Vieną dieną paryčiais užeinu į mažųjų vaikų kambarį ir randu ten Justą, apsirengusį treningais ir smagiai, parkritusį ant čiužinio, parpiantį sau į ūsą. Na, paprastai jis ant to čiužinio ir miega (nuo to laiko, kai
atsikraustėm į namą, nusprendė, kad daugiau į lovą miegoti neis ir miegos ant
grindų), tačiau paprastai miega bent jau su antklode. Vėliau ryte, kai paklausiau, kas ten jam buvo
susišvietę, Justas droviai man paaiškino: „Aš labai norėjau pamatyti nykštukus,
kaip jie ateina į mūsų kambarį, todėl naktį norėjau nemiegoti. Bet jie turbūt
kažkaip kitaip įlenda ir vaikšto taip, kad jų nesigirdi. Kitą kartą atsigulsiu
prie durų, kad eidami užkliūtų, ir taip aš juos pamatyčiau“.
Ech, tas Kalėdų laikotarpis... Kiekvienais
metais aš ištraukiu Nykštukinių kepurėlių advento girliandą (demonstruojuosi žemiau:)), ir kiekvieną rytą
vaikai kepurėlėse vis ką nors atranda.
Iš čia ir kyla tas neapsakomas smalsumas bei noras
naktimis nemiegoti ir nykštukų tykoti. Vaikams tai linksma ir smalsu, aišku. O tėvams...Jau ir taip vargsta tie „nykštukai“ kiekvieną vakarą galvodami, ką į
kepurėlę įdėti, o dar turi tiek daug jėgų įdėti norėdami likti nepastebėti! Tad pasakysiu atvirai: tėvams tos kepurėlės yra grynų gryniausias vargasJ.
Jau turbūt nesuskaičiuosiu kiek kartų vakare gulėdavau lovoje laukdama, kol
vaikinai sumigs, kad galėčiau atlikti užduotį, ir... galiausiai atsibusdavau
jau tik ryte, ir tuomet su didžiausiu siaubu ir paknopstom tekdavo bėgti į vaikų
kambarį, tikintis, kad pavyks prasmukti nepastebėtai. Arba kiek kartų apsižiūrėdavau, kad neturiu, ko
įdėti, tad tekdavo pasitelkti kūrybiškumą. Pasitaikydavo ir kuriozų.
Pavyzdžiui, vieną kartą buvau paruošusi tuos didelius šokoladinius
advento kalendorius (žinau, žinau – vėluodama juos nupirkau, tad pradėjom juos
valgyti ne nuo pirmos gruodžio dienos), ir aišku, kad į kepurėlę jie man
netilpo (net ir vienas netilptų, o čia visi trys!), tad vietoj to, tiesiog
paslėpiau kalendorius namuose, o į kepurėlę įdėjau raštelį su nuoroda, kur ieškoti.
Julius, kaip paprastai, atsikėlė pirmas. Iš karto patikrino kepurėlę ir išvydęs
raštelius, o ne kokius tai saldainius, taip susinervino, kad viską šveitė žemėn
ir kurį laiką gailiai bliovė, atsisakydamas net paklausyti, kas raštelyje
parašyta.
Nepavyksta su tom kepuraitėm ir lengviausiu keliu eiti. Pavyzdžiui, buvau įsigijusi maišelį tikrai puikių kalėdinių saldainių. Ir, galvojau, kad kurį laiką taip ramiai sau ir gyvensiu galvos nesukdama, ką dėti į tas kepurėles. Oi, kaip aš klydau... Jeigu pirmą dieną berniukai labai džiaugėsi, antrą... na tik šiaip sau, tai trečią Justas vien pažvelgęs į kepurėlę suriko: „Ir VĖL tie patys!!! Nu
kiek galima!”. Tik tas mūsų Justas toks gana atsargus. Ir saldainius šiaip labai mėgsta...
Todėl, kai pasakiau, kad nykštukai viską girdi, ir kad rytoj jau turbūt iš vis
nieko tokiems nedėkingiems vaikams neneš, labai greitai pasitaisė ir
sušnibždėjo apsidairydamas: „Iš tikrųjų tai aš labai džiaugiuosi ir tokiais
saldainiais...“ J
Taigi, šiandien apie Kalėdas. Ir apie tai, kaip mums sekėsi joms ruoštis ir jų laukti šiais metais. Ne pati tinkamiausia diena sėsti prie
kompiuterio, nes iš tikrųjų ir virtuvė šaukte šaukia pas save, bet negaliu
pradėti naujų metų (o juk Kūčių naktis yra stebuklinga, tad kaip pasiruoši
metams po jos, taip viskas ir busJ)
su tokiu merdėjančiu blog‘uJ.
Pirmiausia, turiu pasakyti, kad dar neturime
eglės. Tai yra, eglę kieme turime jau labai labai seniai, tačiau ji vis dar
nepapuošta. Nes šiais metais, kadangi nesiruošiame niekur važiuoti ir Kalėdas
sutiksime namuose, su Nerijum nusprendėme, kad eglę puošime per Kūčias.
Bet jau turime sausainius su skylutėm,
skirtus kabinti ant eglės. Visą kalną prikepėm ir išmarginom!
Namus irgi stengėmės papuošti. Tačiau jeigu tų
mano dekoracijų sename mažame butuke buvo tiesiog per akis, čia jų veik
nepastebėti (bent jau Pauliaus reakcija buvo: „O tai jau čia skaitosi, kad
papuošėme?!“. O puošti tikrai stengėmės: net Advento vainiką iš eglišakių
suraičiauJ
Iš darželio vaikai parsinešė po Žvaigždę, kurios dabar išdidžiai kaba ant lango į terasą.
Tiesa, žinau, kad niekada apie
tai dar nerašiau (bet planuoju): iš tikrųjų nepaisant visų mano pastangų
pripratinti Justą darželyje, jis ten taip ir nepriprato. Supratę, kad iš tokių
posovietinių auklėtojų tikėtis kažkokių perspektyvų ir pokyčių neverta, ilgai
jo ten nekankinom, ir dabar (jau abu vaikai) pėdina į Valdorfo darželį. Esam
nepaprastai laimingi ir patenkinti, tačiau... Valdorfo darželyje Kalėdinių ir
Naujametinių karnavalų nebūna. Nebūna ir Kalėdų Senelio (tik nykštukai palieka
mažutį riešutų ir razinų maišelį). Taigi, darželyje Kalėdų Senelis neapsilankė.
Tačiau už tai apsilankė... mano darbeJ.
Kadangi šventė buvo be galo šilta ir smagi, papasakosiu daugiau – gal kokia
idėja užklius ir jums.
Vieną kartą, bepietaujant, kažkaip kilo
mintis, kad labai liūdna, jog pas mus įmonėje šventė organizuojama tik
darbuotojams ir kad nieko nėra numatyta darbuotojų vaikams. Pašnekėjom,
pašnekėjom, ir... nusprendėm greitai greitai tokią šventę susiorganizuoti
patys. Na, kas gi čia reiškia suorganizuoti šventę vaikams!
Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad šventė vyks
pas mus ofise: čia viskas po ranka, be to – visi vaikai trokšta pamatyti vietą,
į kurią kiekvieną rytą skuba tėveliai. Toliau labai greitai išrinkome, kuris gi
iš darbuotojų bus „Kalėdų Senelis“, pasiskirstėme darbus ir daugiau susitikome
jau tik šventės metu.
Kaip gi viskas vyko?
Paprastai. Atėję į „šventę“ vaikai rado
stalą, nuklotą užkandžiais ir darbeliais.
Pirmiausia, visi puolė gamintis žaisliukų
eglutei. Ne bet kokių – su saldainiais viduje! Darbelis labai paprastas ir smagus –
jo idėją nusižiūrėjau iš čia.
Tereikia:
- Vidinių indelių nuo Kinder saldainių;
- Norimų saldainių (aš buvau nupirkusi M&M ir guminių meškučių);
- Spalvoto folinio popieriaus
- Juostelių užrišimui.
Darbelis tikrai paprastas – net patys mažiausi susidorojo kuo
puikiausiai: imi kinder indelį, pridedi jį pilną saldainių, ir apvynioji spalvotu popieriumi. Galus apraši, kad būtų panašu į didelį saldainį. Mes, kadangi vidinių indelių nuo kinderių turime nemažai, tokių
saldžių burbulų prisigaminome ir namuose (kabinsime ant eglės)
Visų darbelių „vinis“ buvo sausainių
dekoravimas. Parūpinome įvairiausių spalvų glaisto, pabarstukų, pieštukų,
skirtų piešti ant sausainių ir... leidome reikštis mažyliams. Kai kurie tiek
įsijautė į šį reikalą, kad net ir Kalėdų Senelį pražiopsojo.
Dar turėjome prikarpę eglučių iš kartoninio
popieriaus, ir vaikai galėjo sukti vilnos rutuliukus ir klijuoti juos ant
eglutės kaip papuošimus - gaila, šito nenufotografavau.
Taip pat, buvo galima spalvinti Kalėdinius
paveiksliukus. Arba žaisti su Xbox‘u (įsivaizduojat, kokioj geroj kompanijoj
dirbu – net Xbox‘ą turime!). Galvojau, kad prie Xbox’o prasėdės Paulius, tačiau iš
tikrųjų buvo atvirkščiai. Taip, Paulius žaidė. Bet ne tiek, kiek Justas. Justą
jis tiesiog užbūrė, ir dabar prašo Xbox‘o gimtadienio dovanai. Kadangi jo vieno
gimtadienio nepakaktų, tai prašo, kad ir Paulius mestųsi kartu.
Ir, aišku, kad buvo Kalėdų senelis. Mūsų
Karolis tame vaidmenyje buvo visiškai absoliučiai nerealus. Nes ne tik, kad
vaikams istoriją apie Kalėdų Senelį ir jo ištikimus elnius papasakojo, bet ir
ratelį su vaikais sušoko, ir kiekvienam jų lazdą palaikyti davė (atkreipkite
dėmesį, kokio krūtumo lazdą senelis turėjo – neprimena jums ledo ritulio
lazdos? Bet čia ir yra visas smagumas su namudiniais organizavimais - tenka suktis su tuo, ką turi:)). Ir dar visų vaikų eilėraščius kantriai išklausė (o kantrumo tai
tikrai reikėjo, nes, pavyzdžiui, Justas tai buvo nusiteikęs visą
Marcinkevičiaus „Grybų karą“ padeklamuot“). Ir tikrai būtų išgėręs vaikų
pasiūlytą pieną su sausainiais, jeigu tik barzda būtų leidųsi prasižiotiJ
Justas eilinį kartą atsiskleidė kaip
derybininkas. Na, šitas vaikas gyvenime tikrai nepražus! Atėjus jo eilei sakyti
eilėraštį, iš karto apsidraudė (taigi, rizikų valdymas, apie kurį išgirdau tik
universitete, jam nėra naujienaJ):
„Bet žinok, aš trumpą eilėraštį sakysiu“. Kalėdų Seniui patikinus, kad ir
trumpas yra tikrai labai gerai, skėlė topinį Nerijaus eilėraštį:
"Rieda melsvas
troleibusas troleibusas
Troleibuso ilgas ūsas
Vienas ūsas, antras ūsas
Tai
juokingas troleibusas“.
Vėliau eilėraščio sakyti ėjo už Julių, kuris sirgo
namie ir šventėje dalyvauti negalėjo. Čia vėl iš karto perspėjo: „Bet šį kartą
bus labai ilgas eilėraštis – apie grybų karą“. Tai vat tame grybų karo procese
net teko jį stabdyti, nes tikrai visą knygą ir būtų padeklamavęs. Patinka man
Justas su savo lankstumu ir gebėjimu derėtis. Šiuo atžvilgiu, jis visiškai
kitoks nei Julius, kuris gali pareikšti: „Nevaidinsiu aš jokios avytės!
Arba būsiu mėlynas karalius, arba sėdėsiu tau ant kelių ir nieko nevaidinsiu“. Ir tikrai - kadangi Mėlyno karaliaus rolė buvo užimta, nevaidino nieko.
Tai va, mūsų Kalėdų laikotarpis praėjo labai smagiai ir jaukiai. Viskas, einu ruošti paskutinių patiekalų ir raginti vaikus puošti eglės. Linkiu jums šilto pasisėdėjimo šiandien vakare: tegul vakaras būna ramus, o namuose būna šilta!
PS. Nepavyko man įrašo patalpinti greitai. Per tą laiką, kol buvau sustojusi, ir eglę papuošėme, ir valgius visus paruošėm. Tad galiu dabar įdėti nuotrauką, kaip atrodo tie mūsų gaminti kinderiniai saldainiai ir sausainiai ant eglės:
PS. Nepavyko man įrašo patalpinti greitai. Per tą laiką, kol buvau sustojusi, ir eglę papuošėme, ir valgius visus paruošėm. Tad galiu dabar įdėti nuotrauką, kaip atrodo tie mūsų gaminti kinderiniai saldainiai ir sausainiai ant eglės: