjau filmus apie Jėzų ir apie Mahometą, apie krikščionis ir apie islamistus. Na, kad nebūčiau šališka:). Dar kažkaip nuklydau į mokslinių filmų sektorių, ir ta proga pažiūrėjau keletą filmų apie išprotėjusius mokslininkus. Žinau, žinau... gal galėjau ir ką nors lengvesnio „mergaitiškam“ savaitgaliui sugalvoti, bet turbūt man žinių badas, kad taip puoliau prie visų dokumentinių filmų. Dar gaminausi kokteilius. Nelabai man jie gavosi, tiesą pasakius, nes iš vaisvandenių turėjau tik vandens ir Blue Curacao (iki šiol mano miela kolegė U. leipsta juokais prisiminus, kaip bandžiau jos iškvosti, ar galėčiau pasidaryti „Margaritą“ iš tokių ingredientų). „Margarita“ nesigavo – išpyliau visą meną į kriauklę, o vat „Mojito“ pirmasis kokteilis gal ir gavosi nenusisekęs, už tai antrasis – tobulas. Gaila tik, kad tų progų eksperimentuoti nepasitaiko taip jau dažnai, tad turbūt netruksiu įgūdžius pamiršti. Tačiau pasakysiu tau: neįtikėtina, kiek visko žmogus gali nuveikti per keturias dienas:).

Taigi, tokia aš ir esu mama: taip, iš tikrųjų, man be galo smagu leisti laiką su vaikais ir tuo mėgaujuosi be galo be krašto. Bet patinka, žinok, pabūti ir be jųJ. Kita vertus, net mano brangi draugė Diana, kuri yra man pavyzdys (vis tik, augina net septynis (!!!) vaikučius) sakydavo, kad savo vyrui nepaliauja kartoti, jog jeigu jis nori, kad ji būtų ideali mama vaikams, privalo ją karts nuo karto išleisti pabūti be jų.

O dabar apie mūsų tuos du labai gerai išauklėtus vaikučius. Papasakosiu tau apie vieną iš mūsų dienų. Ketvirtadienį. Na, ne visos dienos būna tokios baisios kaip ši, tačiau išskirtinė ji irgi nėra.

Žodžiu, buvo taip. Grįžusi namo iš darbo, paskambinau auklei pasakyti, kad kitą ateitų kiek vėliau. Ta proga ji manęs klausia: „Ar tu jau buvau užlipus į vaikų kambarį? Ar matei, ką jie pridarė?“. Aš dar mačiusi nebuvau, todėl, aišku, mintyse prasisuko patys įvairiausi/baisiausi scenarijai. Tačiau perklausus, paaiškėjo, kad viskas ne taip ir baisu – na, viena siena visiškai dažais išterliota, pamanyk, baisaus čia daikto... Tačiau auklė nesiliovė: “Tu, Inga, eik dabar ir duok jiems kokią bausmę. Tikrai negalima taip elgtis – jokių ribų vaikai nežino, Jėzau, Jėzau, kaip gaila – ką tik išdažytos sienos ir taip nutepliota…”. Aš nebuvau tikra, ar kuri nors iš mažųjų galvyčių nesiklauso manęs, tad stengiausi šnibždėti kaip galima tyliau: “Na, bet gal taip jiems gražu. Gi jų kambarys, kaip ne kaip”. Tačiau auklė nesiliovė ir skaitė moralą apie mano bernužėlius toliau. Na, dažnai ji man juos skaito, tad jau pripratusi prie to.

Pakalbėjusi su aukle užlipau pasižiūrėti to “šedevro” – na, tikrai, kad visai gražu. Ir visai tinka vaikiškam kambary. Tačiau bandžiau būti “griežta”: “Ar jūs lapų neturite? Kodėl ant sienos pripiešėte?!”. Justas: “Mums taip labai gražu. Čia gi mūsų kambarys“. Aha, vis dėlto, mano pokalbį su aukle girdėjo. Vėliau tiek vienas, tiek kitas, su pasididžiavimu parodė, kurias „detales“ kuris piešė.

O jų kambarys tikrai darosi panašus į vaikišką kambarį: nutepliotos sienos, nulupinėti tapetai, perpus perplėštas mano tiek ilgai ieškotas žemėlapis.... Et, nebūnie. Jau aš tai tikrai ne iš tokių, kurie dėl tokių smulkmenų galvą suktų.

Dar šiek tiek padiskutavus, apie tai, kur galima piešti, o kur ne, nusileidau su Justu žaisti „Memo“. Kol mes žaidėme, Nerijus, visas net įraudęs nuo pykčio, bandė ištraukti kinderinius žaisliukus iš bide (!!!). Nebuvo tas jau taip paprasta, ir užtruko šiek tiek ilgiau nei planavo. Tad per tą laiką kol jis krapštėsi, sudegė visi jo džiovinimui į orkaitę sukišti obuoliukai. Sudegė taip, kad visi namai paskendo dūmuose, nuo dūmų sureagavo namo signalizacijos ir pas mus prisistatė apsauga. Julius tuo tarpu irgi nesnaudė: kol visi buvo užsiėmę savo reikalais, tylutėliai nusliūkino į darbo kambarį ir išlupinėjo pusę mano kompiuterio klaviatūros mygtukų. Didžiąją daugumą jau įtaisiau atgal į vietą, tačiau „Enter“, kurį remontuoti ėmėsi Justas, sulaužytas neatitaisomai. Ei, gal kas žinot, ar kas nors Vilniuje užsiima klaviatūros mygtukų keitimu?

Kas gerai, kad paskutiniu metu namuose bent jau muštynių nebėra. Arba beveik nebėra. Nes renkame pliusus: Justas vakare gauna pliusą, jeigu per visą dieną nebūna mušęs ir stumdęs Juliaus, o Julius – jeigu per visą dieną neprisisisioja. Esu pažadėjusi, kad surinkus dešimt pliusų, eisime pirkti kokio nors žaislo: vat iki ko priėjome, norėdami įtikinti Justą nevožtelti Juliui. Labiausiai man juokinga buvo tai, kad vos uždėjau pirmąjį pliusą abiems, jau kitą dieną šalia jų atsirado dar visa galybė didelių ir mažų, kreivų ir jau šiek tiek tiesesnių pliusukų. Išradingumo vyručiams tai tikrai netrūkstaJ

Tai va, Vikut, kokie geri tie mano berniukai ir kaip linksma su jais. Atvažiuosim, pati pamatysi. Ir galėsim kartu paieškoti efektyviausių auklėjimo priemoniųJ

Vėl stabdome vestuvininkus. Bet nesėkmingai šį kartą

Šeštadienis buvo visiškai nenusisekęs. Na taip jau visiškai. Aišku, aš tikrai negalėčiau sakyti , kad VISKAS buvo blogai, nes gerų dalykų irgi buvo. Pavyzdžiui, geras dalykas buvo tai, kad būtent šeštadienį Justas išmoko važiuoti dviračiu. Tiesiog taip: užsisėdo, ir nuvažiavo. Dar būtent šį šeštadienį Justas pirmą kartą melžė karvę. Vienintelis iš mūsų, nes daugiau visi atsisakė. Aišku, ir jis gal nebūtų taip veržęsis bandyti, tačiau dėl to, kad mušėsi su Paulyte ir Juliumi, buvo nubaustas ir mūsų linksmybes kaimyno kieme galėjo tik stebėti nuo kiemo vartelių. Žinant tokias aplinkybes, nesunku suprasti, kad paklaustas, ar vis tik jau mokės gražiai žaisti su visais ir ar nenori pabandyti pamelžti karvę, labai greitai sumetė, kad tai yra puiki proga palikti namų kiemą ir visiems susitaikyti. Dar, geras dalykas buvo tas, kad aš vėl papildžiau arbatžolių atsargas. O vaikai vėl tradiciškai aplankė traktorių.

Ir vis tik, nepaisant tų visų gerų dalykų, kurie mums atsitiko tą šeštadienį, tai tikrai buvo prastas šeštadienis Kurtuvėnuose. Nes šeštadienis Kurtuvėnuose turi būti vestuvių, ir tuo pačiu saldainių, diena. O su vestuvėm tą dieną mums nesisekė tiesiog tragiškai. Ir ypatingai pikta dėl to, kad būtent šį savaitgalį mes tiesiog ypatingai jam ruošėmės:  su mamos duotais kaspinais išpuošėm virvę gatvės tvėrimui (naują virvę – ne tą, su kuria Grikių vedžiojam!), aš iššokau iš tradicinių trenigų ir apsirėdžiau kiek padoriau, net vaikai buvo nuprausti numazgoti ir gražiai aprengti... Et, teisybę žmonės sako: „Nėr lygybės anei teisybės šiam gyvenime“:).

Na, bet apie viską iš pradžių. Jau esu rašiusi, kad tėčio namas Kurtuvėnuose yra ypatingai strateginėje padėtyje: visi vykstantys į Kurtuvėnų bažnyčią arba žirgyną, arba svirną (kur labai gražu pasifotografuoti įvairiom progom) yra priversti pravažiuoti pro mūsų namus. Na, nebent norėtų dundėti žvyrkeliu, bet dažniausiai niekas nenori. Taigi, mūsų vaikai jau įpratę: jeigu tik svečiuojamės pas senelį, šeštadieniais budim prie kelio ir, pamatę išpuoštas mašinas, tveriam kelią vestuvininkams („lauktuvininkams“, kaip juos vadina Justas). Nerealaus smagumo pramoga! Prieš kelias savaites, kai savaitgalį  irgi leidome Kurtuvėnuose, gal kokius tris kilogramus saldainių taip į namus partempėme. O mes su Ineta dar ir du butelaičius gavome – turbūt vestuvininkams nepasitaikė „etatinių butelių prašytojų“ sutikti, tad mums įbrukoJ Ir būtent to sėkmingo ir smagaus šeštadienio paskatinta, nusprendžiau, kad užtenka į šitą reikalą žvelgti atmestinai. Ne dėl to, kad tikėjausi tokiu būdu pritraukti daugiau saldainių – ne, tikrai ne tame esmė buvo. Tiesiog, kartais žmogus jautiesi nelabai smagiai ir jaukiai: vestuvininkai važiuoja pasipuošę, išsičiustę, saldainius (ir ne bet kokius, o su jaunųjų nuotraukomis!) traukia iš kaspinėliais dekoruotų krepšelių... Toks visiškas kontrastas mums: kelią tveriam su nuo šuns atlikusia virve, saldainius renkame į uogoms skirtus krepšius, o patys atrodome taip, tarsi ką tik iš daržo būtumėm išlindę (na, paprastai taip ir būna, ką čia ir slėpti).

Taigi, nusprendžiau, kad šį kartą tikrai bus viskas kitaip. Ir, kaip jau minėjau, ne tik kaspinais dekoravome naują virvę, bet ir patys atseit "pasipuošėme". Stengėmės, noriu pasakyt. Ir šį kartą tikrai viskas buvo kitaip. Tik visai ne taip „kitaip“, kaip tikėjausi.

Išbėgę tverti kelio pirmosioms išpuoštoms mašinoms, gavome nusivilti – šie važiavo ne į vestuves, o į krikštynas. O iš šių saldainių neprašome. Na, jeigu ir prašytumėm... neturėtų gi.

Tuomet vieną mašinų koloną praleidome, nes iki pat paskutinio momento nežinojome, ar tas nudriskęs žolių kuokštas, besivelkantis iš po pirmosios mašinos, simbolizuoja vestuvių ar laidotuvių dieną. Ir kadangi kolona gatve judėjo ypatingai lėtai, nesinorėjo rizikuoti ir šokti į gatvę: apsirikimo atveju  būtų buvę ypatingai nesmagu.  Paskui paaiškėjo, kad ten vis tik buvo vestuvininkai - nuvažiavę prie ežero maudytis, ten pat išvydome ir tas pačias mašinas bei beslampinėjančius išsipuošusius vestuvių dalyvius.

Viena mašina nuo mūsų paspruko. Tyčia. Nežinau, kame čia jiems prikolas, nes kiti vestuvininkai tai atvirkščiai – džiaugiasi, kad kažkas jiems ruošia atrakcijas, kad yra kas pasveikina juos tokios didelės šventės proga – juk bet kokios tokios atrakcijos iš tiesų yra linksmos. Na, bet čia jau jų reikalas, jiems ir žinotis. Aš turiu savo asmeninę nuomonę, ką galvoju apie tokius žmonesJ

Sulaukėme ir dar vienos mašinų virtinės. Su šitais tai tikrai nebuvo įmanoma apsirikti: širdutė ant kapoto išpiešta, kaspinai nuo mašinų veidrodėlių tik teliuskuoja... Mūsų širdis džiaugsmu tik pasruvo – ot pasilinksminsim! Ir tikrai "pasilinksminom". Kaip niekad iki tol. Pirmoji iš kolonos sustabdyta mašina davė tris saldainius. Ir ženkliuką, su krepšinio paveiksliuku.  Kadangi pas mus vaikų ir krepšelių buvo daugiau nei gautų saldainių, ne visi vaikai ir gavo po saldainį į krepšelį. Antrosios mašinos vairuotojas visaip dievagojosi, kad joje važiuoja fotografas, ir kad saldainių jie neturį, tačiau paskui šiaip ne taip vieną saldainį sukrapštė. Neturėjo saldainių ir trečiojoje mašinoje, tačiau vietoj saldainių į Juliaus krepšelį įdėjo dešimt litų. Į Pauliaus saują dar keturis.  Buvo smagu matyti Juliaus išraišką, nes matėsi, kad vaikas visiškai sutrikęs ir nesupranta, kodėl dėdė vietoj saldainio deda kažkokį popierių.

Garbės žodis, dar tokio šeštadienio tai niekada nebuvo: pasipuošę, kalbas pasiruošę ir smagumui nusiteikę vaikai per visą dieną  gavo keturis saldainius (iš kurių, čia jau vėliau pamatėme, du su alkoholiu), vieną krepšinio ženkliuką ir keturiolika litų. Aš galiausiai tiek įpykau, kad mečiau visas virves ir išėjau krepšinio žiūrėt. Ir įdomiausia, kad tuo metu, kai jau niekas prie kelio nebetykojo, pro šalį važiavo dar viena vestuvių palyda. Kurie, turbūt, tik ir laukė, kad juos kas stabdytų, nes galiausiai, nesulaukę dėmesio, patys pravažiuodami vaikams metė kelias saujas saldainių.

Et, tikrai - ne „blizgučiuose“ laimė slypi – puošk nepuošęs virvės ar krepšelio, nes vis tiek viskas galų gale atsiremia tik į žmones, kuriuos sutinki savo kely: tokius, kurie moka džiaugtis smulkmenomis arba tokius, kuriems ir papuoštos virvės negelbės:)