pirmadienis, gruodžio 24, 2012

Ramaus Kūčių vakaro belinkint...


Vieną dieną paryčiais užeinu į mažųjų vaikų kambarį ir randu ten Justą, apsirengusį treningais ir smagiai, parkritusį ant čiužinio, parpiantį sau į ūsą. Na, paprastai jis ant to čiužinio ir miega (nuo to laiko, kai atsikraustėm į namą, nusprendė, kad daugiau į lovą miegoti neis ir miegos ant grindų), tačiau paprastai miega bent jau su antklode.  Vėliau ryte, kai paklausiau, kas ten jam buvo susišvietę, Justas droviai man paaiškino: „Aš labai norėjau pamatyti nykštukus, kaip jie ateina į mūsų kambarį, todėl naktį norėjau nemiegoti. Bet jie turbūt kažkaip kitaip įlenda ir vaikšto taip, kad jų nesigirdi. Kitą kartą atsigulsiu prie durų, kad eidami užkliūtų, ir taip aš juos pamatyčiau“.

Ech, tas Kalėdų laikotarpis... Kiekvienais metais aš ištraukiu Nykštukinių kepurėlių advento girliandą (demonstruojuosi žemiau:)), ir kiekvieną rytą vaikai kepurėlėse vis ką nors atranda.
Iš čia ir kyla tas neapsakomas smalsumas bei noras naktimis nemiegoti ir nykštukų tykoti. Vaikams tai linksma ir smalsu, aišku. O tėvams...Jau ir taip vargsta tie „nykštukai“ kiekvieną vakarą galvodami, ką į kepurėlę įdėti, o dar turi tiek daug jėgų įdėti norėdami likti nepastebėti! Tad pasakysiu atvirai: tėvams tos kepurėlės yra grynų gryniausias vargasJ. Jau turbūt nesuskaičiuosiu kiek kartų vakare gulėdavau lovoje laukdama, kol vaikinai sumigs, kad galėčiau atlikti užduotį, ir... galiausiai atsibusdavau jau tik ryte, ir tuomet su didžiausiu siaubu ir paknopstom tekdavo bėgti į vaikų kambarį, tikintis, kad pavyks prasmukti nepastebėtai. Arba kiek kartų apsižiūrėdavau, kad neturiu, ko įdėti, tad tekdavo pasitelkti kūrybiškumą. Pasitaikydavo ir kuriozų. Pavyzdžiui, vieną kartą buvau paruošusi tuos didelius šokoladinius advento kalendorius (žinau, žinau – vėluodama juos nupirkau, tad pradėjom juos valgyti ne nuo pirmos gruodžio dienos), ir aišku, kad į kepurėlę jie man netilpo (net ir vienas netilptų, o čia visi trys!), tad vietoj to, tiesiog paslėpiau kalendorius namuose, o į kepurėlę įdėjau raštelį su nuoroda, kur ieškoti. Julius, kaip paprastai, atsikėlė pirmas. Iš karto patikrino kepurėlę ir išvydęs raštelius, o ne kokius tai saldainius, taip susinervino, kad viską šveitė žemėn ir kurį laiką gailiai bliovė, atsisakydamas net paklausyti, kas raštelyje parašyta.  
 
Nepavyksta su tom kepuraitėm ir lengviausiu keliu eiti. Pavyzdžiui, buvau įsigijusi maišelį tikrai puikių kalėdinių saldainių. Ir, galvojau, kad kurį laiką taip ramiai sau ir gyvensiu galvos nesukdama, ką dėti į tas kepurėles. Oi, kaip aš klydau... Jeigu pirmą dieną berniukai labai džiaugėsi, antrą... na tik šiaip sau, tai trečią Justas vien pažvelgęs į kepurėlę suriko: „Ir VĖL tie patys!!! Nu kiek galima!”. Tik tas mūsų Justas toks gana atsargus. Ir saldainius šiaip labai mėgsta... Todėl, kai pasakiau, kad nykštukai viską girdi, ir kad rytoj jau turbūt iš vis nieko tokiems nedėkingiems vaikams neneš, labai greitai pasitaisė ir sušnibždėjo apsidairydamas: „Iš tikrųjų tai aš labai džiaugiuosi ir tokiais saldainiais...“ J

Taigi, šiandien apie Kalėdas. Ir apie tai, kaip mums sekėsi joms ruoštis ir jų laukti šiais metais. Ne pati tinkamiausia diena sėsti prie kompiuterio, nes iš tikrųjų ir virtuvė šaukte šaukia pas save, bet negaliu pradėti naujų metų (o juk Kūčių naktis yra stebuklinga, tad kaip pasiruoši metams po jos, taip viskas ir busJ) su tokiu merdėjančiu blog‘uJ.

Pirmiausia, turiu pasakyti, kad dar neturime eglės. Tai yra, eglę kieme turime jau labai labai seniai, tačiau ji vis dar nepapuošta. Nes šiais metais, kadangi nesiruošiame niekur važiuoti ir Kalėdas sutiksime namuose, su Nerijum nusprendėme, kad eglę puošime per Kūčias.

Bet jau turime sausainius su skylutėm, skirtus kabinti ant eglės. Visą kalną prikepėm ir išmarginom!
 
Namus irgi stengėmės papuošti. Tačiau jeigu tų mano dekoracijų sename mažame butuke buvo tiesiog per akis, čia jų veik nepastebėti (bent jau Pauliaus reakcija buvo: „O tai jau čia skaitosi, kad papuošėme?!“. O puošti tikrai stengėmės: net Advento vainiką iš eglišakių suraičiauJ
Iš darželio vaikai parsinešė po Žvaigždę, kurios dabar išdidžiai kaba ant lango į terasą.
Tiesa, žinau, kad niekada apie tai dar nerašiau (bet planuoju): iš tikrųjų nepaisant visų mano pastangų pripratinti Justą darželyje, jis ten taip ir nepriprato. Supratę, kad iš tokių posovietinių auklėtojų tikėtis kažkokių perspektyvų ir pokyčių neverta, ilgai jo ten nekankinom, ir dabar (jau abu vaikai) pėdina į Valdorfo darželį. Esam nepaprastai laimingi ir patenkinti, tačiau... Valdorfo darželyje Kalėdinių ir Naujametinių karnavalų nebūna. Nebūna ir Kalėdų Senelio (tik nykštukai palieka mažutį riešutų ir razinų maišelį). Taigi, darželyje Kalėdų Senelis neapsilankė. Tačiau už tai apsilankė... mano darbeJ. Kadangi šventė buvo be galo šilta ir smagi, papasakosiu daugiau – gal kokia idėja užklius ir jums.

Vieną kartą, bepietaujant, kažkaip kilo mintis, kad labai liūdna, jog pas mus įmonėje šventė organizuojama tik darbuotojams ir kad nieko nėra numatyta darbuotojų vaikams. Pašnekėjom, pašnekėjom, ir... nusprendėm greitai greitai tokią šventę susiorganizuoti patys. Na, kas gi čia reiškia suorganizuoti šventę vaikams!

Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad šventė vyks pas mus ofise: čia viskas po ranka, be to – visi vaikai trokšta pamatyti vietą, į kurią kiekvieną rytą skuba tėveliai. Toliau labai greitai išrinkome, kuris gi iš darbuotojų bus „Kalėdų Senelis“, pasiskirstėme darbus ir daugiau susitikome jau tik šventės metu.

Kaip gi viskas vyko?

Paprastai. Atėję į „šventę“ vaikai rado stalą, nuklotą užkandžiais ir darbeliais.

Pirmiausia, visi puolė gamintis žaisliukų eglutei. Ne bet kokių – su saldainiais viduje! Darbelis labai paprastas ir smagus – jo idėją nusižiūrėjau iš čia. Tereikia:
  • Vidinių indelių nuo Kinder saldainių;
  • Norimų saldainių (aš buvau nupirkusi M&M ir guminių meškučių);
  • Spalvoto folinio popieriaus
  • Juostelių užrišimui.
Darbelis tikrai paprastas – net patys mažiausi susidorojo kuo puikiausiai: imi kinder indelį, pridedi jį pilną saldainių, ir apvynioji spalvotu popieriumi. Galus apraši, kad būtų panašu į didelį saldainį. Mes, kadangi vidinių indelių nuo kinderių turime nemažai, tokių saldžių burbulų prisigaminome ir namuose (kabinsime ant eglės)
 
Visų darbelių „vinis“ buvo sausainių dekoravimas. Parūpinome įvairiausių spalvų glaisto, pabarstukų, pieštukų, skirtų piešti ant sausainių ir... leidome reikštis mažyliams. Kai kurie tiek įsijautė į šį reikalą, kad net ir Kalėdų Senelį pražiopsojo.

Dar turėjome prikarpę eglučių iš kartoninio popieriaus, ir vaikai galėjo sukti vilnos rutuliukus ir klijuoti juos ant eglutės kaip papuošimus - gaila, šito nenufotografavau.

Taip pat, buvo galima spalvinti Kalėdinius paveiksliukus. Arba žaisti su Xbox‘u (įsivaizduojat, kokioj geroj kompanijoj dirbu – net Xbox‘ą turime!). Galvojau, kad prie Xbox’o prasėdės Paulius, tačiau iš tikrųjų buvo atvirkščiai. Taip, Paulius žaidė. Bet ne tiek, kiek Justas. Justą jis tiesiog užbūrė, ir dabar prašo Xbox‘o gimtadienio dovanai. Kadangi jo vieno gimtadienio nepakaktų, tai prašo, kad ir Paulius mestųsi kartu.
Ir, aišku, kad buvo Kalėdų senelis. Mūsų Karolis tame vaidmenyje buvo visiškai absoliučiai nerealus. Nes ne tik, kad vaikams istoriją apie Kalėdų Senelį ir jo ištikimus elnius papasakojo, bet ir ratelį su vaikais sušoko, ir kiekvienam jų lazdą palaikyti davė (atkreipkite dėmesį, kokio krūtumo lazdą senelis turėjo – neprimena jums ledo ritulio lazdos? Bet čia ir yra visas smagumas su namudiniais organizavimais - tenka suktis su tuo, ką turi:)). Ir dar visų vaikų eilėraščius kantriai išklausė (o kantrumo tai tikrai reikėjo, nes, pavyzdžiui, Justas tai buvo nusiteikęs visą Marcinkevičiaus „Grybų karą“ padeklamuot“). Ir tikrai būtų išgėręs vaikų pasiūlytą pieną su sausainiais, jeigu tik barzda būtų leidųsi prasižiotiJ
 
Justas eilinį kartą atsiskleidė kaip derybininkas. Na, šitas vaikas gyvenime tikrai nepražus! Atėjus jo eilei sakyti eilėraštį, iš karto apsidraudė (taigi, rizikų valdymas, apie kurį išgirdau tik universitete, jam nėra naujienaJ): „Bet žinok, aš trumpą eilėraštį sakysiu“. Kalėdų Seniui patikinus, kad ir trumpas yra tikrai labai gerai, skėlė topinį Nerijaus eilėraštį:
"Rieda melsvas troleibusas troleibusas
Troleibuso ilgas ūsas
Vienas ūsas, antras ūsas
Tai juokingas troleibusas“.
 
Vėliau eilėraščio sakyti ėjo už Julių, kuris sirgo namie ir šventėje dalyvauti negalėjo. Čia vėl iš karto perspėjo: „Bet šį kartą bus labai ilgas eilėraštis – apie grybų karą“. Tai vat tame grybų karo procese net teko jį stabdyti, nes tikrai visą knygą ir būtų padeklamavęs. Patinka man Justas su savo lankstumu ir gebėjimu derėtis. Šiuo atžvilgiu, jis visiškai kitoks nei Julius, kuris gali pareikšti: „Nevaidinsiu aš  jokios avytės! Arba būsiu mėlynas karalius, arba sėdėsiu tau ant kelių ir nieko nevaidinsiu“. Ir tikrai - kadangi Mėlyno karaliaus rolė buvo užimta, nevaidino nieko.
 
Tai va, mūsų Kalėdų laikotarpis praėjo labai smagiai ir jaukiai. Viskas, einu ruošti paskutinių patiekalų ir raginti vaikus puošti eglės. Linkiu jums šilto pasisėdėjimo šiandien vakare: tegul vakaras būna ramus, o namuose būna šilta!

PS. Nepavyko man įrašo patalpinti greitai. Per tą laiką, kol buvau sustojusi, ir eglę papuošėme, ir valgius visus paruošėm. Tad galiu dabar įdėti nuotrauką, kaip atrodo tie mūsų gaminti kinderiniai saldainiai ir sausainiai ant eglės:

sekmadienis, spalio 28, 2012

Su artėjančia moliūgų diena!

 
Justas dainuoja pats sau: “Peiliai, žirklės ir degtukai ne mažų vaikų žaisliukai!”. Padaro pauzę, ir pats sau sako: „Hmm... Šiaip tai, adatos irgi ne mažų vaikų žaisliukai... Bet kažkodėl dainoje apie jas nedainuojama“

Mėgstam mes šią dainelę. Net bandau dabar prisimint, kokia proga dažniausiai ji ištraukiama. Tikrai ne žirklių, nes prie jų mažieji džigitai kažkaip nelenda. Na, nebent plaukus sugalvoja apsikirpt, bet irgi paprastai laiku užmatau. Bet ar laimėtų peiliai, ar degtukai, tai jau nežinau. Gal degtukai. Bent jau, paskutinį metą turint galvoje. Nes labai jau dažnai degame žvakes. Ir ta proga dažniau nei įprastai paliekame degtukus vaikams pasiekiamoje vietoje.

 Bet už tai kaip dabar pas mus gražu!!! Ypatingai daug grožio suteikia du baisuokliai, įsitaisę terasoje: Justo ir Juliaus moliūgai. Juliaus tas didesnis, o Justo – su mėnuliu ir žvaigžde vietoj akių. Drožinėjau, aišku, aš. Bet nurodymus (pagal išsirinktus vaizdus internete) davė patys vaikinai.
Šiandien ryte abu moliūgai atrodė štaip taip (kaip foto žemiau), tačiau vakare... vėl buvo ramu ir gera žvelgti į juos per langą. 
 

ketvirtadienis, spalio 25, 2012

"Karvukiniai" keksiukai

Turim namuose vieną tokį stebuklingą stalčių, pilną visokiausių saldumynų. Iš tikrųjų pilną. Nes man dažnai užeina saldumo priepuoliai, ir prisiperku reikia/nereikia. Dar iš kelionių labai mėgstu parsivežti saldumynų. Ir kiti atveža.

Ilgą laiką visi negalėjo patikėti, kad tas stalčius štai taip sau stovi visiškai atviras visiems ir grėsmės aplinkiniams nekelia – iš tikrųjų, taip ir būdavo: tiek Julius, tiek Justas žino, kad per dieną daugiausiai gali pretenduoti į vieną saldainį. Ir tai tik su leidimu. Sakau “būdavo”, nes vat vakar buvau gilių giliausiai įsitikinusi, kad turiu “Karvutės” saldainių, pradarau stalčių, o ten – tuščių popieriukų gausybė. Garsiai surinku: “Nesupratau! O kas visus saldainius suvalgė?!!!”. Pirmas atbėgo Justas (o šitas vaikas tai jau pirmų pirmučiausiu numeriu įtariamųjų eilėj rikiuojas): pažvelgia į stalčių, išsprogdina iš nuostabos akis ir baisiausiai sukrėstas sako: „Nežinau! Bet tas, kas valgė, ne tik saldainius mėgsta, bet dar ir nežino, kad šiuose namuose šiukšlių dėžė yra!”

Mirk juokais. Nebūčiau visiškai įsitikinusi, kad čia Justo darbas, tikrai patikėčiau. Kalbam toliau. Sakau: “O tu, Justuk, tikrai nežinai, kieno čia darbas?”. Justas purto galvą: “Ne, tikrai ne. Bet turbūt, kad Pauliaus”. “Oi, Justai, jeigu nesi tikras, labai negražu yra apkaltinti kitą žmogų. Na, teks man eiti ir visiems į akis pasižiūrėti – pažiūrėsim, pas ką akyse kabliukai žiba”. Ir čia Justas tik klapt-klapt akim – ir užsimerkia. “Man tai akis, mamyt, labai skauda”.

O karvučių man reikėjo, nes susiruošėm su Justu kepti keksiukus pagal Beatos receptą. Antra diena iš eilės! Pirmą dieną kepėm tiksliai pagal receptą, o antrą – nebedėjome kriaušių. Man tai tikrai skaniau su kriaušėm, bet vaikai vieningai nubalsavo, kad ne. 

Visa antroji partija keliavo pas Justą ir Julių į darželį – teisybę pasakius, būtent Justo užsakymu ir kartojome kepimą, nes Justas labai jau norėjo vaišių į darželį nunešti. O grįžęs iš darželio iškilmingai atraportavo: „Net vaikai sakė – laaabai saldu!” (o čia jau laaabai didelis komlimentasJ)

Keksiukai su kriaušėmis ir „Karvutėmis“

12 keksiukų:
·         3 kiaušiniai
·         120g cukraus
·         60 g sviesto
·         2 šaukštai natūralaus jogurto
·         6 šaukštai pieno
·     200 miltų
·         1 ½ šaukštelio kepimo miltelių
·         2 prinokusios kriaušės
·         6 saldainiai „Karvutė

1.
Kiaušinius lengvai suplakame (aš tai iš tikrųjų, smarkiai smarkiai suplakiau:)) su cukrumi ir ištirpintu sviestu, įmaišome jogurtą ir pieną.
2. Miltus persijojame su kepimo milteliais ir įmaišome į kiaušinių masę.
3. Kriaušes nulupame ir supjaustome 2-3 cm skersmens gabaliukais. „Karvutes“ taip pat susmulkiname.
4. Tešlą krečiame į formeles, į kiekvieną keksiuką įspaudžiame po keletą gabaliukų saldainių „Karvutė“ bei kriaušių. Kepame 180 laipsnių orkaitėje 25-30 minučių.

Kepta pagal Beatos "Keksiukų kalendoriaus" receptą.

penktadienis, spalio 19, 2012

Piešiame ant akmenukų

Buvo toks epizodas Izraelyje. Dar prieš išvažiuojant į kelionę, visi baisiausiai gyrė Negyvosios jūros purvus ir baisiausiai priesiekinėjo parsivežti, kiek įmanoma daugiau – na, neva pati geriausia kosmetikos priemonė ir visa kita. Ir kuo labiau artėjom prie kelionės, tuo labiau mano apetitas tiems purvams augo. Taigi, jeigu iš pradžių galvojau, kad parsivešiu mažą indelį, baigėsi tuo, kad į kelionę prie Negyvosios jūros jau tempiausi tris tokias visai nemažas plastmasines dėželes. Vos tik pamatė Nerijus mus su Viktorija tuos indus į mašinos bagažinę bekraunančias, iš karto pradėjo bumbėti. Iš pradžių norėjo, kad net neprisileisčiau minties apie galimybę vežtis namo purvą: “Tik jau nesakyk, kad šitas dėžes tempsi prie jūros ir krausi purvą!”. Kai pamatė, kad ši taktika nelabai veikia, griebėsi kitos: „Gali krautis purvą, jeigu taip jau nori pasižaisti, bet tik jau net nemanyk, kad tempsim viską į Lietuvą“ (taip, žinoma – man Izraelyje labiausiai purvas ir reikalingasJ). Viktorija iš pradžių susiparino ir šiek tiek išsigando, kad dirbame perniek i kad tikrai niekas neleis man purvo vežtis, bet tik šnipštelėjau jai, kad nekreiptų dėmesio. Ir iš tikrųjų, kaip ir tikėjausi, neužilgo grasinimai perėjo į trečią stadiją: „Pati ir tampysi lagaminus. Tik jau negalvok, kad aš juos nešiosiu“. O šita stadija, nors ir skamba baisiai, iš tikrųjų reiškia, kad Nerijus jau pasidavė ir suprato, kad vis tiek kitaip nebus ir laikysiuos savo.
 
Tad, kaip jau turbūt įtariat, purvus aš parsitempiau. Visas suplanuotas dėželes. Dar neišpakavau ir nepradėjau jų naudoti, bet tikrai žinau, kas tuo purvu džiaugsis gavęs dovanų.
 
O apie Nerijaus bumbėjimus užsiminiau todėl, kad bebumbėdamas jis man priminė vieną dalyką: akmenis, kuriuos tempėm nuo jūros. Prisiminė jis juos ne šiaip sau, o dėl to, kad situacija su purvu jam kitą situaciją priminė: prieš gerus metus buvau tiek užsikabliavus už idėjos piešti su vaikais ant akmenų, kad pailsėję prie Baltijos jūros į Vilnių tįsėme tokį gerokai didelį maišą plokščių akmenų. Na, turbūt nesunku suvesti, kodėl tuos akmenis prie Negyvosios jūros prisiminė Nerijus: parsivežusi juos nuo jūros, taip nei karto to maišo ir nepradariau. Todėl man besemiant purvą į dėžes, šitie akmenys ne tik kad buvo prisiminti, bet ir buvo pagrasinta juos išmesti vos tik grįžus namo. Bet labai gerai, kad jis juos prisiminė. Ir man priminė. Nes ir pati buvau pamiršus. Todėl dabar vos grįžus išverčiau garažą aukštyn kojom, suradau tą savo užmestą maišiuką su akmenim, ir – su vaikais pasiraitojom rankoves darbui. 
Rezultatas: ne tik puikiai praleistas laikas (jėj, kiek seniai jau su vaikais darbelių nedariau!!!), bet ir turim dabar krūvą „velykinių akmenų“, kaip kad išsireiškė viena mergaitė darželyje. Rytoj eisime į lauką ir išpuošime jais kiemą.

sekmadienis, spalio 14, 2012

Gaudome vasarą. Izraelyje.

 
Kuomet savo mielam bendradarbiui Almantui pranešiau, kad nusipirkau bilietus į Izraelį ir kad keliausim ten su dviem mažais vaikais, jis kiekvieną dieną rasdavo vis naujų būdų patikrinti mano pasiryžimą. Pvz. vieną dieną gavau nuorodą į straipsnį internete, kad Izraelis jau rengiasi karui su Iranu, o visi žmonės masiškai perka dujokaukes. Kitą dieną buvau informuota, kad avialinijos, per kurias įsigijau bilietą,  susiduria su problemom, todėl turbūt greitai bankrutuos. Trečią dieną vyko maždaug tokio pobūdžio dialogas:
-          Tai vis dėlto vykstat su vaikais?
-          Na, taip.
-          O jeigu vaikai susirgs?
-          Nežinau, galvosim, ką daryti. Pagal situaciją. Stengčiausi vis tiek važiuoti.
-          O jeigu būtų vaikui būtų 39C temperatūros?
-          Na, man tikrai sunku pasakyti. Gal įsidėtumėm vaistų ir važiuotumėm, nežinau.
-          Ir tau atrodo gerai tampytis vaiką su 39C temperatūros?!!!

????!!! Mano vaikai neserga!!! Apie ką mes kalbam?!!!

Ir iš tikrųjų, šių metų atostogas suplanavome Izraelyje. Ir iš tikrųjų, be galo stengiausi, kad tik tie mūsų mažieji nesusirgtų – jau man užteko ir to streso prieš kelionę įVokietiją. Todėl nuo savaitgalio (skrydis buvo trečiadienio vakare) ir apribojau mūsų veiklą, ir vaikų nebeleidau į darželį – kad visiškai sumažinti riziką. Tačiau nepaisant visko, vis tiek susirgo. Bent jau vienas jų – Julius (čia kas – kelionių baimė?!). Susirgo sekmadienio naktį, ir visas tris dienas prabuvo namie su temperatūra. Susinervinau nerealiai. Ir, aišku, iš karto apkaltinau Almantą, kad čia jis mums išpranašavo. Tiek, vargšas, išsigando, kad iš karto man skype‘u atrašė: „Pranašauju iš naujo: iki kelionės pasveiks!”. Na, ne visai pasveiko… Temperatūra trečiadienį dingo, bet viduriavimas atsiradoJ. Tad vis tik klausimą "Vežtis Julių ar ne" teko spręsti. Bet vežėmės...

Prieš važiuodama į Izraelį prisiklausiau galybę bauginančių istorijų: apie tai, kaip turiu nesivaipyti bendraudama su pasieniečiais, nes jie tiesiog neįsileis į šalį. Apie tai, kad patikros vyksta labai lėtai. Apie tai, kad turiu ypatingai gerai pergalvoti tai, ką vežu į šalį.

Mums to patirti neteko – Izraelis mus priėmė ypatingai svetingai. Kol laukėme eilėje prie muitinės, pro šalį eidama viena aerouosto darbuotoja su šypsena žvelgė į mūsų siaučiančius vaikus ir staiga švariausia lietuvių kalba tarė: „Nestovėkite eilėje, prieikite prie 15-o posto ir aš jus priimsiu. Tik teks keletą minučių luktelti, kol įsijungsiu kompiuterį“. Ir tikrai – po keletos minučių mes jau oficialiai įžengėme į Izraelį. Viktorija, išsileidusi savo užpakalį dengiančias garbanas (jėj, kaip man gražu žiūrėti į tokius plaukus!) mūsų jau laukė.

Viktorija – mano internetinė draugė: prieš tris metus ji man parašė komentarą į mano blog‘ą, ir nuo to laiko mes vakarus leisdavome plepėdamos. Apie viską: vaikus, vyrus, laukimąsį (Viktorija tuo metu laukėsi trečios dukros), receptus... Tad Izraelį mes pasirinkome ne dėl to, kad ten geriausia šalis leisti atostogas, o dėl to, kad ten gyvena Viktorija, kuri taip nuoširdžiai kvietė mus apsilankyti. Ar drąsu važiuoti pas žmones, kuriuos pažįsti tik virtualiai? Ai, po kelionės į Vokietiją nei kiek nebedvejojau ir nepanikavau: jau turėjau patirties, kad draugystės su žmonėm gali užgimti pačiais netikėčiausiais būdais. Internetu, irgi. 
 
Į namus iš aerouosto parsibeldėme labai vėlai. Lietuvos laiku buvo gar trečia valanda ryto. Tačiau kitai dienai ypatingų planų neturėjome (tik išsimiegoti ir nueiti prie jūros), tad per daug galvos nesukome.
 
Viktorijos ir Michailo namai – didžiuliai. Kad patogiai galėtų gyventi tiek visa šeima, tiek visi šeimos augintiniai. O jų tikrai nemažai. Su pirmuoju jų – sfinksų kate – teko susipažinti jau pirmos dienos rytą. Kai ji, neleidusi kaip reikiant pasnausti, įlindo pro langą mūsų žadinti. Su šia gražuole nemažai naktų vėliau Nerijus kovojo: ir gražiuoju, ir piktuoju bandė jai išaiškinti, kad naktį visiškai neturi noro jos glostyti.
 
Be šios sfinksų katės yra ir dar viena tokia pati – vaikų (ir Viktorijos) pati mylimiausia. Ką tik išgyvenusi avariją, ir dėl to dabar turinti susigyventi su tuo, kad neturi uodegos. Man buvo labai miela klausytis, kaip Justas vykdo visus nurodymus, ir katę vis giria, kad ji pati gražiausia – čia taip Viktorija nurodė, kad katei kompleksas dėl uodegos nesusiformuotųJ
 
Dar namuose (arba prie jų) gyvena keturi dideli šunys, vienas mažiukas (bet pakankamai senas) šuniukas, šeši mažiukai jauni šuniukai, triušis ir karts nuo karto pavalgyti ateinanti benamė katė.
 
Iš ryto Nerijus su Viktorija išvažiavo išsinuomoti mašinos, o aš likau snausti terasoje (atseit, prižiūrėjau vaikus). Tačiau pabudau, kai supratau, kad kažkas mane kviečia. Ir iš tikrųjų, už tvoros stovėjo kaimynas (na, aš čia taip nusprendžiau, kad kaimynas), kažką laikydamas rankose ir tiesdamas į mane. Labai malonus vyriškis. Tik nieko nesupratau, ką man pasakoja. Kadangi vis rodė į saulę ir man į veidą, nusprendžiau, kad turbūt nori pasakyti, jog matosi, kad aš nevietinė, nes esu visiškai neįdegusi. Bet kuo puikiausiai tie jo gestai galėjo reikšti ir tai, kad tuos vaisius, kuriuos man ką tik padavė, reikia prieš tai palaikyti saulėje ir tik tada valgyti. Tačiau supratau, kad jis vardu Josefas, o vaisiai – Guavos (nes kelis kartus tai pakartojo).
 
Kaip ir buvom planavę, tą dieną tikrai praleidom ramiai. Prie jūros. Rinkdami kriaukles, maudydamiesi ir džiaugdamiesi šiluma. Kai Justas ir Julius prie jūros nulūžo pietų miego, pagalvojau, kad kaip vis dėl to faina, kad atsivežėme ir juos. Ir dar pagalvojau, kad teisingai daktarė, stebėdama Julių echoskopu, pasakė: greičiausiai jis ir paaugęs mėgs miegoti parietęs kojas po savim, kaip kad darydavo įsčiose. Nagi iš tikrųjų!
 
Kitą dieną buvome suplanavę lankyti Izraelio vynuogynus ir vynines. Taigi, važiavom maršrutu link Galilėjo ežero (ar jūros, kaip jį vadina izraeliečiai), pakeliui vis užsukdami į didesnes ar mažesnes vynines. Sulyg kiekvienu užsukimu ir degustacijom mes tik linksmėjom, o vaikai vis labiau zirzėJ.
 
Tiesa, vyninėse būdavo galima ne tik tik vyną degustuoti: daugumoje jų pateikdavo ir ten augančių alyvuogių ar jų spausto aliejaus. Vienas iš aliejų Nerijų tiek sužavėjo, kad dabar visada užklydusiems svečiams pristato tai kaip pagrindinį patiekalą: duoda batoną bei liepia mirkyti į atsivežtą aliejų. Ir laukia palaimingo nušvitimo svečių veiduoseJ
 
Jau nusprendę, kad degustuoti gana, nuvažiavome prie Jordano upės. Tos pačios, kur, kalbama, įvyko pirmasis krikštas. Ir kur iki šiol viso pasaulio tikintieji brenda atnaujinti krikšto sakramento.
 Upėje knibždėte knibžda žuvų. Aš žuvų nepažįstu, bet didelių dideliausius šamus ir aš be vargo pažinau (turbūt vien dėl to, kad kažkada vaikystėje akvariumą turėjome)
 Čia ne mūsų kojos - tiesiog užfiksuota akimirka, kaip visi žmonės kiša kojas į vandenį, o jas be jokios baimės apspinta žuvelės.
Mes į upę krikšto sakramento atnaujinti nebridome. Tačiau švento – pačio švenčiausio – vandens iš upės prisipylėme. Pilną butelį nuo mineralinio. Galvojau, kad bus labai gerai tuo šventu vandeniu namus apšlakstyti arba gėles palaistyti (daugiau nelabai sugalvojau, ką su juo daryti reikėtų). Prisipilt tai prisipyliau, bet įdomiausia, kad, įmetusi butelį į mašinos bagažinę, visai jį pamiršau. Kai po kelių dienų atsitokėjau ir savo švenčiausio vandens pasigedau, jau buvo vėlu – supratom, kad išmaukėm kartu su visais kitais mineraliniais vandenim. Feee... Skonio skirtumo nepajutome jokio, bet gal dar kokių stebuklų gyvenime reikia tikėtis?
 
Tą dieną saulę lydėjome maudydamiesi Gailėjo ežere. Tame pačiame, per kurį vandeniu nužengė Jėzus. Tarp kitko, buvau nustebusi, kiek greitai saulė nusileidžia Izraelyje – niekada nepagalvojau, kad čia tik Lietuvoje vasaros dienos ilgos, o žiemos – trumpos. Ir galvojau, kad visur saulėlydis trunka panašiai. Pasirodo, neJ. Čia vos spėdavau fotoaparatą išsitraukti, kad saulę nufotografuoti.
 
Kadangi keliavome su vaikais, intensyvios kelionės neplanavome. Mano noras buvo vieną dieną turėti pažintinę, kitą – leisti prie jūros. Panašiai taip ir darėme: trečią dieną kėlėmės anksti ir išvažiavome prie Negyvosios jūros.
 
Sakoma, kad "Kai Dievas skirstė grožį, padalino jį į dešimt dalių. Devynias iš jų gavo Izraelis, dešimtąją – likęs pasaulis". Izraelis stebina savo įvairove. Pavažiuoji du šimtus kilometrų į vieną pusę - palmės, du šimtus į kitą - dykumos. Važiuodami link Negyvosios jūros, važiavome link dykumos. Ir link žemiausio taško žemiau jūros lygio (iki kelionės net nežinojau, kad Negyvoji jūra ir yra žemiausias pasaulyje taškas žemiau jūros lygio)
  
Būtent tą dieną, prie Negyvosios jūros, pirmą kartą pajutome, kaip vis tik gerai yra, kad keliaujame ne vieni, o turime tokius nerealius vietinius draugus: Viktorija su vyru viską tiesiog iki smulkmenų apgalvojo, ir prie Negyvosios jūros važiavome ne turistų lankomiausiais taškais, o taip, kaip keliauja vietiniai: apsistojome SPA centre, kur sau ramiai po palmėmis leidome dieną, kramsnodami Viktorijos keptą vištą (o taip, mano vegetariški įsitikinimai Izraelyje buvo palaužtiJ), gerdami šampaną ir tepdamiesi Negyvosios jūros purvais.
O sugalvoję išsimaudyti jūroje, sėsdavome į traukinuką, kuris per kelias minutes mus pristatydavo prie jūros.
 
Šiaip, liūdna...Būtent ta kelionė traukinuku iki Negyvosios jūros akivaizdžiausiai parodo, kaip smarkiai jūra senka: SPA centras buvo statytas ant pat jūros kranto, o dabar iki jūros pėstute ir eiti pavargtum.

Juliaus į vandenį neleidome. Kadangi jis kelias dienas prieš tai viduriavo, užpakalis buvo paraudęs, ir Michailas griežtai prisakė jo į jūrą neleisti, jeigu nenorime, kad „kaip Jėzus jūrą pereitų“:). O Justas, mano įkalbėtas, sugalvojo vis tik išbandyti, ką reiškia pagulėti druskuotame vandenyje. Tačiau vos vanduo pasiekė užpakalį, kaip kulka šoko iš vandens, klykdamas ir plėšdamas nuo savęs triusikus. Apie jokį pozavimą nuotraukai nebuvo nė kalbos - nesileido sulaikomas vandenyje nei sekundei. Kai galų gale nubėgom prie gėlo vandens praustis, atradome ten dar du tokius pačius stovinčius be triusikų ir spiegiačius – teisingai Viktorija įspėjo: vaikų į Negyvąją jūrą geriau neleisti. Ne tik dėl to, kad neprisitaškytų į akis, bet ir dėl to, kad jiems užpakalius graužia. Todėl mūsiškiai vaikinai laiką leisdavo mėtydami druskos akmenukus į vandenį, arba prie baseino SPA centre.

 
Vos atvažiavusi į Izraelį, informavau Viktoriją, kad į namus turiu grįžti numetusi svorio. Viktorija leipo juokais. Bet aš iš tikrųjų, visose kelionėse numetu bent porą kilogramų! Na, išskyrus Turkiją. Bet ten nesiskaitė, nes buvau nėščia. Bet nepaisant mano gražių norų, Izraelyje tikrai nenumečiau (čia jau dabar galiu konstatuoti). Ką ten nenumečiau – jaučiu, kad ir priaugau, tik bijau ant svarstyklių stotis.
 
Nors Viktoriją pažinojau tik iš virtualaus bendravimo, iš tikrųjų dar iki kelionės jaučiausi taip, tarsi pažinočiau ją visą gyvenimą (mes taip ir susitarusios buvom: jeigu pasieniečiai klaus pas ką važiuoju, pas savo kiemo draugę:)). Tačiau net ir pažinodama ją, nė neįtariau, kokia pasakiška šeimininkė ji yra: mes visi kaip kokie slunkiai šen bei ten drįbsome, o ji tik pakrato savo šviesiaplaukę galvelę į abi puses, garbanas į kuodą susuka ir – vėl prie viryklės. Tai ji vištą iš orkaitės traukia, tai salotas pjausto ar granatų sultis spaudžia. Net ir man noras vėl gaminti pakilo: krūvas receptų iš Izraelio parsitempiauJ. Pirmas eilėje buvo rizoto su grybais. Voveruškom.
 
Prisipramogavę SPA centre, kitą dieną gerai išsimiegojome ir išvažiavome į Jeruzalę. Šį kartą kartu važiavo ir Viktorijos mergaitės: dvejų ir beveik keturių metukų Emily ir Naomi. Pradėjome nuo raudų sienos.
Aš savo “raudų” raštelį jau buvau pasiruošusi, Julius su Justu savuosius rašė jau priėję prie Raudos sienos. Klausiu: ką rašysit? Iš pradžių Justas pareiškė, kad prašys dievo mašinėlių. Paaiškinau, kad Dievas – ne Kalėdų senelis. Kad jo reikia prašyti to, ko negali nusipirkti: pvz. sveikatos. Justas į tai replikavo “Ne, sveikatos tai nerašysiu – nemoku. Parašysiu tik Pauliaus raidę, nes P raidę moku rašyti”.
 Na, su keturiais mažais vaikais labai miesto neišžvalgysi, tačiau pamatėme tikrai daug.
 
Čia galima būtų pagalvoti, kad Julius meldžiasi, bet iš tikrųjų, jis rėkia: "Viiiikas!!! Daugiau neisiu. Neeškit!!!"
Kai jau vaikai taip visiškai atsisakė eiti (visi gavome nešti po vieną vaiką:)), valgyti nuvykome į vietinių labiausiai lankomą restoraną, kur išragavome gausybę tradicinių patiekalų: humusą, populiariuosius falafel (nepaprasto sotumo vegetariškus kukulius iš avinžirnių), pitas bei gausybę to meto daržovių.
 
Viena diena pažintinė, kita – prie jūros. Stengėmės tos formulės laikytis, ir kitą dieną be jokių įsipareigojimų leidome prie Viduržiemio jūros. Vaikai siautė, mes, kaip visada, valgėmeJ. Arba dūkome kartu su vaikais. Man taip smagu stebėti, kaip jie bendrauja ir bando susikalbėti. Dažniausiai, kažkokiu būdu išsiversdavo be mūsų pagalbos, nors maniškiai kalba tik lietuviškai, o Viktorijos mergaitės – rusiškai ir hebrajų kalba. Tik vieną kartą Justas atbėgo pas mane klausdamas, kaip rusiškai pasakyti “Apsikeiskime, prašau, banglentėmis”. Nes nors vizualiai banglentės man niekuo nesiskyrė, matomai, kažkoks skirtumas tarp jų vis tik buvoJ
Aišku, aplankėme ir Tel Avivą – kaip gi be jo, jeigu jis vos keturiasdešimties kilometrų atstumu nuo Viktorijos namų buvo!
 
 Nors buvo jau spalio mėnuo, diena Tel Avive pasitaikė ypatingai karšta. Todėl nepaprastai džiaugėmės galėdami atsigaivinti viename gražiausių "Miesto paplūdimių" tituluojame Tel Avivo paplūdimyje.
O vakare aplankėme Cezariją , kur tamsoje klaidžiojome apžiūrinėdami griuvėsius. 
 
Į Izraelį daugiausia traukia viso pasaulio tikintieji, ieškodami dvasinių išgyvenimų. Atvirai pasakius, aš tikėjimo dvasios, net ir lankydamasi visose šventose vietose, ypatingai nejutau. Galbūt, norint tai pajusti, reiktų keliauti be vaikų. Tačiau tikrai pajutau šalies liūdesį. Straipsnio pradžioje įdėjau citatą apie tai, jog sakoma, jog Dievas Izraeliui nepagailėjo grožio. Yra ir citatos pabaiga: "Kai Dievas skirstė liūdesį, devynias dalis gavo Izraelis, dešimtąją – likęs pasaulis…“. Vat būtent tai aš tikrai pajutau. Bet turbūt neįmanoma to nepajusti šalyje, kurios tokia skaudi istorija. Ir kuri turi tiek daug “nedraugų”, supančių ją. Ech, kaip vis dėl to tiesa yra tai, kad būtent liūdesys, o ne džiaugsmas vienija. Ir sutelkia. Stengsiuos kaip galima ilgiau prisiminti tai, ką pajutau čia: kaip iš tikrųjų stipriai galima mylėti savo šalį. Tiek, kad ryžtumeisi gyventi ten, kur yra nesaugiausia (“Nes jeigu niekas ten negyvens, kaip mes išlaikysime šias žemes neužgrobtas?!”). Arba tiek, kad nepaisant ko bebūtum pasiekęs gyvenime, kas vakarą miegoti eitum, žinodamas, kad kambaryje yra sudėtas krepšys su pagrindinėm priemonėm, jeigu staiga būtum iškviestas prisidėti prie karinių pajėgų. Paskutiniu metu, kaip ir dauguma lietuvių, jau buvau tą jausmą primiršusi. Turbūt tai reiškia, kad tikrai neblogai gyvename.
 
Nežinau, ar pavyko tai perteikti, bet tikrai pamilau IzraelįJ.

Viktoriuk, ačiū dar kartąJ

sekmadienis, rugpjūčio 26, 2012

Mūsų gerai išauklėti vaikučiai ir jų tobula mama:)

Šį įrašą dedikuoju savo mielai internetinei draugei Viktorijai, kuri nepaliauja kartoti, kokia nuostabi motina aš esu (nors nėra mačiusi manęs akyseJ) ir kuri bijo, jog mums atvykus pas juos (o planuojame!) jos mergaitės sugadins mano gerai išauklėtus berniukus:)

Tai va, Viktorija, papasakosiu tau visą teisybę, apie tai, kaip mes gyvename. O teisybė yra ta, kad darausi jau kaip ta mama iš anekdoto: „Geriausia dovana mamos dienos proga – kai vyras pasiima vaikus ir dingsta visai dienai iš namų“J. Nu žinok, aš irgi nerealiai džiaugčiausi tokia dovana, nors garsiai gal to labai ir neskelbiu. Nedažnai man tokių "dovanų" pasitaiko, bet vat kartais, kad drioksteli Nerijus, tai maža nepasirodo: pavyzdžiui, visai neseniai ne tik kad dienai – visom keturiom dingo. Su vaikais. Jis, mat, tokias mini atostogas pasiėmęs buvo, tad į kaimą išdūmė. Ir aš ta proga visai netikėtai paatostogavau. Gan smagiai, turiu pasakyti. Nes ne tik milijoną grožio procedūrų prisidariau, bet ir begalybę filmų peržiūrėjau. Todėl dabar galim diskutuoti apie ką tik nori: galiu pateikti autoritetingą savo nuomonę tiek visatos atsiradimo, tiek ateivių, tiek planetų susiformavimo klausimais. Arba galim diskutuoti apie religijas. Nes azarto pagauta peržiūrėjau filmus apie Jėzų ir apie Mahometą, apie krikščionis ir apie islamistus. Na, kad nebūčiau šališka:). Dar kažkaip nuklydau į mokslinių filmų sektorių, ir ta proga pažiūrėjau keletą filmų apie išprotėjusius mokslininkus. Žinau, žinau... gal galėjau ir ką nors lengvesnio „mergaitiškam“ savaitgaliui sugalvoti, bet turbūt man žinių badas, kad taip puoliau prie visų dokumentinių filmų. Dar gaminausi kokteilius. Nelabai man jie gavosi, tiesą pasakius, nes iš vaisvandenių turėjau tik vandens ir Blue Curacao (iki šiol mano miela kolegė U. leipsta juokais prisiminus, kaip bandžiau jos iškvosti, ar galėčiau pasidaryti „Margaritą“ iš tokių ingredientų). „Margarita“ nesigavo – išpyliau visą meną į kriauklę, o vat „Mojito“ pirmasis kokteilis gal ir gavosi nenusisekęs, už tai antrasis – tobulas. Gaila tik, kad tų progų eksperimentuoti nepasitaiko taip jau dažnai, tad turbūt netruksiu įgūdžius pamiršti. Tačiau pasakysiu tau: neįtikėtina, kiek visko žmogus gali nuveikti per keturias dienas:).

Taigi, tokia aš ir esu mama: taip, iš tikrųjų, man be galo smagu leisti laiką su vaikais ir tuo mėgaujuosi be galo be krašto. Bet patinka, žinok, pabūti ir be jųJ. Kita vertus, net mano brangi draugė Diana, kuri yra man pavyzdys (vis tik, augina net septynis (!!!) vaikučius) sakydavo, kad savo vyrui nepaliauja kartoti, jog jeigu jis nori, kad ji būtų ideali mama vaikams, privalo ją karts nuo karto išleisti pabūti be jų.

O dabar apie mūsų tuos du labai gerai išauklėtus vaikučius. Papasakosiu tau apie vieną iš mūsų dienų. Ketvirtadienį. Na, ne visos dienos būna tokios baisios kaip ši, tačiau išskirtinė ji irgi nėra.

Žodžiu, buvo taip. Grįžusi namo iš darbo, paskambinau auklei pasakyti, kad kitą ateitų kiek vėliau. Ta proga ji manęs klausia: „Ar tu jau buvau užlipus į vaikų kambarį? Ar matei, ką jie pridarė?“. Aš dar mačiusi nebuvau, todėl, aišku, mintyse prasisuko patys įvairiausi/baisiausi scenarijai. Tačiau perklausus, paaiškėjo, kad viskas ne taip ir baisu – na, viena siena visiškai dažais išterliota, pamanyk, baisaus čia daikto... Tačiau auklė nesiliovė: “Tu, Inga, eik dabar ir duok jiems kokią bausmę. Tikrai negalima taip elgtis – jokių ribų vaikai nežino, Jėzau, Jėzau, kaip gaila – ką tik išdažytos sienos ir taip nutepliota…”. Aš nebuvau tikra, ar kuri nors iš mažųjų galvyčių nesiklauso manęs, tad stengiausi šnibždėti kaip galima tyliau: “Na, bet gal taip jiems gražu. Gi jų kambarys, kaip ne kaip”. Tačiau auklė nesiliovė ir skaitė moralą apie mano bernužėlius toliau. Na, dažnai ji man juos skaito, tad jau pripratusi prie to.

Pakalbėjusi su aukle užlipau pasižiūrėti to “šedevro” – na, tikrai, kad visai gražu. Ir visai tinka vaikiškam kambary. Tačiau bandžiau būti “griežta”: “Ar jūs lapų neturite? Kodėl ant sienos pripiešėte?!”. Justas: “Mums taip labai gražu. Čia gi mūsų kambarys“. Aha, vis dėlto, mano pokalbį su aukle girdėjo. Vėliau tiek vienas, tiek kitas, su pasididžiavimu parodė, kurias „detales“ kuris piešė.

O jų kambarys tikrai darosi panašus į vaikišką kambarį: nutepliotos sienos, nulupinėti tapetai, perpus perplėštas mano tiek ilgai ieškotas žemėlapis.... Et, nebūnie. Jau aš tai tikrai ne iš tokių, kurie dėl tokių smulkmenų galvą suktų.

Dar šiek tiek padiskutavus, apie tai, kur galima piešti, o kur ne, nusileidau su Justu žaisti „Memo“. Kol mes žaidėme, Nerijus, visas net įraudęs nuo pykčio, bandė ištraukti kinderinius žaisliukus iš bide (!!!). Nebuvo tas jau taip paprasta, ir užtruko šiek tiek ilgiau nei planavo. Tad per tą laiką kol jis krapštėsi, sudegė visi jo džiovinimui į orkaitę sukišti obuoliukai. Sudegė taip, kad visi namai paskendo dūmuose, nuo dūmų sureagavo namo signalizacijos ir pas mus prisistatė apsauga. Julius tuo tarpu irgi nesnaudė: kol visi buvo užsiėmę savo reikalais, tylutėliai nusliūkino į darbo kambarį ir išlupinėjo pusę mano kompiuterio klaviatūros mygtukų. Didžiąją daugumą jau įtaisiau atgal į vietą, tačiau „Enter“, kurį remontuoti ėmėsi Justas, sulaužytas neatitaisomai. Ei, gal kas žinot, ar kas nors Vilniuje užsiima klaviatūros mygtukų keitimu?

Kas gerai, kad paskutiniu metu namuose bent jau muštynių nebėra. Arba beveik nebėra. Nes renkame pliusus: Justas vakare gauna pliusą, jeigu per visą dieną nebūna mušęs ir stumdęs Juliaus, o Julius – jeigu per visą dieną neprisisisioja. Esu pažadėjusi, kad surinkus dešimt pliusų, eisime pirkti kokio nors žaislo: vat iki ko priėjome, norėdami įtikinti Justą nevožtelti Juliui. Labiausiai man juokinga buvo tai, kad vos uždėjau pirmąjį pliusą abiems, jau kitą dieną šalia jų atsirado dar visa galybė didelių ir mažų, kreivų ir jau šiek tiek tiesesnių pliusukų. Išradingumo vyručiams tai tikrai netrūkstaJ

Tai va, Vikut, kokie geri tie mano berniukai ir kaip linksma su jais. Atvažiuosim, pati pamatysi. Ir galėsim kartu paieškoti efektyviausių auklėjimo priemoniųJ