Kartais užtenka labai mažo postūmio (spyrio į užpakalį, vaizdžiai
tariant), kad pajudėtum į priekį. Man šiandien toks „postūmis“ buvo gautas
komentaras: „Seniai jau laukiau kokio nors įrašo. O tai paskutinieji buvo su
užuominom apie nėštumo pabaigą, bet toliau - tyla. Jokio įrašo apie naują
šeimos narį anei apie 4 vaikų mamos kasdienybę. Būtų tikrai įdomu tokio įrašo
sulaukt.“
Ir iš tikrųjų, negaliu nesutikti: nei pristačiau naująjį šeimos
narį, nei nors šiek tiek pasidalinau, kaip gi sekasi adaptuotis prie
pasikeitusios šeiminės situacijos (keturi vaikai gi tikrai ne juokas!). Galėčiau kaip
visada teisintis laiko stoka, bet šita korta jau seniai mušta ir jau seniai
niekam neįdomi – akivaizdu, kad laiko visada yra, tik klausimas kaip jį
pasiskirstai.
Taigi, pasakoju, kaip mums sekasi:)
Pradėti pasakojimą apie mūsų naująjį žmogutį (na, mums jau ne visai
naujas – jau visai pripratom prie joJ) man norėtųsi
dviem istorijom. Pirmoji istorija susijusi su mažylio numatoma gimimo diena. Kai kam nors pasakydavau, kad
pagausėjimas numatomas gruodžio 14 dieną, sulaukdavau komentarų, kad visai galimas
daiktas, jog mažylis ir per pačias šventes – Kalėdas ir Naujuosius Metus –
sugalvos ateiti. Į visus šiuos komentarus atsakydavau trumpai: „Nesąmonė. Tiek
aš tikrai netempsiu: gimdysiu dešimt dienų anksčiau“. Kita istorija irgi šiek
tiek susijusi su numatoma gimdymo data, bet labiau su susitarimu. Man taip jau
gavosi, kad tiek aš, tiek viena mano geriausių draugių R. buvome nėščios vienu
metu – vos dviejų savaičių skirtumu (R. terminas buvo lapkričio 28 d). Kuo
labiau artinosi terminas, tuo dažniau susiskambindavom ir juokaudavom, kad būtų
smagu, jeigu mažyliai gimtų vieną dieną. Ir taip kartą bejuokaudamos susitarėm:
gimdom gruodžio 3 dieną. Tai va tokios
būtų dvi „pradžios“ istorijos. O štai kaip viskas vyko realybėje.
Gruodžio pradžioje, bevaikščiodama po parduotuves ir beieškodama dovanų,
užtikau ryškiai žalią kepurę. Žūtbūt užsimaniau tokios, bet kaina etiketėje man
neatrodė adekvati. Todėl sugalvojau tokią kepurę nusimegzti. Nesvarbu, kad
nemoku. Pasiskambinau draugei Rasai, ji šiek tiek papasakojo, kaip ji mezga,
prisipirkau siūlų ir ėmiausi darbo. Mezgiau visą dieną ir visą vakarą (na, ne
ištisai – nes vis tik ir kitų darbų ir užsiėmimų turiu, bet vis tik). Kuo
labiau diena ritosi į pabaigą, tuo labiau darėsi akivaizdu, kad turiu skubėti,
nes daugiau laisvų vakarų nebus. Taigi, skubėjau, skubėjau, skubėjau, o kai
nukirpau paskutinį siūlą, pasakiau Nerijui, kad jau metas važiuoti. Į gimdymo
namus nuvažiavome gruodžio 3 dieną, 22 val. Už poros valandų, 00:06 minučių jau
pasitikome Lauryną (tuo metu dar nežinojome, kad jis Laurynas, tą supratome tik
gerokai vėliauJ). Kaip ir buvau teigusi nuo pat nėštumo pradžios,
pagimdžiau lygiai dešimt dienų anksčiau – gruodžio 4-ąją, ir tik 6 min
sulaužiau mūsų su R. susitarimą gimdyti gruodžio 3-ąją (beje, R. ir pagimdė
būtent 3-ąjąJ)
Tad prašom susipažinti: Laurynas (guli vežime, o šalia puikuojuos aš su savo nusimegzta žalia kepure bei mamos megztu šaliku bei du mano bernužėliai).
Ar žinote "Vairo" atliekamą dainą apie keturis brolius "Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas - keturi miestiečiai broliai grįš namo..."? Mano Laima galvoja, kad Lauryno vardą parinkome, kad galėtumėm dainuoti šią dainą, nes labai jau patogiai vardai įsistato "Paulius, Justas, Julius ir Laurynas...“, bet iš tikrųjų tai visai ne dėl to. Istorija su vardu yra tokia: visą nėštumą
man be galo sekėsi. Nu tiesiog nepaprastai. Iki tokio lygio, kad atspėdavau
visas futbolo čempionato rungtynes (taip taip, kad Costa Rica laimės prieš
Urugvajų ir prieš Italiją irgi atspėjau!) ir laimėjau visą įmonės totalizatorių. Su
bendradarbiais išėjus pažaisti lazeriais
visus iššaudydavau ir irgi laimėdavau. Ir dar daug visko laimėjau. Kadangi
paprastai tokia sėkminga nesu, viską nurašiau nėštumui ir naujai
užsimezgusiai gyvybei. Ir vardo dėl to norėjau susijusio su sėkme. Jeigu būtų
buvusi mergaitė, turbūt būčiau labai agitavusi už Viktoriją, o vat berniukui
tinkamo varianto neturėjau. Vardą rinkom
labai labai ilgai... Gal kokias tris savaites. Kol galų gale, jau prieš pat
einant miegoti, šovė mintis apie Lauryną. Galėjau net nežiūrėti į vardų
reikšmes: buvau įsitikinus, kad vardas bus susijęs su lauro lapų vainiku,
segamu nugalėtojams. Taip ir buvo. Ir kaip nekeista, prieštaraujančių šiam vardui
neatsirado.
Skirtumas tarp Lauryno ir kito
„mažiausio“ Juliaus – 5.5 metų. Tikėjausi, kad gimus Laurynui turėsime labai
daug gražaus laiko įsivažiavimui: abu vyresnieji vaikai eina į darželį, Paulius
- į mokyklą. Maniau, kad kol visi bus
išsibastę iš namų, aš turėsiu laiko ir blog‘ui, ir knygoms, ir mezgimui –
viskam. Deja, ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavauJ. Kai Laurynui buvo savaitė, Justas susirgo angina, o
Julius – ausų uždegimu. Abu liko namie, o aš, didžiausioj panikoj, dienom ir
naktim šokinėdavau nuo vieno vaiko prie kito, tikrindama temperatūras bei
kišdama arbatas. Ir baisiausiai bijojau, kad neužsikrėstų mažylis. Atsilaikė.
Sausio mėnesį Nerijus su vaikais išvažiavo slidinėti į kalnus, grįžo su
dovanėle – vemiančiu Juliumi. Sekančią savaitę draugiškai jau visi vėmėm,
išskyrus Lauryną ir Paulių. Vasario mėnesį gripu susirgo Paulius, ir visą
savaitę galavosi lovoje. Laurynas ir vėl atsilaikė. Tačiau kovo mėnesį galų
gale nelygioj kovoj su ligom krito ir jis... Prasidėjo nuo paprastos slogos, ir
labai greitai nuėjo į ausų uždegimą. Ta proga savaitę praleidom ligoninėje.
Būtent ligoninėje, staiga atsiradus marioms laiko, parašiau vieną iš dviejų
įrašų į blog‘ąJ.
Daug kas manęs klausia apie
nuovargį. Neįtikėtina, bet tikrai nesijaučiu pavargusi. Naktimis keliuosi n
kartų, tačiau Laurynas miega su mumis, tad tas „kėlimas“ labiau reiškia Lauryno
perkėlimą iš vienos pusės į kitą. Pietų pamiegoti galimybės beveik neturiu, bet
poreikio tam irgi neturiu. Nežinau, ar čia dėl senatvės (gi vyresni žmonės
mažiau miegaJ), ar dėl brandžios motinystės, tačiau nei vieno vaiko
man nebuvo taip paprasta ir lengva auginti, kaip Lauryno.
Visi broliai Lauryną priėmė be galo
šiltai. Net Julius (ir ypatingai Julius!), dėl kurio nerimavau
labiausiai. Visi baisiausiai nori Lauryną panešioti, pasupuoti, pakalbinti...
Vienu žodžiu, kai man reikia ką nors greitai greitai pasidaryti, auklių turiu
sočiaiJ
Kaip atrodo mano tipinė diena
šiandien? Jeigu įsivaizduojat, kad keliuosi anksti ryte, suruošiu šeimai
pusryčius ir su skepetėle mojuoju pro langą, juos išlydėdama į darbus (o būtent
taip aš įsivaizdavau iki gimstant Laurynui), tai turiu pasakyti, kad klystate.
Paprastai, kai jau matau, kad Lauryno užmigdyti nebepavyks (dažniausiai tai
būna apie 8:30), sukaupiu visas jėgas, praplėšiu akis ir žvaliai sakau: „Labas rytas, berniuk mano, dar viena puiki diena išaušo!” (net jeigu nė
velnio taip nesijaučiu). Ir nešuosi jį į vonią rytinėms procedūroms. Pirmiausia
dienai paruošiu Lauryną, o vėliau jau jis turi apsišarvuoti kantrybe, ir
laukti, kol susiruošiu aš (tam tikslui turiu vonioje numetusi čiužinuką ant
grindų, kad galėčiau drąsiai turkštis po dušu ir nebijoti, kad Laurynas kur nors
nusiridens). O tada einu gerti kavos... to vienintelio puodelio, kurį sau
leidžiu. Ir vat tada jau tikrai pajaučiu, kad dar viena puiki diena prasidėjo.
Reikalų dienos metu turiu begalę.
Toks jausmas, kad vizitai pas dantistus/logopedus/alergologus/masažistus ir
t.t. niekada nesibaigs. Tačiau logiškai suprantu, kad ne. Galų gale, turint
keturis vaikus, VISADA kas nors vyksta. Jeigu niekas neserga ir nieko neskauda,
tai jau pastebi, kad kažkam į kirpyklą laikas. Arba pažymos kokios tai reikia
arba batų pavasarinių kuris nors neturi... Nu žodžiu, pas mane namuose ant sienos
kaba kalendorius, kuriame sąžiningai žymiuosi visus vizitus pas
gydytojus/būrelius/baseinus ir t.t. Be tokio kalendoriaus – prapultis, ne kitaip.
Mes ir toliau namie be galo daug
žaidžiam. Iš tikrųjų. Žaidžiam generolą, monopolį, corcassonnę, įvairius kortų
žaidimus... Praktiškai visą laiką kol Laurynas miega (o miega dienom jis tikrai
daug) skiriu laikui su vyresniaisiais broliais. Dar labai daug skaitome. Prireikė šiek tiek laiko, kol įsivažiavom į šį
vakarinį ritmą, bet kuo toliau, tuo viskas tik paprastėja. Jeigu Laurynas
nemiega, knygų klausosi ir jis. Jeigu pradeda zirzti – jį tuo metu panešioja
tėtis. Labai norėjau, kad tas mūsų laikas – vakaras su knyga – ir toliau
priklausytų Justui su Juliumi, ir labai džiaugiuosi, kad pavyko.
Kaip ir kitus vaikus, Lauryną auginu
ant rankų. Ne visai taip, kaip Julių, kuris užaugo besisupdamas vaikjuostėje
prie krūtinės, tačiau ant rankų Laurynas būna tikrai daug. Ir visiškai
nekreipiu dėmesio į kalbas, kad taip „pripratinsiu vaiką“/“išlepinsiu“ ir t.t. –
žinau, kad šis laikotarpis yra labai jau ribotas. Todėl mėgaujuosi juo ir tiek.
Iš tiesų, apibendrinant kaip aš
jaučiuosi, galiu pasakyti, kad Laurynas tiesiog atėjo, ir... įsiliejo į šeimą.
Tarsi visada tik čia ir buvęs. O balandžio 4-ąją jam jau sukako 4-uri mėnesiai.
Ta proga FB profilyje pasidalinau nuotrauka su visais keturiais broliais ir
sulaukiau nerealaus komentaro: „Keturi berniukai ketvirto mėnesio ketvirtą dieną
švenčia ketvirtojo brolio ketverių mėnesių gimtadienį“ – nu fantastikaJ
PS. Vakar, kai pradėjau šį įrašą,
daugiau mažiau visi buvome sveiki. Tačiau vakare Paulius ėmė vemti, ir šiandien
– tokį saulėtą šeštadienį – laiką jau leidžia Santariškių ligoninėje. Taigi,
idilė be ligų pas mus neužsilaiko ilgaiJ
PS2. Man kartais prisireikia išbėgti
kur nors trumpam (papietauti su
draugėm/apsilankyti kirpykloje ir pan), tad labai ieškau moteriškės, kuri
gyventų Šiaurės miestelyje Vilniuje ir kuri galėtų tom valandėlėm pabūti su
Laurynu (dažniausiai planuoju tuos savo vizitus per jo miegą) bei išleisti
mane. Gal ką turite rekomenduoti?