sekmadienis, vasario 19, 2012

Vasario 16-oji

Šiais metais absoliučiai totaliai pražiopsojom Valentiną. Tik išvakarėse sumečiau, kad nieko nieko šiais metais nepasiruošiau – net jokių raudonų širdelių lipdukų nenusipirkau. Dar turėjau vilties nubėgti kur nors per pietų pertrauką, bet ir tiems planams nebuvo lemta išsipildyti (tiesą pasakius, išbėgau per pertrauką. Tik ne raudonų širdučių, o užuolaidų pirkti).

Tačiau vasaris be širdukinių sausainių neapsiėjo. Tik kepėm juos ne Valentino, o vasario 16-osios dienos proga. Teisybę pasakius, šiuos sausainius (vėliavos spalvos) jau kelinti metai planuoju kepti kuriai nors iš nepriklausomybės švenčių, bet vis prisimindavau per vėlai. O šiemet, kadangi Nerijus taip iškilmingai iškėlė vėliavas virš namo (net dvi!!!), neliko nieko kito, kaip ruošti šventinį stalą:)

šeštadienis, vasario 18, 2012

Darbuojamės vąšeliu: nertos kepuraitės

Net ir pagal įrašus blog'e galima akivaizdžiai pajusti Nerijaus savaitės nebuvimo namie įtaką - kai jo nėra, prie kompo prisėdu daug dažniau (kai jis namie, jungtis prie kompo bijau - bamba paskui:) ).
Šį kartą labai jau noriu pasigirti savo naujausiais rankdarbiais, kurių vis nepatalpindavau į blog‘ą.

Tie „naujausi“ tai jau kokių gerų keturių mėnesių senumo, ale vis tiek, jeigu jau padariau, tai negi nepasiskelbsiu ir neapsirodysiu visiems?!

Taigi, pristatau savo naujausią ligą: nertas vaikiškas kepuraites. Na, turiu pasakyti, nerealiai greitai ir smagiai nusineria – viens du, ir jau koks vaikas gali išdidžiai ant galvos maukšlintis ryškiaspalvę kepurėlę.

Aišku, kvailai gavosi, kad susirgau šia liga jau visai rudeniui įpusėjus, bet ką gi dabar jau padarysi – maniškiai vaikai ir namie kuo puikiausiai jas nešioja.

Pirmoji kepuraitė nutūpė Justui ant galvos. Kadangi Justas nusprendė, kad nori ją papuošti laivu, tai taip ir padariau. Antroji buvo skirta Juliui – su lėktuvu.Trečiąją Kalėdų proga (jaučiat, kokį gerą humoro jausmą turiu – viduržiemį vaikui dovanoti vasarinę kepuraitę? :) ) dovanų gavo krikštadukra Paulina. Su boružėle. Nes man dabar boružėlių manija :).
Kad neatsiliktų nuo kompanijos, gimtadienio proga (irgi per patį viduržiemį) dar vieną vasarinę kepuraitę gavo ir kita krikštadukra Indrė (pozuoja Julius:) ).Nu nu, kam čia dar nunerti? :)

sekmadienis, vasario 12, 2012

Namai namučiai. Tai yra, nauji namai namučiai!


Taigi, viskas - išsikraustėme iš butuko, kuriame vos tilpome ir įsikraustėme į namą. Arba dar kitaip tariant, uždarėme vienas duris ir atidarėme kitas. Ir, kaip kad visada būna per didesnes permainas gyvenime, su dvejopais jausmas širdyje. Iš vienos pusės, be abejo, kad labai smagu ir kad mintyse jau piešiame rožinį ateities gyvenimą: kaip bus gera lauke vasarą kepti šašlykus, žiemą per penkias minutes atsirasti su rogėmis ant kalno, o per šventes pasikviesti daugiau nei keturis žmones. Iš kitos pusės... atsisveikinti su tam tikru etapu visada būna šiek tiek liūdna.

Pirma savaitė įsikrausčius buvo tiesiog žiauriai sunki. Neišpasakytai. Baldų beveik neturėjome (tiesą pasakius, neturime ir dabar), todėl norint surasti kokį daiktą reikdavo pirmiausia perknisti eilę dėžių. Pirmame aukšte buvo baisiai šalta, antrame baisiai karšta. Vienoje vonioje buvo veidrodis, kitoje – vanduo. Todėl praustis dantų tekdavo eiti į vieną vonią, dažytis – į kitą. Net ir toje vonioje, kuri vis tik turėjo veidrodį, dažytis galėdavau tik „spėjimo“ būdu, nes apšvietimo beveik nebuvo. Šaldytuvas neveikė, todėl visus maisto produktus dėliodavome garaže ant palangės, kur nors šiek tiek šalčiau. Televizijos neturėjome, interneto (o čia jau mano didžiausias siaubas) irgi. Kai po kraustymosi savaitgalio nuėjau į darbą visa tiesiog kunkuliavau pykčiu.

Nors negalėčiau sakyti, kad jau įsikūrėme ir viskas pas mus puiku, vis tik, padėtis jau normalizavosi. Namuose jau šilta – kartais net per daug. Arba, dar kitaip pasakysiu, vienuose kambariuose labai karšta, kituose labai šalta. Niekas nesupranta, kodėl nešyla radiatorius vaikų kambaryje, nors anksčiau jis šilo. Šaldytuvas jau irgi veikia (pasirodo, baldininkai buvo nusukę magnetinę juostelę nuo durų, ir jis automatiškai išsijungdavo). Televizoriaus man netrūksta, o internetą (kad ir ne patį geriausią) jau turime.

Jau net, turiu pripažinti, galiu pavardinti tam tikrų privalumų, kuriuos jau spėjau patirti.

Visų pirma, niekada nebereikia pergyventi dėl to, ar bus kur pastatyti mašiną grįžus namo. Tiesa, mane žiauriai užknisa tai, kad kiekvieną kartą turiu išlipti iš mašinos, prasidaryti vartus, grįžti į mašiną, įvažiuoti ir vėl eiti uždaryti vartų), tačiau, taip sakant, nereikia pradėti varyti dievo į medį.

Dar galima plaunant indus stebėti prie maisto stryksinčias zylutes. Kartais tiek užsispoksau, kad net ir suplovusi indus toliau lieku prie lango. (Nesijuokite, prašau, iš mūsų lesyklėlių – su laiku, tikiuosi, turėsime geresnes:)). Bijodama netekti užburiančio zylučių vaizdinio, saulėgrąžas parduotuvėje perku jau ne pakeliais, o maišais.

Naktį, gulėdama lovoje, galiu matyti per stoglangį žvaigždes. Guliu po pačiais Grįžulo ratais! Įkritę į lovą dieną galime skaičiuoti praskrendančius paukščius. Tiesa, vasarą šis privalumas turbūt per gerklę išlįs (todėl trūks plyš turiu kaip galima greičiau suorganizuoti žaliuzes ant stoglangio!), bet kol kas jausmas nerealus.

Iš ryto galiu išeiti į lauką, užvesti mašiną, ir grįžti atgal gerti kavos - kol mašina sušils pakankamai. Mano viena draugė ir bute gyvendama taip elgiasi, bet aš taip nedrįsdavau :)

Į lauką galime išeiti kada tik panorėję. Pareiti irgi. Nes jeigu Justas nori grįžti namo, o Julius dar nori pačiuožinėti nuo kalniuko, namo Justas kuo puikiausiai pareiti gali vienas pats.






Ar yra trūkumų? O kaip gi! Pavardinsiu ir juos.

Anksčiau po darbo grįžusi namo rasdavau Nerijų ruošiantį vakarienę. Dabar grįžusi namo, randu jį lauke kasantį sniegą. Spėkite, kuris variantas man labiau prie širdies? :). Šlepečių jau nebeturiu. Tai yra, turiu tris šlepetes, ir visos jos iš skirtingų porų. Neturiu supratimo, kur galėčiau ieškoti jų porininkių. Vaikai, nepratę prie tokių erdvių, tiesiog lipa galvom, todėl daugumą kambarių (ir dėl saugumo, ir dėl tvarkos) jau rakinu. Mane pačią didelė erdvė irgi slegia. Todėl kur buvus, kur nebuvus, nurėplioju į vaikų kambarius. Nei vienas iš vaikų tuo pernelyg nesidžiaugia ir varo mane lauk:). Net nesinori galvoti, kiek užtrukčiau apsiėmusi išplauti viso namo grindis. Todėl neplaunu iš vis:). Jeigu naktį išgirstu ką nors krebždant pirmame aukšte, bijau eiti pažiūrėti, kas ten yra, todėl drebu rankose laikydama telefoną ir pasiruošusi skambinti į policiją:).

Smagiausia (čia jau sarkazmas, nepriimkite rimtai), kad po dviejų savaičių nuo persikraustymo, Nerijus išvažiavo slidinėti į kalnus. Norit paklausyt, kaip mums sekėsi atlaikyti tą savaitę? Tuoj.

Visų pirma, dieną iki Nerijaus išvažiavimo, mano mašina nebeužsivedė. Kitą dieną ją vis tik Nerijus pakrovė, tačiau taip sustresavau, kad pačiu šalčiausiu metu galiu likti viena su trim vaikais ir be mašinos, kad visą savaitę įvarydavau ją į garažą, ir ten net ir šildytuvą išnešdavau, kad tik ji, vargšė, nesušaltų (na gerai, gerai – taip tik vieną kartą dariau. Kai Nerijus sužinojo, liepė liautis išsidirbinėjus ir patikino, kad jeigu laikysiu garaže, problemų su užsivedimu tikrai neturėsiu).

Nerijus išvažiavo penktadienį. Šeštadienį ir Julius, ir Justas ryte atsikėlė su 39 laipsniais temperatūros. Sekmadienį temperatūros nebuvo, bet nei pirmadienį, nei antradienį vaikų į darželį dar nevedžiau – prižiūrėti anūkų atvažiavo Nerijaus mama. Trečiadienį mažiukus jau nuvedžiau į darželį, o ketvirtadienį su temperatūra atsibudo jau Paulius.

Bet nepaisant visko, žinote, ką? Savaitę mes atlaikėme puikiai! Atšventėme Pauliaus gimtadienį,

išrinkome visiems kambariams užuolaidas, užsakėme vaikų kambario baldus ir netgi pradėjome seno buto remontą (na, reikia juk nors minimaliai jį sutvarkyti, kad būsimi nuomininkai iš karto nebėgtų neatsigręždami:) )

Šiandien naktį mūsų tėtis turėtų grįžti. Atšilti turėtų ir orai. Pasiilgom. Ir tėčio, ir šilto oro:)

trečiadienis, vasario 08, 2012

Keturmečio gimtadienis: Varliukų ir gandro šventė


Kiek čia nuo Justo gimtadienio praėjo… paskaičiuokim… Na, taip: nei daug, nei mažai –daugiau kaip mėnuo. Įspūdžiai jau ne be tie patys, bet gerai, kad bent nuotraukų šiais laikais netrūksta, tai bent jau jų pagalba galima "atstatyti įvykių chronologiją".

Taigi, šiandien apie tai, apie ką man rašyti yra maloniausia: vaikiškus gimtadienius.
Neįsivaizduoju, nei kada “užsikabinau” ant tokių gimtadienių organizavimo, nei kodėl – turbūt sulyg kažkuriuo Pauliaus gimtadieniu tiesiog pajutau įkvėpimą. Arba gal kada pasitaikė stebėti gimtadieninio animatoriaus darbą ir tiesiog neatsikratyti minties: “Nu šitaip tai tikrai ir aš sugebėčiau!” :)
Nežinau, kaip ten buvo, bet faktas, kad jau nuo neatmenų laikų (na, gal ir atmenamų - nuo kokio penktojo Pauliaus gimtadienio), pas mus gimtadieniai būna tik teminiai. O temą, be jokios abejonės, renkasi pats jubilijatas.

Jau nuo pat Justui klaikiai nesėkmingai praėjusio Juliuko “Mėlynojo autobuso gimtadienio“, jis kartodavo, kad jo gimtadienis bus Varlyčių. Paskui vien varlyčių nebeužteko, todėl nusprendė, kad bus „Varlyčių ir Gandro“. Tas Gandras man, tiesą pasakius, buvo kaip šuniui penkta koja, bet niekaip nepavyko jo išstumti: jeigu tik, kalbant apie gimtadienį, užsimindavau apie Varlytes, Justas momentaliai mane pataisydavo, primindamas, kad dar turi būti ir Gandras. Ir buvo – juk negali prieštarauti jubilijatui.

Kaip jau man paskutiniu metu gaunasi, šventę organizuoti ėmiausi likus savaitei iki jos realizacijos. Tai yra, prieš savaitę, kartu su Justu susėdę, paruošėme elektroninius atvirukus, ir išsiuntėme vaikams, kuriuos Justas norėjo pasikviesti į šventę:

Gimtadienį šventėme vieno privataus darželio Vilniuje patalpose – nepaprastai džiaugiausi juos užtikusi, ir likau be galo patenkinta! Visų pirma, lyginant su visokiais vaikų žaidimų kambariais, patalpų nuoma kainavo ženkliai pigiau (120,00lt už tris valandas). Visų antra, buvo galima atsinešti kiek tik nori savo maisto (galėjo ir jie juo pasirūpinti, bet mes tos galimybės atsisakėme), o mums tai irgi buvo svarbu.

Kad šventė būtų kuo daugiau panaši į varliukų, jau pakvietime nurodėme, kad būtų gerai, jeigu vaikai į šventę atsineštų ir kokį žalią atributą. Labiausiai pritrenkė pusseserė: ne atributą atsinešė, o visą varlės kaukę!
Atrodė įspūdingai. Na, o visiems kitiems varliukams uždėjome popierines varlės kaukes ir žalią apsiaustėlį (o taip – buvau tokia šaunuolė, ir nuėjusi į medžiagų parduotuvę pripirkau atraižų bei prisiuvau žalių apsiaustėlių! Kadangi siūti aš nemoku ir geriausiu atveju galiu ką nors sudygsniuoti, apie apsiaustėlių kokybę geriau nepasakosiu, bet šventei mums jie super tiko).Gandras, kaip sakiau, irgi buvo. Iš pradžių Justas buvo pasišovęs gandru būti pats. Atseit, jis bus gandras ir gaudys visus varliukus:). Bet kai pasakiau, kad visi varliukai ieškos lobio, tai greitai persigalvojo, ir Gandru įpareigojo būti Nerijų. Tas visaip muistėsi, ir bandė šitos prievolės išvengti, bandydamas įpiršti Justui tai vieną, tai kitą kandidatūrą (ypatingai buvo išsigandęs, kai pasakiau, kad Gandras turės šokti:) ), bet galop gavo nusileisti. Net ir raudonas dryžuotas kojines ta proga jam įdėjau. Tačiau ir jis gandru nebuvo: šitoje vietoje jį nukonkuravo Skirmantė, kuri, paaiškėjo, vos gavusi pakvietimą nusprendė, kad bus Gandras ir niekas kitas. Tad taip ir palikom.Uždėjus skraisteles visiems varliukams buvo paaiškinta, kad Gandras kažkur paslėpė lobį. Tačiau jeigu varliukai bus drąsūs ir ištvermingi, jie tikrai tą lobį ras – tereikia įvykdyti visas Gandro užduotis. Na, ir pradėjom.

Pirmoji užduotis varliukams buvo įrodyti, kad jie yra tikri varliukai: kiekvienas turėjo ne tik pasigaminti muselių gaudyklę, bet ir pagauti su ja musę.

Kai kurie šiek tiek sukčiavo, kad greičiau gautų saldų varlės kiaušinuką (žalią saldainuką). Pavydžiui, Justas:)Sekanti užduotis buvo sušokti “Gandro” šokį (čia tas, kurio Nerijus išsigando:)). Iš tikrųjų, tai jokio ypatingo šokio čia nebuvo: sustojome visi į ratelį ir šokome “Jurgeli, meistreli”, vietoj “Jurgelio” sakydami “Gandreli”.
Trečia užduotis buvo pamaitinti alkaną varlę. Užrištomis akimis! Nupiešėm su vaikais didžiulę varlę su ilgu ilgu liežuviu.Ir prikarpėm daug musyčių: Justas jau visai neblogai iškirpdavo muselę, Juliukas – dažniausiai perkiprdavo per pusę.
Kiekvienas vaikas į rankas gaudavo po muselę, kurią turėdavo užrištom akim užklijuoti varlei ant liežuvio.
Sėkmingai susidorojusiems su užduotimi, varlė atsidėkodavo, pavaišindama savo kiaušinėliais.

Aišku, nepamiršome ir balionų užduoties – tik apsižiūrėjau dabar, kad nei vienos nuotraukos neturiu. Tačiau balionų užduotis pas mus jau tapusi tradicine: pripučiami balionai, į kurių vidų įdedama užduotis (pašokinėti, pakvaksėti, padainuoti ir t.t.). Kiekvienas vaikas išsirenka ant sienos kabantį balioną, jį susprogdina ir įvykdo jame esančią užduotį.

Na ir paskutinė užduotis – varliukų išgelbėjimas. Padarėme su vaikais tokį plakatą (o taip, pasiruošimo tokiems gimtadieniais yra daug!!!): kairėje pusėje atseit pieva ir gėlės (ir gandras betykojantis), o dešinėje – kūdra su varle motinėle. Pievoje su smeigtukais susodinome varliukus, o kūdroje – vaikus (t.y. popieriniai žmogeliukai su gimtadienio dalyvių nuotraukytėmis).
Vaikai pirmiausia turėjo atspėti, kas gi čia su tuo plakatu netvarkoj, tačiau greitai suprato, kad netvarkoj tai, kad vaikai maudosi kūdroje, o varliukai laksto pievoje, kur jų tyko gandras. Užduotis buvo paprasta: kiekvienas vaikas turėjo susirasti savo figūrėlę, ir pasirinkti, kurį varliuką jis išvaduos, bei gražins varlei motinėlei. Taigi, visiems vaikams atlikus užduotį varliukai įsitaisė kūdroje and lelijos lapų, o vaikai - pievoje tarp gėlių.
Po visų užduočių vaikai bėgo ieškoti lobio, kuris buvo paslėptas vienoje iš darželio spintelių, ir kurį pavyko rasti Justui (turiu prisipažinti, šiek tiek pasufleravau jam, nes žinojau, kiek svarbu jam yra rasti SAVO gimtadienio lobį). Lobio turinys buvo sąžiningai padalintas visiems gimtadienyje dalyvavusiems vaikams.Dar varliukų šventei buvau atspausdinusi spalvinimo lapų su varlių paveiksliukais (galvojau ištraukti juos, jei kam nors nusiraminti prisireiktų), bei turėjau varliukų lipdukų, kuriuos užklijavau atsisveikinant kiekvienam dalyviui.

Ar gaminau varlišką tortą? Tai aišku!:) Šitoj srity mano entuziazmas vis dar nepriblėsęs. Na, ir prisimenant mano pirmuosius bandymus, manau, kad man jau visai neblogai sekasi (aišku, profesionalios kepėjos iš tokio pasakymo turbūt juoktųsi pilvus susiėmusios).Bet - tarp mūsų gimtadienio dalyvių profesionalių kepėjų nebuvo, tad aš galėjau būti rami. Kadangi nuo temos nesinorėjo nukrypti, gimtadienio dainą Justui dainavome dviem kalbom: žmogiškai ("Su gimimo diena") ir varliškai ("Kva kva kva kva kva")

Keliam Justą su kėdute aukštai keturis kartus – pagaliau pagaliau pagaliau tiek lauktas gimtadienis atėjo!!!

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"