antradienis, gegužės 25, 2010

Metrikutis Juliukui

Na kaip man paskutiniu metu nesiseka su šiuolaikinėm technologijom! Vieną savaitgalį sugebėjau išmaudyti savo mobilųjį telefoną (netyčia įmečiau į... tualetąJ ), tai visą savaitgalį jį džiovinau, o pati, kadangi buvau kortelę perkėlus į kitą telefoną, buvau likus be visų savo kontaktų. Tada, lyg to dar būtų maža, tą patį savaitgalį VĖL sugedo mano nešiojamasis kompiuteris ir visi mano dievinami vakarai nuėjo šuniui ant uodegos. Dievinami todėl, kad labai jau mėgdavau, užmigdžius Juliuką, prisėsti su arbatos puodeliu prie kompiuterio. O dabar viskas – ate, mano laisvalaiki! Nes kitas kompiuteris yra tik Pauliaus kambary. Ir netrukdysi gi vaiko miego vien dėl to, kad nori šiek tiek “atsipalaiduoti” po dienos.
Tiesa, man dar liko mano serialas… Užsikabinau ant “Dingusi”. Kaip man patinka! Tik kad labai jau vėlai rodo...

Aišku, gera žinia yra tai, kad kai kompiuteris neveikia, rankos atlaisvėja kitiems reikalams. Pavyzdžiui, siuvinėjimui. Taip, taip - pagaliau atėjo diena, kai galiu pasidžiaugti Juliuko metrikučiu: išplautu, išlygintu ir jau net įrėmintu!

Bendrai paėmus, tikrai jau silpnybę metrikučiams. Gal dėl to, kad mano siuvinėjimo manija (o iš tiesų, tai yra seniausia iš visų mano hobių-manijų) prasidėjo būtent nuo išsiuvinėto kryželiu metrikučio, kurį mano pirmagimiui padovanojo jo krikšto mama. O gal dėl to, kad metrikutis – išties, itin asmeniška, kupina įdėto triūso ir meilės, dovana. Dovana savo vaikui.

sekmadienis, gegužės 16, 2010

Šeimos tradicijos ir Liūtukai



Šiandien man buvo labai keista diena. Keista vien dėl to, kad jau nuo pietų, palikusi abu miegančius mažiukus su tėčiu, išdūmiau leisti laiko sau. Iš tiesų, pagal planą, turėjau vakare su Pauliumi eiti į filmą (taip, beje, ir buvo), tačiau ne pagal planą, sugalvojau, kad jeigu jau abu mažiukai miega, tai nėr ko čia man trintis namie – kuo puikiausiai galiu pradėti savo pramogas ir pora valandų anksčiau.

Ir kaip jums atrodo, kaip gi pramogauja ta, kuri jau pamiršo, ką tai reiškia būti pačiai su savim ir daryti tik tai, ką nori pati? Galvojate, kad tiesiu taikymu mauna į kokį grožio saloną ir užsisako prabangų masažą? Arba puola skambinti geriausioms draugėms, tikėdamasi, kad jos turės laiko susitikti kur kavinėje puodeliui kavos? Cha! Nieko panašaus. Nors visada, kai jau namų rutina taip totaliai totaliai pabosta, įsivaizduoju, kaip YPATINGAI leisiu laiką vos tik jį gavusi, iš tiesų, kai jau pavyksta jo gauti, dažniausiai pasirenku neveikti NIEKO. Iš vis nieko. Ir dabar buvo tas pats. Kai jau apsisprendžiau, kad dingstu iš namų, padariau tai per penkias minutes. Išdūmiau be jokio makijažo. Ir apsirėdžiusi tais pačiais, iki kaulų įgrisusiais, rūbais. Įsispyrusi į savo patogiuosius sandalus (ech, ir kur dingo toji, apie kurią kolegos sakydavo, kad jau antrame aukšte gali girdėti, kaip ji atkaukši į darbą?!). Išdūmiau taip greitai, tarsi bijodama, kad tik neatsirastų kokia nenumatyta kliūtis, kuri sutrukdytų išeiti.

O vos įsėdusi į mašiną, pasijutau laisvai. Taip laisvai, kaip jau seniai nesijaučiau. Galėjau leisti muziką visu garsu ir staugti kartu su ja. Galėjau sukti bet kur, kur tik širdis geidžia – nors ir ratais aplink miestą. Ir įdomiausia, kad po visų visų svarstymų, kur link vis tik norėčiau pasukti, nuvažiavau ten, kur dažniausiai ir taip važiuoju. Į rankdarbių parduotuvę.

Kaip tik prieš išvažiuodama skaičiau J.Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Užstrigo viena mintis: daugelis mūsų neatsakome sąžiningai į klausimą, ką gi veiktume, jei sužinotume, kad mums liko gyventi nedaug. Dažniausiai, svarstydami apie tai, mes galvojame, kad imtume daryti įvairiausius nerealius dalykus: keliauti po egzotiškas šalis, lankytis visuose norimuose koncertuose, šoktume su parašiutu ir t.t. Ir vat šioje vietoje aš sutinku su Jurga, kad iš tiesų taip galima tik įsivaizduoti. Realiai, gavus taip išsvajotą laiką, nenori nieko daugiau, kaip leisti tą laiką taip, kaip esi įpratęs. Galbūt leisti jį slampinėjant po parduotuves. Galbūt drįbsant prie televizoriaus. Galbūt, patogiai įsitaisius ir skaitant knygą.

Aš pasirinkau slampinėti po parduotuvę. Be jokio ypatingo tikslo. Ir tik su dideliu troškimu nesutikti jokio pažįstamo veido (kvaila, bet čia vis dėl to pačio... kad esu nei pasidažiusi, nei padoriai apsirengusi). O vat dabar, jau grįžusi namo po filmo (tarp kitko, žiūrėjom Robiną Hudą), sugalvojau prisėsti prie kompo. Ir parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinu. Apie gimtadienio dovaną tėčiui.

Šiais metais tėtis turėjo švęsti savo penkiasdešimtpenkmetį (uf, koks sudėtingas žodis). Bet nešventė, nes vietoj to nusprendė pasidovanoti sau kelionę, ir suplanavo kartu su Laima ir Aušrine nuskristi į Egiptą. Bet ir į Egiptą neišskrido, nes kaip tik tą dieną, kai jie jau su lagaminais sėdėjo Vilniuje ir skaičiavo paskutines valandas iki skrydžio, vulkanas neištariamu pavadinimu sugalvojo pašėliot.

Bet nepaisant nelaimingo bandymo atžymėt kaip nors gimtadienį, dovaną mes jam vis dėl to paruošėm.

Šiaip, dovanas rinkti man sekasi sunkiai. Viena mano draugė niekaip negali suprasti, kaip galima nežinoti, ko gali norėti artimas žmogus. O vat aš nežinau. Ir kuo artimesnis žmogus, tuo mažiau žinau. Vat dėl to jau kelinti metai iš eilės Nerijus iš manęs dovanų ir negauna. Nes tiesiog nesugalvoju, ką galėčiau padovanoti.

Tačiau šiais metais dovanos tėčiui idėją nešiojaus savy visą pusę metų. O kadangi dar ir Laima pritarė, kad idėja tikrai labai gera, tai vat taip bendrom jėgom ir įgyvendinom ją.

Idėja susijusi su šeimos tradicijomis. Iš mūsų šeimos tradicijų būtų galima išskirti dvi pagrindines. Pirmoji susijusi su šalčiausiu metų laiku: per kiekvienas Kalėdas važiuodavom į mišką palikti gėrybių šalantiems žvėreliams: ant medžių šakų prikabindavom bulvių, morkų, į lesyklėles priberdavom trupinių. Antroji, koks įdomus sutapimas, vyksta karščiausiu metų laiku: kiekvieną kartą nuvažiavę į Palangą, būtinai eidavom aplankyti Tiškevičiaus „Liūto“. O kiekvieną vaiką tėtis būtinai nufotografuodavo su juo.

Savo dovana tėčiui norėjom parodyti, kad vertinam šeimos tradicijas ir kad planuojam jų laikytis ir ateityje. Surinkome visas mūsų nuotraukas prie Liūtuko (tiesa, Audriaus nuotraukos ilgą laiką negalėjau rasti, todėl jis čia įamžintas tiesiog ant Baltijos jūros smėlio, tačiau artimiausiu metu teisybę reikės atstatyti, nes nuotrauka jau rasta) ir įrėminome. O mūsų pasiryžimą laikytis šios tradicijos ateityje rodo visa galybė liūtukų, stovinčių vienišų ir laukiančių, kol kas prisiglaus prie jų. Tikimės, kad dar šią vasarą tris jų galėsime pradžiuginti.

Smagus sutapimas: kol aš Kurtuvėnuose ieškojau nuotraukų su liūtukais, tėtis...irgi ieškojo nuotraukų su liūtukais. Tik aš buvau keliais žingsniais priekyje. Susidūrė mūsų keliai visai netikėtai: gėrėm vieną rytą su tėčiu virtuvėje kavą, ir aš vis sukau galvą, kaip čia jo paklausus ir neišsidavus, ar jis nežino kartais, kur galėtų būti Audriaus nuotrauka su Palangos Liūtu, o jis nei iš šio, nei iš to klausia manęs: „O tu kartais nežinai, kur yra nuotraukos, kur jūs su liūtukais nufotografuoti?“. Aš vos nuo kėdės nenukritau! Aišku, kad žinojau – beveik visos jos buvo pas mane! Tik pasakykit jūs man, kaip gali prisireikti tų pačių nuotraukų kaip tik dabar, jei dvidešimt metų jų niekam nereikėjo?! Labai tėtis nenorėjo išsiduoti, bet paskui vis dėl to išpešiau. Pasirodo, tuo metu, kai aš gvildenau idėją padovanoti jam šeimos paveikslą, tėtis dirbo prie idėjos kiekvienam vaikui sukurti po jo gyvenimo video filmuką. Ir tam jam, aišku, reikėjo ir nuotraukų su liūtukais. Ir atsitik tu man taip! Ir kaip gi galima būtų paaiškinti tokius sutapimus?

penktadienis, gegužės 07, 2010

Originalios kėdutės didiesiems valgytojams

Niekaip nebaigiu siuvinėti Juliuko metrikučio. Jau atrodo, kad tuoj tuoj ir bus baigta, tačiau vis pasimaišo kokia kita neatidėliotina veikla, ir... iškeičiu ją į siuvinėjimą. Paskutinį kartą vargšas siuvinys buvo iškeistas į kėdžių dekoravimą – taip, taip, dabar esu ant „kėdžių“ bangos.

O prasidėjo viskas turbūt dar tada, kai supratau, kad su viena maitinimo kėde namie niekaip neišsiversim. Teoriškai, tikrai įmanomas toks variantas: pamaitini vieną vaiką, iškeli jį iš kėdutės ir įsodini ten antrą. Tačiau praktiškai.... Praktiškai žinojau, kad taip nebus. Nes Justas nei už ką nesutiks dalintis. Tik ne kėdute (ir tik ne dar kitu milijonu daiktų).

Iš tiesų, ta kėdutė tai tikrai niekuo neypatinga – paprasčiausia medinė maitinimo kėdutė, kurią turi dauguma vaikų (na, tokia aukšta, kuri, kai vaikas jau pakankamai paauga, gali būti performuota į kėdutę su staliuku), tačiau žinodama, kaip jautriai Justas reaguoja, kai koks kitas vaikas yra sodinamas į ją, dar iki gimstant Juliukui, vis pagaudavau save galvojančią, kaip čia reiks tą reikalą su kėdute išspręsti.

Tačiau kaip paprastai būna, pasitvirtino taisyklė, kad didžiausios baimės neišsipildo. O gal dėl to ir neišsipildo, kad jų sutikimui ruošiamės... Justą pradėjau ruošti pokyčiams gerokai iki tol, kol Juliukas pradėjo sėdėti: vis pasakodavau, koks jis yra didelis, ir kaip jam labai jau reikia naujos - didelio vaiko - kėdutės. Be abejo, daug gražesnės. Pradėjau ieškoti internete, ir užtikau, kad visai šalia mūsų pardavinėjama „Žmogaus-Voro“ kėdutė. Parodžius ją Justui, jis visaip kaip džiaugsmingai linksėjo galvą, kad tokia kėdutė jam tikrai patinka, tad vieną dieną abu kartu nuvažiavome ir Justas pats ją nusipirko. Tiesa, kas tas „Žmogus-Voras“ Justas iki šiol nežino – tiesiog vadina kėdutę „Kėdutė su dėde“.

Taigi, ruošėmės atsakingai. Todėl kai Juliukui jau prireikė kėdutės, nebuvo jokių klausimų dėl to, kas kur sėdės: atėjus pietų metui, maitinimo kėdutė virsta staliuku-kėdute, iš kurio vienos pusės įsitaiso Juliukas, kitos – Justukas. O per vidury, ant žemės, su dviem šaukštais rankose, įsitaisau aš. Ne itin patogu, bet kurį laiką apie tai negalvojau. Negalvojau tol, kol vieną kartą, maitindama Juliuką, pati neatsisėdau ant „kėdutės su dėde“. Kokia palaima apėmė! Ir tai buvo momentas, kuomet supratau, kad šitiems namams tiesiog trūks plyš reikia dar vienos kėdutės.

Tačiau pasirodo, rasti Vilniuje kėdutę nėra taip paprasta. Antros kėdutės „su dėde“ jau nenorėjau, o kitokių – tiesiog negalėjau rasti. Teisingai žmonės sako: „Kai nori parduoti, niekas neperka, kai perki – nėr, kas parduoda“. Išniukštinėjau visą internetą, apžiūrėjau visas man žinomas baldų parduotuves, tačiau tokios kėdutės, kokios ieškojau, niekur neradau. Tiesa, gražių (t.y. spalvingų vaikiškų kėdučių) ir brangių buvo. Gražių ir tokių...vienkartinių (kur vieną kartą atsisėsi, ir kėdutės kojos išsiskės) irgi buvo. O vat, kad būtų ir graži, ir patvari ir už prieinamą kainą (na, tikrai nesiruošiau mokėti dviejų šimtų litų už vaikišką kėdutę. Ką ten du šimtai, ir ašuoniasdešimt litų už paprastą vienspalviais dažais nuspalvintą kėdutę man atrodo yra daug) – ne. Ir kai galų gale trūko kantrybė ieškoti, supratau, kad turbūt paprasčiausia bus nusipirkti pigią ir tvirtą kėdutę, ir... patiems paversti ją gražia.

Teisybę pasakius, jeigu būčiau pagalvojus apie tai anksčiau (ir dar pasitarus su Ineta, nes būtent ji numetė mintį, kur ieškoti tokių kėdučių), būčiau sutaupiusi daug laiko. Ir jeigu būčiau žinojus, kad gražinimui įsigysiu ne vieną kėdutę, o visas dvi, tai dar būčiau sutaupius ir pinigų. Nes tikrai nebebūčiau pirkus Žmogaus-Voro kėdutės.

O jau smagumėlis tas kėdes dažyti! Bet apie viską iš eilės.

Visų pirma, leidau Justui nuspręsti, apie kokią kėdę jis labiausiai svajoja. „Dinozauų“ – nė nemirktelėjęs atsakė. „Gerai, bus kėdė su dinozaurais“ – kuo ramiausiai pasakiau. Ir... iki šiol širdis skauda, kad pažado išpildyt nesugebėjau (tie, kurie mane pažįsta ir žino mano paranoją laikytis bet kokio duoto žodžio, supras, kaip dabar jaučiuosi), tačiau tikrai net neįsivaizdavau, kad išnaršius visą internetą ir apskambinus visas įmanomas rankdarbių parduotuves, aš taip ir nerasiu nei jokio varianto net panašaus į dinozaurą (ir kaip čia man paskutiniu metu taip sekasi - užsimanau daiktų, kurių niekur nėra?). Už tai eilinį kartą prisipirkau eilę servetėlių, kurių nežinau, ar kada prisireiks. Bet kol sukiojaus parduotuvėje, jos man atrodė tiesiog tobulos. Tad dinozaurai ant mūsų kėdutės neapsigyveno. Už tai apsigyveno Varna, besiilsinti po medžiu. Ir bitutė, irgi besiilsinti. Tik jau ant gėlės žiedo. Ir dar voveraitės, gaudančios miego žvaigždę. Aišku, mano įtaka bendram kėdutės vaizdui jaučiasi, tačiau iš esmės visam procesui vadovavo Justas: jis rodė, ką iš servetėlių turėčiau kirpti, kokias spalvas turėčiau rinkti ir t.t. Aš buvau tik vykdytoja.

Ir dar... Šita kėdutė ypatinga tuo, kad ji turi paslaptį. Kuri susijusi su traukiniais. Ir kurios nepamatysi kitaip, kaip apvertęs kėdę aukštyn kojom.
Spėkit, vaikas dažniau sėdi ant kėdutės, ar kiša galvą po ja?

Darbuotis buvo taip linksma ir smagu, kad bemaž nuliūdau, kai viskas buvo baigta. Ir kas blogiausia, mintyse regėjau dar vienos kėdutės vaizdinį. Žinojau, kad absurdiška yra pirkti dar vieną kėdę tiesiog šiaip sau. Vien dėl to, kad turi idėją. Todėl šiek tiek teko pasukti galvą, kad pirkti ryžčiausi ne dėl ŠIAIP SAU, o dėl RIMTO ARGUMENTO. O tas rimtas argumentas buvo toks: Paulius savo firminę kėdutę turi. Justas irgi turi. O vat Juliukas – ne. Aišku, kitas vidinis balsas bandė užginčyti, kad jeigu jau ta firminė kėdutė yra skirta Juliukui, gal reiktų palaukti, kol Juliukas pats galės išreikšti valią, kokios kėdutės norėtų, bet... negi klausysi, kas tau neparanku?

Kaip į mano idėją gaminti dar vieną kėdutę sureagavo Justukas? Labai įdomiai, sakyčiau. Aš pradėjau pokalbį taip:
- Na va, jau turi savo kėdutę - su voveraitėm. Kaip tau atrodo, gal reikia ir Juliukui padaryti gražią kėdutę?
- Taip, jeikia.
- O kokią darom? Gal su mašinom?
- Nee... Su drrra (taip Justas vadina mašinas) bus mano.
- O tai kokia tada kėdutė bus Juliuko? Su voveraitėm?
- Neeee, su voveaitėm mano.
- O tai Juliuko kokia bus?
- Neabus.
- Nebus Juliukui kėdutės?
- Neabus.
- Ne, taip neišeis. Viena kėdutė bus tau, kita – Juliukui. Išsirink, kokia nori, kad būtų tavo.
- Su drrra man.

Tačiau matės, kad netgi padarius sprendimą, jis jautėsi blogai. Tiesiog labai blogai. Todėl kaip nušvito jo veidas, kai pamatė į namus atgabentą naują medinę kėdutę:
- Va šita bus Liuliui, šita!
- Hmm… O kai papuošim ją mašinom, irgi bus Juliuko?
- Neea… Su drrra bus mano.

O štai ir ta idėja, dėl kurios net įsigijau dar vieną kėdę. Pasiskolinau ją iš Linksmųjų kėdučių: ant kėdutės galima ne tik sėdėti, bet ir žaisti. Žaidimo esmė paprasta: jeigu atsistoji ant mašinos galo, turi “važiuoti” ten, kur esi siunčiamas. Nieko ypatinga, bet tikrai smagu. Tiesa, neapsiėjau be klaidų piešdama žaidimą – dabar, prieš klijuodama mašinas, tikrai pabandyčiau sužaisti nors vieną partiją.
Ir šį kartą (netgi dar daugiau nei pirmai kėdutei) visam procesui vadovavo Justas: jis diktavo, kokias mašinas reikia kirpti, kurioje vietoje klijuoti, be to – ir pats mirkė dekupažinį popierių vandenį bei klijavo mašinas ant kėdutės.

Argi ne puikus laisvalaikio su vaiku praleidimo būdas? Ir dar su tokiu baigtiniu rezultatu!

šeštadienis, gegužės 01, 2010

Šeimos nuotraukų paveikslas

Ketvirtadienį ėjom su Justu į „Mamos dienos“ koncertą Pauliaus mokykloje. Kol aš kuičiausi mašinoje, Paulius paėmė Justuką už rankos, ir abu broliukai draugiškai nukulniavo mokyklos link. Čia turiu pasakyt, kad man Justas praktiškai niekada eidamas rankos neduoda. Kur tau, paprastai jis skuodžia į priekį, o aš tik žiūriu, kad nepamesčiau jo iš akių. Paskutiniu metu tai net ėmiausi vykdyti programą „Išmokyk vaiką elgtis parduotuvėje“, ir, kiek tik įmanoma, palieku Juliuką namie su Nerijum (nes šių dviejų džigitų ši programa tikrai neatlaikytų), ir einam su Justu į parduotuvę. Iš pradžių dar būna nieko (arba man atrodo, kad nieko, nes iš pradžių dar nedaug daiktų krepšyje turiu), bet kai jau aš būnu beveik baigusi prekintis ir noriu sukti kasų link, paprastai Justas sumąsto žaisti gaudynes. Ir laksto juokdamasis, kaip koks išprotėjęs. Tol, kol aš, jau visai trūkus kantrybei, metu visus daiktus ant žemės (su jais sunkiau bėgasi), pagaunu jį ir tada link kasų nešu jau ir jį, ir pirkinius.

Taigi, einam vat taip mes link mokyklos – Justas su Paulium susikabinę už rankučių priekyje, aš, besivydama juos, iš paskos – ir girdžiu, kaip viena moteriškė sako savo vaikams: „Va, matot, koks geras berniukas – kaip gražiai už rankutės įsikibęs eina. O jūs – jums tik lakstyti ir lakstyti! Negalima. Vat pažiūrėkit į tą berniuką ir mokykitės!“. Apie mano Justą šita moteriškė taip sakė! Vos nesusileidau iš juoko, kad mano Justas kažkam rodomas pavyzdžiu. Bet jau jausmas koks geras apėmė! (pala, negi kitos moterys taip jaučiasi... visada?!). Bet ta dieviška akimirka truko tik gal dvi minutes. Nes Justas kažkaip greitai atsitokėjo, kad kažkas čia ne taip, ištraukė ranką ir… pasileido bėgti. Kaip visada. Už nugaros išgirdau mergaičių džiaugsmą: “Mama, pažiūrėk, tas berniukas irgi bėga!”, Dar bandžiau (bet taip tvardydama juoką) su Justu susitarti: „Justai, nesugadink viso reikalo, gi girdėjai, kaip tave teta gyrė“, bet niekas negelbėjo. Į mokyklą mes įžengėme kaip paprastai: Justas skuodė į priekį net nesidairydamas ir vis atsitrenkdamas į kokį žmogų, einantį iš mokyklos, o aš, visų atsiprašinėdama, laviravau jam iš paskos.

Tai va, man Mamos diena prasidėjo ketvirtadienį. Pasiklausėm koncerto (kad ir kaip tai mane stebintų, turiu pasakyti, kad į koncertus/spektaklius/cirkus su Justuku galiu eiti be problemų – visada su didžiausiu susidomėjimu stebi, kas dedasi scenoje, ploja, dalyvauja ir visaip kaip elgiasi kaip idealus vaikas), Paulius man padeklamavo eilėraštį ir įteikė tulpę.

O namuose Motinos dienos proga pagaliau pakabinome šeimos nuotraukų paveikslą. Na, tikrai nežinau, kaip tą daiktą kitaip pavadinti, bet jo idėja buvo tokia.
Kai gimė Paulius, visi, kas tik pažvelgdavo į jį, iš karto pasakydavo, kad jis – tėčio kopija. Ir dabar Pauliaus draugai, kai pamato jo tėtį, sako, kad Paulius – iš akies trauktas jis. Tik akinius dar uždėt reiktų.
Kuomet gimė Justas, tik pažvelgusi į jį, pagalvojau, kad Justukas bus panašus į mane. Na, tiesiog man taip pasirodė, ir tiek. Vėliau, kiek buvo žmonių, tiek buvo nuomonių: vieni sakė, kad į mane, kiti – į Nerijų. Dar daugiau žmonių sakė, kad Justas panašus į... Paulių. Tačiau aš niekada savo nuomonės nekeičiau: man Justas panašus į mane mažą. Ir visiems, kurie tuo netikėdavo, traukdavau savo senus albumus ir bandydavau įrodyti (tik viena draugė, man ištraukus nuotraukas ir paklausus: „Na, ar nepanašus?“, išdrįso nedrąsiai pasiteirauti: „Kaip suprantu, aš pasirinkimo, ką atsakyti, neturiu?“.
Juliukas gimė labai didžiulis (4kg100g) ir buvo tokiais užkritusiais žandais, kad net akių pramerkt visą parą negalėjo. Visą tą parą aš stebeilijau į jį ir bandžiau atspėt, į ką gi jis bus panašus, tačiau kuomet pagaliau jis akis praplėšė, abejonių neliko – į mane žvelgė Nerijus. Tik sumažintu variantu. Dar nei vienas žmogus nepasakė man, kad Juliukas galbūt panašus į mane, absoliučiai nei vienas. Net ir nepažįstami žmonės, matydami mane ir Juliuką (bet nematydami Nerijaus) sako: „Bet turbūt sūnus tai į tėvelį atsigimė, nes jūsų tai nei vieno bruožo nematyt?“. Dar įdomiau būna, kai žmonės bando lyginti Juliuką su Justuku (na, kai toks mažas skirtumas tarp brolių, turbūt nekeista). Ir įdomiausia, kad vieniems jie – tiesiog identiški, kitiems – totaliai skirtingi. Kaip vis dėl to skirtingai mes visi matome, ar ne?

Vat dėl visokių tokių spėliojimų/samprotavimų ir taip toliau, vieną dieną man ir kilo idėja, kad reiktų surinkti visų mūsų maždaug vienodo amžiaus nuotraukas, ir sudėti į vieną rėmelį. Kadangi „vienodos“ nuotraukos buvo tik tokios, kur mes gulim ant pilvo, tai ir gavosi tas rėmelis su tokia... plikšių kompanija.

Didžiulis rėmelis su nuotraukomis jau įsitaisė ant sienos. Prieš pat Mamos dieną. Kad mano keturi vyrai neužsimirštų.

O kadangi Motinos diena jau rytoj, su ateinančia Mamos diena ir Jus, mielosios! Nepamirškit šią dieną nors šiek tiek laiko skirti TIK sau!