trečiadienis, birželio 30, 2010

Su traukinuku: pasižiūrėti lėktuvų ir atgal


Papasakosiu apie vieną iš savo kompleksų. Negaliu sakyti, kad jų turėčiau daug (kai kurie gal net nustebtų, kad aš išvis tokį žodį žinau), bet vieną tai turiu tikrai: tiesiog nekenčiu pirkti rūbus. Sau, ne vaikams. Tiksliau, aš visai mėgčiau tai daryti (tai yra, po parduotuves vaikščioti tai man patinka), bet vos tik nusiperku kokį sau patinkantį (na, taip jau TIKRAI patinkantį) rūbą, visi iš manęs juokiasi. Dar būtų nieko, jeigu tas juokas būtų na... tiesiog juokas. Bet jis toks nėra. Ir tas juokas taip mane ėmė nervinti, kad galiausiai pradėjau išvis vengti pirkti rūbus. Arba ėmiau juos pirkti būdama ne viena (čia, kad turėčiau dar ką apkaltint, jeigu tas juokas vis tiek aidėtų), arba ėmiau stengtis pirkti jau tokius ne visai savo stiliaus rūbus (kurių paskui vis tiek nenešiodavau).

Paskutinius metus tas kompleksas manęs pernelyg nekamavo, nes, tiesą pasakius, nelabai ir buvo poreikio pirkti rūbus. Juk arba laukdavausi (o nėščiosios rūbų aš turėjau tiesiog BEGALYBĘ, dėka ištikimųjų draugių), arba po gimdymo vis laukdavau, kol tie priaugti kilogramai nukris. O jie kaip laikosi, taip laikosi, kad juos kur... Ir vat dabar esu stadijoje, kai nusprendžiau, kad ir tegul. Tegul laikosi. Man gerai ir taip. Ir kai jau taip nusprendžiau, supratau, kad atsinaujinti man tikrai verkiant reikia. Ne tik dėl to, kad didžiumą dalį senųjų rūbų be gailesčio sugrūdau į konteinerius prie Akropolio, bet ir dėlto, kad tikrai jau kaip ir laikas išlįsti iš „namų šeimininkės“ kailio.

Ir žinot, ką? Nusprendžiau, kad man jau tas pats. Kas nori, tegul juokiasi - aš pirksiu tai, kas man gražu. Ir taip nusprendusi nužygiavau ir vienoje parduotuvėje įsigijau trumpą taškuotą suknelę, o kitoje – ryškiai žydras pėdkelnes. Ėmiau ryškiausią spalvą, kokią tik radau, nes nusprendžiau, kad nusibodo tas pastovus juodos/baltos spalvų derinys. Dėl spalvos kažkiek gal ir dvejojau, bet kadangi turiu panašaus atspalvio basutes (įsigijau Japonijoj, vos už keletą litų, ir vienas dievas težino, kas man tuo metu dėjosi galvoj ir kam man jas reikėjo tįsti iš kito pasaulio krašto), apsisprendžiau, kad pėdkelnės labai tiks joms į porą.

Buvau pasiruošusi pasipuošimui, tik reikėjo sulaukti progos. O ji netruko ateiti – draugų mergaitė S. pakvietė į savo dviejų metukų gimimo dieną. Ne mane iš tikrųjų kvietė, o Justuką ir Juliuką, bet išsipuošiau ir aš.

Kai ką nors tokio jau originalaus apsirengiu, baisiausia man visada būna pasirodyti Nerijui, bo liežuvis tai pas jį turbūt kandžiausias. Todėl apsirėdžiau miegamajame ir, atseit čia viskas yra kaip įprasta, nieko ypatinga, pražygiavau pro jį į vonią. Aha, taip jau ir prasmuksiu! “Tu čia žmonių su tom kelnėm išsiruošei gąsdinti?!”. Sakiau. Jeigu tik nusiperku ką nors, kas iš tikrųjų patinka, tai visi juokiasi. Na, ne visai visi. Tik tie, kas išdrįsta. Bet aš tada greitai padarau išvadas, kad kiti irgi juokiasi, tik tyliai. Bet šį kartą nejuokais ant jo supykau. Ir net nesiruošiau persirenginėti (anksčiau gal ir būčiau taip pasielgusi, bet tik ne šį kartą). Tai taip ir pasirodžiau šventėje.

Gimtadienio šventė vyko šeštadienio rytą (na, iki pietų). Vėliau visi nuvažiavome į namus migdyti vaikų ir šventė kaip ir turėjo baigtis. Tačiau visai netikėtai tą pačią dieną, per vaikų pogulį, perskaičiau pas Vaidą kaip nerealiai linksmai ji su Viliuku papramogavo važinėdami traukinukais, ir baisiausiai užsimaniau ir savo vaikams tokią pramogą suorganizuoti (juo labiau, kad daugiau tai dienai planų neturėjom jokių, o pramoga ši irgi tokia ne iš brangiųjų: vaikams nieko nekainuoja, o suaugusiems bilietas į abi puses kainuoja 5 lt)

Vos vaikai atsibudo, iš karto, nieko nelaukdami, išdundėjom į traukinių stotį. Mes atvykom likus dešimt minučių iki traukinio išvykimo, mūsų draugai (su visais katiliukais sriubų, nes jie, skirtingai negu mes, pagalvojo, kad GAL vaikai atsikėlę valgyt norės) – likus penkioms. Visi laimingi, kad spėjom.

O pramoga tikrai verta dėmesio. Bent jau mes vakarą praleidom tiesiog liuksiškai: juokaudami, pokštaudami atidundėjom į aerouostą (to traukinuko būtent toks maršrutas ir yra: stotis-aerouostas-stotis), ten paspoksojom į lėktuvus (vienas kaip tik įspūdingai kilo tuo metu, kai mes pro tvorą spoksojom), dar patempėm laiką, ir grįžom atgalios. Traukinukas turbūt nėra labai paklausus, nes visame vagone mes buvome bemaž vieninteliai keleiviai. Mums tai tas buvo tik į naudą: traukinio palydovei taip patiko tokie „nestandartiniai“ keleiviai, kad ji net nusivedė vaikus į mašinisto kabiną, viską ten aprodė ir leido vaikams paspausti garso signalą. Justą dar ir pavaišino meduoliu.

Tik oras pasitaikė toks visai visai ne koks. Ir vėjas žvarbus pūtė, ir lietus lijo... O spėkit, kuo gi aš vilkėjau? Visi žmonės, kaip žmonės, apsirengę džinsais ir megztiniais, o aš... suknele ir basutėm. Ir, aišku, savo ryškiosiomis kojinėmis. Visiems turbūt darėsi šalta vien į mane pasižiūrėjus. Bet aš vis dar pykau ir vis dar buvau įsitikinus, kad dar nepakankamai žmonių per dieną prigąsdinau, todėl buvau nusprendus nepersirenginėti. Ech tie principai...

šeštadienis, birželio 26, 2010

Pasaka "Kaip Liūtas žvėrims uodegas dalino"


Beatostogaujant Kurtuvėnuose įvyko stebuklas, kurio laukiau jau turbūt visą amžinybę – abu mažieji pradėjo miegoti vieną kartą per dieną ir KARTU. Mano džiaugsmui tiesiog nėr ribų, o ta akimirka, kai jie snaudžia apsikabinę vienas kitą yra tiesiog TOBULA. Galėčiau taip žiūrėti ir žiūrėti į juos miegančius... Tiesa, prieš tai, kol jie taip suminga, reikia šiek tiek paplušėti. Visų pirma, reikia pasekti milijoną pasakų. Na, gerai, gal ne milijoną, bet nemažai. Visų antra, reikia bent keletą kartų pagrasinti Justui, kad jeigu jis ir toliau kutens Julių, čiupinės jį už rankutės ir visaip kaip stengsis jį linksminti, jam teks kraustytis į savo lovytę. Ir trečia, kartais iš tikrųjų tenka vidury migdymo proceso viską mesti, ir bėgti gaudyti Justo, kuris staiga nusprendžia, kad „Aš nenoriu miegoti“ ir skuodžia iš lovos. Bet visa tai niekis, palyginus su ta ramybe, įsitvyrojančia paskui. Ramybe, nuo kurios, kaip man kartais atrodo, net smegenys tuoj iš laimės išvarvės.

Tai tiek apie tą ramybę ir ilgai lauktą stebuklą. O kalbant apie pasakas, galiu pasakyti, kad Justui Kurtuvėnuose buvo tiesiog rojus. Nes ten jis atrado dar du žmones, mokančius sekti pasakas: Aušrinę ir senelį. Ir sekti ne bet kaip, o įdomiai.

Daug pasakų sekame ir namie, tačiau dažniausiai seku jas aš, ir turbūt esu jau pabodusi, Paulius nesu girdėjusi, kad sektų, o Nerijus... hmm... jis žino tik keturias pasakas (apie Pagranduką, Lapę ir Varną, Auksinę Žuvelę ir Ropę), ir seka tik tada, kai niekas negirdi, tad net nežinau, įdomiai ar ne, jis jas seka. O senelis ir Aušrinė pasakas sekti tikrai moka. Ir mėgsta. Todėl ant senelio kelių būdavo įsitaisoma iš karto, vos tik šis grįždavo iš darbo, o Aušrinė savo pasakų duoklę turėdavo atiduot vakare, jau visai prieš Justui nulūžtant miego. Į mūsų atostogų pabaigą Aušrinė jau vengdavo vakare ir rodytis Justui, nes vos tik jis suuosdavo, kad ji kažkur netoliese, imdavo šaukti: „Teta Atiatine (taip taip, Aušrinė, nors tik vienuolikos, į ją liepia kreiptis tik taip. Dar gerai, kad ne „Jūsų didenybe teta Aušrine“), ateik pas mane ir pasek man pasaką!”.

Naujų pasakų Kurtuvėnuose Justas išgirdo daug, tačiau šį kartą noriu pristatyti senelio (savo tėčio) tradicinę, kurią mėgau dar pati vaikystėje.

Pasaka „Kaip Liūtas uodegas dalino“

Visa ši istorija vyko labai labai seniai – dar tada, kai žvėrys neturėjo uodegų. Ir vieną dieną Liūtas Karalius, visų žvėrių valdovas, nusprendė, kad jau užtenka jiems tokiems beuodegiams lakstyti ir sukvietė visus žvėris išsirinkti po uodegą.

Pirmasis atbėgo Kiškis ir išsirinko pačią gražiausią uodegą. Taip ji jam patiko, kad užsidėjo ir ėmė didžiuotis prieš visus kitus žvėris. Antroji atbėgo Voverytė, kuriai irgi kliuvo labai graži uodega. Voverytė džiaugėsi, kad nuo šiol jai bus šilta ir minkšta drevėje miegoti: uodega galės ir užsikloti, ir ant jos miegoti. Toliau eilėje stovėjo visi kiti žvėrys: ir meškėnai, ir katės, ir kiaunės... Visi jie išsirinko sau po uodegą. Vienas paskutiniųjų atsėlino Vilkas. Gražiausios uodegos jau buvo išdalintos, ir Vilkui teko tik visai nušiurusi. Vilkas apsidžiaugė ir tokią gavęs, ir nudūlino atgal į mišką. Pavėlavusi atbėgo ir kiaulė. Plaukuotų uodegų jau visai nebuvo likę, todėl Kiaulė turėjo tenkintis tik riesta beplaukė uodegėle. „Ai, man, mėšlyne kapstytis, ir tokia bus gera!“ – numojo ranka Kiaulė. Ir tuo metu, kai jau uodegų buvo nebelikę, prie Liūto Karaliaus priėjo Lapė. Ji pramiegojo tą laiką, kuomet žvėrys uodegas dalinosi ir atkeliavo tik dabar. Įširdo Lapė, kad Liūtas jai uodegos nepaliko, ir jau norėjo supykusi grįžti atgal į mišką, tik žiūri - pro šalį kaip tik Kiškis bebėgąs su savo naująją gražiąja uodega, tad tik šast, ir nutraukė jam ją! Liko Kiškiui tik striukumbukas. Iš pradžių Kiškis ėmė verkti, tačiau paskui nusiramino ir pasakė sau: “Et, ir kam man ta uodega reikalinga? Tik trukdytų man nuo priešų bėgti!”.

Tai štai, kodėl taip atsitiko, kad visi žvėrys turi po uodegytę, o kiškis – tik uodegos galiuką


Pasakos pabaigoje Justas visada parodo sau į užpakaliuką ir sako: "Aš neturiu uodegytės. Reikės nueiti pas Liūtą Karalių".

šeštadienis, birželio 19, 2010

Mokomės anglų kalbos. Gal turit idėjų? :)


Turbūt kvailiausia, ką gali nuspręsti veikti vasarą, tai mokytis. Bet vat imi žmogus ir nusprendi kartais taip. Ypač, jeigu tikrai tiki, kad tai reikalinga. Kita vertus, o kada, jeigu ne vasarą, turi žmogus daugiausia laiko įvairiausių įsisenėjusių spragų naikinimui?

Taigi, šią vasarą mes naikinam Aušrinės anglų kalbos spragas. Tai, kad ji atsilieka nuo klasiokų (ne nuo visų, aišku, bet mūsų tas neguodžia) jau ir pačią Aušrinę erzina, be to, kitais metais ji bus jau penktokė, o, kaip žinia, penkta klasė dalykas rimtas, tad geriau į ją įžygiuoti be jokių spragų. Na, o man irgi smagu, nes vėl galiu nors trumpam pabūti "mokytoja", kuria visą gyvenimą svajojau tapti. Atsimenu, visi iš to labai juokdavosi, ir sakė, kad tikrai taip negalvosiu, kai užaugsiu, bet šiuo klausimu aš savo nuomonės nesu pakeitusi: jeigu ne ta apgailėtina mokytojų padėtis Lietuvoje, būčiau mokytoja. Tikra.

Teisybę pasakius, Aušrinė nėra pirmoji mano anglų kalbos mokinė.
Kuomet buvau aštuntokė, mokėsi mūsų klasėje toks berniukas V. Anglų kalba jam nesisekė tiesiog baisingai. Taip baisingai, kad mokytoja vieną dieną pasakė, kad jeigu ir toliau jis nesusiims, tai metiniuose trimestrų rezultatuose išves jam dvejetą ir paliks antriems metams. Nebuvom mes su juo kaži kokie geri draugai, net, tiesą pasakius, visai nebendravom, bet pagailo man jo, todėl pasisiūliau jį mokyti indivualiai (dabar galvoju, ot brandi aštuntokė buvau!). Taip ir pradėjo tas V. lankytis pas mane namuose. Du kartus per savaitę - taip, kaip ir priklauso. Ir mokiau aš jį ne pagal kokius tai mūsų vadovėlius, o pagal kažkokias ypatingas, pačios prisipirktas, knygas. Niekam apie tuos savo mokslus mokykloje nepasakojome (gi juoktųsi paskui visi!), tačiau mokymosi rezultatas buvo toks, kad trimestro gale mokytoja, nors ir labai stebėdamasi, išvedė V. aštuonetą. O mes su tuo berniuku dar ilgai po to, kai mūsų keliai išsiskyrė (aš po aštuntos klasės išėjau mokytis į kitą mokyklą), likom geri draugai.

Antru mano mokiniu tapo brolis Audrius. Aš tuo metu jau buvau vyresnė, dvyliktokė, be to, ką tik grįžusi iš JAV, kur mokiausi metus. O Audrius, taip jau sutapo, kaip tik tais metais buvo perkeltas iš paprastos klasės į tą, kur sustiprintas anglų kalbos mokymasis, tad turėjo vytis bendraklasius. Oi, pykomės su Audrium besimokydami... Bet rezultatas ir vėl buvo geras. O man būdavo be galo smagu, kai kiekvieną kartą, rašydama dešimtuką Audriui, mokytoja sakydavo: "Perduok "ačiū" sesei!"

O dabar sėdim kartu su Aušrine. Bet, kaip bebūtų keista, nėra man taip lengva, kaip iš pradžių (remdamasi savo patirtimi) įsivaizdavau.

Pradėjau, kaip ir priklauso nuo pagrindų: pasiėmiau jos trijų metų žodžių žodynėlį, ir kiekvieną dieną ji turėjo pasikartoti po porciją žodžių bei atsiskaityti man. Kad Aušrinei nebūtų labai jau nuobodu, kartu su ja "diktantus" rašė ir Paulius.

Kai jau pasitikrinom žodžius, išsitraukiau vieną anglų pratybų užduočių knygutę, kuri atlikusi dar nuo Pauliaus (buvom pradėję spręsti su juo, bet paskui kažkaip būtinybės nebebuvo, tai ir mėtėsi ji pas mus tokia beveik visai nauja). Tik su tom pratybom tai irgi toks juokas... Teoriją tai aš jau esu pamiršusi - kalbėt angliškai dar moku, o vat paaiškint, kas ir kodėl taip, o ne kitaip, man jau sunku. Tai gaunas kartais, kaip tame anekdote: "Aiškinu, aiškinu vaikui, kaip reikia spręsti uždavinį, o jis vis tiek nesupranta. Aiškinu toliau. Aš jau pradedu suprasti, o jis vis dar ne...".

Vadovėlis yra gerai, tačiau nesėdėsi juk prie jo visą laiką! Ne tik todėl, kad tai pakankamai nuobodu, bet dar ir todėl, kad sėdėti prie jo galime tik tuomet, kai abu mažiai miega (o miega jie tik kartą per dieną). Kitu atveju, prisėsti prie vadovėlio nebūtų jokios prasmės, nes tuo pačiu metu vis tiek gaučiau dalinti dėmesį dar minimum ant dviejų. Todėl šiuo momentu man labai trūksta idėjų, kurios padėtų optimizuoti mokymosi procesą. Gal Jūs kokių slaptų triukų žinote, kurie ne tik paspartintų mokymosi procesą, bet ir padarytų jį efektyviu? Būčiau be galo dėkinga!

Va, ką jau esu sugalvojusi:

1. Žodžių/išsireiškimų loto. Turiu tokį vieną seną senutėlį loto žaidimą, kurį mes patys žaidėme mokykloje. Yra stambios kortelės, ir daug smulkių. Ir tas loto yra geras tuo, kad jame naudojama tiesiog be galo daug išsireiškimų ("Būk atsargus, nes paslysi", "Gal galėtum man paduoti duonos?", "Linkiu gerai praleisti laiką" ir t.t.). Aš perskaitau pradžią, o Paulius arba Aušrinė (priklausomai nuo to, pas kurį yra reikiamas paveiksliukas) turi perskaityti pabaigą.

2. Važiuodami mašina dažniausiai žaidžiame atminties žaidimus. Susigalvoju kokią nors temą ir pradedu žaidimą, pvz. "Ruošiuosi vykti į kelionę ir pasiimu su savim skėtį". Sekantis žaidėjas turi pakartoti visą sakinį, mano sakytą žodį, plius - savo sugalvotą žodį pvz. "Ruošiuosi vykti į kelionę, ir pasiimu su savim skėtį ir kepurę". Sakinius parenku įvairiausius ("Buvau zoologijos sode ir mačiau...", "Kai verdu sriubą, į ją dedu...". Žaidžiasi gana smagiai ir žaidžiame tol, kol jau visai nebeprisimename, kas ką sakė :)

3. Sekame pasakas - aš pradedu pvz. "Kartą labai labai seniai gyveno maža mergaitė...". Toliau kiekvienas žaidėjas vis prideda savo sakinį, kol gauname kokią nors istoriją. Vėlgi, mums labai tinkama veikla, nes galime žaisti važiuodami mašina.

4. Dainos. Šito dar neišbandžiau, bet labai norėčiau įsirašyti kokių angliškų vaikiškų dainų, kurias galėtumėm traukti mašinoje (ir traukti ne bet kaip, o taisyklingai angliškai!). Ypatingai ieškau vienos dainos apie smurfus, kurie nemėgo mokytis. Žinau, kad turiu šią dainą vienoje iš savo kasečių (dar tų laikų, kai pati mokykloje mokiausi), tačiau tos kasetės kokybė tragiška, o internete kol kas jos nerandu.

5. Žaisti panašiai, kaip Alias: vienam žaidėjui yra įteikiama kortelė su tam tikru anglišku žodžiu. Jis taip turi apibūdinti tą žodį (jo nepavartodamas), kad kiti likę žaidėjai atspėtų, apie ką eina kalba.

6. "Taip/Ne" žaidimas: vienas žaidėjas sugalvoja kokį nors susitartą žodį (profesiją, veiksmą, šalį ir t.t.). Likę žaidėjai, klausdami klausimus, turi išsiaiškinti, koks žodis sugalvotas. Atsakinėti galima tik "Taip/Ne".

Ką dar būtų galima sugalvoti nuveikti, kad ir nebūtų pernelyg nuobodu, ir būtų naudinga?

O pabaigai papasakosiu juoką iš serijos, kokie gudrūs yra mano vaikai. Kaip jau sakiau, pirmoji mano užduotis jiems buvo pasikartoti visą trijų metų žodynėlį. O kad mokytis būtų nors šiek tiek linksmiau, pasiūliau sugalvoti kokį nors "prizą", kuris jų lauks, kai jau visus žodžius atsiskaitys. Aš, siūlydama tai, turėjau omeny, kad galėčiau pvz. pakviesti juos į piceriją, tačiau nespaudžiau, ir leidau patiems nuspręsti, koks tas prizas galėtų būti. Aušrinė iš karto sugalvojo, pasilenkė Pauliui prie ausies ir kažką šnabžda. Paulius nesupranta, ir garsiai perklausia: "Kaip 10 litų?". Aušrinė vėl pasilenkia. Paulius vis dar nesupranta: "Čia kuriam laikui?". Vėl Aušrinė lenkiasi prie ausies, ir staiga Paulius atlyžta nuo jos, pakraupęs į ją pasižiūri ir sušunka: "Dešimt litų už visą žodynėlį? Tu gal išprotėjai?! Gal tu nori pasakyt, dešimt litų už vieną puslapį?!".

O nuotraukoje, kaip jau turbūt supratote, šypsosi tikrai ne mano du mokinukai. Šypsosi tie, kas dar neturi jokių spragų bei poreikio jas lopyti :)

penktadienis, birželio 11, 2010

Vasaros atidarymas ir karamelinis tinginys

Vos tik baigėsi Pauliaus mokslo metai (kuriuos, jis, beje, užbaigė įspūdingai - metiniuose rezultatuose tik vienas devintukas dešimtukų tarpe), atidarėme vasaros sezoną ir atidūmėme į Kurtuvėnus.
Vilniuje sėdėti per karščius būna tikra kančia. Ypatingai kankiniesi žmogus, kai negali, dėl vis dar skirtingų mažylių dienos ritmų, niekur toliau nuo namų atsitraukti. Todėl labai tikėjaus, kad Kurtuvėnuose visi atsigausime, vaikai kiauras dienas galės pliuškentis pripūstame baseine lauke, suptis, kuistis smėlio dėžėje ir daryti dar milijoną kitų dalykų. Tačiau... vasara Lietuvoje tuo ir ypatinga, kad niekada nežinai, kokią dieną ji išpuls. Ir kol kas tos išsvajotos vasaros, kuomet iš tikrųjų buvo galima pliuškentis baseine, gavome gal tik porą dienų. O rytoj jau išvažiuojame atgalios.

Bet ką aš čia apie tuos baseinus... Kurtuvėnai tuo ir ypatingi, kad pramogų čia tiek, jog joks blogas oras atostogų nesugadins. Pavyzdžiui, čia kiekvieną dieną galima eiti pasižiūrėti arkliukų. Arba traktorių. Arba galima šokinėti ant batuto (ką, gal su striuke nepašokinėsi?!). Arba suptis ant supynių. Arba prašyti, kad senelis pavėžintų dviračiu. Arba... Tikrai milijonas tų "arba".

Aš vis karts nuo karto paskaitinėju kitų mamų blog'us. Tai ten būna, kad mamos pasakojasi, kad jų vaikai sutrinka, patekę į žmonių minią: tampa nedrąsūs, jaučiasi nesaugiai ir taip toliau. Maniškiams tai atvirkščiai - kuo daugiau žmonių, tuo nuotaika geresnė. Net ir Juliukas, kuris bendrai paėmus, yra tiesiog visiškai prie manęs prilipęs vaikas, Kurtuvėnuose (kur paprastai būna daug daugiau žmonių) tiesiog akyse pražydo. Ir net vaikščioti pradėjo! O buvo taip. Mes su Justuku dėliojome puzzle kvadratėlius ant stalo, o jis, prie netoli esančio kosmetinio staliuko, kuitėsi tarp Aušrinės daiktų. Ir staiga apsisuko, ir, lyg niekur nieko, lapatai lapatai ir atkeliavo pas mus.

Ir būtent čia, beatostogaujant Kurtuvėnuose, staiga supratau, kad mano Juliukas jau visai ne be lėliukas. Supratau iš to, kaip įnirtingai mosikuoja jis rankomis, rodydamas į supynes ir reikalaudamas jį pasodinti ten. Iš to, kaip jis, pagaliau sulaukęs savo eilės, nei už ką nesutinka lipti iš dviračio kėdutės: tik įsmeigia akis į mane ir įnirtingai purto galvą. Galiausiai iš to, kad žaisdami su kamuoliu privalome ir jį įtraukti į žaidimą - jis jau nei už ką nesutinka žaisti kitu kamuoliuku vienas pats sau. Taip... pas mus kovoti už būvį tenka net ir patiems mažiausiems. Kaip pasakytų Laima "mandagumu ir ginklu čia pasieksi daugiau nei vien tik mandagumu".

Pramogų blogas oras tai nesugadina, bet blogiausia yra tai, kad prie blogo oro labai jau pakyla noras saldumynams (na, bent jau man tai tikrai). Šlemščiu čia juos be galo be krašto. Ir nusiperku tų saldumynų, ir pati prisidarau. Vat užvakar dariau užkandžiams prie arbatos "Tinginį".

Tokie užkandžiai kaip "tinginys" yra bemaž idealūs: pasigamina vos ne per dešimt minučių bei patinka daugiau mažiau visiems. Na, bent jau nepažįstu, kam nepatiktų. Dažniausiai aš gaminu dviejų rūšių „tinginius“ - karamelinį bei šokoladinį. Nes niekaip negaliu apsispręsti, kurio gi jų norisi labiau. Tačiau šį kartą kažkaip apsiribojau tik vienu. Kadangi tas "karamelinis tinginys" toks gana neįprastas, pagalvojau, kad pasidalinsiu receptuku (nusižiūrėjau jį kažkada labai seniai iš vienos savo kolegės bendradarbės).

Karamelinis tinginys:

Reikės:
- 400 g sausainių
- 1 pakelio sviesto
- 1 indelio "Rududu"

Sausainius sutrupinam. Dalį jų aš dar ir sutrinu su "kočėlu" (na, kad jau tokie visiški visiški trupinukai būtų). Pakelį sviesto ir "Rududu" dedam į mikserį ir išsukam iki vientisos masės. Užpilam šią masę ant sausainių, sumaišome ir sukrečiame į sviestiniu popieriumi padengtą formą. Kraštus užlenkiame bei įdedame į šaldytuvą, kad viskas sustingtų.

sekmadienis, birželio 06, 2010

Sūrio pyragas

Ištekėjo prieš savaitę viena iš mano gerų draugių. O, kaip ir priklauso, likus savaitei iki vestuvių, suorganizavome jai mergvakarį. Jai tai buvo dar viena proga pamąstyti, ar, taip sakant, tikrai tinkamą sprendimą priėmė, man – dar viena proga ištrūkti iš namų. Ir nors kartą ką nors gražaus apsirėdyti.

Temos apie mergvakarį neplėtosiu, bo viskas ten buvo linksma ir gerai, pasakysiu tik tiek, kad šėlti su merginomis man visada labai patinka. Na, netgi ne tai, kad šėlti, kiek leisti laiką. Tiek visko galima sužinoti tų mergaitiškų vakarėlių metu! Visokių mažų paslaptėlių. Cha! Turbūt jau galvojat, kad labai smaginomės visų kitų pažįstamų, kurios nedalyvavo mergvakaryje, mažas paslaptėles aptarinėdamos (darbe taip juokaudavom, kad būtinai reikia su kolegom pietaut, nes visada tas, kuris nepietauja, yra „apipletkinamas“. Ot ir ne. Vat šį kartą, pavyzdžiui, buvau be galo laiminga sužinojusi mažą paslaptį apie ricotos sūrį.

Sėdėjom sau kavinukėj, gurkšnojom sau kas vyną, kas mineralinį (čia jau aš, nes vis dar maitinu Juliuką, ir nepageidauju, kad jis irgi jaustųsi, tarsi pašventęs mergvakaryje) ir užkandžiavom visokiom gėrybėm. Ir štai viena mergina, tepdama ricotos sūrį ant bandelės, lyg tarp kitko tarė: „O ar žinojot, kad labai jau paprasta pasigaminti ricotos sūrį? Tereikia sušaldyti kefyro pakuotę, vėliau tą sušaldytą gabalą susukti į marlę ir kur nors pakabinti. Kai vanduo išbėgs, ir liks ricota. Tik žolelių beliks įdėti“.

Vat čia tai man jau buvo naujiena. Žolelių į tą gautą ribotą aš net nesirengiau dėti, nes dėl aptepto sūriu sumuštinio galvos nesukčiau, bet dėl sūrio pyrago, į kurį įeina daaaug ricotos, tai dar ir kaip sukčiau!

Sūrio pyragas yra turbūt mano numeris vienas pyragas. Anksčiau, jeigu tik pietaudavau Čili Picoj, desertui visada rinkdavausi sūrio pyrago gabalėlį (t.y. rinkdavausi tada, kai iš viso nuspręsdavau, kad noriu deserto, nepagalvokite, kad visada per pietus ir šlemšdavau pyragus). Tik kad labai jau brangus tas malonumas man atrodydavo. Todėl vieną rytą, netikėtai įsijungus „Labą rytą“, be galo apsidžiaugiau pamačiusi ten L. Rasutį, kepančią amerikietišką sūrio pyragą. Aišku, nepaisant to fakto, kad labai stengiausi greitai įskaityti titrus ir nusirašyti visą receptą (gi įsijungiau laidą tai ne nuo pradžios!), nusirašyti jo nespėjau. Jau tą pačią dieną parašiau į LTV, prašydama atsiųsti receptą. Savaitę laukiau atsakymo, tačiau niekas taip ir nepasivargino atsakyt man (buvau labai pasipiktinus, nes mes, kai dirbau radijuje, laikėmės principo, kad visiems klausytojams būtina atsakyti). Bet ko jau man nestinga, tai atkaklumo. Todėl tada parašiau ne bendriniu LTV elektronio pašto adreso, o pačio „Labo ryto“ adresu. Ir M. Naudžius jau kitą dieną labai maloniai persiuntė man visą receptą (va, nuo ko pradedi gerbti net visai nepažįstamus žmones – nuo mažyčių smulkmenų!).
Nuo to laiko L. Rasutis „Amerikietiškas sūrio pyragas“ tapo mėgstamiausias mano kepinys namuose. Jau skanus tai be galo! Bet turėjo jis tokį, sakyčiau, mažą trūkumą – į jo sudėtį įėjo labai jau daug sūrio „Philadelphia“. Vienu momentu jo iš vis buvo labai sunku rasti parduotuvėje, dabar jas pardavinėja labai jau mažomis pakuotėmis. Ir atsižvelgiant į kainą, pyrago savikaina irgi gaunasi labai jau išpūsta.

Vieną kartą pabandėm kepti pyragą ne iš philadelphijos, o oš ricotos sūrio. Skonis vis dar buvo puikus, o kaina nors šiek tiek sumažėjo. O vat dabar sužinojau, kad tą sūrį kuo paprasčiausiai galima pasidaryti pačiam.

O prieš porą dienų pyragą iš kefyro jau ir išbandžiau. Nors iki pat paskutinės akimirkos abejojau, ar tikrai gausis, rezultatas visas abejones išsklaidė. Iš pradžių galvojau, kad gal aš, entuziazmo kupina, tik įsivaizduoju, kad gavosi taip pat (nors tas variantas sunkiai tikėtinas, nes sūrio pyragą kepiau ir Aušrinės gimtadieniui, taigi labai gerai prisiminiau jo skonį), todėl pasikviečiau Inetą pas save patvirtinti, kad tikrai pyragas gavosi toks pat, kaip ir iš įprastos ricotos. Ineta iš pradžių šaipėsi iš tos mano idėjos kepti pyragą iš kefyro, bet kai paragavo, visi juokai ir jai išgaravo. Ir patvirtino: pyragas tikrai tobulas. O receptas toks:

Amerikietiško sūrio pyragas

Pagrindui:
1 ½ puodelio maltų sviestinių sausainių (tiesą pasakius, dabar aš jau naudoju bet kokius sausainius, bet su sviestiniais geriausiai gaunasi);
6 šaukštai ištirpdyto sviesto
Įdarui:
1 stiklinė cukraus
3 šaukštai kukurūzų krakmolo(cornstarch)
850 gr. lydyto sūrio su grietinėle (Philadelphia, Ricota ar pan)
1 didelis arba 2 maži kiaušiniai
½ stiklines riebios grietinėlės
¾ arb. šaukštelio grynos vanilės ekstrakto

Pirmiausia pasigaminam sūrį. Imam kefyro pakuotę (geriausia, tą maišeliuose, kad patogu iškirpti būtų) ir užšaldom ją šaldymo kameroj. Tada nukerpam pakuotę, apsukam sušalusį gabalą marliu, ir pakabinam pvz. vonioj po kranu, kad tirpdamas vanduo ištekėtų. Pastaba: iš vieno litro kefyro man gavosi tos ricotos ne tiek jau daug (iš akies nusprendžiau, kad gal pusė tiek, kiek reikia pagal receptą), todėl visų likusių produktų (išskyrus grietinėlę, kurios dėjau apie 1 stiklinę) šiam bandomajam kepimui dėjau perpus mažiau.
Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių.
Paruošiam pagrindą: sumalam sausainius ir sumaišom su ištirpdytu sviestu. Plonai suspaudžiam mišinį prie formos dugno ir iki kraštų vidurio. Dedam į orkaitės vidurį ir kepam 10 min., tada PILNAI atšaldom. Po to įkaitinam orkaitę iki 230 laipsnių.
Paruošiam įdarą: sumaišom cukrų su kukurūzų krakmolu dideliame dubenyje. Įdedam sūrį ir suplaukam su mikseriu (medium speed) ar su kombainu iki minkštos (grietinės) konsistencijos.
Pridedam kiaušinį ir plakam, pridedam grietinėlę ir vanilę.
Sudedam masę į formą ant pagrindo. Kepam orkaitės centre, kol viršus paruduos ir masė prie formos kraštų pradės kietėti, apie 40 min. Uždengiam folija, ir dar kepam kokį 15 min., kol paviršius paruduos. Centras gali likti truputį minkštas. Atšaldom iki kambario temperatūros. Tada įdedam pyragą į šaldytuvą mažiausiai 3 valandom arba nakčiai.
Kaip jau minėjau, recepto šaltinis (be tų visų philadelphia-ricota modifikacijų): L.Rasutis LTV laidoje "Labas rytas".
Kadangi sugalvojau pyragą nufotografuoti labai vėlai, rinktis galėjau tik iš vieno gabaliuko, todėl nuotrauka tikrai gavosi baisi. Bet su skoniu tai tikrai nieko bendra neturi :).

trečiadienis, birželio 02, 2010

Vienuoliktasis gimtadienis - "Dvasios ir vaiduokliai"


“Seniai seniai viename nuošaliame name gyveno seras Albertas. Kadangi jis su niekuo kaime nebendravo, nei vienas kaimo gyventojas nežinojo, iš kur Albertas susikrovė turtus. O kad jis buvo turtingas, niekas neabejojo. Tai rodė ir rūbai, kuriais Albertas mėgo rengtis. Ir ginklai, kuriuos jis karts nuo karto ištraukdavo prieš saulę. Ir aukso grandinės, kuriomis mėgo pasipuikuoti.
Tačiau vieną dieną seras Albertas paslaptingai mirė. Iš pradžių kaimo gyventojai vis mėgino įsėlinti į jo namus ir nugvelbti ten esančias gėrybes, tačiau po to, kai visi, kurie įžengdavo į apleistus namus, niekada iš jų nebeišeidavo, kaimiečiai liovėsi tai daryti. Pradėjo sklisti kalbos, kad šiuose namuose apsigyveno sero Alberto vaiduoklis.
Daug metų prabėgo, ir pro šiuos namus ėjo būrelis vaikų. Vienas jų išgirdo kažką šaukiant.
- Užeinam į šiuos apgriuvusius namus? – pasiūlė vienas“.


Kuomet Paulius sužinojo, kad Aušrinės gimtadienio tema bus „Dvasios ir vaiduokliai“, kreivai šyptelėjo ir pasakė: „Jo... Nereikėjo man jai tiek siaubo istorijų pasakoti...“. Gal reikėjo, o gal ir ne. Faktas kaip blynas: Aušrinė išsirinko būtent tokią temą, ir būtent tokį gimtadienį mes jai ir suorganizavom.

Tiesą pasakius, šis gimtadienis turbūt galėtų pretenduoti į mūsų Metų Renginį. Mat ruošėmės jam ypatingai ilgai – gal pusę metų. O ruošėmės tiek todėl, kad būtent prieš pusę metų Aušrinė ir išreiškė savo pageidavimą, kad šių metų gimtadienį – vienuoliktąjį – jai suorganizuotų tėtis ir Inga. O juk jeigu žmogui jau prieš pusę metų ką nors pasižadi, tai negali to daryti atmestinai. Turi įdėti PASTANGŲ. Vat ir dėjom tas pastangas. Ne tik aš ir tėtis. Plušo iš peties visa šeima.

O vat šiandien jau galiu pristatyti viso šio „projekto“ rezultatą.

Visų pirma, kiekvienam gimtadienio dalyviui buvo įteikti šventiniai kvietimai su baugios istorijos pradžia. Ir kvietime buvo nurodyta: „Prašau sukurti šiai istorijai pabaigą bei atsinešti ją į vakarėlį. Geriausios istorijos autorius bus apdovanotas specialiu gimtadienio prizu“. Va taip va. Užduotys prasidėjo dar net neatvykus į gimtadienį.

Programinę gimtadienio dalį šiek tiek paliksiu nuošaly, ir dabar papasakosiu apie teminio vakarėlio maistą. Nes jam buvau nusprendusi skirti ypatingą dėmesį. Na, čia gal per skambiai pasakiau – iš tiesų, buvau nusprendusi, ne „skirti ypatingą dėmesį:, o apskritai „parodyti dėmesį ir šiai sričiai“. Ir... net nežinau, ar dar kada ryšiuos šiam eksperimentui, bo pasirodo, šitas reikalas prašosi begalinio kruopštumo ir atsidavimo. Bet kai kas vis dėlto pavyko.
Taigi, maistas. Visų pirma, buvau sugalvojus iškepti kraupius „Kruvinus Pirštukus“. Idėją esu nusižiūrėjus jau seniai, tik vis progos tam nebuvau atradus. Parodžiau juos Aušrinei, ir kadangi ji irgi pritarė, kad „pirštai iš tiesų atrodo baugiai“, nusprendžiau surizikuoti ir gaminti. Pats procesas truko tikrai netrumpai: reikėjo kruopščiai minkyti visus pirštukus į volelius, galuose užtepti uogienės bei kiekvienam jų įspausti po anakardžių riešutą. Iš pradžių dar stengiausi daryti dailius mažučius pirštukus, paskui, pamačius, kad taip gal pusę nakties minkysiu, dariau bet kaip. Ir kaip aš džiaugiausi, kad sukviečiau visą šeimą pasižiūrėti „šedevro“ dar iki tol, kol neįkišau jų į orkaitę! Nes ištraukus paaiškėjo, kad:
- braškių uogienė tam reikalui yra visiškai netinkama. Aišku, ji skani, bet sukepus savo raudoną spalvą praranda, todėl pirštukai visiškai nebeatrodo kraupiai. Pati kalta. Aiškiai recepte buvo parašyta, kad reikia naudoti „spanguolių arba aviečių uogienę“.
- nagai kai kuriems pirštams ištrupėjo;
- kas blogiausia, dauguma sausainių prikepė prie kepimo popieriaus, todėl paskui turėjau gražaus laiko, gramdydama juos.
Šiaip, sausainukai gavosi tikrai skanūs, tačiau atsižvelgiant į tai, kad mūsų šeimoj sausainiai nėra labai paklausūs, tikrai mieliau būčiau dariusi pirštelius su dešrelėmis ir ketčupu. Vat tik niekaip nesugalvojau, kaip tešlą padaryti reiktų.
Kita „maistinė“ idėja buvo prikepti daug vienetukų (juk vienuolika metų, tai labai „į temą“). Tai vat, mielieji, galiu pasakyti štai ką: kažkur esu skaičiusi, kad Agata Kristi taip nekentė plauti indus, kad kiekvieną kartą, atsistojus prie kriauklės jų plauti, jai iš karto kildavo mintis apie naują žmogžudystės scenarijų. Šita mintis man niekaip neišėjo iš galvos spaudant tuos vienetukus iš tešlos – turbūt būčiau galėjus ne vieną gerą siaubo istoriją parašyt. Ir kas tokias mažas vienetukų formeles sugalvojo! Tačiau galų gale kantrybė man vis tiek trūko: į pabaigą ėmiau gaminti ne tik vienetukus, bet ir visokius drugelius, žvaigždutes, mašinytes... bet ką, kad tik nors kokia įvairovė procese atsirastų.

Ir paskutinė “idėja fix”, kuri taip ir liko neįgyvendinta, buvo aplieti picas ketčupu taip, kad jos atrodytų tarsi po voratinkliu. Tačiau atsisakiau šios idėjos, nes pati nemėgstu ketčupo ant picos, o gadinti maistą vien iš idėjos kaip ir nesinorėjo.
Tai vat tiek ir tų idėjų iš maisto srities.
O kita diena buvo gimtadienio diena. Pagal planą, visi „vaiduoklių gaudytojai“ buvo surinkti prie Šiaulių bažnyčios (labai tinkanti į temą susitikimo vieta) ir buvo atvežti į Kurtuvėnus. Pagrindiniam maistui buvom nusprendę užsakinėti picas, tačiau kadangi iki jų atsivežimo dar buvo gerokai laiko, tėtis iš karto suorganizavo savo mėgstamiausią (po šachmatų) žaidimą - Boči turnyrą. Nei vienas vaikas dar nebuvo šio žaidimo žaidęs anksčiau, tačiau labai greitai įsivažiavo į taisykles, ir žaidimas taip įsibėgėjo, kad aš jau išsigandau, kad niekaip negalėsiu prisišaukti jų valgyti savo ilgai keptų sausainių. O žinojau, kad turiu kažkaip „prasisukti“ iki picų atvežimo, todėl nutaikiusi progą tarp eilinių „mačų“, sušukau visiems: „O dabar, kadangi švenčiam vienuolikos metų gimtadienį, visi visi suvalgom po vienetuką, kad gimtadienis vyktų sklandžiai, linksmai ir visos dvasios būtų išvaikytos!”. Net nustebau, tačiau ilgai raginti nereikėjo – visi sugužėjo po pavėsine, kur buvo sudėti ne tik sausainiai (tiek vienetukai, tiek kruvinieji piršteliai), bet ir visi reikalingi priedai jiems: dviejų spalvų glajus bei tortiniai pabarstukai. Dar labiau aš nustebau, kai vaikai suvalgė ne po vieną sausainuką ir dingo nuo stalo atgal prie žaidimo, o tiesiog šlemštė tol, kol glajus baigėsi. O vienas berniukas tai vis kartojo, kad šiuos sausainius reikėtų įtraukti į Legendinių Receptų knygą. Glostė mano širdį šie žodžiai, ką ir besakysi. Net dar glajaus – tokio raudono, kruvino kruvino, padariau. Tiesa, susidomėjimo sulaukė ne tik vienetukai, bet ir pirštukai. Nors aš jais iškeptais ir buvau nusivylus, vaikams jie atrodo „labai baugiai“. Kaip sakė K.: „Žiauuuriai skanūs. Bet net baisu dėti į burną - tiek visko gali prisifantazuot juos kramtydamas...“
O tada, po picų, prasidėjo lobio, kurį saugo vaiduokliai, paieškos.

Pirmoji užduotis - Skeletai iš spageti makaronųVaikams buvo įteikta pirmoji kortelė, kurioje į juos kreipėsi pats sero Alberto Vaiduoklis. Jis papasakojo, kad visos istorijos apie jį yra teisingos – tikrai, daug turto jis užgyveno, tačiau ir daug žmonių nuskriaudė, tad dabar negali ilsėtis ramybėje. Ir negalės tol, kol lobis nebus surastas ir išdalintas geriems žmonėms. Tokiems, kurie yra pakankamai ištvermingi, protingi ir atkaklūs. Tačiau tuo pačiu perspėjo, kad paprasta nebus – jau daugel didvyrių čia buvo pasirodę, tačiau visi jie, taip ir nepasiekę galutinio tikslo, taip ir liko pūti šioje pilyje.

Kartu su pirmąja kortele, vaikai gavo ir pirmąją užduotį: iš kaulų krūvos (sulaužyti spagečių makaronai) sudėlioti čia žuvusių žmonių skeletus, kad šie galėtų ilsėtis ramybėje. Taigi, visi vaikai sėdo prie stalo, kur ant popieriaus lapų klijavo skeletus (buvau pateikusi jiems pavyzdį, bet daugiausia vaikų kliovėsi savo vaizduote).
Antroji užduotis – Kas paslėpta maišeliuose?

Kuomet visi užbaigė darbelius, buvo įteikta antroji kortelė, kurioje sero Alberto Vaiduoklis guodėsi, kad dabar viskas, kas iš jo liko, telpa šiuose popieriniuose maišeliuose: akys, ausys, nosis, plaukai, ranka ir žarnos. Kiekvienas maišelis prieš tai buvo pristatomas (štai mano akys, kuriose vis dar atsispindi nuostaba; štai ausys, kurios jau jokio garso nebepagauna; nosis, kurios rožės kvapas nebepasiekia ir t.t.), o vaikai, įkišę ranką į maišelį ir pačiupinėję turinį, turėjo ant lapelio parašyti savo spėjimą, kas gi iš tiesų maišelyje yra. Kadangi tam, kuris atspės daugiausiai, buvo pažadėtas ypatingas prizas, vaikai dirbo individualiai, nesitardami. Na, tik Aušrinė, sugalvojusi vieną kartą pauostyti pirštus, iš netikėtumo net suklykė: „Ei, kažkuriame maišelyje buvo dešra!“

Tiesą pasakius, šis žaidimas yra tradicinis Halloween žaidimas. Gan šlykštus toks :). Pagal rekomendacijas, geriausia jį būtų žaisti prietemoje, tačiau mums labai gerai sekėsi ir taip. Kai visi vaikai buvo surašę savo spėjimus, pademonstravome, kas slypėjo maišelių viduje: dvi nuluptos vynuogės (akys), džiovintas abrikosas (ausis), pieniškos dešrelės galiukas (nosis), šlapių siūlų kuokštelis (plaukai), virti šalti spagečių makaronai (žarnos), guminė darbinė pirštinė (ranka). Visiems buvo daug juoko :).

Trečioji užduotis – Papuošti vaiduoklįMatote, kokį gražų skeletą nupiešiau? :). Buvau pasitelkus visą savo išmonę. Aišku, anoks čia ir menas - nusižiūrėjau iš vieno žaidimų puslapio. Ant didelio lapo tiesiog perpiešiau skeletą, o vaikai (užrištomis akimis, be abejo), turėjo nupiešti tam skeletui varlytę arba kaklaraištį (nes vaiduoklis guodėsi, kad labai jau pasiilgo savo varlyčių kolekcijos). Tiesa, čia padarėme klaidą – kažkaip greitai nesumojome, kad nereikia leisti vaikams „atsimatuoti“ atstumo ant popieriaus, todėl galų gale gavosi taip, kad varlytes vaikai segė tiesiog idealiai!

Ketvirtoji užduotis – Butelis su lobiu Ketvirtosios užduoties metu Vaiduoklis nusprendė išbandyti, ar vaikai yra verti surasti lobį. Vėlgi, idėja buvo nusižiūrėta iš tradicinių Halloween šventės žaidimų.
Paruošiau tokį butelį-slėptuvę. Butelys buvo pripildytas paukščių lesalu (pirkau prekybos centre patį pigiausią, ir žiūrėjau tik kad smulkus tas lesalas būtų), tarp kurio suslėpti 18 daiktų (daugumoje jų, žaisliukai iš Kinder kiaušinių). Kad nepamirščiau, kokius daiktus suslėpiau, surašiau visus ant lapelio, ir prisegiau prie butelio. Neatidarant butelio, o vien vartant jį, reikėjo surasti visus 18 daiktų (na, aš daviau užduotį surasti bent 15).

Užduotis gavosi šiek tiek per sudėtinga (net sunku patikėti, ką?). Buvau šiek atsitraukusi nuo žaidimo ir bandžiau užmigdyti Juliuką, o kai po pusvalandžio grįžau, vaikai iš aštuoniolikos daiktų buvo suradę tik...šešis. Tuoj pat dalį lesalo išpylėme, ir vaikai visus likusius „lobius“ rado be vargo.
Tiesa, pagal šio žaidimo instrukcijas, reiktų po tokį lobių butelį paruošti kiekvienam vaikui, tačiau man tas malonumas pasirodė per brangus, todėl apsistojau ties vienu.

Penktoji užduotis – žaidimas „Vaiduokliai mieste“
Norėdama įsitikinti, kad vaikai tikrai yra pajėgūs atpažinti užsislaptinusius vaiduoklius, kurie trukdo prisikasti prie lobio, sero Alberto dvasia sukvietė visus pasitreniruoti ir pasitikrinti, sužaidžiant žaidimą. Žaidėme tą pačią „Mafiją“, tik mūsų atveju, naktį siautėjo ne mafijozai, o vaiduokliai. Ir gaudyti juos turėjo ne policininkai, o vaiduoklių gaudytojai. Pagal nurodymus, žaisti reikėjo tol, kol žaidimą nugalės gerieji žmonės, o ne vaiduokliai. Ir kuomet tai buvo įvykdyta, vaikai gavo šeštąją užduotį

Šeštoji užduotis - BalionaiTai yra tradicinė mūsų gimtadienių užduotis: balionų sprogdinimas ir užduočių, rastų juose, vykdymas. Tiesa, šį kartą buvau panorus įvesti modifikaciją, ir pasiūlyti vaikams sužaisti tokiu principu: kiekvienas vaikas pasirenka po balioną bei prisiriša jį prie kojos. Užduotis: susprogdinti kitų balionus, tuo pačiu išsaugant savąjį. Bet šios idėjos atsisakiau, nes pamatėme, kad įsigyti balionai (pirkau kažkokius specialiai vakarėliams skirtus balionus) labai jau kieti ir skaudžiai sprogsta.
Na, čia komentarų nereikia – kiek teko dalyvauti, visiems vaikams ši atrakcija žiauriai patinka. Tiek patinka, kad net ir įvykdžius užduotį, eina ieškoti, ar dar liko nepanaudotų balionų, ir vykdo užduotis toliau. O mums, kaip visada, buvo linksma stebėti. Šį kartą ypatingai pralinksmino epizodas, kuomet Aušrinė, vykdydama savo užduotį, ėjo nuo vieno draugo iki kito, sakydama jiems komplimentus, ir priėjusi prie E., kuri tuo metu darė pritūpimus, pasakė: „Tu labai sportiška“. E. nustebusi pasižiūrėjo į Aušrinę ir toliau tūpinėjo. Nes pritūpimus darė ne todėl, kad norėtų sportuoti, o todėl, kad tai buvo jos užduotis.

Septintoji užduotis – Kraupios istorijos užbaigimas
Po siautėjimo su balionais, vėl grįžome atgal į vidų. Nes viena paskutiniųjų Vaiduoklio užduočių buvo tiesiog susėsti visiems ratu prie stalo ir paskaityti kraupios istorijos (kuri buvo nurodyta gimtadienio pakvietime) pabaigą. Po šios užduoties prizus įteikėme net dviem vaikams: tam, kurio istorija buvo arčiausiai tiesos (tai yra, gimtadienio scenarijaus) ir tam, už kurį balsavo dauguma gimtadienio dalyvių.
Kartu su prizais, buvo įteikta ir pirmoji nuoroda lobio link. Tai yra, jau išėjome į finišo tiesiąją: užduotys buvo baigtos, prasidėjo įnirtingas bėgimas lobio link. Pirmoji nuoroda buvo labai lengva: „Kas skrenda oru be garso, kaip ir vaiduokliai?“. Lengva todėl, kad tėtis iš parduotuvės nupirko tokį visai jau nudvėsusį balioną. Pagal idėją turėjo būti taip: pripildytą Heliu balioną turėjau apdengti medžiagos gabalu, išpiešti jam akis-burną (na, panašiai, kaip kad Karlsonas piešė ant paklodės), prie jo dar prisegti sekančią nuorodą ir tas balionas-vaiduoklis turėjo plevėsuoti sau prie namų ant kokio medžio. Bet kadangi balionas pasitaikė nekoks, nei velnio jis tos medžiagos neišlaikė. Ką ten medžiagos, net popieriaus lapo jis neišlaikė! Nes pagal kitą idėją, vaikai turėjo surašyti savo gimtadienio palinkėjimus Aušrinei ant lapo, o tą lapą turėjome pririšti prie baliono, kuris visus palinkėjimus turėjo nuskraidinti į dangų (kai kam ten į ausis pašnibždėti). Ir ką – neskrido balionas! Nes lapo negalėjo pakelti. Tai ir tupėjo jis toks pusgyvis namie, o prie jo priklijuota nuoroda visiems akis iš tolo badė. Vat todėl vos tik išgirdę nuorodą, vaikai ir nušuoliavo iš karto prie to baliono.
Na, nevarginsiu ilgai čia mįslėmis – turėjo vaikai bėgti ir prie slyvos, ir prie malkinės, ir prie gaidžio (ant pavėsinės jis pas mus tupi), ir prie šuniuko... O paslėptas lobis buvo šiltnamy. Čia būtinai turiu papasakoti linksmą nutikimą iš „pasiruošimo gimtadieniui“ serijos. Nusprendėm mes su Laima, kad geriausia bus, jeigu lobį paslėpsim šiltnamy. Nunešė Laima skrynutę prie agurkų (nes toks mįslės atsakymas), lapais gražiai apdangstė. Džiaugiamės sau abi, kaip čia gudriai sugalvojom. Ir staiga įžengė į namus tėtis ir visa gerkle, kad paklaus: „Ei, kas ten skrynias mano šiltnamy slepia?“. Į visokius mano bandymus akimis rodyt, kad patylėtų ir taip garsiai apie lobius nešnekėtų, nekreipė dėmesio, ir tik bambėjo toliau: „Nieko nežinau, ištryps mano agurkus visi, neškit tas skrynias kur nors kitur...“. Nenešėm. Išsiderėjom, kad į patį šiltnamį įleisim tik visos chebros atstovą. Ir dar bandėm susilažinti, kiek jau tokių, norinčių patekti į šiltnamį, atsiras. Mes su Laima aiškinom, kad tikrai nei vienam iš tų paaugliukų net mintis neateis eiti apžiūrinėti šiltnamio – bent jau mums tai tikrai tokia idėja netopteltų. O tėtis buvo įsitikinęs, kad taip šnekam tik dėl to, kad mes – ne šeimininkutės. Jo giliu įsitikinimu, kiekvienas norės įlįsti ir apžiūrėti jo agurkus.

Apie patį lobį. Aišku, buvau parūpinus lobių skrynią (turim tokią jau „etatine“ tapusia). Ir į ją prikroviau šokoladinių monetų. Bei saldžių vaiduokliukų, neva saugančių tas monetas. Vaiduokliukų gamybos įdėją nusižiūrėjau iš interneto: paimi vienkartinę servetėlę (aš, tiesa, labai jau gailėjau servetėlių, todėl visus jų sluoksnius pirmiausia atidalinau), apvynioji ja čiulpinuką bei išpieši akis ir burną. Viskas! O atrodė vaiduokliukai tikrai nerealiai.

Tik gerai, kad turėjau proto nufotografuoti lobių skrynutę dar iki tol, kol ji buvo paslėpta (iliustravau šia nuotrauka įrašą) - vėl buvau keliom minutėm nuo lobių ieškotojų atsitraukus, o kai grįžau, radau juos jau besėdinčius ant pievelės ir su kalkuliatoriais bedalinančius grobį. O kai išgirdau, kad labiausiai visi pešasi dėl... širdukinių čiulpinukų, pagalvojau, kad niekada nesupaisysi, kas tiems vaikams šaus į galvą. Aš tų širdučių išvis nenorėjau į lobį dėti, nes labai jau negražūs vaiduokliai iš jų gavosi, o vat, pasirodo, būtent jos paklausiausios buvo...

Na va, kaip ir viskas. Toliau jau sekė „laisvas“ laikas visiems: krepšinis, boči, kvadratas. Ir aišku, siaubo filmai vėlai vakare. Čia, taip sakant, kad vakarėlis tikrai būtų apie dvasias ir vaiduoklius. Bet filmais tai jau ne aš, o Paulius pasirūpino...

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"