Susipažinkite: Laurynas, ketvirtasis brolis!

Kartais užtenka labai mažo postūmio (spyrio į užpakalį, vaizdžiai tariant), kad pajudėtum į priekį. Man šiandien toks „postūmis“ buvo gautas komentaras: „Seniai jau laukiau kokio nors įrašo. O tai paskutinieji buvo su užuominom apie nėštumo pabaigą, bet toliau - tyla. Jokio įrašo apie naują šeimos narį anei apie 4 vaikų mamos kasdienybę. Būtų tikrai įdomu tokio įrašo sulaukt.“

Ir iš tikrųjų, negaliu nesutikti: nei pristačiau naująjį šeimos narį, nei nors šiek tiek pasidalinau, kaip gi sekasi adaptuotis prie pasikeitusios šeiminės situacijos (keturi vaikai gi tikrai ne juokas!). Galėčiau kaip visada teisintis laiko stoka, bet šita korta jau seniai mušta ir jau seniai niekam neįdomi – akivaizdu, kad laiko visada yra, tik klausimas kaip jį pasiskirstai.

Taigi, pasakoju, kaip mums sekasi:)

Pradėti pasakojimą apie mūsų naująjį žmogutį (na, mums jau ne visai naujas – jau visai pripratom prie joJ) man norėtųsi dviem istorijom. Pirmoji istorija susijusi su mažylio numatoma  gimimo diena. Kai kam nors pasakydavau, kad pagausėjimas numatomas gruodžio 14 dieną, sulaukdavau komentarų, kad visai galimas daiktas, jog mažylis ir per pačias šventes – Kalėdas ir Naujuosius Metus – sugalvos ateiti. Į visus šiuos komentarus atsakydavau trumpai: „Nesąmonė. Tiek aš tikrai netempsiu: gimdysiu dešimt dienų anksčiau“. Kita istorija irgi šiek tiek susijusi su numatoma gimdymo data, bet labiau su susitarimu. Man taip jau gavosi, kad tiek aš, tiek viena mano geriausių draugių R. buvome nėščios vienu metu – vos dviejų savaičių skirtumu (R. terminas buvo lapkričio 28 d). Kuo labiau artinosi terminas, tuo dažniau susiskambindavom ir juokaudavom, kad būtų smagu, jeigu mažyliai gimtų vieną dieną. Ir taip kartą bejuokaudamos susitarėm: gimdom gruodžio 3 dieną.  Tai va tokios būtų dvi „pradžios“ istorijos. O štai kaip viskas vyko realybėje.

Gruodžio pradžioje, bevaikščiodama po parduotuves ir beieškodama dovanų, užtikau ryškiai žalią kepurę. Žūtbūt užsimaniau tokios, bet kaina etiketėje man neatrodė adekvati. Todėl sugalvojau tokią kepurę nusimegzti. Nesvarbu, kad nemoku. Pasiskambinau draugei Rasai, ji šiek tiek papasakojo, kaip ji mezga, prisipirkau siūlų ir ėmiausi darbo. Mezgiau visą dieną ir visą vakarą (na, ne ištisai – nes vis tik ir kitų darbų ir užsiėmimų turiu, bet vis tik). Kuo labiau diena ritosi į pabaigą, tuo labiau darėsi akivaizdu, kad turiu skubėti, nes daugiau laisvų vakarų nebus. Taigi, skubėjau, skubėjau, skubėjau, o kai nukirpau paskutinį siūlą, pasakiau Nerijui, kad jau metas važiuoti. Į gimdymo namus nuvažiavome gruodžio 3 dieną, 22 val. Už poros valandų, 00:06 minučių jau pasitikome Lauryną (tuo metu dar nežinojome, kad jis Laurynas, tą supratome tik gerokai vėliauJ). Kaip ir buvau teigusi nuo pat nėštumo pradžios, pagimdžiau lygiai dešimt dienų anksčiau – gruodžio 4-ąją, ir tik 6 min sulaužiau mūsų su R. susitarimą gimdyti gruodžio 3-ąją (beje, R. ir pagimdė būtent 3-ąjąJ)

Tad prašom susipažinti: Laurynas (guli vežime, o šalia puikuojuos aš su savo nusimegzta žalia kepure bei mamos megztu šaliku bei du mano bernužėliai).

Ar žinote "Vairo" atliekamą dainą apie keturis brolius "Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas - keturi miestiečiai broliai grįš namo..."? Mano Laima galvoja, kad Lauryno vardą parinkome, kad galėtumėm dainuoti šią dainą, nes labai jau patogiai vardai įsistato "Paulius, Justas, Julius ir Laurynas...“, bet iš tikrųjų tai visai ne dėl to. Istorija su vardu yra tokia: visą nėštumą man be galo sekėsi. Nu tiesiog nepaprastai. Iki tokio lygio, kad atspėdavau visas futbolo čempionato rungtynes (taip taip, kad Costa Rica laimės prieš Urugvajų ir prieš Italiją irgi atspėjau!) ir laimėjau visą įmonės totalizatorių. Su bendradarbiais išėjus pažaisti lazeriais visus iššaudydavau ir irgi laimėdavau. Ir dar daug visko laimėjau. Kadangi paprastai tokia sėkminga nesu, viską nurašiau nėštumui ir naujai užsimezgusiai gyvybei. Ir vardo dėl to norėjau susijusio su sėkme. Jeigu būtų buvusi mergaitė, turbūt būčiau labai agitavusi už Viktoriją, o vat berniukui tinkamo varianto neturėjau. Vardą rinkom labai labai ilgai... Gal kokias tris savaites. Kol galų gale, jau prieš pat einant miegoti, šovė mintis apie Lauryną. Galėjau net nežiūrėti į vardų reikšmes: buvau įsitikinus, kad vardas bus susijęs su lauro lapų vainiku, segamu nugalėtojams. Taip ir buvo. Ir kaip nekeista, prieštaraujančių šiam vardui neatsirado.

Skirtumas tarp Lauryno ir kito „mažiausio“ Juliaus – 5.5 metų. Tikėjausi, kad gimus Laurynui turėsime labai daug gražaus laiko įsivažiavimui: abu vyresnieji vaikai eina į darželį, Paulius -  į mokyklą. Maniau, kad kol visi bus išsibastę iš namų, aš turėsiu laiko ir blog‘ui, ir knygoms, ir mezgimui – viskam. Deja, ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavauJ. Kai Laurynui buvo savaitė, Justas susirgo angina, o Julius – ausų uždegimu. Abu liko namie, o aš, didžiausioj panikoj, dienom ir naktim šokinėdavau nuo vieno vaiko prie kito, tikrindama temperatūras bei kišdama arbatas. Ir baisiausiai bijojau, kad neužsikrėstų mažylis. Atsilaikė. Sausio mėnesį Nerijus su vaikais išvažiavo slidinėti į kalnus, grįžo su dovanėle – vemiančiu Juliumi. Sekančią savaitę draugiškai jau visi vėmėm, išskyrus Lauryną ir Paulių. Vasario mėnesį gripu susirgo Paulius, ir visą savaitę galavosi lovoje. Laurynas ir vėl atsilaikė. Tačiau kovo mėnesį galų gale nelygioj kovoj su ligom krito ir jis... Prasidėjo nuo paprastos slogos, ir labai greitai nuėjo į ausų uždegimą. Ta proga savaitę praleidom ligoninėje. Būtent ligoninėje, staiga atsiradus marioms laiko, parašiau vieną iš dviejų įrašų į blog‘ąJ.

Daug kas manęs klausia apie nuovargį. Neįtikėtina, bet tikrai nesijaučiu pavargusi. Naktimis keliuosi n kartų, tačiau Laurynas miega su mumis, tad tas „kėlimas“ labiau reiškia Lauryno perkėlimą iš vienos pusės į kitą. Pietų pamiegoti galimybės beveik neturiu, bet poreikio tam irgi neturiu. Nežinau, ar čia dėl senatvės (gi vyresni žmonės mažiau miegaJ), ar dėl brandžios motinystės, tačiau nei vieno vaiko man nebuvo taip paprasta ir lengva auginti, kaip Lauryno.

Visi broliai Lauryną priėmė be galo šiltai. Net Julius (ir ypatingai Julius!), dėl kurio nerimavau labiausiai. Visi baisiausiai nori Lauryną panešioti, pasupuoti, pakalbinti... Vienu žodžiu, kai man reikia ką nors greitai greitai pasidaryti, auklių turiu sočiaiJ

Kaip atrodo mano tipinė diena šiandien? Jeigu įsivaizduojat, kad keliuosi anksti ryte, suruošiu šeimai pusryčius ir su skepetėle mojuoju pro langą, juos išlydėdama į darbus (o būtent taip aš įsivaizdavau iki gimstant Laurynui), tai turiu pasakyti, kad klystate. Paprastai, kai jau matau, kad Lauryno užmigdyti nebepavyks (dažniausiai tai būna apie 8:30), sukaupiu visas jėgas, praplėšiu akis ir žvaliai sakau: „Labas rytas, berniuk mano, dar viena puiki diena išaušo!” (net jeigu nė velnio taip nesijaučiu). Ir nešuosi jį į vonią rytinėms procedūroms. Pirmiausia dienai paruošiu Lauryną, o vėliau jau jis turi apsišarvuoti kantrybe, ir laukti, kol susiruošiu aš (tam tikslui turiu vonioje numetusi čiužinuką ant grindų, kad galėčiau drąsiai turkštis po dušu ir nebijoti, kad Laurynas kur nors nusiridens). O tada einu gerti kavos... to vienintelio puodelio, kurį sau leidžiu. Ir vat tada jau tikrai pajaučiu, kad dar viena puiki diena prasidėjo.

Reikalų dienos metu turiu begalę. Toks jausmas, kad vizitai pas dantistus/logopedus/alergologus/masažistus ir t.t. niekada nesibaigs. Tačiau logiškai suprantu, kad ne. Galų gale, turint keturis vaikus, VISADA kas nors vyksta. Jeigu niekas neserga ir nieko neskauda, tai jau pastebi, kad kažkam į kirpyklą laikas. Arba pažymos kokios tai reikia arba batų pavasarinių kuris nors neturi... Nu žodžiu, pas mane namuose ant sienos kaba kalendorius, kuriame sąžiningai žymiuosi visus vizitus pas gydytojus/būrelius/baseinus ir t.t. Be tokio kalendoriaus – prapultis, ne kitaip.

Mes ir toliau namie be galo daug žaidžiam. Iš tikrųjų. Žaidžiam generolą, monopolį, corcassonnę, įvairius kortų žaidimus... Praktiškai visą laiką kol Laurynas miega (o miega dienom jis tikrai daug) skiriu laikui su vyresniaisiais broliais. Dar labai daug skaitome.  Prireikė šiek tiek laiko, kol įsivažiavom į šį vakarinį ritmą, bet kuo toliau, tuo viskas tik paprastėja. Jeigu Laurynas nemiega, knygų klausosi ir jis. Jeigu pradeda zirzti – jį tuo metu panešioja tėtis. Labai norėjau, kad tas mūsų laikas – vakaras su knyga – ir toliau priklausytų Justui su Juliumi, ir labai džiaugiuosi, kad pavyko.

Kaip ir kitus vaikus, Lauryną auginu ant rankų. Ne visai taip, kaip Julių, kuris užaugo besisupdamas vaikjuostėje prie krūtinės, tačiau ant rankų Laurynas būna tikrai daug. Ir visiškai nekreipiu dėmesio į kalbas, kad taip „pripratinsiu vaiką“/“išlepinsiu“ ir t.t. – žinau, kad šis laikotarpis yra labai jau ribotas. Todėl mėgaujuosi juo ir tiek.

Iš tiesų, apibendrinant kaip aš jaučiuosi, galiu pasakyti, kad Laurynas tiesiog atėjo, ir... įsiliejo į šeimą. Tarsi visada tik čia ir buvęs. O balandžio 4-ąją jam jau sukako 4-uri mėnesiai. Ta proga FB profilyje pasidalinau nuotrauka su visais keturiais broliais ir sulaukiau nerealaus komentaro: „Keturi berniukai ketvirto mėnesio ketvirtą dieną švenčia ketvirtojo brolio ketverių mėnesių gimtadienį“ – nu fantastikaJ  

PS. Vakar, kai pradėjau šį įrašą, daugiau mažiau visi buvome sveiki. Tačiau vakare Paulius ėmė vemti, ir šiandien – tokį saulėtą šeštadienį – laiką jau leidžia Santariškių ligoninėje. Taigi, idilė be ligų pas mus neužsilaiko ilgaiJ

PS2. Man kartais prisireikia išbėgti kur nors trumpam  (papietauti su draugėm/apsilankyti kirpykloje ir pan), tad labai ieškau moteriškės, kuri gyventų Šiaurės miestelyje Vilniuje ir kuri galėtų tom valandėlėm pabūti su Laurynu (dažniausiai planuoju tuos savo vizitus per jo miegą) bei išleisti mane. Gal ką turite rekomenduoti?