Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Loto

Jeigu man ryte kur nors prisireikia išeiti, žinau, kad teks atlaikyti Juliaus isterijos dozę. O juk tikrai pasitaiko žmogui karts nuo karto kur nors išeiti... Kadangi jis gerklę turi tikrai didelę (į mamą, į mamą:) ) ir nesiliauja rėkti tol, kol galutinai neįsitikina, kad aš TIKRAI išėjau, aš prisigalvoju visokių triukų, kad nors kiek sutrumpinti žviegimo laikotarpį. Pavyzdžiui, apsirengiu tais rūbais, kuriais planuoju kur nors eiti, jau iš karto atsikėlus ryte. Net batus, būna, kad pasiaunu. Jeigu iškeliauti turiu ne viena, o su Justuku, jį irgi suruošiu kaip įmanoma anksčiau. Ir JOKIAIS būdais nenaudoju jokių kodinių žodžių tokių, kaip: „Justai, važiuojam“, „Einam rengtis“ ir panašių. Nes jeigu po šių žodžių neseka kitas veiksmas – nėra atnešami Juliaus laukiniai rūbai – Julius rėks. Ir veršis ant rankų, taip neleisdamas rengtis.

Žinau, kad kai jau išeinu, jis iš karto nusiramina, todėl labai dėl to nepergyvenu, tačiau vakar, stebint, kiek daug energijos ir užsispyrimo jis turi, siekdamas savo tikslo, net graudu pasidarė. O buvo taip. Su Justu ruošėmės eiti į poliklinką, tad tikrai jokiu būdu neplanavau ten temptis ir Juliaus. Tačiau vos tik pradėjome mes ruoštis (nors ir ėmėmės visų saugumo priemonių), Julius iš karto suprato, kuo čia viskas kvepia ir pradėjo rėkti: "Aaaššš“ (čia jau, suprask, ir jis kartu eis). Ramiai pasakiau, kad šį kartą jis, deja, eiti negali, todėl liks namie ir žais su auklyte. Aišku, nesitikėjau, kad jis susitaikys su tokiu mano atsakymu, tad nei kiek nenustebau, kai jis nubėgo į kambarį ir pats iš lentynų atvilko visus savo daiktus: kelnes, megztinį ir batukus. Paprastai aš į tai tiesiog nekreipiu dėmesio, ir rengiu Justą toliau, bet šį kartą jis taip primygtinai reikalavo užmauti batukus, kad pagalvojau: "Et, na ir tegul užsimauna!". Ir apoviau. Tiesiai ant pižamos. Kad jūs matytumėt, kaip nušvito jo veidas... Čiupo Justuką už rankos ir linksmai žingsniuodamas uždainavo: „Ėėėėjam, ėėėjam“. Ech, vat šitoj vietoj ir suspaudė širdį: "Niekur tu, mažyli, iš tikrųjų neėėjsi... Netgi jeigu ir turi žieminius batukus ant kojų.".

O paskutiniu metu „ėėėjam“ mes su juo tikrai nedažnai kur. Na, į lauką ant kalno su rogėm einam, tačiau visas kitas vietas dėl nesibaigiančių ligų labai ribojam. Tačiau iš kitos pusės, kadangi daugiau sėdime namie, turime gerą progą išbandyti vis naujus ir naujus žaidimus. Ir vat būtent šitoje vietoje Julius mane tikrai nustebino - pasirodo, ir su pusantrų metukų vaiku galima jau kuo puikiausiai žaisti kai kuriuos, taip pasakysiu, rimtus žaidimus! Pagalvojau, kad visai ne pro šalį būtų pasidalinti tų žaidimų idėjomis ir su kitais. Šį kartą - apie LOTO.

Su Justu mes loto žaidimus pradėjome žaisti, kai jam suėjo šiek tiek daugiau nei du metukai, ir tuo metu man atrodė, kad tai be galo anksti. Kuomet pirmą kartą loto parodžiau Juliui, jam buvo ką tik suėję metai ir šeši mėnesiai. Aišku, turbūt didelę įtaką čia padarė tai, kad Julius stebėdavo, kaip loto žaidžia Justas, tačiau faktas yra tas, kad taisyklių ilgai aiškinti jam nereikėjo: aš parodydavau paveikslėlį - jis tokį patį paveikslėlį surasdavo tarp kitų paveiksliukų savo kortelėje.

Kaip gi tuos LOTO mes žaidžiame? Ne visai pagal taisykles, žinoma. Paprastai sistema yra tokia: vaikai atneša pasirinktą LOTO žaidimą ir pasidalina po dvi stambias korteles. Aš paimu į rankas visas mažąsias, ir po vieną atversdama klausiu: „Nagi, kas turite kortelę su pvz. "Kiškiais"?“. Vaikai pasižiūri į savo korteles, ir tuomet jau rėkia: „AAAAŠ!!!” arba “Pas mane!”. Kuomet užpildome visą kortelę, visi draugiškai šaukiam „BINGO!“ ir patraukiam ją į šalį.

Loto žaidimų mes turime du: su žuvytėm ir su "dėde". Pastarasis dar iš mano vaikystės laikų, nes paveiksliukai su Senosios Animacijos herojais (kažkodėl iš visų tų mielų herojų Julius išsirinko būtent klouną, kurį (ir pagal tai visą žaidimą) vadina „Dėde“.
Tame loto su žuvimis man patinka tai, kad gali ne tik dėlioti paveiksliukus, bet ir sužinoti konkrečios informacijos apie žuvis. Kartais žaidžiame būtent tą ilgąjį variantą: yra surandama kortelė, ir perskaitoma (supaprastinta kalba), kas parašyta toje kortelėje.
Šios serijos loto yra ir daugiau - kuomet mažas buvo Paulius, dar turėjome su grybais.

Kartais vaikai žaidžia šiuos žaidimus vieni. Man nieko nėra gražiau, kaip stebėti tą jų žaidimą. Pavyzdžiui, pasisodino Justas (3m) Julių (1.6m), padalino abiems po tris korteles, verčia kortelę ir sako: „Na, kas turi Ryklio kortelę? Tu, Juliuk, turi? Gerai, užversk. O dabar paklausyk, aš tau paskaitysiu: „Ryklys turi labai labai didelius dantis. Žinok, viską viską gali praryti. Ir tave galėtų tik am ir praryti! Kita kortelė: “Jūrų žvaigždė…”
Dar juokinga būna, kad kai žaidžia Justas su Paulyte (3m), tai korteles padalina į tris dalis (ir Juliaus nepamiršta, nors jis tuo metu ir nežaidža). Ir tuomet girdžiu: Justas: "Na, pas ką gi šita kortelė?". Paulytė (dar net nežiūrėjus į korteles): "Pas maneeee!". Justas, kaip tikras vedėjas, nužvelgia visas ant žemės gulinčias korteles ir sako: "Neee, Paulyte, nemeluok. Pas Julių" :)

Stylish Blogger Award

Na, turbūt jau nėra tokių, kurie nebūtų atkreipę dėmesį į tai, kad paskutiniu metu blogerių pasaulis yra tiesiog užsikrėtęs“ „Stylish Blogger Award“ virusu – kur bepasisuksi, jau žiūrėk ir matai, kad dar kažkuris blogas užsikrėtė, o jo autorius visam pasauliui išpažįsta septynias tiesas apie save. Kaip man smagu tokius įrašus skaityti! Atrodo, mėgsti tam tikro žmogaus tinklaraštį, galvoji, kad jau pažįsti jį (nors net akyse nesi matęs!), o paskui imi ir tarp tų viešų prisipažinimų perskaitai ką nors tokio visiškai netikėto.

Ačiū Eglei, kuriai pasirodė, kad ir mano tinklaraštis vertas šito titulo. Labai labai džiaugiuosi jį gavusi, ir tęsiu estafetę toliau.

Stylish Blogger Award taisyklės yra šios:
• Gavęs apdovanojimą, nepamiršk asmeniškai padėkoti tam, kuris tau jį skyrė
• Papasakok apie save septynias tiesas
• Paskelbk penkiolika savo naujai atrastų tinklaraščių, kurie, tavo nuomone, verti šio titulo;
• Asmeniškai pranešk tų tinklaraščių autoriams apie tokio titulo suteikimą
Daugiau informacijos galima rasti čia

7 tiesos apie mane:

1. Dievinu azartą ir žaidimus kortomis – rankinuke visada nešiojuosi kortų kaladę. Kita vertus, niekada nelošiu iš pinigų (na, nebent iš centų): pinigus gerbiu, ir, prieš išleisdama juos, gerai pagalvoju.
2. Esu labai punktuali, o kitų nepunktualumas mane erzina. Bet čia nieko keisto – kaip pasakytų mano Laima: „Vėluojantys visada būna linksmesni už laukiančiuosius“ :)
3. Nepaisant viso vėliau gerai susiklosčiusio savo gyvenimo, subyrėjusią pirmąją santuoką laikau didžiausiu savo gyvenimo pralaimėjimu ir dėl to širdyje jaučiu didžiulį kartėlį.
4. Pažvelgus į pastovią betvarkę mūsų namuose, būtų galima pagalvoti, kad man į tvarką nusispjaut. Ne visai tiesa. Netvarka mane erzina, bet ne tiek, kad ką nors pulčiau dėl to aukoti.
5. Žinau turbūt visus senųjų lietuviškų pop dainų žodžius – tuo metu, kai kiti visa gerkle plešia “Lia lia lia” (na, čia jau kai nežino, kaip ten iš tikrųjų yra), aš galiu kuo puikiausiai išdainuoti visą dainą. Todėl esu labai vertinama prie laužo, prasidėjus dainoms.
6. Jeigu jaučiu, kad esu pavargusi, einu miegoti. Vienareikšmiai. Neišsimiegojusi esu pikta, irzli ir man viskas krenta iš rankų. Anksčiau užmigdavau vos įlipus į mašiną (Nerijus sako, kad mane, kaip mažą vaiką, mašina užsupa), bet po to, kai vieną kartą patekome į avariją, o aš miegodama trenkiau galvą į mašinos stiklą, užmigti mašinoje nebegaliu.
7. Turiu gerą ir ištreniruotą balsą – laisvalaikiu garsinu reklamas. Be galo be krašto tai mėgstu! Ir visada sakau, kad tai yra lengviausiai uždirbami pinigai.

Na, o dabar apie mėgstamiausius blogus. Tiesą pasakius, bloginimo srityje vis dar jaučiuosi visiška naujokė. Na, tikrai – nemoku aš prenumeruoti naujienų, nieko nesuprantu apie kokius ten naujienų srautus ir t.t. Jeigu, užtikusi naują ir man patikusį tinklaraštį, neišsaugau jo iš karto prie „favourite“, tai beveik šimtu procentų galima garantuoti, kad vėliau jau jo nebesugebėsiu rasti. Todėl man ši „Stylish Blogger Award“ akcija yra labai puiki galimybė pasižvalgyti, kokius tinklaraščius kiti stebi.

Savo „Stylish Blogger Award“ nominaciją norėčiau skirti visiems tinklaraščiams, išvardintiems mano puslapio kairėje pusėje, su nuoroda „Mano tinklaraščių sąrašas“, tačiau kadangi daugelis iš jų šį apdovanojimą jau gavo, skiriu šiems:
1. Angelino mamytei Eglei – už šventinę dvasią jos kuriamame puslapyje ir entuziazmą, kuris jaučiamas visuose jos įrašuose;
2. Domuko mamytei Eglei – už šiltus Oranžinius namučius, kuriuose visada gera apsilankyti, ir iš kurių aš pasisemiu tiek daug ir gražių idėjų;
3. Dirbu Mama – už tai, kad ... kruopščiai surenka informaciją, aktualią auginančioms mamoms, ir pasidalina ja su visais
4. Vaidai – man labai artimas jos požiūris į gyvenimą ir vaikų auginimą.

Ojoj, tik keturi gavosi… Tikrai skaitau jų daug daugiau, bet taip greitai dabar tikrai nieko nerasiu, o su šiuo įrašu ir taip jau vėluoju, todėl planuoju papildyti sąrašą vėliau.

Loginiai-detektyviniai galvosūkiai. Dauguma žiaurūs, bet už tai intriguojantys:)

Per pastarąsias dienas visą Lietuvą (na, ir ne tik) pakraupinęs nusikaltimas, kuomet paauglys vaikinukas užmušė paauglę mergaitę, sukrėtė ir mane. Taip sukrėtė, kad ne tik dažniau nei įprastai užsukdavau į Pauliaus kambarį „tiesiog šnektelti“, bet net ir panaršiau internete bei susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių apie tėvų-paauglių santykius, paauglystės laikotarpiui būdingą susvetimėjimą, nutolimą nuo tėvų ir t.t.

Na, gal ir natūralu, kad į šią istoriją sureagavau kiek jautriau nei galbūt kiti, neauginantys panašaus amžiaus vaikų - juk mano Paulius tik vos keleriais metais jaunesnis už šios istorijos dalyvius. Ir turbūt tikrai ne mane vieną ši istorija privertė šiek tiek stabtelti ir savęs paklausti, ar tikrai aš pati skiriu pakankamai dėmesio jam, ar tikrai žinau, kuom jis gyvena, kokia jo draugų aplinka ir t.t.

O iš tikrųjų su tais paaugliais ir kokybišku laiku jiems turbūt ne visada išeina taip, kaip planuoji. Su mažyliais tai viskas paprasta: galima tiesiog ištisas dienas leisti laiką žaidžiant stalo žaidimus, skaitant, plepant, piešiant ar šokant – viskas jiems tinka, mama/tėtis yra autoritetų autoritetas, žodžiu, tik imkis veiklos ir matysi, kaip šviečia jų veidai. O vat su paaugliais to gali visiškai nepakakti. Jau ne kiekvienas užsiėmimas gali juos sudominti, ir tikrai ne visada susižavėjusiais veidais jie gali priimti jūsų kompaniją. Na ir, tiesą pasakius, ne tiek jau daug žaidimų yra skirta dviems asmenims. Todėl šis įrašas skiriamas tiems, kas augina paauglius vaikus ir kas ieško idėjų smagaus laiko praleidimui būtent su jais.

Kuomet mes su Paulium gyvenom dviese, mes tikrai begalę laiko praleisdavom žaisdami. Gimus mažyliams situacija kiek pasikeitė, tačiau net ir šiandien karts nuo karto mes susiorganizuojame „žaidimų vakarones“. Paprastai žaidžiame kokį kortų žaidimą arba „Generolą“, tačiau paskutiniu metu esame „atradę“ ir dar vieną pramogą: loginių-detektyvių istorijų spėliojimą.

Kaip ir daugumą žaidimų, taip ir šias istorijas smagiausia yra spėlioti kompanijoje (kuo daugiau spėliotojų, tuo greičiau atkapstoma tiesa), tačiau tikrai kuo puikiausiai galima žaisti ir dviese.

Kokia gi tų loginių-detektyvinių galvosūkių esmė? Dalyviams yra pasakomos tam tikros istorijos nuotrupos ir tuomet visi dalyvaujantys pateikinėja klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik Taip/Ne/Nėra svarbu. Tikslas: atkurti visą istoriją.

Klasikinis pavyzdys būtų toks: „Dykumoje randamas nuogos moters lavonas. Rankoje ji laiko perlaužtą degtuką“. Na, ši istorija yra viena populiariausių, tačiau jeigu vis dėl to jūs niekada su tokiomis istorijomis nesusidūrėte ir atsakymo nežinote, jis yra toks: „Oro balionu virš dykumos skrido grupelė žmonių. Oro balionui ėmė stigti kuro, jis ėmė leistis vis žemiau ir žemiau. Bijodami nukristi į dykumą, žmonės ėmė atsikratinėti visko, ką turėjo su savim: pirmiausia išmetė visus daiktus, vėliau nusirengė ir nusimetė visus drabužius. Tačiau pamatę, kad ir tai negelbėja, nusprendė, kad kažkuris vienas turi aukotis ir iššokti iš baliono, idant visi likusieji išsigelbėtų. Buvo traukiami burtai – kam atiteks nulaužtas degtukas. Likimas jį lėmė ištraukti merginai, kurios lavoną keliautojai ir rado dykumoje“.

Tokie loginiai-detektyviniai žaidimai ne tik ideali laiko praleidimo priemonė keliaujant – iš tiesų, jie yra ir labai gera mankšta smegenims, skatinanti vaikus ieškoti loginės sąsajos tarp dalykų, kurių jų protas dar niekuomet anksčiau nebuvo tarpusavyje susiejęs. Spėliodami vaikai ne tik pratinasi logiškai mąstyti, bet ir kūrybiškai pateikti klausimą, mąstyti „išeinant už dėžutės ribų“ („Out of the box thinking“).

Kuomet šiame įraše miniu „vaikai“, iš tiesų galvoje turiu tokius jau šiek tiek paaugusius vaikus arba net suaugusius žmones (kiek man teko susidurti, suaugę irgi ne ką mažiau smagiai šias istorijas narplioja). Mažiems vaikams šie galvosūkiai nėra tinkami ne tiek dėl jų sudėtingumo, kiek jų smurtinio pobūdžio (tikrai, daugumoje istorijų kažkas kažką nužudė, nusižudė, įvyko nelaimingas atsitikimas ir t.t.). O kas yra tie „paauginti vaikai“, paliksiu nuspręsti patiems tėveliams – čia jau kalba eina apie vertybinius klausimus. Pavyzdžiui, aš esu iš tų tėvų, kurie žaidimuose nei smurtinių akcentų, nei azarto nesibijo – viena mėgstamiausių Pauliaus pasakų buvo pasaka apie juodą ranką, o mėgstamiausių žaidimų - pokeris ir „Mafija“. Tiesa, mūsiškų kriminalinių laidų negaliu nei pakęsti, nei toleruoti.

Na, o dabar priartėjome prie sunkiausios man dalies: kaip pristatyti pačias istorijas. Jeigu tiesiog parašysiu istoriją ir jos atsakymą, visas istorijos smagumas neatsiskleis. Istorijos yra tam, kad būtų spėliojamos, kad iki jų būtų prisikasama. O iš karto pateikdama atsakymą, kaip ir visą tai sugadinčiau. Todėl sugalvojau taip (dar nežinau, ar tikrai čia geriausias sprendimas, bet tebūnie). Žemiau pateikiu labiausiai įstrigusias istorijas. Pasukit galvas, nuo ko jūs imtumėtės jas narplioti, į kokią pusę judėti ir t.t. O aš kada nors pateiksiu atsakymus:).
Arba, jeigu tikrai ką nors labai labai užkabins ir norėsite gauti atsakymus greičiau (arba tiesiog norite paspėlioti), siųskit klausimus – galėsim pažaisti :).

Taigi pradedam:
1. Traukiniu namo iš Šveicarijos grįžta žmogus. Jeigu jis būtų sėdėjęs nerūkančių žmonių kupe, jis būtų miręs. Kodėl?
2. Moteris nusiperka naujus batus, išeina į darbą ir miršta.
3. Į barą įžengia vyras ir paprašo stiklinės vandens. Barmenas staigiai išsitraukia ginklą ir nutaiko jį į įžengusį vyrą. Vyras padėkoja ir išeina.
4. Žmogus įsėda į mašiną, įsijungia radiją, ir neužilgo nusižudo. Kodėl?
5. Vyras užsisako restorane keptą žuvėdrą. Suvalgo vieną kąsnį, išeina iš restorano ir nusišauna. Kodėl?

Na, gal pradžiai užteks. Jeigu sudomins, galėsiu ir daugiau pateikti. Kita vertus – interneto platybėse jų tikrai sočiai.

Apie tokias istorijas aš pirmą kartą išgirdau būdama dvyliktokė – vieną jų mūsų klasei išnarplioti pateikė anglų kalbos mokytoja. Parėjusi iš mokyklos ir davusi šią istoriją išpręsti mamai, šioji man pateikė savo istoriją. Vėliau buvęs vyras papasakojo dar dvi, kažkokios kelionės metu vienas iš keleivių pridėjo dar vieną vieną, ir taip aš ilgą laiką savo kolekcijoje turėjau kokias penkias istorijas. Kurias be galo vertinau ir tausojau.

Tačiau šią vasarą, pamačiusi, su kokiu entuziazmu šias istorijas gliaudo Paulius (12m) ir Aušrinė (11m), nusprendžiau kolekciją papildyti. O greitai pasitaikė ir proga: suorganizavo mano tėtis kelionę į Latviją, į Tervetės parką (vis ruošiausi apie jį parašyti, bet turbūt tuoj ir kitos vasaros sulauksim, kol tai padarysiu). O aš buvau įpareigota „pririnkti“ tų galvosūkių, kad kelionė neprailgtų. Panaršiau internete ir, baisiausiai apsidžiaugiau, radusi galybę jų. Nors tėtis dar bandė atsargiai teirautis, ar tikrai ne geriau būtų tas istorijas užsirašyti, patikinau, kad tiek, jog užtektų visiems spėlioti iki Latvijos sienos, tikrai prisiminsiu. Ir ką jūs sau manot? Mums dar neišvažiavus iš Šiaulių (o pradėjom mes kelionę nuo Kurtuvėnų, kurie yra gal 16km už Šiaulių), mano kompanionai išnarpliojo tris istorijas, o paskui – basta. Negaliu prisiminti nei vienos daugiau. Visų pasipiktinimas nežmoniškas, aš karštligiškai iš atminties gelmių bandau sukrapštyti nors ką nors, kuo labiau stengiuosi, tuo sunkiau tai padaryti.
Vėliau kelionės metu vis tik atgamindavau tai vieną, tai kitą istoriją, tačiau vis dėlto moralas būtų toks: jeigu jūs, kaip ir aš, negalite atsiminti anekdotų, nepaisant, kiek jų perskaitote, geriau jau, jeigu planuojate kam nors šias istorijas vėliau užduoti, kur nors jas užsirašykite.

Projektas „Namas“. Gal žinot, kur būtų galima gauti tokį žemėlapį?

Nors, sprendžiant pagal įrašų gausą, to ir nepasakytum, iš tiesų paskutiniu metu praktiškai gyvenu prie kompo. Keliuosi anksčiau, kol vaikai dar nesukilo, kad galėčiau ramiai panaršyti internete. Guluosi irgi gerokai vėliau nei įprastai, nes negaliu nuo kompo atsiplėšt. Ir dienos bėgyje vos ištaikius momentą, kur buvus, kur nebuvus, aš jau vėl kiurksau į ekraną. Ir viskas dėl to, kad startuojame su milžinišku projektu (čia jau man, aišku, milžinišku) „Namas“.

Kad ilgai netempsime savo mažame butuke su taip išaugusia šeima buvo aišku jau seniai. Ir vat pagaliau vasarą įsigijome namą. Visiškai neįrengtą (iš tiesų, aš apie tokį ir svajojau). Pusę metų džiūgavau ir tik „turėjau mintyse“, kad laikas būtų pradėti domėtis įvairiais dizaino sprendimais, bet, aišku, kaip kokia studentė, išlaukiau paskutinės dienos, ir apie įsirengimą pradedu galvoti tik tada, kada jis faktiškai ir turi vykti.

Vat už tai dabar ir mirkstu internete. Sklaidau įvairiausius dizaino puslapius, renku man labiausiai įstrigusias fotografijas/idėjas, rūšiuoju jas į atskirus folderius „Virtuvė“, „Vonia“, „Vaikų kambarys“ ir t.t., dienos pabaigoj peržiūriu pasirinktus variantus ir... nusprendžiu, kad nei vienas iš jų, tiesą pasakius, man nepatinka. Tada susinervinu, ir kitą dieną paieškas pradedu iš naujo. Ooooj, nežinau nežinau, kaip čia mums bus.

Iš pradžių žiaaaauriai stresavau. Nejuokas, vienok, juk namą įsirengti. Aš esu mėgėja viską iki detalių apgalvoti: pvz, jeigu planuoju užsisakyti kokį baldą, aš galiu valandų valandas medituodama spoksoti į sieną, braižytis, modeliuotis ir t.t. O čia daugybė sprendimų turės būti priimami tiesiog, vienas atskirai nuo kito, viliantis, kad galutiniame rezultate jie derės tarpusavy. Na, tikrai tikrai stresavau. Ir dabar dar stresuoju, bet jau ne be taip. Nes bent jau mintyse tam tikrą būsimų namų vaizdą susikūriau.

Visų pirma, sugalvojau, kad noriu teminių namų t.y. kad kiekvienas kambarys atspindėtų tam tikrą temą. Pagalvojau, kad tokiu būdu man ne tik bus lengviau priimti tam tikrus sprendimus konkretaus kambario atžvilgiu, bet ir gal kaip nors pavykts nepamesti bendro galutinio vaizdinio. Tai aš čia taip dabar galvoju, o kaip bus iš tikrųjų, ateitis parodys.

Ir šitoj vietoj noriu paprašyt pagalbos: gal kur užmatėt tokį arba panašų žemėlapį vaikams?Idėją užmačiau čia, ir iš karto pagalvojau, kad man idealiai tiks į mažųjų vaikų kambarį. Aišku, gal jūs nustebsite, kad šiuo momentu, kai tik startuojami visi pagrindiniai darbai (t.y. dedamos kambarių pertvaros name, vedžiojama elektra, santechnika ir t.t.), aš ruošiuosi pirkti... lipdukus sienoms (ot gera projekto vykdytoja, ne?:)), bet viskas, žinokit, yra logiškai paaiškinama. Besidomėdama įvairiausiais dizaininiais sprendimais, aš nepamiršau pasidomėti ir tų sprendimų kainomis. Ir tiesą pasakius, kai jau maždaug vaizdą susidariau, apie jį daugiau galvoti ir nebenorėjau. Nes tas vaizdas KRAUPUS! Kartais, benaršydama internete, pasišaipau sau tyliai: „Ir ko gi aš čia stengiuos? Vis tiek baigsis viskas tuo, kad susidėsim grindis ir niekam kitam pinigų nebeliks.“. O kad pinigai baigsis dar gerokai iki projekto pabaigos, yra faktas. Kaip ir lygiai toks pat faktas yra tai, kad kai jau jie baigsis, apie lipdukus sienoms tikrai nebebus kaip pagalvot. Tai, logiškai mąstant, reikia pirkt dabar. Taip sakant „Ką jau turi, tas jau tavo“ :).

Taigi, būčiau labai dėkinga, jei praneštumėt, jei užmatytumėt, kur tokių žemėlapių yra. Ir jeigu turite kokių mėgstamų dizaino puslapių, irgi parašykite, prašau :)

Traukinukų gimtadienis - Justui sukanka trys metai!

Ooo kiek seniai čia nesilankiau! Atrodo, kokį šimtą ir daugiau metų. Paskutinį kartą, kai buvau prisėdus ką nors parašyti, didžiosiomis šventėmis dar tik kvepėti buvo pradėję, o šiandien jos jau kadų kadais praeity.
Tačiau blog’o tikrai nepamiršau, ir naujus metus pradedu šventiniu įrašu – noriu pasidalinti Justo trečiojo gimtadienio švente.

Žodžiu taip: vieni pirmąją naujų metų dieną paipaliojasi lovose po Naujųjų Metų sutikimo, kiti (čia jau, aišku, apie mane) - kepa tortą ir kitaip ruošiasi paskutinei didžiojo maratono šventei. Taip, taip, mums paskutiniai saliutai iššaunami ne gruodžio 31-ąją, kaip visų normalių žmonių, o sausio 2-ąją, kuomet švenčiam Justuko gimtadienį. Bet ir gerai. Nes kai visi po didžiulio šurmulio stojus tylai ir ramybei puola į depresiją, mes visada (na, aš, kaip visada, pagražinu, nes tas "visada" tik treti metai vyksta) sau ramiai vėl sukviečiam artimiausius žmones į lengvą pasibuvimą-pasidžiaugimą.

O šį kartą sulyg Justo gimtadieniu baigėsi ne tik šventinis maratonas, bet ir mano projektas “Ar įmanoma paprastam mirtingajam išmokti dekoruoti tortus?". Gal atsimenat, dar prieš pusantro mėnesio viešai pareiškiau, kad Justo gimtadieniui tortą (o jis pareiškė, kad nori Torto-Traukinio) iškepsiu pati. Iš pirmojo bandymo visi tik juokėsi už pilvų susiėmę, nors ir bandžiau aiškinti, kad šio bandymo esmė buvo tiesiog susipažinti su dekoravimo technikom - grožio išgauti aš ten net ir nesiekiau. Apie antrąjį ir trečiąjį bandymus galima paskaityti čia, o vat gimtadienio tortas atrodė taip:Ką gi, nereikia ir sakyti - kepėjėlė iš manęs tikrai jau nesigaus. Tačiau šiokius tokius "baibokus" ir tortus-vaiduoklius reikalui esant tikrai sugebėsiu iškept. Bent jau nepretenzingai publikai. O mūsų gimtadienio publika būtent ir buvo tokia - ypatingai vaikiškoji jos dalis, kuri taip ir taikėsi nugriebti kokį saldainį nuo vagonų, ar kaminą nuo garvežio. Todėl vos pradėjus traukinuką pjaustyti, jis atrodė taip:
Tačiau svarbiausia, tortas patiko pačiam jubilijatui, kuris visaip kaip man pritarė, kad tortas tikrai panašus į Persį - jo mėgstamiausią herojų iš "Traukinukas Tomas ir draugai" filmukų. Mėgstamiausias tai tik todėl, kad žalias.

Tačiau, pasakysiu jums, na su tais tortas ir darbo daug... Ir aš vis pagalvoju: jeigu jau aš tiek sugaištu tokį kreivą-šleivą traukinį lipdydama, tai kiek tada reikia dirbti prie tų "tobulųjų" tortų, a???? Tiesa, perskaičiau mamų forume (čia dar tuomet, kai studijavau tortų kepimo technikas) vieną labai įdomią mintį: "Jeigu nori, kad tortų kepimas neįgristų, nekepk jų dažniau nei du kartus per savaitę". Auksinis patarimas, ne? Du kartus per savaitę! O aš tokia tortų virtuoze jaučiausi per pusantro mėnesio iškepusi keturis tortus! Ne, profesionalus tortų kepimas tikrai ne man - pasitenkinsiu ir savo "baibokais".

Tuo tarpu užsiimti vaikiškų švenčių organizavimu man visai patiktų. Tiesa, šiame traukinukų gimtadienyje be pačio torto-traukinio daugiau beveik nebuvo jokių sąsajų su traukiniais, tačiau kiek idėjų tokiai šventei turėjau! Rimtai.

Pavyzdžiui, buvo galima visiems svečiams suruošti gražius pakvietimus į šventę, kurie atrodytų visiškai kaip traukinio bilietai - su atspausdinta šventės data, išlaipinimo stotele ir t.t. Ir, aišku, su kontrolės atžyma.

Dar buvo galima gimtadienio metu visiems draugiškai dėlioti dėliones su traukinukais. Dėlioti visiems kartu, arba atskirai - t.y. organizuoti kokį mini turnyrą. Arba buvo galima(šią idėją net ilgėliau gvildenau mintyse) sukarpyti daug lapų su pavaizduotu traukinuku į dvi dalis, išdalinti visiems dalyviams ir duoti jiems užduotį surasti to lapo antrą pusę.

Arba buvo galima ant didelio lapo nupiešti garvežio pirmą dalį, o visų vaikų paprašyti (užrištom akim) pripiešti jam vagonus.

Arba buvo galima visiems sustoti į bendrą eilę (vienam už kito) ir kartu "važiuoti", pūkšint kaip garvežiui ar kaukiant kaip traukinukui.

O taip, daug visko buvo galima nuveikti, bet kaip minėjau, šį kartą nedarėme nieko. Viena, tiek jubilijatas, tiek jo svečiai dar kiek per maži. O antra (ir, beje, daug svarbesnė priežastis) gimtadienį šventėme pakankamai erdviame vaikų žaidimų kambaryje, kur jau iš anksto buvau nusiteikusi, kad vaikus surinkti į vieną krūvą man bus pernelyg didelis iššūkis. Keletas pagautų momentų iš gimtadienio:



Tad kur čia pakonkuruosi su tokiom pramogom! Džiaugiausi, kad bent torto valgymui pavyko visus sušaukti:Todėl visus žaidimus, temines šventes, konkursus ir užduotis atidėjom tiems laikams, kuomet persikraustysime ir galėsime gimtadienius švęsti namuose.

O pabaigai, apie sutapimus, kurie verčia susimąstyti, kad tikrai viskas gyvenime vyksta taip, kaip ir turi vykti.
Pirmas sutapimas: gimtadienio proga Justukas dovanų gavo didelę grindų dėlionę su traukinuku Tomu ir draugais. Ir ši dovana buvo nupirkta Justui dar gerokai iki mūsų paskelbimo, kad šio gimtadienio tema bus traukinukai.
Antras sutapimas susijęs su kalakutais. Turime mes tokius draugus, kurie dar paskutinę šių metų dieną paskelbė, kad turi didžiulį kalakutą, ruošiasi jį kepti ir kviečiasi mus pietų. Nerijus baisiausiai džiaugėsi ir vis susiskambindavo su tais draugais pasitikslinti, kada gi tiksliai mums reikia "ant to kalakuto" prisistatyti. Taigi, sutikome Naujus Metus, ir pirmą metų dieną Nerijus vėl skambinasi ir aiškinasi, ar tikrai tie planai kepti kalakutą dar tebegyvi. Paaiškėja, kad draugai dar švenčia Naujuosius, ir į namus dar negrįžę. Nerijus nepraranda vilties, ir tiesiog nusprendžia, kad kalakutą valgys ne pietums, o vakarienei. Tačiau kai jau dienai persiritus į antrą pusę sužino, kad kalakutas dar net nepašautas, eina ramiai keptis blynų su grybais ir mėsa. Sekančią dieną švenčiam Justo gimtadienį, o Nerijus vėl save mato prie pietų stalo, bedorojantį kalakuto kulšį. Taip taip, atspėjot - ir per pietus jis jo neregėjo. Nes draugai po mūsų vaikiško gimtadienio jautėsi tokie pavargę, kad ramiausiai nuėjo miegot, pamiršę visus kalakutus. Nerijus visas viltis laidoja. Tačiau vakare, 20.40 mes sulaukiam skambučio, kad karštas, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kalakutas jau laukia prie mūsų namų. Ir 20.45 mes iškilmingai namuose šlemčiam jį. Iškilmingai todėl, kad būtent tokiu metu - 20.45 - Justukas pasirodė šiame pasaulyje. Ech, koks įdomus vis dėl to tas gyvenimas!
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"