Migdymosi ypatumai. Žaidimas su virvelėmis

Pietūs yra bene smagiausia dienos dalis man. Ne tik todėl, kad užmigdžiusi vaikus pagaliau gaunu laiko sau, bet ir todėl, kad man be galo patinka mūsų migdymosi ritualas. Šiaip, net keista, nes būtent šios dalies baimindavausi labiausiai (ir prieš susilaukdama Juliuko, ir prieš apsispręsdama iš darželio kartu su Justu parsivesti ir Paulytę).

Tačiau dabar migdymosi ritualiai einasi taip sklandžiai, kad net nesitiki. Visų pirma, atėjus nustatytam laikui miegoti, aš tik pliaukštelėju rankomis ir sakau: "Vaikai! Metas pienui! Susirandam savo buteliukus!". Ir iš visų pakampių sulyg tais žodžiais ima plūsti vaikai, kiekvienas savo buteliuku nešinas:). Įdomiausia, kad pvz. Julius ir Paulina savo buteliukus kuo puikiausiai atskiria, nors šie ir beveik identiški - skiriasi tik atspalvis (vienas naujesnis, kitas senesnis). Sulaukę pašildyto pieno su medumi, visa trijulė skuodžia prie knygų lentynos, kur kiekvienas išsirenka po knygutę (arba dvi). Ir braukiam visi draugiškai į lovą.

Ir kaip man gražu būna žiūrėti, kai jie, visi trys sukritę, geria savo pieną ir klausosi pasakų! Tiesa, kiekvieną dieną būna ginčai, kieno gi knyga bus skaitoma pirmiausia, tačiau paskutiniu metu įvedėm gana gerą "rotaciją", tad visai neblogai susitariam tuo klausimu. O vaizdelis lovoje tuo metu atrodo maždaug taip (na, čia dar reikia įsivaizduoti mane dešinėje, nes aš irgi guliu su jais:) ):

O dar geresnis vaizdas būna, kai jie jau užmiega, nes net ir miegodami knygų iš rankų nepaleidžia (na, nebent aš, praeidama pro šalį, visas surenku).

Būtent šito knygų skaitymo metu pastebėjau, kad Juliukas labai mėgsta verti virveles. Gana keistas derinys knygos ir virvelės, tiesa? Tačiau tikrai, būtent taip ir buvo. Turime mes vieną tokią knygutę, kuri moko užsirišti batukus (Ineta Justukui yra dovanojusi). Vieną vakarą Justas ją išsitraukė, ir iš karto ji tapo to vakaro "vinimi": abu broliai paeiliui rišo batukus (na, ką ten rišo - tik varstė virveles) ir baisiausiai juokėsi, ypatingai, jeigu pavykdavo "priešininkui" pagauti virvelę iš kitos pusės. Nuo to vakaro ši knygelė kurį laiką buvo Juliaus mylimiausia: atėjus metui miegoti, jis rinkdavosi būtent ją.

Kita situacija, atkreipusi mano dėmesį į tai, kad Juliui labai patinka verti virveles į skylutes (o juk tai labai skatina smulkiąją motoriką) buvo Valentino dienos išvakarėse, kuomet darėme širdeles. Vat tą dieną nusprendžiau, kad šita situacija reikia pasinaudoti, ir iš karto sugalvojau pagaminti lavinantį žaidimą. Pati sugalvojau! Iš pradžių bais buvau savim patenkinta, tačiau vėliau perskaičius Eglės blog'e, kad ji tokio tipo žaidimą irgi yra gavusi dovanų (ir jis irgi yra rankų darbo!), supratau, kad ta mano idėja nėra tokia jau geniali, kaip kad man iš pradžių pasirodė. Bet kad jau buvau nusprendus apie šį savo atradimą parašyti blog'e, tai ir toliau to laikysiuos.

Žaidimo esmė labai paprasta, o pasigaminti jį man užtruko gal 10 minučių. Na, turbūt pagaminimo laikas nieko nenustebins, nes tas ir iš pačio rezultato matyti, bet prieš pradėdami iš manęs juoktis, turėkite omeny, kad tai turėjo būti tik laikinas variantas t.y. iki tol, kol prisiruošiu pagaminti gražesnį, patvaresnį, tvirtesnį ir visa kuo geresnį variantą. Bet juk žinote, kaip būna su tais "laikinais"... Gerai žmonės sako: "Nieko nėra pastovesnio už laikiną":). Taigi, supratusi, kad mums reikia lavinamo žaidimo su virvelėmis, aš tiesiog paėmiau baltą kartono lapą, ir su skylamušiu išmušiau daug skylučių - pro jas, be abejo, versime virvutę. O kad žaislas ne tik skatintų smulkiąją motoriką, bet dar ir lavintų, dar padariau štai ką:

1. Prie kiekvienos skylutės prirašiau po skaičių;

2. Aplink kiekvieną skylutę nupiešiau po geometrinę figūrą;

3. Geometrines figūras nuspalvinau skirtingom spalvom.

O žaisti galima be galo įvairiai. Pavyzdžiui, Julius tiesiog varsto virvelę. Justui duodu konkrečias užduotis: surišti visus trikampius, sujungti skaičius nuo vieno iki dešimt, sujungti skaičius pagal spalvas ir t.t. Ateityje galvoju duoti surinkti jau ne konkrečias figūras, o sekas (pvz. užrašyčiau jam ant lapelio seką trikampis-kvadratas-apskritimas, ir jis pagal schemą turėtų jas sujungti). Jeigu ir toliau mums taip sėkmingai eisis žaisti, galvoju, kad gal reikės panašų variantą padaryti ir su raidėmis, nes kol kas raidžių dar nelabai pažįstame.

Galbūt ir Jums ši idėja pasirodys naudinga :)

Tortas krikštadukrai 3-ojo gimtadienio proga

Kadangi jau prieš dieną buvo aišku, kad antradienį bus šalta (t.y. ne šiaip sau šalta, o tikrai ŠALTA), Pauliui leidau į mokyklą neiti. O kad jau taip visi lindėjom namie, nosies į lauką nekišdami, rytą nusprendžiau skirti namų tvarkymuisi. Ir šį rytą šveičiau viską kaip turi būt: net mikrobangę iš vietos pajudinau, išardžiau dalį apatinių spintelių, ir po jom viską išvaliau, visas spinteles nublizginau - na žodžiu, šveičiau "už tėvynę". O viso proceso metu baisiausiai savim didžiavausi bei vis mėginau įsivaizduoti dienos finalą: Nerijus grįžta namo, o čia viskas tik blizga, tik tviska... Tada jis baisiausiai nustemba, mane giria, ir kartu laimingi valgom vakarienę...

Tai čia tokie mano rytiniai planai buvo. Iki kol mes įžengėm į antrą dienos dalį, kurios metu, pagal planą, turėjau gaminti tortą Paulytei. Barbės tortą. Ir gaminau. O tada... Tada namai virto į tokį siaubiaką, kokiame jau seniai kada buvo: puodai-dubenėliai-bliūdeliai turbūt visi iškeliavo į trasą ir visokiais kremais prisipildė, grindys pasidengė baltu pudros sluoksniu, ne ką prasčiau ir aš atrodžiau bei turbūt pirmą kartą gyvenime pagalvojau, kad gal vis tik indaplovė ir nėra toks jau nenaudingas dalykas (girdi, Rimantai, aš jau apie tai pradedu GALVOTI!!!:) ). Tačiau turbūt prasčiausia padėtis vis tik tvyrojo šaldytuve - norint įtalpinti savo šedevrą į jį, pusę daiktų turėjau iš ten iškraustyti. Ir net vieną lentynėlę išimti, nes princesė niekaip kitaip negalėjo ten įsipaišyti.

Bet už tai kokį malonumą apturėjau tą princesę lipdydama! Pasaka, ne kitaip. Žinot, būna gi žmonių, kurie kalbasi su savo mašinom, taip? Tai va, vakar aš taip kalbėjausi su tuo savo tortu. Sakiau: "Palauk, Pelene, tuoj tuoj ir tu visus nustebinsi. Na gi, matuojamės sijonėlį... Šiek tiek per trumpas, lipdom dar kartą. Na, apsisiaučiam... OOOOO, kaip tau tinka! Dar šiek tiek papuošiam tave..." Va taip ir panašiai. Kaip išprotėjus.

O idėją gamintis Barbės tortą nusižiūrėjau neatsitiktinai. Paulytė - mano krikštadukra. Pirmoji ir vienintelė. Krikštynų metu mes (t.y. visi svečiai) traukėme lapelius su nurodymais, kuo konkrečiai turime prisidėti prie Paulytės auginimo. Ir vat aš ištraukiau "nupirkti Barbę". Galit patikėt, kaip čia dabar gerai man viskas gavosi?! Ir tortą iškepiau, ir įsipareigojimą įvykdžiau :). Tiesa, pagal torto kepimo instrukcijas (bent jau draugė R. sakė, kad taip Lietuvos kepėjos daro), kojas Barbei reiktų išsukti, bet to net neketinau daryt - jau taip mažai galimybių turiu rankose lelytes pavartyti, kad net ranka nekiltų joms kojas sukioti:).

O pačiu rezultatu tai tikrai esu patenkinta. Žinau, žinau... profesionalės tikrai galėtų ne vieną komentarą pasakyt, bet man svarbiausia, kad vaikams būtų skanu, gražu, ir ... nors šiek tiek mažiau nesveika, nei tortai iš parduotuvių. Ir pigiau, aišku.

Paulyte, tikiuosi, kad tau tortas patiko. Ir taip pat tikiuosi, kad kiekvieną kartą, laikydama rankose šią lėlytę, galėsi mintimis grįžti į savo gimtadienio šventę. Linkiu tau ir toliau būti tokiai stipriai (o ji tikrai stipri: be jokio vargo gali pakelti ir nusinešti Justuką, kuris, beje, pusantro mėnesio vyresnis už ją, ten, kur jai reikia:) ), linksmai, išradingai! Dar kartą su gimimo diena!

O jeigu ką domintų torto lipdymo procesas, jis yra toks:

1. Nusiperkam Barbės lėlę - šitą aš jau gal prieš keturis mėnesius padariau, vos nusprendus, kad Paulytės gimtadieniui kepsiu Barbės tortą.

2. Išsikepam biskvitų. Tiesą pasakius, šita dalis man pridarė daugiausia rūpesčių, ir vien dėl to, kad neturiu aš kaži kiek tų torto formų - paprastai gi žmogui daugiau nei vienos (na gerai, dviejų) jų nereikia. O čia turėti daugiau tortų kepimo formų, o ypatingai skirtingų dydžių, yra didelis privalumas. Na, bet netgi turint vieną formą yra kuo puikiausiai išsiverčiama. Tik terliotis reikės ilgiau. Aš, pavyzdžiui, tą savo formą į orkaitę kišau tris kartus, plius dar iškepiau du mažiukus keksiukus iš tos pačios tešlos.

3. Perpjaunam biskvitus į tiek dalių, kiek pjaunasi. Man kai kurie pjovėsi į dvi, kai kurie - į tris dalis.

4. Kiekvieno biskvito viduryje išpjaunam apskritimą (tokį, pro kurį lėlė pralįstų).

5. Supjaustom biskvitus į vis mažesnius apskritimus ir pertepam norimais kremais.

6. Lėlę apsukam maistine plėvele ir įstatom į viduriuką. Šioje stadijoje viskas atrodo daugmaž taip:

7. Pabaigiam formuoti sijoną.

8. Tiesa, aš dar paskui pagalvojau, kad žvakučių tai nėra, kur smeigti... Todėl iš atlikusio biskvito dar nulipdžiau mažą tortuką, kurį pastačiau šalia Barbės.

Na, kaip ir viskas.

PS. Bloger'iai reikia pagalbos: kažką aš turbūt nureguliavau, kad mano pranešimai patalpinami su visokiausiais "kringeliais" (na, tose vietose, kur pvz. buvo spaustas "Enter") ir kažkokiu keistai mažu šriftu. Kaip man atitaisyti? Bačiau keisti "Encoding" funkciją, bet vis tiek tas pats gaunasi. Gal Jums yra taip buvę?

Valentiniškos gėlytės su čiulpinukais

Visą vakar dieną kūriau planą, kaip čia geriau būtų organizuoti Valentiniškų gėlyčių gamybą. Visą reikalą kiek apsunkino faktas, kad sekmadienis jau buvo suplanuotas: visą dieną šventėm dviejų pusbroliukų gimtadienį. Bet kadangi aš šių gėlyčių mintį audžiu jau seniai, sugalvojau trūks plyš plano laikytis. Dar mums būnant svečiuose Nerijus trumpam ištrūko į parduotuvę (pieno namie tai nėr, o mūsiškiams mažiesiems be jo vakare sunkuJ ), paprašiau, kad tuo pačiu nupirktų ir čiulpinukų, kurių man reikės Valentiniškoms gėlytėms (taip ir paaiškinau).

Iš svečių grįžom jau visai vakare. Tačiau plano laikiausi: išsitraukiau spalvotą popierių ir ėmiau karpyti širdutes. O Justas su Juliuku padėjo jas suklijuoti į gėlytės formą. Visą laiką, kol darbavomės, aš pasakojau jiems apie tai, kad rytoj bus meilės diena, todėl žmonės vieni kitiems dovanoja širdutes ir taip parodo, kad juos myli. Dar papasakojau, kad ta gėlytė, kurią gaminame mes, yra ypatinga: kol kas ji atrodo paprasta gėlytė iš popierinių širdučių, tačiau Valentino dieną ji ypatingai pražys (na, čia turėjau omeny, kad joje atsiras jų mėgiamas saldainis, apie kurį nusprendžiau tylėti).

Suklijavus gėlytes man kaip akmuo nuo širdies nukrito – gėlytės paruoštos, belieka vaikus sumigdyti ir į gėlyčių viduriukus po čiulpinuką įkišti. Apie vidurnaktį abu džigitai „smigo“, aš dar kiek palošiau pokerį (oi, gerai man tą vakarą sekės - vos porą partijų sulošiau, ir dingau iš eterio su krūva šlamančių kišenėjJ ), ir jau atsistojau užbaigt „Valentiniško“ darbelio bei griūt į lovą pačiai. Išsitraukiu aš Nerijaus parneštą maišelį ir... nutirpstu: vietoj man reikalingų čiulpinukų ant pagaliuko, nupirktas maišelis čiulpinių saldainių. Galit įsivaizduot mano šoką?

Ojojoj... Laikrodis rodo šiek tiek po dvylikos, lauke – minus 20, mašina tris dienas nejudinta iš vietos (tad galima įsivaizduot, koks ledo sluoksnis ant jos)... Bet esu tiek susinervinus, kad apie tokias smulkmenas net negalvoju – įsispiriu į batus, ir išdumiu į Statoil‘ą. Taip, teko kiek pasidarbuot, kol atgrandžiau mašiną. Taip, man buvo šiek tiek baisu, nes nesu pratusi vaikštinėti naktį viena (tiesą pasakius, ir ne viena naktį nesu pratusi vaikštinėti:) ). Bet už tai iš ryto mūsų pusbaris visus pasitiko pražydusiomis gėlėmisJ.

Gražios ir Jums šv. Valentino dienos!

PS. O dabar tyrimas: jeigu jūsų kas paprašytų parnešti čiulpinukų, ką tokio parneštumėt? Būtinai reikia žinot, nes ryškiai vakare lauks ilga diskusija apie tai, kaip aš nemoku nieko išaiškint, ir kad normaliems žmonėms čiulpinukas ir yra bet koks čiulpinis saldainis J

Ruošiamės Valentino dienai

Paskutiniu metu į blog‘ą nieko nerašau apie darbelius ne todėl, kad visko nespėju sutalpinti ar kad neturiu laiko – mes iš tiesų nieko nebegaminome paskutiniu metu. Na, tiesiog kažkaip neskirdavau tam dėmesio. Kiekvieną dieną aš kaip ir nusiteikdavau daryti vieną arba kitą darbelį, bet kažkaip viskas dienos metu taip jau susiklostydavo, kad to darbelio taip ir nepadarydavom... Gal to laiko tam neatsirasdavo ir dėl to, kad darbelių gaminimo procesas man šiaip kelia stresą - nežinau, kaip kitos mamytės organizuoja šį procesą (ir juolabiau, neįsivaizduoju, kaip tai turi vykti darželyje, kur auklėtoja turi sužiūrėti ne aplink tris, o aplink kur kas daugiau vaikų), bet kuomet jau mes darbuojamės, tai namai iš lengvos betvarkės virsta į totalų chaosą, o pačio proceso metu kol vienas vaikas bando ką nors priklijuoti, kitas jau tuos klijus ragauja, trečias, žiūrėk, kokiom žirklėm mosikuoja... Tai į priekį visa tai numatydama, aš turbūt pasąmoningai to vengiu.

Tačiau vat kartais žmogus imi ir pasiryžti kam nors, be jokių ypatingų pasiruošimų ar pastangų. Pavyzdžiui, mums taip buvo vakar. Prieš kelias dienas „panardžiau“ Eglės rekomenduotame puslapyje, ir nusprendžiau, kad užteks būti tokiems apsileidėliams, ir reikia bent jau Valentino dienos proga suruošti kokių nors įdomybių. Ir, žinokit, kai jau nusprendžiau, tai ilgai nesvarsčiau: jau nuo pat ryto atsikėlusi karpiau visokiausias širdeles, pasiruošiau kitas technologines priemones, kad vos vaikams subudus galėtumėm kibti į darbus.

Pirmiausia pagaminom drambliukus iš širdelių. Ant jų straublio dar būtų visai neblogai užrašyti ką nors Valentiniško, bet kol kas tiks ir taip. Drambliuką gaminome tiksliai pagal instrukcijas, kurias galima rasti čia.

Drambliukų gamyba vaikams patiko, bet, turiu pripažint, ne taip, kaip antrasis darbelis. Na, bet juk ir natūralu – juk į antrąjį dėjosi jų pačių nuotraukos! Antrojo darbelio eiga buvo tokia:
a) Pirmiausia paruošiau širdeles – iš spalvoto popieriaus iškarpiau širdeles, tada dar jas užklijavau ant balto kartono ir dar kartą iškarpiau. Galėjau, aišku, iš karto iš spalvoto popieriaus kirpti, bet čia tokia geniali mintis tik dabar man atėjo;
b) Skylamušio pagalba vaikai pramušdavo širdutėms rankų vietose skylutes bei pačių rankučių-širdučių vietose skylutes. Beje, darbuotis skylamušiu vaikams patiko bene labiausiai – ypač šią sritį norėjo okupuoti Justas;
c) Pro skylutes reikėjo perverti siūlą (čia jau buvo Juliaus sritis –pamačiusi, su kokiu entuziazmu jis tai daro, net sugalvojau tokio tipo lavinantį žaidimuką pagaminti, apie kurį papasakosiu kitame įraše). Pravertą siūlą aš užrišdavau.
d) Kiekvienas vaikas išsirinkdavo, kokio žmogaus foto ant širdutės nori klijuoti: Paulytė išsirinko pasigaminti sau širdutę su Juliumi, Julius su seneliu, Justas – su tėčiu. Pamatę vėliau, kad darbuotis sekasi visai neblogai, tų širdučių prigaminome ir daugiau.
e) Prie kiekvienos širdutės kitoje pusėje priklijavome po medinį pagaliuką. Išvydę galutinį rezultatą, vaikai nusprendė, kad tai yra ledai, ir puolė juos „valgyti“

Na va – mes Valentino dienai namus jau praktiškai ir papuošėm:). Tiesa, jeigu energijos dar bus, dar planuoju išbandyti Eglės paveikslų su širdutėm kūrimą bei dar planuoju Valentino dienos proga kiekvienam vaikui suruošti čiulpinuką su širdutėmis.

O Jums noriu palinkėti kuo šiltesnės, romantiškesnės ir smagesnės Valentino dienos! Daug kas į tą šventę žiūri skeptiškai, bet… žvelgiant realiai, juk ne tiek daug linksmų švenčių mes turime, tad kodėl gi nepasidžiaugus tomis keliomis?

Paulius švenčia 13-ąjį gimtadienį!

Atsimenu, viena mano draugė pasakojo apie kitą savo draugę, turinčią septyniolikmetį sūnų, kad šioji naujai sutiktiems žmonėms (na, čia labiau turėta galvoje vyrai, nes toji moteris buvo išsiskyrusi) vengdavo įvardinti sūnaus amžių. Nes jeigu pasakydavo tik faktą, kad turi vaiką, tai dar būdavo nieko. Bet jeigu pasakydavo, kad tam sūnui septyniolika, dauguma tik užsprogdindavo akis iš nuostabos ir jau nieko nebesakydavo, o taip ir sėdėdavo apakę. Bet nors ir nieko nesakydavo, nesunku būdavo suprasti, ką gromuliuoja smegeninėse: „Tai jeigu vaikui tiek, tai kiek tada MAMAI???“.

Prisimenu tą istoriją kaskart, kai reikia pasakyti Pauliaus amžių. Būna, kur nors vaikštau su Juliuku, ir kas nors klausia (na, pasitaiko gi tų bendraujančių žmonių, kuriems viską visada reikia žinoti): „O tai čia jūsų pirmagimis, taip?“, tai kai atsakau, kad ne joks ten ne pirmagimis, o trečiagimis, dauguma nustemba. O kai pasakau, kad pirmagimiui va tuoj sukakos trylika, nustemba dar labiau. Ir tiesiog galiu įskaityti iš akių, kad bando spėti, kiek gi man buvo tuo metu, kai jo susilaukiau.

Aišku, smagu, kad žmonės galvoja, jog esu per jauna turėti tokio amžiaus vaiką (gal tai reiškia, kad dar neatrodau labai blogai? :) ), bet kita vertus, tie žvilgsniai bei nuostabos ir erzina. Tačiau nepaisant visų tų erzinančių ir nelabai situacijų, fakto, taip sakant, nepakeisi – mano Pauliukas, mano pirmagimis, ką tik atšventė trylikos metų gimtadienį! Ot laikas bėga, ką ir besakysi.

Šį kartą gimtadienio proga nieko jam neorganizavau. Na, beveik nieko. Visų pirma, jis visus metus kalbėjo, kad tryliktojo gimtadienio nešvęs (kuom aš tyliai širdy džiaugiausi). Visų antra, trylika metų yra ta riba, kai tikrai galima jau ir pačiam spręsti, ką per gimtadienį nori veikti, kaip svečius planuoji užimti ir panašiai.

Tačiau kaip jau turbūt supratote, gimtadienį jis vis dėl to šventė. Likus gal dviem savaitėm taip nusprendė.

Gimtadienio scenarijus buvo toks: iš pradžių su pasikviestais draugais nuėjo į boulingą. Tuomet visi kartu užsuko į parduotuvę (nes aš pasakiau, kad čia yra JO reikalas pasirūpinti tuo, ką nori matyti ant stalo), kur nusipirko gėrimų, du pakelius čipsų (šioje vietoje nusileidavau savo principams ir leidau nusipirkti) bei vieną supuvusį arbūzą. O parėję namo, rado jau padengtą saldųjį stalą. Ir pripūstų balionų su užduotimis.

Saldžiąjam stalui buvau padėjusi šiek tiek vaisių, iškepusi dviejų rūšių keksiukų (šokoladinių ir jogurtinių) bei, aišku, tortą.Kaip ir paprastai, gamindama saldumynus “apturėjau” daug gerų emocijų. Juk smagu yra ruošti visokius glajus, stengtis dekoruoti kepinius ir tuo pačiu prižiūrėti dar ir porą saldėsių vagišių, tik tykančių progos ką nors nugvelbti. Va, nuotraukoje labai aiškiai matyti, kaip Paulius dėlioja M&M saldainius ant torto, o kažkieno mažutė rankutė taip ir traukia juos iš po stalo.Kadangi Paulius buvo sakęs, kad dovaną išsirinks pats, todėl visų dalyvaujančių prašė nešti dovaną tik pinigais, tortą papuošiau tikrais valgomais banknotais (radau saldumynų parduotuvėlėje prie namų). Vėliau Paulius sakė vos infarkto negavo, kai pamatė, kad svečiai ima JO pinigus nuo torto ir bando suvalgyti:) .

Norit spėti, kiek laiko tortas toks išbuvo ant stalo? Teisingai, neilgai, oi, neilgai. Man atrodo, tai buvo neužilgo po to, kai visi suvalgė po pirmąjį torto gabaliuką (iki tol tiesiog kaip vanagas saugojau jį:) ). Atėjo pas mane Juliukas ir verkia: „Dedeinės! Dedeinės!”. Sakau: „Nori saldainio? Taigi, eik, pasiimk nuo torto“. O čia pat netoli sėdintis Justas ramiai mane pertraukė: „Saldainį nuo torto? Nebėra. Jau visus suvalgiau“. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet faktai ant stalo bylojo patys už save.

O Paulius vėliau papasakojo, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų. Žaidė jie visi Mafiją. Atėjus momentui, kai visas miestelis turėjo miegoti, visi vaikai užsimerkė. O kai visas miestelis „nubudo“ ir atsimerkė, paaiškėjo, kad naktį po miestelį siautėjo ne tik mafijozai, bet ir saldumynų vagišiai – ant torto jau nebuvo nei vieno saldainiuko. Už tai prie stalo išsišiepę savo raudonai-mėlynais dantimis stovėjo Justas su Juliumi.

Perliukas iš gimtadienio: kol valgėm picas, visi vaikai plepėjo apie savo mokyklinius reikalus (juk neseniai trimestrą išvedė), ir pasakojo, kad vieną berniuką tėvai už prastus pažymius muša. Tai išgirdusi, viena panelė nusistebėjo: „Bet juk jo mama tokia normali atrodo!”. O mano Paulius pertarė: „Nu ir kas? Mano mama irgi juk...“. Šioje vietoje jis staiga prisiminė, kad ir aš šalia sėdžiu, pašnairavo į mane ir nutilo, o aš juokdamasi pabaigiau: „Tavo mama irgi juk normali atrodo, taip?“. Bet Paulius neprisipažino, kad būtent taip norėjo pasakyt :).

O šiaip, gimtadienis praėjo labai linksmai – bent jau taip sakė vaikai. Džiaugiuosi tuo.
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Linksmoji karuselė

Nuėjus į parduotuves (ypatingai kokias nors išparduotuves, kur vežami žaislai iš vakarų Europos šalių su pažeistomis pakuotėmis arba visai be jų, pigūs, bet už tai be žaidimo taisyklių vertimo), aš labai dažnai pasimetu, kurie žaidimai verti dėmesio, kurie – nelabai. Tačiau jeigu žaidimas kainuoja ypatingai pigiai, dažnai surizikuoju įsigyti. Visko pasitaiko: kai kada žaidimas iš karto prigyja pas mus, kitais atvejais taip ir lieka gulėti užmestas kur nors spintoje.

Šiame įraše – apie vieną iš tų „sėkmingų“ pirkinių. Tiesa, kad jis „sėkmingas“ supratau tikrai ne iš karto – iš pradžių buvau įsitikinus, kad prie to žaidimo dar reikia „paaugti“, todėl, parsinešus iš parduotuvės, ramia širdimi užkėliau jį ant spintos. Gerai dar, kad atėjo kartą draugai su tokia „paaugusia“ mergaite: nukėliau aš ta proga tą žaidimą nuo spintos, ir staiga supratau, kad besistengdami „paaugti“ iki žaidimo, jau visai netrukus būtumėm jį ir „praaugę“. Vat, kaip būna, kai vadovaujiesi užrašais ant žaidimo pakuočių - atseit, tinka vaikams nuo trejų metų amžiaus :)

Gali būti, kad žaidžiame ne pagal originalias žaidimo taisykles, bet nesukame labai dėl to galvos.

Žaidimo susidedamos dalys yra šios:
• Karuselė, susidedanti iš mašinėlių/lėktuvėlių – paspaudus per vidurį, ji sukasi.
• Žaidimo pagrindo keturiuose kampuose yra keturios „parduotuvės“: ledų, pyragėlių, bananų ir slyvų. Į šias parduotuves reikia pridėti atitinkamų „prekių.
• Yra ir keturi smaližiai žmogeliukai, kurių tikslas kaip galima greičiau apsilankyti visose parduotuvėse ir paragauti visų skanumynų.
• Kauliukas - dviejuose jo briaunuose nupieštas karuselės ženklas, kituose - taškiukai nuo vieno iki keturių.Mes žaidžiame taip (ne visai pagal taisykles, bet daugiau/mažiau į tą pusę):
• Žaidimo pagrindo kampuose susistatome savo pasirinktus žmogeliukus;
• Pirmas žaidėjas paima kauliuką ir ridena. Kiek akių iškrenta – per tiek ir juda laikrodžio rodyklės judėjimo krytimi. Jeigu taip atsitinka, kad sustoja pačioje parduotuvėje, pasivaišina ten esančia produkcija (pasiima ten esantį žaidimo simbolį). Apsilankyti parduotuvėje galima ir kitu būdu: jeigu ridentant kauliuką iškrenta karuselės ženklas, žmogeliukas turi šokti į artimiausią mašinėlę/lėktuvėlį, karuselė yra įsukama ir žiūrima, prie kokios saldumynų parduotuvės žmogeliukas sustos ir kur jam teks apsilankyti.
• Du kartus vaišintis tais pačiais saldumynais negalima. Tikslas: kuo greičiau aplankyti visas parduotuves ir surinkti visų saldumynų simbolius.Žaidžiant ne tik smagiai leidžiamas laikas su vaikais, bet ir vaikai mokosi skaičiuoti (juk reikia ir suskaičiuoti iškritusias akis ant kauliuko, ir judėti nustatytą žingsnių skaičių), dirbti komandoje ir pagal taisykles.

Tiesa, šį žaidimą pagal taisykles žaidėme laaabai laabai seniai. Jeigu žaidžiame su Justu dviese, viskas būna super gražiai ir tvarkingai, tačiau dviese mes būname ne tiek ir dažnai. O jeigu žaidžiame visi... Gaunasi visiškas balaganas: vienas vaikas ridena kauliuką, kitas žiūrėk jau „ragauja“ kokius saldumynus, trečias šoka į traukinuką ir kaži kur sukasi... Žodžiu, kas ką nori, tas tą daro :).
Tačiau žaidimas vis tiek yra vienas einamiausių - tik apsisuk, jau žiūrėk ir traukia koks vaikas jį iš po stalo :)