pirmadienis, gruodžio 26, 2011

2012-uosius pasitinkant

Pas mus mažieji vaikai kompo dar nėra atradę. Tai yra, iki šiol. Žinau, kad kiti tokio amžiaus (ypatingai, Justo amžiaus) vaikai sugeba ir kompiuterį įsijungti, ir kai kuriuos nesudėtingus žaidimus žaisti, bet pati šio proceso neskubinau – tiesiog, tikiu, kad spės.

Tačiau atsitiko kartą taip, kad išėjo Paulius į lauką, palikęs įjungtą Playstation2. Aš tuo metu kuičiausi virtuvėje, Julius – su manim. Po kurio laiko atsitokėjau, kad Justo jau kurį laiką negirdėti. Nueinu į miegamąjį, ir ten randu savo vidurinėlį pultelius beknibinėjantį, ir į mane gailiom akim žiūrintį: „Aš nežinau, kaip čia reikia žaisti...“. O aš jau tokia – jeigu jau iškyla poreikis kam nors, sprendžiu greitai. Tad ir šiuo atveju, mestelėjau akį į žaidimą, pamačiau, kad ten tiesiog kažkokios mašinos važiuoja, pamokiau Justą kaip naudotis pulteliu, ir vėl išdūmiau atgal prie puodų. Po keliolikos minučių grįžtu atgal pasižiūrėti, kaip tam mano vaikinui sekasi vairuoti ir apstulbstu: pasirodo, tos mašinytės ne tik važiuoja, bet dar ir transformuojasi į kažkokius robotus ir šaudo viską aplinkui!” Išvydus tokį vaizdelį, iš karto tariau: „Ne, Justai, šaudymo žaidimų mes nežaidžiame“, ir jau norėjau iš karto viską išjungti, kai išgirdau Justą tariant: „Aš šaudau ne į bet ką – tik į policijos mašinas. Kitaip jos mane sustabdo ir nebeleidžia toliau važiuoti...“. Vat taip va - tetruko vos keletą minučių dar keturių neturinčiam vaikui išsiaiškinti žaidimo taisykles.

Tačiau kadangi poreikis žaidimams jau iškilo, ir kadangi tikrai nenoriu, kad vaikai žaistų „šaudymosi“ žaidimus, Kalėdų proga tiek Justas, tiek Julius gavo savo pirmąjį kompiuterinį žaidimą: vienas su slidžių, kitas – lenktyninių mašinų trąsomis. Nes vienas laiške Kalėdų seneliui išreiškė norą gauti slides, o kitas – mašinas.

Apskritai kalbant, šios Kalėdos mums labai nekalėdiškos. Na, taip jau visiškai. Namų nedekoravome (jeigu neskaitysime ištiestos ant lovos nykštukų kepurėlių girliandos), žiemos eilėraščių nesimokėme, į jokius naujametinius karnavalus nėjome. Mažai betrūko, ir eglės namie nebūtume turėję...

O jeigu tik viskas būtų ėjęsis pagal planą, būtų buvę visiškai kitaip. Tačiau dabar turime tai, ką turime.

Tas planas nebuvo kaži koks ypatingas: tiesiog planavom pagaliau (po metų įsirenginėjimo) persikraustyti į naujus namus. Žymiai didesnius ir patogesnius. Tokius, kuriuose kiekvienas turėtumėm po savo kampą (na, išskyrus Nerijų, nes jam teks tenkintis garažu – čia mes taip juokaujam). Tokius, kuriuose laisvai tilptų didžiulė eglė (net ir dvi, nes pagal planą viena turėjo stovėti viduje, o kita – lauke). Ir, aišku, kalėdinės dekoracijos.

Tačiau, kaip jau turbūt supratote, planas mums nepavyko. Iš pradžių sakėme įsikraustysime lapkričio mėnesį. Tada sakėme, kad būtinų būtiniausiai Kalėdas švęsime naujuose namuose (dėl to ir eglės iki paskutinės minutės nepuošėme – kam? Gi pasipuošime persikraustę). Neįsikraustę Kalėdoms vis dar šnekėjome, kad gal Naujiems Metams pavyks. Dabar jau nebešnekame nieko... Tai yra, Velykas tikrai ten turėtumėm sutikti :)

Tad šiemet gyvenome tikrai ne Kalėdinėmis, o persikraustymo nuotaikomis: kokius baldus kur planuoti, kokiom spalvom dažyti ir t.t.

Tačiau kai ką „Kalėdiško“ vis dėl to turėjome. Pvz. Labai džiaugiuosi, kad šiemet prisijungiau prie Eglės organizuojamos laiškų akcijos – tai buvo bene smagiausia atrakcija. Visų pirma, tiek Julius, tiek Justas gavo po adresus mergaičių, kurioms turi išsiųsti atvirukus. Tada abu ėmėsi „meno“ ir sukurpė dvi kalėdines atvirutes:
Užrašė, ko linki Kalėdų proga (mašinų, kas be ko:) ).
Suruošę atvirukus ėjome kartu į paštą jų išsiųsti (Julius, tiesa, rėkė visa gerkle, matydamas, kad jo atvirukas yra dedamas į voką, ir kažkur išnešamas). Ir galiausiai – laukėme mus aplankančių atvirukų. Įspūdinga! Kiekvieną dieną keliaudavome tikrinti pašto dėžutės, ir koks pagaliau buvo džiaugsmas sulaukus.

Dar buvome ištiesę nykštukų kepurėlių girliandą virš lovos, kur kas rytą visi trys vaikinai rasdavo po saldžią nykštukų lauktuvę (nes niekam kitam neturėjau fantazijos).
Ir parašėme laiškus Kalėdų seneliui, kuriuos priklijavome prie lango, kad jis perskaitytų. Tuos pačius langus dar išpurškiau dirbtiniu sniegu. Stengiausi, kad atrodytų panašu į besmegenius, ir kokias penkias minutes gal taip ir atrodė. O po tų penkių minučių supratau, kad pasibaigus šventiniam maratonui turėsiu valyti ne tik langus, bet ir užuolaidas.

Oi, tiesa, vos ne pamiršau vienos iš labiausiai šventinių atrakcijų: sausainių kepimo. Vat šitam reikalui visada laiko atrandam. Labai smagiai mums tai einasi: iškepam, vaikai sausainius nudailina. Pačius gražiausius Justas atsideda ir padeda po eglute (Kalėdų Seneliui). Julius, nutaikęs proga, palenda po eglute ir visus suvalgo. Kepam iš naujo:)
Tai va tokios daugmaž buvo mūsų Kalėdos. Tikiuosi, kad Jūsų Kalėdos buvo daug labiau kalėdiškos, ir linkiu kuo geresnių Naujųjų Metų!

pirmadienis, gruodžio 12, 2011

Savaitgalis sau Romoje

Banalu, aišku, būtų eilinį kartą teisintis, kad visiškai nebeturiu laiko: visada mėgau sakyti, kad laiko visi turime vienodai. Tik paskirstome jį skirtingai. Ir vat man paskutiniu laiku jau gaunasi viską paskirstyti, kad blog‘ui laiko nebelieka.

Tačiau nemoku apsakyti, kaip ilgiuosi rašymo ir kaip noriu pasipasakoti. Šį kartą – apie Romą. Iš tikrųjų, ir įspūdžių turiu daug, ir laiko: ar taip, ar taip sėdžiu aerouoste ir dar kokias geras porą valandų sėdėsiu...

Taigi, esu Italijoje.
Išvykau darbo reikalais, tačiau nusprendusi, kad tokią progą nuodėmė būtų praleisti, likau ir savaitgaliui. Kviečiausi Nerijų, nenorėjo, bandžiau pakalbinti keletą draugių, irgi nepavyko, taigi Romoje buvau viena.

Iš viso Romoje turėjau praleisti keturias dienas: atvykti vėlai vakare trečiadienį, ir išvykti vakarop sekmadienį. Man, pripratusiai ypač skrupulingai planuoti laiką, tiek dienų atrodė tarsi visa begalybė!!! Numačiau, kad Romoje perskaitysiu dvi knygas (dėjausi į lagaminą tris, bet paskutiniu momentu vieną išėmiau), surūšiuosi nuotraukas spaudinimui, rašysiu blog‘ą bei susiplanuosiu Kalėdas. Be abejo, dar buvau nusiteikusi daug „šopintis“ (todėl ir lagaminą vežiausi tik pustuštį, kad visos nusipirktos gėrybės tilptų), valgyti daug itališko maisto ir aplankyti visas įžymiąsias vietas. Tai gerai, kad dar kokių virbalų ir siūlų nesugalvojau pasiimti... Nes matomai, kad visai su protu susipykau ir laiko pojūtį praradau: iš tikrųjų, keturios dienos, iš kurių dvi – darbinės – tikrai nėra daug.

Bet pradėsiu nuo pradžių.

Dar nerašiau (ir jeigu nepamiršiu, prie progos parašysiu), bet prieš kelias savaites pas mus vis tik atvyko giminės iš Venesuelos. Na, tie - naujai atrasti – giminės, apie kuriuos prieš kelis metus dar nieko net ir nežinojome. Ir taip jau išėjo, kad jie skrido pas mus iš Romos, taigi, galėjau iš pirmų lūpų išgirsti galybę patarimų. Ir vienas iš patarimų buvo: nesėsti Romoje į taksi. Neva dėl to, kad italų vairuotojai yra plėšikai, ir jeigu matys, kad esi užsienietis nuplėš iš tavęs nerealius pinigus (kaži, ir ką man tai primena? :) ). Ir dar dėl to, kad viešasis transportas Romoje yra stebuklingai paprastas ir patogus (čia man taip venesueliečiai gyrė).

Prieš tęsiant toliau, būtina pasakyti, kad iš tiesų tai yra pirmas kartas kuomet keliavau viena (Estijos ir Latvijos neskaičiuoju). Na, taip, kuomet buvau šešiolikos, skridau į JAV, tačiau ten man pačiai vienai viso labo reikėjo persėsti iš vieno lėktuvo į kitą. Viskas – daugiau absoliučiai visose kelionėse keliaudavau arba su Nerijum, arba su kelionių agentūra, arba su kokia drauge ar kolega. Turint omeny tiek šį faktą, tiek tai, kad aš esu absoliučiai nesiorientuojanti apylinkėse ir žemėlapiuose, sprendimas nusileidus Romoje ne sėsti į taksi, o keliauti viešuoju transportu visiems mane pažįstantiems turėtų pasirodyti mažų mažiausiai keistas, bet būtent taip aš ir pasielgiau.

Ir dabar klausykit, kaip aš keliavau.
Pirmiausia, nusprendžiau, kad nesuksiu galvos dėl ateities, ir sprendimus darysiu tik vienu žingsniu į priekį: tai yra, tik įveikusi vieną etapą galvosiu, kaip judėti toliau. Todėl, vos išlipus iš lėktuvo, ramiausiai nužygiavau ieškoti lagaminų – toks buvo mano sugalvoto „plano“ pirmas žingsnis. Sulaukus savo lagamino, pasukau ieškoti informacijos. Nieko jie ten man nepagelbėjo, nes išsiaiškinau tik tai, ką ir anksčiau žinojau: į savo viešbutį galiu arba vykti taksi (maždaug 40,00EUR), arba važiuoti viešuoju transportu. Kiek kainuos viešasis transportas nežinojau, bet nusprendžiau, kad 40,00EUR yra tikrai daug, ir pasukau neaiškiom kryptim, ieškodama, už ko dar užsikabinti.

Ačiū dievui, pasitaikė superinis bilietų į traukinius pardavėjas, kuris man išaiškino, kad geriausia man būtų keliauti traukiniu iki Ostienses stoties, iš ten eiti į Palasporte ir sėsti į metro, o tada jau – pėstute arba autobusu iki viešbučio. Ir dar viską ant lapelio gražiai surašė, nes matė, kad grybauju. Blogiausia buvo tik tame, kad pas tą superinį pardavėją palikau savo viešbučio vaučerį, taigi, nebežinojau savo viešbučio adreso. Bet pavadinimą žinojau, tad judėjau pagal planą toliau: įsėdau į traukinuką ir, pusvalandį padardėjusi, išlipau reikiamoje stotelėje. Išlipusi apsidairiau ir, nusižiūrėjusi labiausiai patikimą vyriškį, pakišau jam po nosim traukinių prižiūrėtojo prikeverzotą lapelį ir – voila – paaiškėjo, kad šis vyriškis irgi eina į metro! Tas vyriškis ne tik kad padėjo nusigauti į Palasporte, nupirko man metro bilietą, bet ir vėliau prižiūrėjo, kad tikrai išlipčiau ten, kur reikia, tad iki šios vietos sekėsi tiosiog nerealiai.

O vat paskui prasidėjo smagumas smagumėlis... Kiek klausiau žmonių, visi sakė, kad tas mano viešbutis nuo metro stotelės yra netoli, ir galima nueiti pėstute. Arba galima važiuoti autobusu. Tingėjau aiškintis, kur yra autobuso stotelė (visi turbūt žinot, kaip gerai italai šneka angliškai ir kokia tikimybė ant angliakalbio pataikyti), tad nusprendžiau žygiuoti pėstute. Juk visi sakė, kad netoli! O buvo jau nelabai toli vidurnakčio... Įsivaizduojat, kokia drąsuolė atsirado?!

Taigi ėjau. Ėjau ir ėjau, ėjau ir ėjau, o gal nebuvo matyti. Žingsniavau vos ne kažkokio greitkelio pakraščiu – karts nuo karto kokia mašina prašvilpia, žmonių beveik nematyti. O baisu… Staiga užvystu stotelę, ir joje laukiančias merginas. Trys sėdi ir kikena kiek toliau, viena – stovi pačioje autobuso stotelėje. Galvoju, o, super, - paklausiu, ar dar toli viešbutis. Tačiau mums prasilenkiant toji, stotelėje, pakelia ranką, norėdama sustabdyti mašiną, ir, šiai nesustojus, keikdamasi ranką nuleidžia. Ir tik tuomet, atsisukdama, užmato mane. “AUKA!” – perskaitau iš jos žvilgsnio ir momentaliai suprantu, ir kas čia per moteriškės, ir ką jos vidurnaktį čia veikia. Greitindama žingsnį, prasilenkiu. Kažką man jos dar šaukė, bet jau nesiklausiau (aišku, jeigu ir būčiau klausiusis, vis tiek nebūčiau nieko supratusi), nes jau bėgau kiek kojos neša. Turiu omeny, tiek “bėgau”, kiek galėjau: kur ten labai jau pabėgsi su kompiuterio kuprine ant nugaros, rankinuku ant vieno peties, fotoaparatu ant kito ir lagaminu rankose - būtų norėjusios, tikrai būtų be vargo prisivijusios.

Paaiškėjo, kad nuo metro stotelės iki viešbučio – 1,7km. Nei daug, nei mažai, taip sakant. Bet tikrai nebenorėčiau tokios avantiūros pakartoti.

O viešbutyje dar kartą susinervinau. Nes kambarį gavau tokį, kad blogiau jau nebūna. Tik įsivaizduokit: pakylate viršų į antrą aukštą, ir matote, kad į kairę ir į dešinę nuo lifto yra koridorius su kambariais. O vat mano kambarys buvo nei į kairę, nei į dešinę, o iš karto prie lifto! Dar daugiau: prie pat kambario durų radau pilną cigarečių peleninę, kas reiškia, kad čia dar ir rūkomasis, o ant sienos kabėjo telefonas – na, tas, kuriuo susiskambina viešbučio darbuotojai. Tiesiog visas komplektas „privalumų”!. Norėjau iš karto kambarį pasikeisti, bet visas viešbutis buvo užimtas tad vieną naktį vis tik teko pakentėti.

Va šitaip mane pasitiko Roma :)

Tačiau toliau viskas buvo nuostabu. Na, beveik.Jau pirmą dieną supratau, kad Romoje šilta. Ir kad su savo aukštakulniais žieminiais batais tiesiog numirsiu. Todėl nieko nelaukusi, nusipirkau naujus. Pačius pigiausius, nes man tik rūpėjo, kad jie būtų be kulnų ir ne su kailiu.

Darbinė kelionės dalis praėjo tiesiog nerealiai: ne tik susipažinau su kitų šalių kolegomis, bet ir be galo smagiai praleidau su jais laiką šlifuodama naktinę Romą. O nuo šeštadienio likau viena ir, pasiėmusi Ž. įdėtą žemėlapį su TOP 10 lankytinų vietų, nuo pat ankstyvo ryto išsiruošiau į Romos centrą.

Jau nežinau, kada paskutinį kartą tiek buvau vaikščiojusi... Vatikanas, Panteonas, Koliziejus, Trevi fontanai... – man atrodo, kad visas TOP 10 vietų ir aplaksčiau, o į dienos pabaigą kojų jau tiesiog nejaučiau. Negalėjau atsidžiaugti naujais batais, nes be jų tikrai būčiau neatlaikius.

Bet nepavyko išvengti ir taip vadinamų "spąstų turistams". Ir taip sugadino nuotaikąi!
Papasakosiu. Žodžiu, maklinėju sau aplink Koliziejų (į vidų eiti nesiruošiau), o aplinkui visokie ala karžygiai-romėnai nusifotografuoti kviečia. Vienas pristojo, kad nusifotografuočiau kartu. Sakau, nenoriu – atstok. Ne, vis tiek jis aiškina, kokia aš be galo graži ir bla bla bla. Į tas jo kalbas nekreipiu dėmesio (ir arkliui gi aišku, kad visom tą patį sako!), bet paskui kažkaip įsišnekam (nes man reikėjo pasiklausti kelio prie kito objekto), ir jis lyg tarp kitko sako: „Ai, einam, nusifotografuosim kartu prie Koliziejaus“. Kaip kokia kvaiša nuėjau, tas gražuolis mano fotoaparatą įdavė savo kolegai ir kad pripleškino jie man aibę durnų nuotraukų: vienoj aš iškėlus kardą jam virš galvos, kitoj jis man bučiuoja ranką, trečioj šiaip kaip nors vypso – nu žodžiu, tokių foto, kurias iš karto ištrint galima. Net ir norėjau taip padaryt, pykčio pagauta, bet paskui susilaikiau, pagalvojus, kad gal vėliau gailėsiuos. Žodžiu, prisifotkinam, ir tada tas jo kolega kaip niekur nieko sako: „20,00EUR“. Vos iš klumpių neiškritau. Aišku, tiek net nesiruošiau mokėt. Bet ir dėl tų 10,00 EUR, kuriuos
atidaviau, vis dėl to buvo pikta. O įdomiausia, kad viena iš tų dviejų knygų, kurias įsidėjau į Romą ir kurią jau tąkart buvau perskaičiusi, vadinosi „Manipuliacijos vadovas: kaip neįkliūti į pinkles“. Ir kokio velnio tokias knygas reikia skaityti, jeigu vis tiek nieko neišmoksti? :).

Šeštadienio vakare buvau tokia pavargus, kad nuo bet kokios minties apie vaikščiojimą jau vemt vertė. Tačiau kaip tik tą vakarą dar nusprendžiau įlįsti į internetą, ir pasitikrinti, ar tikrai visas rekomenduotinas vietas aplankiau, ir užtikau, kad dar yra kažkokia „Teisybės burna“, į kurią galima įkišti ranką ir, jeigu esi melagis, liūtas ją nukąs. Nu trūks plyš užsimaniau prie tos galvos atsirasti. Įtariau, kad čia bus panašiai kaip su šunimi Tokijuje (turiu aš tokią istoriją, kaip visus Japonijoje priverčiau klaidžioti, ieškant ypatingosios šuns statulos, kuri pasirodė nesanti niekuo ypatinga, tad iki šiol visi tie mano bendrakeleiviai per dantį mane traukia), bet savęs perkalbėti nepavyko. Todėl iš ryto išsiregistravau viešbutyje ir, su visa savo manta, patraukiau dar kartą
Romos centro link. Pliaupė lietus, mano batai klapsėjo, pati visa išvargau nerealiai, bet „Teisybės burną“ suradau. Tiesa, rankos nekišau (nes buvau tvirtai nusprendusi pinigų tądien neišleisti nė cento, o mačiau, kad visi žmonės, prieš kišdami ranką, turi įmesti monetą), tad taip ir nežinau, būtų nukandęs ar ne.Tai va taip prabėgo tos mano kelios dienos „sau“ Romoje.
PS1. Naujieji batai neatlaikė – suplyšo dar prieš atvykstant į aeruostą. Todėl vėl užsidėjau savuosius žieminius, ir dabar jau esu ramiai nusiteikusi pasiekti Lietuvą.
Tikiuosi, be nuotykių :)

PS2. Iš tikrųjų, vienai keliauti nėra taip jau smagu, kaip buvau nusiteikusi. Kažkaip... ne taip, ir viskas.

PS3. Iš tikrųjų, dabar jau esu ne be Romoj, o Rygoj. Tiesiog tiek laiko užtrukau, kol prisiruošiau patalpinti aerouoste rašytą įrašą į blog‘ą :)

sekmadienis, gruodžio 04, 2011

Lėlės. Mamoms?! O kodėl gi ne! :)

Šiaip įdomu: ar jūs turite namie lėlių? Na, aišku, suprantu, kad tos, kurios augina mergaites, tikrai turbūt turi, bet vat būtų įdomu, ar turi namuose lėlių tos, kurios augina vien berniukus?

Atvirai pasakius, savo berniukams (nors ir žinau, kad stereotipai yra blogai, kad berniukai irgi mielai žaistų su lėlėm, jeigu tik jų turėtų, bla bla bla) nesu pirkusi. Tiesa, vieną lėlytę Juliukui padovanojo močiutė:
Kitą tokią kaip ir lėlytę, bet iš tiesų Buratiną, Julius atsitempė į Vilnių iš Kurtuvėnų. Iš pradžių nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį – ir valgyti, ir miegoti kartu eidavo (nuotraukoje žemiau pagautas kadras, kuomet abu vyrukai - vienas su Buratinu, o kitas su savo meškinais) žiūri filmukus) Justas su savo meškiuku), tačiau vėliau ėmė vargšui Buratinui rankas kojas išsukinėti, tad konsifkavau kuriam laikui.Iš tiesų, lėlės yra mano silpnybė. Ne itin stipriai išreikšta, bet vis tik. Todėl lėles aš perku. Ne savo berniukams. Sau.

Kuomet buvau maža, turėjau mylimiausią lėlytę Kristinutę – visiškai mažytę lėlytę, kurios nepaleisdavau iš rankų. Kitos lėlės irgi turėdavo savo vardus, bet tik šį, kuris man buvo pats gražiausias, iki šiol prisimenu. Tuo pačiu vardu vadinu ir vienintelę ir vaikystės išsaugotą lėlę. Turbūt, iš įpratimo.
Ir sėdi ta mano Kristinutė pas namuose vaikams nepasiekiamoje vietoje – aukštai ant lentynos. Užėjus nostalgijai, karts nuo karto nusikeliu ją ir peršukuoju. Ir vėl atgal pastatau. Berniukai žino, kad ši lėlė – mamos. Bet to nežino svečiai. Todėl būna kartais, kuomet pas mus svečiuojasi mažos mergytės, kad jų tėvai tiesiog, nieko bloga negalvodami, nukelia ją nuo lentynos ir paduoda merginoms tąsyti. Nieko nesakau, bet širdy apsidžiaugiu, kai kas nors supratingesnis lepteli: „Klausyk, juk jeigu ta lėlė sėdi ten aukštai, kad niekas nepasiektų, tai ne be priežasties turbūt!”.

Iš naujo meilė lėlėms atgijo (ką tik atgijo, tiesiog suvešėjo!) ruošiantis Indrutės krikštynoms. Ta proga ne tik įsigijau lėlę Indrutei, bet ir dvi sau. Tiesa, ne abi jas pirkau.

Indrutei lėlės ieškojau ne tik per pardavėjus internete, bet ir verčiau Kurtuvėnų žaislų lobynus. Va ten ir užtikau lėlytę, beveik tobulai atitinkančią mano idealios lėlės apibrėžimą: vidutinio dydžio, minkštučiu kūneliu, kurį malonu „čiūčiuoti“. Tačiau krikštynoms man netiko dėl to, kad buvo šviesiaplaukė, o man buvo reikalinga tamsiaplaukė. Bet nesusilaikiau, ir priglaudžiau šią lėlę pas save. Nusprendžiau, kad bus Darata (ir tikiuos, kad nepamiršiu, bo man dažnai pasitaiko sugalvoti vardą ir paskui jį pamiršti – gal dėl to dauguma mano lėlių yra Kristinutės).
Ieškodama lėlės krikštynoms, buvau prisiregistravus supermamose lėlių temoje. Neišsiregistravau, todėl ir toliau gaudavau pranešimus apie parduodamas lėles. Likimo ironija: iš karto po krikštynų atsirado skelbimas su tobulai mano įsivaizduojama lėlyte! Vėl nesusilaikiau. Cha... Tik dabar, berašydama, pagalvojau, kad jai vardą irgi buvau uždėjusi, bet jau nebeprisimenu. Et, išrinksiu kokį kitą. O dabar įdomioji dalis...Matėte, kokiais baisiais rūbais mano Kristinutė aprengta? Ilgai ilgai ruošiausi tam procesui, ir pagaliau jis atėjo: išsitraukiau vašelį ir pagaliau nunėriau bent kiek padoresnius rūbelius savo lėlei. Juokėsi visi, kas tik netingi, žiūrėdami į mane, susirangiusią fotelyje su neriniu rankose, bet man buvo vis vien. Už tai dabar ne tik Kristinutė, bet ir ta kita, bevardė, gali nesigėdydamos į žmones išeiti :)