ketvirtadienis, birželio 30, 2011

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. III dalis. Sea Life ir Serengečio Parkas

Na štai, pagaliau - lėtai, bet užtikrintai – priartėjau ir prie pačių kelionės įspūdžių. Na, galvoju, čia jau bus paskutinė dalis. O gal ir ne, pažiūrėsim.

Kadangi mūsų siekis buvo išvengti savaitgalinių dienų pramogų parkuose, pagal planą iš Lietuvos turėjom išjudėti anksti ryte penktadienį. Kad vaikai kuo ilgiau miegotų ir nebūtų aktyvūs mašinoje, planavom pradėti kelionę 3 val ryte. Bet žadintuvo pažadinti dėl kažkokių neaiškių priežasčių (na, iš tikrųjų, tai ne dėl neaiškių priežasčių, o dėl to, kad Nerijus taip pasakė) nusprendėm dar porą valandų pamiegoti.

Vos įsidome į mašiną, palaimingai sakau Nerijui: “Negaliu patikėti, kad kažkur važiuoju – šimtas metų nebuvau kelionėje!”. O jis tik pažiūrėjo į mane tarsi visai būčiau nušokus nuo proto ir sako: „O Graikija?“.
Net pati nustėrau. Ir tada supratau, kad kelionėmis aš turbūt pasąmoningai laikau tik tas keliones, kuriomis yra važiuojama t.y. kuomet sėdi ir spoksai pro langą į besikeičiančius vaizdus bei pravažiuojančius miestus.

Mūsų pirmos dienos tikslas buvo vienas: pervažiuoti Lenkiją.
Lenkija man visada asociuojasi su jų nacionaline (turbūt?) fliaki sriuba. O Nerijus niekada nepamiršta primenti mano nemirtingos frazės: “Fliaki! Visiems!”.

O buvo taip. Seniai seniai (gal net prieš visą dešimt metų) vienos pirmųjų kelionių su Pauliumi metu Lenkijos pakelinėje kavinėje rinkomės sriubą. Gražiausias iš visų pavadinimų man pasirodė „Fliaki“, tad šią sriubą ir užsisakiau. Ir, vos pamačius tuos plaukiojančius skrandžius, supratau, kad netgi jeigu mane viliotų stebuklingomis šios sriubos galiomis, prie jos tikrai neprisiliesiu. Po gero pusmečio važiavom su Nerijum ir draugais slidinėti – vėl per tą pačią Lenkiją, ir vėl iškilo ta pati situacija: stovim priešais meniu, ir svarstome, kokią sriubą imti. Aš, kaip neseniai buvusi Lenkijoje, jaučiausi tikra profesionalė, bet, kas blogiausia, niekaip negalėjau prisiminti tos keistos sriubos pavadinimo. Šiek tiek pasvarsčiau, ir nusprendžiau, kad sriuba su tokiu gražiu pavadinimu kaip „Fliaki“ tikrai negali būti toji, kurią užsakinėjau praeitą kartą. Dar daugiau: ne tik pati šią sriubą užsakiau, bet dar ir visus kitus įtikinau! Iki šiol visi mane traukia per dantį, prisiminę, kaip žvaliai pateikiau užsakymą priėjusiai padavėjai: „Fliaki! Visiems!”.
Iš tikrųjų, tikrai nieko nenoriu įžeisti – tikiu, kad yra daug žmonių, dievinančią čią sriubą, bet aš tikrai nesu ir nebūsiu viena iš jų. Nes dabar jau ir jos pavadinimą amžiams įsiminiau.

Pirmą dieną turėjom įveikti net 930 km – tiek dar niekada nesame nuvažiavę nei su vienu iš mažiukų. Nekeista, kad ir baiminausi šios dienos labiausiai. Tačiau viskas ėjosi tiesiog puikiai – taip, kaip net svajoti apie tai nebūčiau galėjusi: išvažiavę penkto ryto, jau 6 valandą vakaro buvome savo viešbutuke Lenkijoje (čia reikia būtinai pasakyti, kad keliai buvo tiesiog TRAGIŠKI, vyksta be galo daug remonto darbų – nežinau, ar norėčiau vėl kada artimiausiu metu tai kartoti). Visą atstumą įveikėme tik su keliais trumpais stabtelėjimais – kol subėgiojama į tualetą ir atgal. Skamba kraupiai, tiesa? Iš tiesų, taip neplanavom. Planavom, kad važiuosim ramiai bei daug kartų stosim, kad vaikai galėtų paminkštinti kojas. Tačiau važiavom labai komfortiškai (šešiese devynvietėje mašinoje), vaikai visą laiką miegojo – arba vieni, arba kiti, tad kažkaip ir riedėjom keliu, kad jau taip smagiai važiavosi.





Už tai buvome labai laimingi, gavę ramų vakarą, nes atvažiavaę 6 val vakare (5 val Lenkijos laiku) galėjome ramiai pavakarieniauti, pavaikštinėti po miestelį, ir net užsukti į vietinę žaidimų aikštelę, kad vaikai išsidūktų.

Antra diena – Sea Life
Antrą dieną turėjom nusigauti iki Hanoverio, į kurį mus, nelabai planuotai, nubloškė pats likimas.
Visų pirma, nameliai Serengetyje, kuriuose planavome gyventi, būtent naktį iš šeštadienio į sekmadienį buvo užimti, tad teko ieškotis naujos vietos apsigyvenimui. Tai gerokai sujaukė mano planus – nėra pats smagiausias užsiėmimas tampytis lagaminus pirmyn/atgal, ir aš taip jau džiaugiausi mūsų planu net tris paras gyventi vienoje vietoje. Visų antra, paskaičiavome, kad netgi jeigu planuojame pasinaudoti Merlin metiniu abonementu tik savaitę, mūsų šeimai vis tiek finansiškai yra naudinga ją įsigyti. Į šios kortelės siūlomų pramogų sąrašą yra įtrauktas ir SeaLife, kurį, pabrowsinus internete paaiškėjo, galima aplankyti ir mums pakeliui esančiame Hanoveryje – o tai jau buvo antra priežastis apsistoti būtent čia.

Eglė iš Oranžinių namučių man buvo rašiusi, kad Hanoverio SeaLife‘as nėra didelis – galima labai greitai jį visą po kelis kartus apeiti. Turėdami tai omeny, taip ir suplanavome savo dieną: iš ryto kada jau išsimiegojomo, tada ir išvažiavome (važiuoti santykinai nereikėjo daug - apie 350 km).

Bet ojojoj, kaip tie trys šimtai penkiasdešimt kilometrų mums atsiėjo... Vaikai turbūt nusprendė, kad jau užtektinai atsisėdėjo mašinoj, todėl visą laiką kėlė cirkus: noriu to / noriu ano; noriu sisiu / noriu kaku... Stojom gal kas penkiolika minučių, ir kad viso to nepasirodytų per mažai, dar patekom į tokį kamštį, kokio net Lenkijoj neregėjom. Sea Life‘ą pasiekėm pavargę ir išsekę (turbūt labiausiai dėl to, kad tiesiog morališkai tam nebuvom pasiruošę - tikėjomės, kad važiuosime taip pat drausmingai ir tvarkingai, kaip ir pirmą dieną), bet nuo to momento, kai jau atsiradome Hanoveryje, viskas ėjosi tiesiog idealiai.

SeaLife‘as mane sudomino ne tik todėl, kad šis parkas yra įtrauktas į Merlin pramogų sąrašą. Antra priežastis, privertusi juo susidomėti ir jį įtraukti į mūsų kelionės maršrutą buvo ta, kad Justas jau seniai klausinėja, kada galės pamatyti ryklius. Namuose mes turime daug knygučių apie jūros gyventojus, labai dažnai žaidžiame žuviuko Nemo „Atminties“ žaidimą bei jūros gyvūnų Loto. Nors ryklys ir Justo mėgstamiausias, tačiau gerai esame susipažinę ir su kitais jūros gyviais, tad pagalvojau, kad ši kelionė bus gera proga surengti ekskursiją į Jūrų Muziejų, ir juos pamatyti iš arti.

Kaip Eglė ir buvo rašiusi, SeaLife‘as tikrai nėra didelis. Bet mums labai patiko. Ypatingai patiko vaikščioti didžiuliu tuneliu, ir iš arti stebėti tiek ryklių, tiek rajų, tiek milžiniškų vėžlių alsavimą (na, čia vaizdžiai kalbant, aišku :) ).
Dar labai patiko, kad kai kuriose vietose buvo galima įlįsti į specialiai tam padarytą išgaubimą, ir taip tarsi atsidurti pačiame akvariume: Tačiau kažkaip aš taip jaučiu, kad didžiausią įspūdį Justui padarė vis tik jūrų arkliukai - kur buvęs, kur nebuvęs, jis vis prie jų grįždavo.
Kita vertus, jeigu į maršrutą yra įtrauktas Legolendas, reikia labai smarkiai pasvarstyti, ar tikrai verta atskirai važiuoti į SeaLife‘ą. Aš nežinojau (prieš dešimt metų, kuomet lankiausi ten su Pauliumi, to dar nebuvo), bet Legolende SeaLife‘as turi įrengęs savo erdvę, tad daugumą jūros gyvūnų galima pamatyti ten. Tiesa, ryklių ten lyg tai nemačiau.

Kaip jau minėjau, jau pasiekus Hanoverį, viskas klostėsi kaip iš pypkės. „Etap“ viešbutis buvo pačiame centre (na, bent jau mums pasirodė, kad tai pats centras), tad vos įsikūrę, iškeliavom į miestą pasižvalgyti t.y. labiausiai pavakarieniauti. Na, ir aš „pasishopinti“, bet viskas, ką pavyko išsirinkti buvo šortai Pauliui.

Hanoveryje pirmą ir paskutinį kartą kelionės metu apsilankėme McDonalds‘e. Vaikai užsisakė hamburgerių, aš – vištienos kepsnelių. Ir čia dičkiai padarė didįjį kelionės atradimą: vištienos kepsneliai „perspjauna“ visus hamburgerius!!! Taip aš likau be vakarienės, o jie nuo tos dienos kelionės metu šveitė vien Chicken McNuggets su bulvėm fri. Į ketvirtą kelionės dieną nusprendžiau, kad jau laikas jų racioną paįvairinti, ir nusivedžiau juos normalios vakarienės, kur buvo paruoštas švediškas stalas. Tačiau per anksti širdy pasidžiaugiau, kad vaikai pagaliau gaus šilto normalaus maisto: kol aš kuičiausi su mažyliais, dičkiai nuvarė krautis patiekalų į lėkštes, o aš, visiškai užsimiršusi, pavėlavau užriaumoti: „Ir kad nematyčiau jokių McNugget‘ų ir bulvių fri jūsų lėkštėse!!!“ – kaip tik tuo metu jie jau suko atgal prie mūsų stalo, su pilnomis lėkštėmis rankose. Aišku, pilnomis vištienos kepsnelių ir bulvių fri.

Trečia diena – Serengečio Parkas
Vos nubudusi puoliau tikrinti orų prognozių. Deja, padėtis ten buvo nepasikeitusi: visą dieną buvo numatytas lietus. Iš tikrųjų, taip ir buvo. Pliaupė. Beveik visą dieną. Ir tai gerokai apkartino dieną. Bet nenumušė bendros kelionės nuotaikos. Bet apie viską nuo pradžios.

Šią dieną važiuoti reikėjo jau visai nedaug – apie 40 km. Kadangi kai atvažiavome dar nelijo (bet pasitikėjom prognozėm, kurios sakė, kad tikrai lis ir daug), vos įžengę į parką iš karto sėdome į parko autobusą ir leidomės į ekskursiją po safarį.

Tiesa, autobuso vairuotoja pasitaikė ypač jautri garsams: ji manęs, sustabdžiusi autobusą, ėjo tildyti gal tris kartus, nors tuo metu aš net nešnekėjau, o tik šnibždėjau! (Pagal mano skalę vertinant, žinoma). Tačiau stengėmės pernelyg nekreipti dėmesio į tokį "nepatogumą" ir tiesiog mėgautis ekskursija.

Na ar gali pro duris galvas į autobusą kišančios žirafos, raganosiai, stručiai ir t.t. nepalikti įspūdžio? Aišku, kad negali! Juolabiau, kad mes įsitaisėme pačiame autobuso priekyje, tad vaikai net turėjo galimybę patys pavaišinti užklystančius svečius bei susiremti su jais praktiškai nosis į nosį.

Tam tikrose vietose yra leidžiama išlipti iš autobuso (pavyzdžiui, pašerti ožkyčių ir stirnučių arba duoti kokią morką drambliui), važiuojant pro kitas autobuso durys ir langai yra aklinai uždaromos (pavyzdžiui, kuomet važiuojama pro liūtų ir tigrų zonų).

Ožkytes šerti yra be galo smagu – jos tokios mandros, kad tik ir žiūrėk, jog nebaksteltų tau į užpakalį, reikalaudamos daugiau ėdesio, tačiau čia mes su Nerijum buvom labai įsitempę: kai kurių ožkų ragučiai buvo grynai Juliuko akių lygyje.
Šis pasivažinėjimas truko bemaž valandą. O kai išlipom... pradėjo lyti. Baisingai. Bet kai jau atvažiuoji 1500 kilometrų, kad nueitum į parką, tai tikrai nesi nusiteikęs kažkokio ten lietaus išsigąsti, tegu ir labai stipraus.Kai kas net ir per lietų numigti moka...



Viena linksmiausių vietų parke - beždžionių narvai, į kuriuos gali ir pats įžengti. Tik jau saugotis tai reikia ten be galo... Paulius vos ne liko be kapišono dirželio, o Aušrinė dar kiek ir būtų grįžus be akinių.
Kadangi prie Serengečio Parko dar sugrįšiu (nusprendėme jame praleisti dar vieną dieną ir atsiimti tai, ką praradome dėl lietaus), apie kitas labiausiai įsimintinas Serengečio parko vietas papasakosiu, kuomet jau prieisiu tą dieną.

Na va, galvojau, kad sulyg šiuo įrašu savo „Kelionės įspūdžių“ ciklą baigsiu, o vat rašau rašau, o galo taip ir nematyt. Nu nieko, kitą kartą tai jau tikrai bus pabaiga :)

antradienis, birželio 28, 2011

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. II dalis. Ruošiamės.

Na, kaip ir turbūt supratote, į kelionę mes vis tik išvažiavom. Tačiau nesėkmės vijosi vos ne iki paskutinės valandos. Tikrai, visiškai neperdedu, ir tuoj papasakosiu. Žodžiu, mūsų planas buvo išvažiuoti 3 val ryto (nesilaikėme plano, bet čia jau kita istorija). Nerijus su vaikais nuėjo miegoti, o aš iki vidurnakčio dar kuičiausi: dėjausi daiktus, kepiau sumuštinius ir ruošiau arbatos termosus kelionei. Kažkur aplink vidurnaktį jau buvau beveik susiruošusi, tad sugalvojau, kad, kol sumuštiniai kepa, galiu jau nusivalyti makijažą. Šiaip, viskas būtų buvę gerai, jeigu ne tie sumuštiniai skrudintuvėje: kadangi labai bijojau juos sudeginti, užuot nupraususi veidą vandeniu po to, kai jį nušveičiau valikliu, sugalvojau bėgti ištraukti sumuštinių. Jau po kelių minučių pajutau, kad veidas dega. Nesuprasdama, kas vyksta, nuėjau pasižiūrėti į veidrodį ir tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką išvydau: visas veidas buvo nusėtas raudonom dėmėm. Tiksliai ten, kur buvo teptas valiklis. O veidas ir toliau be proto dega... Nu garbės žodis, tuoj įtikėsiu, kad vis tik esu kažkam alergiška - antras išbėrimas vos per mėnesį laiko! Blogas ženklas prieš kelionę? Gal. Bet įdomiausia tai, kad kaip tik tą dieną buvau visai neplanuotai įsigijus kremą (kurį laiką namie jo visai neturėjau), kuris suveikė stebuklingai ir į kelionę vis dėlto išvažiavau graži. Na, turiu omeny, bent jau ne raudona.

Šita kelionė drąsiai gali pretenduoti į mūsų drąsiausių kelionių sąrašą, ir bent jau šiai dienai ji tokiame sąraše stovėtų pačiame viršuje. Jau vien dėl to, kad tai pirmoji tokio pobūdžio kelionė mums, ir dar su šitiek vaikų. Todėl nenuostabu, kad ir ruošėmės jai atsakingai ir neprimestinai. Ir įspūdžių dabar turiu tiek, kad net netelpu savy :).

Iš pradžių galvojau tiesiog sėsti ir aprašyti savo įspūdžius, patyrimus, nuotaikas ir išgyvenimus, bet įrašas gavosi toks ilgas, kad nusprendžiau, jog daug patogiau bus, jei jį trumpinsiu. Šį kartą – apie tai, kaip mums sekėsi šią kelionę planuoti ir organizuoti.

O pradėjome planuoti dar pernai rudenį, kuomet neišdegė planai nuskristi pailsėti į Turkiją. Ką ten „neišdegė“: būtų tikrai išdegę, jei labai būtumėm norėję. Bet kuomet gavau kelionių agentūros paskaičiavimą, kad savaitės poilsis Turkijoje mūsų šeimai kainuotų dvylika tūkstančių litų (išprotėję jie ten visi, ne kitaip!!!), tas begalinis noras vykti kaip ir išgaravo. Todėl nusprendėm, kad geriau dar metukus palauksim, paauginsim vaikus, ir vyksim patys – kur tik norėsim! O norėjau aš, aišku, į atrakcionų parkus, kurių pasiilgus buvau jau be galo.

Mūsų šeima važiavome šešiese: aš, Nerijus ir keturi vaikai: Paulius (13m), mano sesuo Aušrinė (12m), Justas (3.5 m) ir Julius (beveik 2m). Kartu dar važiavo ir draugės Gražinutės šeima: ji su vyru Dainiumi bei du vaikai: Matas (8m) ir Saulė (4m). Tiesa, važiavome šiek tiek skirtingais maršrutais: mūsų šeima pasirinko važiuoti mašina iki pat Legolendo, o tuomet iš Kiel‘io keltis keltu į Klaipėdą, o Gražinos šeima pasirinko skristi lėktuvu iki Brėmeno, o ten išsinuomoti mašiną kelionei. Žodžiu, šiek tiek mūsų maršrutai skyrėsi, bet neypatingai – pravažiavę Lenkiją susitikome su jais, ir nuo to laiko laiką leidome kartu.

Taigi, pirmiausia, kelionės maršrutas. Paskutinis variantas, prie kurio ir apsistojome, buvo toks: pirmą dieną pravažiuojam Lenkiją, antrą lankomės SeaLife (Jūrų) muziejuje, visą trečią dieną praleidžiam Serengečio atvirame zoologijos sode, ketvirtą dūkstame Heide Parke, penktą dieną palikome laisvam apsisprendimui vietoje, o šeštą ir septintą nusprendėm leisti Legolende, ir tuomet jau namo. Šiandien, jau įveikusi šį maršrutą, galiu pasakyti, kad jis tikrai mums buvo puikus – antrą kartą planuodama gal ką nors ir keisčiau, bet tikrai neesminiai. Na, labai labai dar norėjau į maršrutą įtraukti ir Bremeno miestą bei apsilankyti jame esančiame mokslo muziejuje, bet, deja, šį kartą to padaryti mums nepavyko.

Be maršruto, dar svarbu ir dienos, kuriomis planuojate lankytis pramogų parke. Nes pavyzdžiui apsilankyti Heide Parke ar Legolende savaitgalį (o ypatingai liepos ir rugpjūčio mėnesiais) būtų tiesiog katorga, bent jau man. Todėl mes specialiai išvažinėjome iš Lietuvos penktadienį paryčiais, kad pirmadienį būtumėm Heide Parke, o trečiadienį-ketvirtadienį – Legolende.

Susidėliojus maršrutą, ėmiausi viešbučių paieškos. Teisybę pasakius, turbūt būtent ši dalis atėmė didžiausią dalį planavimo laiko. Kadangi šiame įraše pasakoju apie organizacinę kelionės dalį, papasakosiu ir apie viešbučius, kuriuose pasirinkome gyventi.

Pirmąją naktį miegojome pačiame Lenkijos-Vokietijos pasienyje, mažame miestelyje Slubice, Kaliski viešbutyje. Teisybę pasakius, tai buvo prasčiausias iš visų šios kelionės viešbučių: aptriušęs, turbūt kokį šimtą metų, jei ne daugiau, nematęs remonto - o tikrai jau reiktų. Negana to, tik keturios iš šešių lovų mūsų kambariuose buvo paklotos (nors užsakyme rašiau, kad atvyksime šešiese), tad be galo džiaugiausi tuo, jog turiu patalynės komplektų mašinoje. Tačiau į visus šituos niuansus aš visiškai nekreipiau dėmesio, nes be galo džiaugiausi, kad iš vis radau, kur gyventi Lenkijoje: absoliučiai į visas užklausas viešbučiams Slubice miestelyje gavau atsakymą, kad mūsų šeimai jie, deja, neturi, ką pasiulyti. Kita vertus, buvo nemažai dalykų, kurie man patiko: skanūs ir gausūs pusryčiai, patogi viešbučio vieta bei tai, kad netoli viešbučio buvo net kelios žaidimų aikštelės vaikams.
Ir kainavo šis viešbutis mums pigiausiai iš visų: už du kambarius su pusryčiais visiems sumokėjome 90 EUR.

Sekanti mūsų „stotelė“ buvo Hanoveris, kur pasirinkome apsistoti pigių viešbučių tinkle „Etap“. Na, Etap viešbučius aš gerai žinau – juos neretai užsakydavo ir Excursus agentūra, tad žinojau, ko iš jų tikėtis. Visi Etap siūlomi kambariai yra triviečiai – taigi, mūsų šešių asmenų šeimai jie tiko kaip tik. Nepatiko man tik tai, kad nors kambarys vadinosi trivietis, užklotų ir pagalvių kiekviename kambaryje buvo tik po dvi – mums jų trūko. Kainavo irgi pakenčiamai: už du kambarius sumokėjome 80 EUR, plius dar papildomai sumokėjome už pusryčius 6.5 EUR žmogui (mažyliams pusryčių pirkti nereikėjo).

Iš Hanoverio pasuko link Serengečio atviro zoologijos sodo, kur ir apsigyvenome – taip taip, pačiame parke! Šiuos namukus irgi buvo rekomendavusi Rita iš Excursus, ir tikrai nesigailiu, kad juose apsistojome – aišku, jeigu oras būtų buvęs bent jau pakenčiamas, tai juose gyventi išvis būtų buvę super, bet ir mūsų atveju buvo visai smagu. Ir gražu. Tiesa, gyvenant šiuose nameliuose reikia turėti omeny, kad papildomai reikia mokėti ir už parką. Taisyklės internete teigia, kad mokėti reikia už nemažiau nei dvi dienas (jeigu tiek gyveni), vėliau jau parke gali lankytis nemokamai, tačiau bent jau mūsų atveju registratūroje pasiteiravo, ar mes ruošiamės ir antrą dieną leisti parke ir, išgirdę, kad mūsų planas yra važiuoti į Heide Parką, mokėti neprašė.

Na ir galiausiai viešbučiams Danijoje pasirinkome Vorbase miestelyje įrengtus kotedžiukus (jeigu taip juos galima pavadinti). Iš tikrųjų, ieškodama viešbučių Danijoje koncentravausi tik į pačius pigiausius pasiūlymus – buvau nusiteikusi, kad Danijoje viskas tragiškai brangu, ir tenorėjau rasti pakenčiamą variantą mums, tačiau tai, ką susiradome, tiesiog su kaupu pranoko mūsų lūkesčius: viskas absoliučiai šviežiai įrengta (patys kotedžai įrengti tik 2010 m), viduje naujausia technika pradedant televizoriais, DVD, indaplovėmis ir baigiant rūbų plovimo/džiovinimo mašinomis ar griliais. Dar be galo patiko tai, kad viduje buvo net trys erdvės: du miegamieji kambariai, kuriuose buvo po dvigulę lovą kiekviename bei papildomas kambarys pusantriniame aukšte (ten miegojo Paulius ir Aušrinė.
Dar turėjome virtuvę ir didžiulį valgomąjį. Žodžiu, vietos daugiau nei butuke, kuriame dabar gyvename :). Vaikams, be abejo, labiausiai patiko tai, kad lauke buvo įrengta vieta vaikų žaidimams: batutai, smėlio dėžė bei čiuožyklos.
Tiesa, papildomai reikėjo vežtis savo patalynę. Arba, aišku, buvo galima nuomotis, bet sugalvojome pataupyti šio vietoje. Ir dar reikėjo patiems gamintis pusryčius, nes čia jie nebuvo įtraukti. Na, bet mums tai nebuvo bėda – dar Vokietijoje užsipirkome maisto tiek, kad Danijoje dėl to nereikėjo sukti galvos. Bent jau man, nes kelionių metu dažniausiai gamina Nerijus :).

Dar labai svarbu, vykstant į pramogų parkus, pasidomėti galiojančiais pasiūlymais ir nuolaidomos. Pavyzdžiui, mes paskaičiavome, kad mums yra verta įsigyti Merlin kortelę, su kuria galim metus laiko laisvai lankytis SeaLife, Heide Parke ir Legolende. Kortelė keturiems asmenims kainavo 225 EUR ir galios metus laiko ne tik į aukščiau išvardintus, bet ir dar galybę kitų parkų (maža ką, gal dar per metus laiko sugalvosime kur nors nulėkti). Dar turėjau kuponų 2 už 1 kainą, kuriuos man atsiuntė Eglė iš Oranžinių Namučių, ir kuriuos sėkmingai sunaudojo Gražinos šeima. Taip pat, į kai kuriuos parkus nuolaidą galima gauti vien atsispausdinus kuponą internete (vėl ta pati Egle mums tokią paslaptį išdavė apie Serengečio parką, ir tas jos patarimas per dvi mūsų šeimas sutaupė mums net 50EUR)

Keliaujant su vaikais labai svarbu pasirūpinti jų užimtumu mašinoje. Aš įsidėjau:
- Piešimo priemones ir flomasterius (nusiplaunumus);
- Pirštukinius gyvūnus;
- Vielutes rankdarbiams – nesu aš labai darbelių specialistė, bet nusižiūrėjau šią idėją iš Angelo mamos Eglės atsiųsto įsidėtino daiktų sąrašo;
- Gausybę knygų;
- Keletą žaislų – pvz. tokią medinę dėlionę, kuomet reikia sustumdyti daiktus į jų vietas;

- Kompaktų su vaikiškomis dainomis - šiuo metu pas mus einamiausios dvi dainos: Keistuolių "Mėlynas autobusiukas" ir Flinto "Burbuliukai". Tai ir esam priversti klausytis šių dviejų pakaitomis.
Taigi, veiklos kaip ir turėjau pakankamai, bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad labai mažą ką iš viso sąrašo panaudojome – kažkaip net nebuvo didelės būtinybės.

Turėjau pasidariusi ir daiktų, planuojamų imti į kelionę, sąrašą. Iš tokių specifinių daiktų, tinkamų konkrečiai tokiai kelionei, galėčiau išskirti šiuos:
- Pasimetimo kortelės vaikams – kuomet patalpinsiu daugiau nuotraukų, pastebėsite, kad Julius ir Justas vaikšto su tokiomis prisegtomis kortelėmis prie kelnių. Tose kortelėse parašyta: „Mano vardas Justas. Jeigu rastumėt mane pasimetusį, prašau, paskambinkit mano mamai tel...“. Aišku, angliškai parašyta. Šitą triuką nusižiūrėjau irgi iš Excursus.



- Lietpalčiai – būtinai būtinai būtinai įsigykite Senukuose ar kur kitur. Lietuvoje jie kainuoja gal 4 lt (bent jau aš tiek mokėjau), tuo tarpu jeigu tokio neturėsite ir užklups lietus, Legolende ar Heide parke galite sumokėti ir dešimt kartų daugiau (ot, reikės Gražinos paklausti, kiek jie mokėjo, nes mano atsiųstų rekomendacijų jie nesivargino paskaityti, ir pirkosi lietpalčius parke)
- Pagalvėlės į mašiną
- Puodeliai ir šaukšteliai (mums pravertė, kai prisipirkom jogurtų Vokietijoje)



- Termosas - na, gal keliaujantiems liepos-rupjūčio mėnesiais jis ir nepraverstų, bet mūsų atveju tai buvo tiesiog superinis dalykas
- Vežimėlis su apsauga nuo lietaus – mes parke būtumėm sunkiai išsivertę be vežimėlio. Jame važiuodavo pasikeisdami abu vaikai: tiek Justas, tiek Julius. O Julius tai dar ir numigdavo.
- Visada gerai yra turėti žaidimų. Aš dičkiams vaikams dar buvau paruošusi ir detektyvinių istorijų, kurias kuo puikiausiai patvarkėm.

Sunkiausia man visada yra susidėti rūbus. Iš esmės, man tikrai užteiktų kelių jų. Bet į kelionę įsidedu daug daugiau nei kad žinau, kad man realiai reiktų. Ir kai Nerijus klausia, kam man jų tiek, atsakau paprastai: „Kad nuotraukose nebūčiau su tais pačiais rūbais). Bet šį kartą, nepaisant to, kad dėjausi rūbų daug, nuotraukose vis tiek esu visur apsirėdžiusi vienodai. Kartą net Aušrinė paklausė: "Tu, Inga, turbūt labai mėgsti šį megztuką?“. Klausiu: „Kodėl taip manai?“. „Na, tu visada tik juo vilki“. O aš vilkiu juo ne todėl, kad labai mėgstu, o todėl, kad daugiau nei vieno megztinio nepasiėmiau... Vat ir pasikliauk, žmogus, tuo, kad dabar birželio galas ir tikrai turi būti bent jau pakenčiamai šilta!!!

Na, iš organizacinės pusės kaip ir viskas. Kaip Jūs planuojat savo keliones? Gal turit kokių triukų, kaip rasti pigių, bet padorių vietų nakvynei?


Susiję įrašai:

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. I dalis: Įvadas

Ar jūs renkate visokius ala prisiminimus keliančius daiktus? Velnias, kaip aš negaliu jiems atsispirti... Mūsų namai yra tiesiog perkrauti daiktais (na, žmonių tame mažame butuke irgi netrūksta, bet čia jau kita tema), o kuomet atvažiuoja mano gera draugė Jurga, tai Nerijus su ja turi tokią pramogą: jie vis žvalgosi aplink namus, ir vardina daiktus, kuriuos, anot jų, reiktų išmesti. Dar pagalvojau, kad ir mūsų auklė prie jų kompanijos kuo puikiausiai pritaptų, nes ji irgi labai jau mėgsta vadovauti, kurie daiktai verti būti namuose, o kurie – ne.

Tai vat prieš kurį laiką, atvarius pas mus Jurgai, vėl jie abu žvalgėsi žvalgėsi, ir galiausiai prisikabino prie mano melsvųjų akmenukų, pastatytų vazelėje ant gartraukio. Jau šituos tai jau pirmoj eilėj reikia mesti į šiukšlinę - čia jau jie taip pareiškė.
Nu ar gali daiktas, kuris stovi matomiausioje vietoje, neturėti istorijos? Tai be jokios abejonės, kad negali! Čia ir arkliui aišku.

O tų akmenukų istorija yra tokia.
Aš esu šiek tiek nukvakusi dėl atrakcionų parkų - na, tokių kaip Disneilendas (beje, jame nesu buvusi). Ne dėl karuselių ar adrenalino, o dėl pačių gerai įrengtų atrakcionų parkų, kuriuose gali visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir visą dieną jaustis tarsi pasakoje. Kai nuvažiavau į pirmą jų su ketverių metų Pauliumi, taip ir važiuoju iki šiol. Praktiškai kasmet. Esu jau pabuvojusi galybėje jų, kai kuriuose jau net ne po vieną kartą. Iš pradžių važiuodavau su Pauliumi ir Laima. Vėliau Laima, atseit, jau užaugo, tai aš ėmiau važinėti su Pauliumi ir Aušrine.

Paprastai į šias ekskursijas vykdavau kartu su „Excursus“ kelionių agentūra, kuri specializuojasi būtent vaikiškose ekskursijose. Teisybę pasakius, kol nebuvau išbandžiusi šios agentūros, labai baimindavausi keliauti su vaikais autobusu. Tačiau dėkui likimui, lėmusiam, kad į pirmą kelionę iškeliavau būtent su šia agentūra – daugiau net tokios minties nesu turėjusi, kad galėčiau keliauti su kokia nors kita. Šios agentūros organizuojamos kelionės yra tiesiog tobulos: vadovai nuostabūs, visos kelionės metu vaikai yra užiminėjami aibe žaidimų, pailsėti stojama dažniausiai tose vietose, kuriose yra įrengtos žaidimų aikštelės vaikams – na, žodžiu, tikrai apie viską pagalvota.

Man patiko absoliučiai visi „Excursus“ vadovai, su kuriais teko keliauti, bet užvis nuostabiausia buvo Rita, su kuria pasisekė važiuoti net du kartus. Rita savo žaidimams ir užduotims naudodavo tokius melsvus akmenukus (tarsi pinigėlius). „Excursus“ turi tokią tarsi tradiciją paskutinės kelionės dienos metu apdovanoti kuom nors nusipelniusius ar pasižymėjusius kelionės dalyvius. Tos pirmosios su Rita kelionės metu (beje, tai buvo pirmoji kelionė, į kurią pasiėmiau ir Paulių, ir Aušrinę) aš neturėjau gauti jokios nominacijos, tačiau Ritą taip sužavėjo mūsų trijulė, kad man paskyrė specialą – Motinos Teresės – nominaciją. O kaip prizą šiai nominacijai padovanojo pusę savo melsvųjų akmenėlių, tų pačių, kuriuos lietė tiek daug vaikiškų rankučių. Va tie akmenėliai ir stovi pas mane matomiausioje vietoje, virtuvėje ant gartraukio.

Tie akmenukai visada man primindavo mūsų keliones, linksmiausias, tiesą pasakius. Ir įdomiausia, kad Nerijus su Jurga prie jų prisikabino būtent tuo metu, kuomet mes tik tik pradėjome planuoti savo savarankišką kelionę po Vokietijos-Danijos atrakcionų parkus. Nerijus akmenukų istorijos nežino, todėl aš nusprendžiau, kad tai yra pats geriausias ženklas, jog turiu parašyti Ritai – maža kas, gal prisimins mane ir sutiks patarti kai kuriais organizaciniais klausimais.

Parašiau Ritai pernelyg daug nieko nesitikėdama (juk jai tenka susidurti su šimtais keliautojų!!!), tad nemoku apsakyt, kokia buvau abstulbusi, gavusi ypatingai šiltą Ritos laišką. Ji rašė, kad be jokios abejonės, jog mane prisimena – juk aš esu toji, kuriai ji padovanojo savo brangiuosius akmenukus - tuos, kurių net kitiems vadovams į ekskursijas neleisdavo pasiimti!

Beskaitydama Ritos laišką net nepastebėjau ir kaip apsižliumbiau, ir kaip mintimis nusikėliau į kelionių prisiminimus. Ypatingai man ir yra užstrigusi ta kelionė, kurios metu gavau tuos akmenėlius, ir kurios metu pirmą kartą vežiausi abu savo „vaikus“: Paulių (jam tuomet buvo devyneri) ir Aušrinę (septynerių). Aušrinei tai buvo pirmoji kelionė už Lietuvos ribų. Prisiminiau, kaip ji niekaip negalėjo užmigti ir į autobusą sėdo praktiškai nemiegojusi. Nes jai vis atrodė, kad žadintuvo ji negirdės, o mes jos nepažadinsim ir paliksim. Prisiminiau anketą, kurią pildė visi ekskursijos dalyviai ir kuriame Aušrinė įvardino, kad rūpestingiausia kelionės dalyvė yra Inga, o Paulius parašė, kad jam labiausiai įstrigo tai, kad Italijos kavinėse negalima prašyti, kad atneštų ketčupo, nes taip gali įžeisti italus.



Ne viskas, be abejo, vyko sklandžiai ir gražiai – pasitaikydavo visko: ir susipykimų, ir ginčų, ir kivirčų. O vienas geriausių to įrodymų – raštelis, kurį iki šiol esu išsaugojusi, ir tik visai neseniai Aušrinei parodžiusi. Šiame mažame popieriaus lapelyje Aušrinė, tada dar tik pramokusi rašyti (tai paaiškina klaidų kiekį) žymėjosi visas Pauliaus nuodėmes, kad vėliau galėtų paskųsti jį savo mamai: „Durnė – 2k, Tikra kiaulė – 2k, Užsispyrusi ožka).Bet nepaisant visų susipykimų/susitaikymų, kelionės vis tiek būdavo puikios. O dabar mes vėl planuojame tokio pobūdžio kelionę. Po gan ilgos – net keturių metų – pertraukos. Tik mūsų jau daug daugiau. Bet važiuosime visi. Ir, aišku, Aušrinė.

Daug kas nesupranta, kodėl aš, keliaudama su tiek savų vaikų, vis dar imu ir Aušrinę: juk šeštas žmogus kainuoja labai brangiai (apskritai paėmus, tai tikrai tiesa: šeštas žmogus labai keičia visą situaciją – jau vien faktas, kad yra netelpama į lengvąją mašiną, daug ką reiškia). Ir rūpesčių juk daugiau. Bet esmė yra ta, kad aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėčiau jos neimti.

Su Ritos pagalba susidarėm kelionės maršrutą, kurios galutinis variantas buvo toks: SeaLife-Serengetis-HeideParkas-Legolendas. Oi, spirgu, spirgu, kad tik viskas būtų gerai, ir kad tik ta mūsų kelionė įvyktų! Bijodama sėkmę nuvyti į šalį net ir šį įrašą, nors parašytą gerokai anksčiau, publikuosiu tik tuomet, kai jau bus visiškai aišku, kad situacija pasikeisti nebegali. Arba dar geriau: publikuosiu tik po to, kai jau grįšime iš kelionės:).

O kol kas ženklai visiškai nėra geri…
Visų pirma, Nerijui atsitiko kritinė situacija darbe. Faktas, kad jeigu jis negalės važiuoti, tai mes vieni tikrai neišvažiuosime.
Tuomet mus užpuolė ligos: pirmiausia, likus trim savaitėm iki kelionės, kažkoks virusas prisikabino prie Justo su Juliumi. Julius išsikapanojo gan lengvai, o vat Justui baigėsi plaučių uždegimu (na, beveik – tokiu ant ribos tarp bronchito ir plaučių uždegimo). Tas pats virusas vėliau pakirto ir mane, ir aš savaitę laiko kankinausi su sinusitu.
Susiruošėm važiuoti į Kurtuvėnus, kad galėtumėm savaitę pabūti ramiai nuo visų žmonių ir užkratų, tačiau ir tai nepagelbėjo pabėgti nuo nelaimių. Tiek vienam, tiek kitam vaikui. Julius užsimetė lėkštę ant kojos, ir prakirto nykštį. Po kelių dienų tas nykštys jau ėmė pūliuoti, tad išsigandę prisistatėm į ligoninę, kur mus baisiausiai prigąsdino kojytę stebėti, nes įsimetus infekcijai gali tektis ir ligoninėje ir pagulėti. Justui likus savaitei iki kelionės pakilo temperatūra. Nei iš šio, nei iš to. Išsigandau, kad atsinaujino plaučių uždegimas, tačiau poliklinikoj tyrimai parodė, kad jam… trūksta skysčių. Todėl puoliau į Justą pumpuoti visokiausias arbatas. Bet temperatūra vis karts nuo karto sukildavo. Kad dar nepasirodytų maža, likus penkioms dienoms iki kelionės, abiem mažiukams į akis įsimetė kažkokia infekcija. Jau esam panašią turėję, tai buvo labai bjauru, o Juliui tąkart ji vos nesibaigė plaučių uždegimu.

Taigi, ženklai tikrai nėra geri. Bet tik vat gerai, kad nėra vieningos teorijos, kaip reiktų tuos ženklus šifruoti. Pavyzdžiui, viena teorija teigia, kad didelė gausybė nelaimių signalizuoja, jog eini ne tuo keliu, ir turėtum liautis juo ėjęs. Kita vertus, kita teorija teigia (o aš esu daugiau šios teorijos šalininkė), kad visokių nelaimių pavidalu tesi tikrinamas, ar tikrai pakankamai kažko trokšti ar nori - kartais žmogus nuleidžia rankas jau kuomet iki tikslo būna likę tik labai labai nedaug… Na, aš dažniausiai noriu tikėti, kad esu tik tikrinama, ir stengiuos nenuleisti rankų.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, su šia kelione turbūt iki paskutinės dienos nebus aišku, išvažiuojame, ar ne. Nu bet jeigu neišvažiuosim, tai verksiu. Krokodilo ašarom.


Gal ir Jūs planuojat vykti į tokio pobūdžio kelionę? Jeigu reiktų kokios informacijos ar pagalbos - būtinai duokite žinoti!

trečiadienis, birželio 15, 2011

Sutinkame vestuvininkus

Paskutiniu metu Justas labai pamėgo tokį žaidimą: užblokuoja kelią važiuojančiam su mašinėle Juliui ir sako: „Prašom stoti – važiuoti galėsite tik kai duosite saldainių!”. Ir Julius, atseit, duoda.

Tokį “žaidimą” išmokom beatostogaudami Kurtuvėnuose, vieną dieną sugalvoję pamedžioti vestuvininkus.

Jeigu dar žinote tokio miestelio, tai pasakysiu, kad Kurtuvėnai iš tiesų be galo gražus miestukas Šiaulių rajone. Net toks Kurtuvėnų regioninis parkas yra. Ir bažnyčia labai graži šiame miestelyje yra.


O gražioje bažnyčioje, aišku, visada smagu tuoktis. Tą ir daro daug porų.

Vieną šeštadienį, bežygiuodami su Juliuku ir Aušrine į parduotuvėlę, pamatėme, kad prie bažnyčios vietiniai gyventojai jau rengiasi blokuoti kelią vestuvininkams. Ir iš tikrųjų – neužilgo pamatėme ir pačią vestuvių procesiją, važiuojančią link bažnyčios. Ir taip mums beprasilenkiant su jais, viena ranka iš mašinos tik švyst saują saldainių tiesiai link mūsų. Kai grįžom namo su saldainiais, Justas baisiausiai susinervino, kad jo nebuvo kartu ir pradėjo reikalauti eiti atgalios – gal vėl kas nors su saldainiais važiuos ir juos mėtys. Aišku, nėjome. Nes, kaip rašė J. Erlickas viename iš savo sueiliavimų: “Jeigu kada matei krentantį lėktuvą, nesitikėk, kad dar kartą jį matysi – nedaug tokių atsitikimų būna, ir tik veltui dangun žvalgysies”.

Bet nors ir nėjome atgal į parduotuvę, iš tikrųjų sugalvojome kitą idėją – pabandyti irgi užtverti kelią baliauninkams.

Tiesą pasakius, mūsų namas Kurtuvėnuose yra nerealiai patogioj tokiam reikalui vietoje: praktiškai neįmanoma nuvažiuoti į bažnyčią, nepravažiuojant mūsų namo. Na, nebent labai jau norėtųsi žvyrkeliu važiuoti. Tačiau net ir gyvendami tokioje palankioje vietoje, dar nei karto nesame kelio užtvėrinėję. O be reikalo! Nes, pasirodo, ši pramoga visai verta dėmesio.

Aišku, kadangi šį kartą mintis į galvą šovė tik tuomet, kai jau išvydome kitame gatvės gale sustojusias šventines mašinas ir vykstančias derybas su vietiniais gyventojais, buvome absoliučiai nepasiruošę: neturėjome nei gražios virvės kelio užtverimui (pasinaudojome šuns pavadžiu - ajajai, kaip negražu!), nei krepšelių saldainiams (bet kibiriukai iš smėlio dėžės suveikė puikiai). Tačiau už tai turėjome nemirtingą komandą: Ineta su Aušrine laikė du virvės galus, aš užsiiminėjau kalbine dalimi (sveikinau jaunuosius, sakiau linkėjimus bei kviečiau dalintis šventės džiaugsmu su visais), Justo ir Juliaus užduotis buvo eiti nuo mašinos prie mašinos su savo kibiriukais ir pildyti juos saldainiais. Tiesiog TURBO komanda:).

Juliaus akys tiek spindėjo, kad paskui visą vakarą kibiriuko neišleido iš rankų. Teisybę pasakius, ir viso proceso metu turbūt sunkiausia būdavo įtikinti Julių, kad pilną saldainių kibiriuką jis turi atiduoti mums bei paimti tuščią – iš pradžių bandė kelti baisiausias isterijas. Bet kai pamatė, kad kibiriukas stebuklingai vėl prisipildo, įsikirto į sistemą, ir nebeprieštaravo. O Justui šį pramoga tiek patiko, kad ir vėliau vis stovėdavo prie vartelių ir stebėdavo kelią, o išvydęs tolumoj mašinas, šaukdavo mums: „Dar atvažiuoja!!! Einam tverti kelio!!!”.

Ir dar pasakysiu... Esu įsitikinus, kad ši pramoga patiko ne tik mums, bet ir jauniesiems bei jų svečiams: bent jau iš jų spindinčių veidų ir juoko galima buvo spręsti, kad tai tikrai paįvairino jų dieną :)

ketvirtadienis, birželio 09, 2011

Ūkininkaujame

Prisimenat, dar tik praeitam įraše užsiminiau, kad daržas yra turbūt paskutinė vieta, kur galima būtų mane rasti? Ką gi, šiame įraše turiu pripažinti, kad gyvenimas tikrai kupinas netikėtumų. Pamatytumėt mane dabar, tai net nepažintumėt: rankų ir kojų nagai juodi tiek, kad atrodo, jau niekada neatsiplaus ir joks manikiūras/pedikiūras nepagelbės, o pati esu tiesiog nuskrudus saulėj. Tai yra, ne kaip nors gražuoliškai nudegus, o taip kaimietiškai – pavyzdžiui, kuo puikiausiai galima matyti palaidinės kontūrus ant nugaros. Ir vis man neužtenka, vis lendu ir lendu į daržą žiūrėt, kaip ten tos mano daržovės laikosi, ir ar nieko joms netrūksta. Žodžiu, esu patapus tikra ūkininkute, ne kitaip.

O prasidėjo viskas nuo braškių. O dar tiksliau, nuo nekalto Pauliaus klausimo. Buvo taip: plepėjom visi apie orą ir apie tai, kad numatoma nesvietiško karščio savaitė. Paulius sako: „Seneli, o tu nepamiršti gėlynų palaistyti?“. Mano tėtis prajuko: „Tu žinok, Pauliuk, aš džiaugiuosi, kad bent pomidorų ir agurkų palaistyt nepamirštu“. Iš pradžių visi linksmai juokėmės, o paskui man dingt į galvą: „O braškes?“. Tetis ilgai į kalbas nesileido: jau dėl braškių tai jis tikrai galvos nesuksiąs – kaip jau jos išgyvens, taip. Ką? Braškės paliktos likimo valiai? Susinervinau baisiausiai, kad yra rizika braškių šiemet neturėti, ir, susiradusi laistytuvą, nukulniavau į daržą. Palaisčiau braškes, ir jau galvojau eiti atgalios „ilsėtis“, bet tada vėl kita mintis į galvą dzingt: „Jeigu braškių nesiruošia laistyt, tai žirnių turbūt irgi ne“. Palaisčiau ir žirnius. Jau gal ir būčiau galėjus užbaigt tą savo dienos darbą, bet apsidairiau aplinkui ir... taip gaila tų likusių, nelaistytų, gėrybių pasidarė... Kad ėmiau ir palaisčiau ir jas.

Šitoj vietoj istorija kaip ir galėtų baigtis, bet ji nesibaigė. Mat taip belaistant daržą kelios lysvės labai jau įtartinos pasirodė: niekaip negalėjau suprast, nei kas čia pasodinta, nei kodėl taip chaotiškai. Pasiteiravus sužinojau, kad tose man neaiškiose lysvėse iš tikrųjų turėtų sau dygti burokėliai ir morkos, bet kadangi niekas nenuravėjo, tai praktiškai juos tik su lupa tarp viso kito šabakštyno galima pamatyt. Nu tada tai supykau: aš po paskutiniu prakaitu tampau laistytuvus ir lieju brangų vandenį, o tie vargšeliai burokėliai ir morkos jo turbūt net nespėja pasičiupti! Tad kitą dieną jau nuo ankstyvo ryto tupėjau darže, užsibrėžusi tikslą išvaduoti daržą.

Nu ir ką? Nėr visas šitas reikalas toks jau blogas, aš jums pasakysiu. Taip, iš pradžių gal buvo kiek sudėtinga, kol įsikirtau, kurios čia žolės gerietės, o kurios – ne. Taip, iš pradžių gan dažnai pasitaikydavo išrauti ne tą, ką reikia (oi, kaip skauda tuomet!), bet įgudimas netrunka ateiti, ir tą gali justi sulyg kiekvienu žingsniu. Tokį „kablį“ pagavau, kad nuravėjau ne tik tas įtartinas lysves, bet ir gerokai daugiau. Tiesiog šiaip, iš to smagumo.

Yra dar vienas dalykas, ko per šią savo patirtį išmokau: supratau, kodėl taip svarbu ūkininkams yra sekti orų prognozes. Anksčiau niekaip negalėdavau suvokti, ko jau čia toks pasaulinės svarbos įvykis yra sužinoti kitos dienos orus. Dabar, savaitę kasdien patampius didžiausius laistytuvus vandens į daržą, suprantu, kodėl taip kritiška yra žinoti, prognozuojamas lietus tą vakarą yra, ar ne :).

pirmadienis, birželio 06, 2011

12-asis Aušrinės gimtadienis: Pasakos.

Paskambinau tėčiui, ir informavau, kad visa mūsų chebra (na, beveik visa) rytoj pas jį atvažiuojam. Tėtis labai apsidžiaugė: „O, puikumėlis! Galėsi man daržus nuravėti!“. Ir šitoje vietoje abu labai skaniai pasijuokėme. Nes abu puikiai žinome, kad į daržą geriausiu atveju einu ko nors pasirauti. Ai, tiesa, pernai metais vieną lysvę nuravėjau. Bet tik todėl, kad Ineta liepė. Ir dar todėl, kad ji sekančioj lysvėj darbavos, tad dar ir mane galėjo prižiūrėti, kad nepriraučiau bet ko.

Ne, į Kurtuvėnus važiuoju tikrai ne daržų ravėt – šioj vietoj pagalbininkė iš manęs menka. Tačiau už tai bandau kitose srityse save pateisint. Pavyzdžiui, šį kartą į Kurtuvėnus susiruošiau padėti surengti gimtadienio šventę Aušrinei. Kaip ir pernai.

Jau kažkaip buvau beįsitikinus, kad nuo šio gimtadienio organizavimo man pavyks išsisukti – visą laiką Aušrinė kartojo, kad nieko ypatingo daryti nenorinti, tiesiog pasikvies draugus, ir ką nors paveiks. O likus savaitei iki nustatytos gimtadienio dienos gaunu žinutę: “Inga, ką man daryt? Visi draugai klausia, kokie bus prizai ir užduotys, ką man jiems sakyt?!!!”.

Ką jau čia besakysi... Reikia tiesiog sėsti ir greitai greitutėliai ką nors sugalvoti.


Iš vienos blog‘o skaitytojos prieš kurį laiką esu gavusi labai smagią gimtadienio idėją, kuri man iš karto labai patiko ir kurią buvau pasidėjusi smegenų kertelėje kaip "must use someday". Kadangi ta idėja yra susijusi su pasakom, ilgai negalvojus šią temą ir pasiūliau Aušrinei. Nepasakyčiau, kad idėja buvo sutikta entuziastingai... Aušrinė tik numykė: „Na, aš tai norėjau kokio nors šlykštaus gimtadienio, bet gali būti ir pasakos. Tik sutariam, kad tu niekam nesakysi, kad čia buvo mano idėja!”

Nekreipdama dėmesio į jos “ne-entuziazmą” pasilikau vis dėl to Pasakų temą. Paprastai dar geriau viskas išeina, jeigu publikos lūkesčiai būna šiek tiek nuleisti. Ir dar pati sau pagalvojau, kad "Duosiu aš jiems to šlykštumo!".

Kaip paprastai, pasidalinsiu šventės scenarijumi.
Pirmiausia, susistačiau gimtadienio šventės rėmus. Tęsiant tradicijas, buvo išlaikyti šie pagrindiniai principai:
- Gimtadienio užduočių yra tiek, kiek yra metų jubilijatui,
- Visos užduotys veda link paslėpto lobio.



Sugalvojusi užduotis, atrinkau 12 pasakų, ir paskirsčiau šias užduotis jiems tinkamiems herojiems. Viską paprasčiausiai atspausdinau, naudodama tokį principą: lapo pradžioje yra pateikiama ištrauka iš pasakos (na, ne ištrauka, bet tam tikra užkoduota informacija), tokia kaip: „Kvaiša. Na kokia gi aš kvaiša. Gi žinau, kad negalima kalbėt atvira burna! Dainuot, matai, gražuolė, užsimanė!”. Skaityti toliau (t.y. atrišti kaspinėlį šone) galima tik atspėjus pasaką (Šiuo konkrečiu atveju, "Varna ir Sūris"). Kuomet lapas yra išlankstomas, perskaitomas to herojaus sveikinimas bei jo skiriama užduotis.
Kokias gi šį kartą užduotis parinkau?

Pirmosios užduoties metu visi šventės dalyviai turėjo „atkoduoti“ „Miegančiosios Gražuolės“ pasaką. O norėdami gauti sekančią užduotį, turėjo užkopti į Drakono Pilį – sužaisti žaidimą, kurio „figūrėlimis“ tapo patys vaikai. Žaidimo idėją prieš gerą pusmetį atsiuntė viena blog‘o skaitytoja, ir esu labai dėkinga jai tiek už pačią mintį, tiek už tai, kad ji pasidalino savo įdirbiu: man nereikėjo nieko papildomai kurti ir išradinėti – tiesiog pasinaudojau jos atsiųstais failais. O žaidimo esmė labai paprasta: ant žemės yra išdėliojama „žaidimo lenta“ (t.y. lapai nuo 1 iki 40) ir prie starto linijos stojasi visi dalyviai. Yra ridinamas kauliukas (esu „nukniaukusi“ vieną labai simpatišką medinį kauliuką, kurį pasidarė mūsų statybininkai), ir reikia tiek žengti į priekį, kiek taškų išrideni. Jeigu užeini ant langelio su užduotimi, be jokios abejonės, turi ją įvykdyti. Na, paprasčiau nebūna. Vėliau vaikai, dalindamiesi gimtadienio įspūdžiais, prasitarė, kad jiems tai buvo viena linksmiausių užduočių.

Antroji užduotis nukreipė pas Eglę Žalčių Karalienę. Šioje užduotyje visi sužinojo, kad žalčiai sugužėjo ir į mūsų kiemą ir gavo užduotį surinkti ir pristatyti bent jau dvylika jų (t.y. tiek, kiek metų Aušrinei).
Iš tiesų žalčiai, kurie sugužėjo, buvo saldaininiai, iš Candy King (ar kaip jie ten vadinasi:) ). Kadangi planavau juos išslapstyti kieme, tai kiekvieną jų įsukau į plėvelę, bei su izoliacija aprišau prie medžių šakų. Smagiausia šioje dalyje buvo tai, kad prie medžių juos rišau apie vidurnaktį (jau užmigdžius vaikus), todėl galėjau orientuotis tik daugmaž apgraibom. O dienos saulei nušvitus, jau ir pati nebuvau tikra, kur juos išslapsčiau. Bet kiek džiaugsmo vaikams buvo lakstyti aplink medžius ir ieškoti tų gyvatėlių!!!
Trečioji gimtadienio pasaka – „Varna ir Sūris“. Iššifravę pasaką, vaikai sužinojo, kad Varna sekančios nuorodos jau nebeturi – neva išmainiusi ją į sūrį parduotuvėje. Todėl norėdami gauti sekančią šventės užduotį, visi gavo keliauti į Kurtuvėnų parduotuvėlę ir prašyti pardavėjos ją atiduoti. Ta proga, parduotuvėje visi įsigijo ir ledų, nes diena buvo tikrai karšta.
Ketvirtoji – Undinėlės užduotis. Kadangi orai buvo prognozuojami labai karšti, į programą įtraukiau ir užduotį su vandens balionais: yra paruošiami vandens balionėliai, o visi vaikai sustoja poromis, visi vienodu atstumu. Davus signalą, vandens balionas atsargiai (nes tikslas, kad jis nesusprogtų) yra metamas porininkui. Vėliau atstumas tarp porininkų vis didinamas, kol galų gale lieka tik viena komanda.
Penktojoje užduotyje Coliukė visus vaikus pakvietė pasirašyti Aušrinės gimtadienio atvirutėje (paruošiau A4 formato kartono lapą, su įvairiausiomis Aušrinės nuotraukomis).

Šeštoji – Ali Babos ir 40 Plėšikų užduotis. Kadangi plėšikai mėgsta slaptažodžius (visi labai gerai žinome jų „Sezamai, atsiverk!”, savo gimtadieninę užduotį jie taip pat užkodavo, nurodę tik vieną žodį: “AĖSPVNIĖ“. Paulius labai greitai susivokė, kad čia „PAVĖSINĖ“, tad visi nukūrė kitos nuorodos ieškoti į pavėsinę.
Septintojoje užduotyje buvo tikrinamas taiklumas. Be jokios abejonės, tai jau Robino Hudo užduotis.
Pasiuvau mažą medžiaginį maišelį, į kurį pridėjau žirnių. Taip pat, padariau galybę mažų „maišeliukų“ su saldainiukais, kurie turėjo simbolizuoti auksą. Šioje taiklumo rungtyje kiekvienas, prametęs žirnių maišelį pro taikinį, galėjo iškeisti jį į aukso maišelį.
Šita užduotis buvo Justo ir Juliaus mylimiausia – visą laiką tik ir kartojo, kokie jie bus taiklūs, ir kaip būtinai laimės daug saldainių.
Iš tiesų, originaliame mano užmanyme tai turėjo būti plėšikų užduotis, o siena turėjo simbolizuoti olą su auksu, tačiau tik ir Robinui Hudui. Besiruošdama šiai užduočiai padariau tik vieną klaidą: turėjau proto tuos aukso maišelius ruošti namuose ir dar kartu su vaikais (ot geniali mintis!!!). Ar galit tai įsivaizduoti? Ant stalo išdalintos krūvelės su saldainiais, o šalia stovi du maži kipšiukai, tik ir taikantys suleisti rankutes į juos?!
Aštuntoje užduotyje Gražuolė iš pasakos „Gražuolė ir Pabaisa“ pakvietė sužaisti žaidimą „Atspėk, kas esi“ (ant nugaros užklijuojamas užrašas su pasakų herojomi, o tu, klausdamas tik klausimus, į kuriuos galima atsakyti Taip/Ne, turi išsiaiškinti, koks veikėjas esi).

Devintoji užduotis vėl buvo užkoduota: čia buvo kaktomuša susidurta su sekliu iš Čipolino nuotykių, kuris pateikė tik nuorodą: „Vėjas, vien dangus ir saulė, skrydžio laimė prieš akis...“. Vėl Paulius buvo pirmas, kuris prisiminė, kad čia žodžiai iš dainos apie supynes, tad visi nubėgo nuorodos ieškoti ten.

Jau galvojau, kad būsiu apsigavusi su dešimtąja užduotimi: jos metu Raudonkepuraitė pakvietė sužaisti žaidimą „ Buratinas kviečia... Undinėlę“. Ar žinote šį žaidimą? Labai paprastas: visi dalyviai pasirenka po pasakų veikėją, o tuomet tiesiog kas nors pradeda, pvz. „Buratinas kviečia Undinėlę“. Žmogus, pasirinkęs Undinėlęs herojų, išgirdęs, kad yra kviečiamas, iš karto turi sureaguoti ir atsakyti: „Undinėlė kviečia...“ ir sakyti kitą herojų. O galvojau, kad apsigavau todėl, kad mums niekaip neišėjo suklysti – taip įsižaidėm, kad net ir įvedę taisyklę nekviesti to pačio žmogaus, vis tiek negalėjom nieko išmesti iš žaidimo! Bet tada Ineta pasiūlė, kad reikia tiesiog susikeisti vardais. Va čia ir prasidėjo... Kelios minutės, ir žaidime nei vieno žaidėjo nebeliko, o visi tik linksmai kvatojo iš savo apsižioplinimų.


Vienuoliktoji užduotis – tradicinė balionų užduotis. Na, turbūt nereikia ir pristatinėti: išsirenki balioną, susprogdini jį ir įvykdai jame rastą užduotį.

Kadangi vaikai jau pakankamai „ūgtelėję“ šį kartą kaip niekad daug buvo šifravimo užduočių. Paskutinėje užduotyje Buratinas irgi davė „raktą“ tik ne nuo durų, o raktą į tai, kur ieškoti lobio: šifruotą sakinį bei atspausdintą abėcėlę.
Teisybę pasakius, šifruoti nėra taip lengva, kaip man atrodė. Nors parinkau (man taip atrodė) tikrai akivaizdų šifrą (kiekvieną raidę paslinkau per 12 pozicijų abėcėlėje, o dvylika buvo mūsų šios dienos magiškas skaičius), atspėti be papildomų pagalbų būtų buvę gan sudėtinga. Bet vis tiek buvo gan linksma. Ypatingai linksma buvo tai, kad raktą iššifravo merginos (vaikinai, kol jos darbavosi, nusprendė pamėtyti kamuolį į krepšį) ir norėjo leistis į lobio paieškas pačios vienos, tuo baisiausiai vaikinus išgąsdindamos. Tik vat kad sunkiai joms sekėsi pasislėpti, nes atkoduota nuoroda sakė: „Pasiruoškit kasti, nes lobis smėlio dėžėje“.
Oi būtumėt matę, kaip visi puolė prie tos smėlio dėžės, kas kokį įrankį nusitvėręs: kas su dideliu kąstuvu, kas mažu, kas rankomis... Ineta ta proga net kauptuką iš daržo atsinešė. Ir neprašovė – būdama įgudusi tokiais prietaisais mosuotis, ilgai netruko, kol lobį surado, nors prieš tai jaunimėlis jau ganėtinai smėlio dėžę suaręs buvo, bet lobio taip ir neužtiko.




Lobis buvo gražiai supakuotas dėžutėje nuo ledų:
Tai va tiek ir tų užduočių.





Dabar papasakosiu apie Meniu, kuris irgi buvo susietas su pasakomis. Šio gimtadienio metu užkandžiavome:



Sviestiniais sausainukais iš Laimės Šulinio (teko daryti dvigubą normą, nes apsižioplinusi supyliau dvigubai daugiau nei reikia cukraus)
Juos spalvinome Stebuklingos Paukštės Dažais Labai smagiai valgėsi Raudonkepuraitės keksiukai Močiutei
Pepės Ilgakojinės sumuštinukai
bei Buratino mokyklinės užkandėlės Ant stalo puikavosi ir Vaivorykštės Kelias
Bei žinoma, puikus puikėliausias tortas - Ežiukas iš Anekdotų apie Ežiukus (čia jau Justas su Julium nusprendė, kad Aušrinei turėtumėm gaminti Ežiuko tortą). Labai prajuokino Andrius, kuris facebook'e pasidalino komentaru, jog mūsų Ežiukas labai jau panašus į Mamą Beždžionę iš Beždžioniukų nuotykių - nu tikrai panašus, nėr čia ko ginčytis:).
Pagrindiniam patiekalui paprastai užsakome picas, bet šį kartą picų atsisakėme, ir kirtome Inetos firmines tortilijas. Jaaami!!! Pagalvojome, kad labai gera išeitis vaikiškiems gimtadieniams, kuo puikiausia pamaina picoms.

O pabaigai apie mūsų "išauklėtus" vaikus. Manote, kad maniškiai, kol dičkiai vykdo užduotis, tvarkingai laukia arba gražiai užkandžiauja? Aha, kad tik jau ne! Va kaip puotauja mūsų mažyliai:
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"