Ramaus Kūčių vakaro belinkint...

Vieną dieną paryčiais užeinu į mažųjų vaikų kambarį ir randu ten Justą, apsirengusį treningais ir smagiai, parkritusį ant čiužinio, parpiantį sau į ūsą. Na, paprastai jis ant to čiužinio ir miega (nuo to laiko, kai atsikraustėm į namą, nusprendė, kad daugiau į lovą miegoti neis ir miegos ant grindų), tačiau paprastai miega bent jau su antklode.  Vėliau ryte, kai paklausiau, kas ten jam buvo susišvietę, Justas droviai man paaiškino: „Aš labai norėjau pamatyti nykštukus, kaip jie ateina į mūsų kambarį, todėl naktį norėjau nemiegoti. Bet jie turbūt kažkaip kitaip įlenda ir vaikšto taip, kad jų nesigirdi. Kitą kartą atsigulsiu prie durų, kad eidami užkliūtų, ir taip aš juos pamatyčiau“.

Ech, tas Kalėdų laikotarpis... Kiekvienais metais aš ištraukiu Nykštukinių kepurėlių advento girliandą (demonstruojuosi žemiau:)), ir kiekvieną rytą vaikai kepurėlėse vis ką nors atranda.

Iš čia ir kyla tas neapsakomas smalsumas bei noras naktimis nemiegoti ir nykštukų tykoti. Vaikams tai linksma ir smalsu, aišku. O tėvams...Jau ir taip vargsta tie „nykštukai“ kiekvieną vakarą galvodami, ką į kepurėlę įdėti, o dar turi tiek daug jėgų įdėti norėdami likti nepastebėti! Tad pasakysiu atvirai: tėvams tos kepurėlės yra grynų gryniausias vargasJ. Jau turbūt nesuskaičiuosiu kiek kartų vakare gulėdavau lovoje laukdama, kol vaikinai sumigs, kad galėčiau atlikti užduotį, ir... galiausiai atsibusdavau jau tik ryte, ir tuomet su didžiausiu siaubu ir paknopstom tekdavo bėgti į vaikų kambarį, tikintis, kad pavyks prasmukti nepastebėtai. Arba kiek kartų apsižiūrėdavau, kad neturiu, ko įdėti, tad tekdavo pasitelkti kūrybiškumą. Pasitaikydavo ir kuriozų. Pavyzdžiui, vieną kartą buvau paruošusi tuos didelius šokoladinius advento kalendorius (žinau, žinau – vėluodama juos nupirkau, tad pradėjom juos valgyti ne nuo pirmos gruodžio dienos), ir aišku, kad į kepurėlę jie man netilpo (net ir vienas netilptų, o čia visi trys!), tad vietoj to, tiesiog paslėpiau kalendorius namuose, o į kepurėlę įdėjau raštelį su nuoroda, kur ieškoti. Julius, kaip paprastai, atsikėlė pirmas. Iš karto patikrino kepurėlę ir išvydęs raštelius, o ne kokius tai saldainius, taip susinervino, kad viską šveitė žemėn ir kurį laiką gailiai bliovė, atsisakydamas net paklausyti, kas raštelyje parašyta.  

 

Nepavyksta su tom kepuraitėm ir lengviausiu keliu eiti. Pavyzdžiui, buvau įsigijusi maišelį tikrai puikių kalėdinių saldainių. Ir, galvojau, kad kurį laiką taip ramiai sau ir gyvensiu galvos nesukdama, ką dėti į tas kepurėles. Oi, kaip aš klydau... Jeigu pirmą dieną berniukai labai džiaugėsi, antrą... na tik šiaip sau, tai trečią Justas vien pažvelgęs į kepurėlę suriko: „Ir VĖL tie patys!!! Nu kiek galima!”. Tik tas mūsų Justas toks gana atsargus. Ir saldainius šiaip labai mėgsta... Todėl, kai pasakiau, kad nykštukai viską girdi, ir kad rytoj jau turbūt iš vis nieko tokiems nedėkingiems vaikams neneš, labai greitai pasitaisė ir sušnibždėjo apsidairydamas: „Iš tikrųjų tai aš labai džiaugiuosi ir tokiais saldainiais...“ J

Taigi, šiandien apie Kalėdas. Ir apie tai, kaip mums sekėsi joms ruoštis ir jų laukti šiais metais. Ne pati tinkamiausia diena sėsti prie kompiuterio, nes iš tikrųjų ir virtuvė šaukte šaukia pas save, bet negaliu pradėti naujų metų (o juk Kūčių naktis yra stebuklinga, tad kaip pasiruoši metams po jos, taip viskas ir busJ) su tokiu merdėjančiu blog‘uJ.

Pirmiausia, turiu pasakyti, kad dar neturime eglės. Tai yra, eglę kieme turime jau labai labai seniai, tačiau ji vis dar nepapuošta. Nes šiais metais, kadangi nesiruošiame niekur važiuoti ir Kalėdas sutiksime namuose, su Nerijum nusprendėme, kad eglę puošime per Kūčias.

Bet jau turime sausainius su skylutėm, skirtus kabinti ant eglės. Visą kalną prikepėm ir išmarginom!

 

Namus irgi stengėmės papuošti. Tačiau jeigu tų mano dekoracijų sename mažame butuke buvo tiesiog per akis, čia jų veik nepastebėti (bent jau Pauliaus reakcija buvo: „O tai jau čia skaitosi, kad papuošėme?!“. O puošti tikrai stengėmės: net Advento vainiką iš eglišakių suraičiauJ

Iš darželio vaikai parsinešė po Žvaigždę, kurios dabar išdidžiai kaba ant lango į terasą.

Tiesa, žinau, kad niekada apie tai dar nerašiau (bet planuoju): iš tikrųjų nepaisant visų mano pastangų pripratinti Justą darželyje, jis ten taip ir nepriprato. Supratę, kad iš tokių posovietinių auklėtojų tikėtis kažkokių perspektyvų ir pokyčių neverta, ilgai jo ten nekankinom, ir dabar (jau abu vaikai) pėdina į Valdorfo darželį. Esam nepaprastai laimingi ir patenkinti, tačiau... Valdorfo darželyje Kalėdinių ir Naujametinių karnavalų nebūna. Nebūna ir Kalėdų Senelio (tik nykštukai palieka mažutį riešutų ir razinų maišelį). Taigi, darželyje Kalėdų Senelis neapsilankė. Tačiau už tai apsilankė... mano darbeJ. Kadangi šventė buvo be galo šilta ir smagi, papasakosiu daugiau – gal kokia idėja užklius ir jums.

Vieną kartą, bepietaujant, kažkaip kilo mintis, kad labai liūdna, jog pas mus įmonėje šventė organizuojama tik darbuotojams ir kad nieko nėra numatyta darbuotojų vaikams. Pašnekėjom, pašnekėjom, ir... nusprendėm greitai greitai tokią šventę susiorganizuoti patys. Na, kas gi čia reiškia suorganizuoti šventę vaikams!

Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad šventė vyks pas mus ofise: čia viskas po ranka, be to – visi vaikai trokšta pamatyti vietą, į kurią kiekvieną rytą skuba tėveliai. Toliau labai greitai išrinkome, kuris gi iš darbuotojų bus „Kalėdų Senelis“, pasiskirstėme darbus ir daugiau susitikome jau tik šventės metu.

Kaip gi viskas vyko?

Paprastai. Atėję į „šventę“ vaikai rado stalą, nuklotą užkandžiais ir darbeliais.

Pirmiausia, visi puolė gamintis žaisliukų eglutei. Ne bet kokių – su saldainiais viduje! Darbelis labai paprastas ir smagus – jo idėją nusižiūrėjau iš čia. Tereikia:

• Vidinių indelių nuo Kinder saldainių;
• Norimų saldainių (aš buvau nupirkusi M&M ir guminių meškučių);
• Spalvoto folinio popieriaus
• Juostelių užrišimui.

Darbelis tikrai paprastas – net patys mažiausi susidorojo kuo puikiausiai: imi kinder indelį, pridedi jį pilną saldainių, ir apvynioji spalvotu popieriumi. Galus apraši, kad būtų panašu į didelį saldainį. Mes, kadangi vidinių indelių nuo kinderių turime nemažai, tokių saldžių burbulų prisigaminome ir namuose (kabinsime ant eglės)

 

Visų darbelių „vinis“ buvo sausainių dekoravimas. Parūpinome įvairiausių spalvų glaisto, pabarstukų, pieštukų, skirtų piešti ant sausainių ir... leidome reikštis mažyliams. Kai kurie tiek įsijautė į šį reikalą, kad net ir Kalėdų Senelį pražiopsojo.

Dar turėjome prikarpę eglučių iš kartoninio popieriaus, ir vaikai galėjo sukti vilnos rutuliukus ir klijuoti juos ant eglutės kaip papuošimus - gaila, šito nenufotografavau.

Taip pat, buvo galima spalvinti Kalėdinius paveiksliukus. Arba žaisti su Xbox‘u (įsivaizduojat, kokioj geroj kompanijoj dirbu – net Xbox‘ą turime!). Galvojau, kad prie Xbox’o prasėdės Paulius, tačiau iš tikrųjų buvo atvirkščiai. Taip, Paulius žaidė. Bet ne tiek, kiek Justas. Justą jis tiesiog užbūrė, ir dabar prašo Xbox‘o gimtadienio dovanai. Kadangi jo vieno gimtadienio nepakaktų, tai prašo, kad ir Paulius mestųsi kartu.

Ir, aišku, kad buvo Kalėdų senelis. Mūsų Karolis tame vaidmenyje buvo visiškai absoliučiai nerealus. Nes ne tik, kad vaikams istoriją apie Kalėdų Senelį ir jo ištikimus elnius papasakojo, bet ir ratelį su vaikais sušoko, ir kiekvienam jų lazdą palaikyti davė (atkreipkite dėmesį, kokio krūtumo lazdą senelis turėjo – neprimena jums ledo ritulio lazdos? Bet čia ir yra visas smagumas su namudiniais organizavimais - tenka suktis su tuo, ką turi:)). Ir dar visų vaikų eilėraščius kantriai išklausė (o kantrumo tai tikrai reikėjo, nes, pavyzdžiui, Justas tai buvo nusiteikęs visą Marcinkevičiaus „Grybų karą“ padeklamuot“). Ir tikrai būtų išgėręs vaikų pasiūlytą pieną su sausainiais, jeigu tik barzda būtų leidųsi prasižiotiJ

 

Justas eilinį kartą atsiskleidė kaip derybininkas. Na, šitas vaikas gyvenime tikrai nepražus! Atėjus jo eilei sakyti eilėraštį, iš karto apsidraudė (taigi, rizikų valdymas, apie kurį išgirdau tik universitete, jam nėra naujienaJ): „Bet žinok, aš trumpą eilėraštį sakysiu“. Kalėdų Seniui patikinus, kad ir trumpas yra tikrai labai gerai, skėlė topinį Nerijaus eilėraštį:

"Rieda melsvas troleibusas troleibusas

Troleibuso ilgas ūsas

Vienas ūsas, antras ūsas

Tai juokingas troleibusas“.

 

Vėliau eilėraščio sakyti ėjo už Julių, kuris sirgo namie ir šventėje dalyvauti negalėjo. Čia vėl iš karto perspėjo: „Bet šį kartą bus labai ilgas eilėraštis – apie grybų karą“. Tai vat tame grybų karo procese net teko jį stabdyti, nes tikrai visą knygą ir būtų padeklamavęs. Patinka man Justas su savo lankstumu ir gebėjimu derėtis. Šiuo atžvilgiu, jis visiškai kitoks nei Julius, kuris gali pareikšti: „Nevaidinsiu aš  jokios avytės! Arba būsiu mėlynas karalius, arba sėdėsiu tau ant kelių ir nieko nevaidinsiu“. Ir tikrai - kadangi Mėlyno karaliaus rolė buvo užimta, nevaidino nieko.
 

Tai va, mūsų Kalėdų laikotarpis praėjo labai smagiai ir jaukiai. Viskas, einu ruošti paskutinių patiekalų ir raginti vaikus puošti eglės. Linkiu jums šilto pasisėdėjimo šiandien vakare: tegul vakaras būna ramus, o namuose būna šilta!

PS. Nepavyko man įrašo patalpinti greitai. Per tą laiką, kol buvau sustojusi, ir eglę papuošėme, ir valgius visus paruošėm. Tad galiu dabar įdėti nuotrauką, kaip atrodo tie mūsų gaminti kinderiniai saldainiai ir sausainiai ant eglės: