Puokštė saldėsių Nepriklausomybės dienai

Per Naujuosius metus pažadėjau sau, kad grįšiu vėl prie rašymo. Blog‘o rašymo. Ir kad tai būtų dar konkrečiau, net nusistačiau labai aiškų tikslą: parašyti bent kartą per savaitę.

Kaip man gerai sekasi vykdyti planus, galite patys įsitikintiJ. Nuo paskutinio mano įrašo prabėgo tiek daug laiko, kad spėjau ir pagimdyti (na gerai, jau nedaug iki to termino man buvo belikę, bet vis vien), ir Kalėdas atšvęsti, ir Justo gimtadienį atlaikyti ir dar daug daug visko padaryti.

 

Paulytės gimtadieniui kepiau vaikų jau pamėgtus cake-popsus, ir buvau suplanavus nuspalvinti visom keturiom spalvom, kurias turiu (o turiu raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią dažą). Tačiau Laurynas pabudo ir pradėjo žviegti kaip tik prieš man imant į rankas mėlyną spalvą. Nusprendžiau, kad apsieisiu ir be jos. Tad tokia geltona-žalia-raudona puokštė gavosi. Ir gan simboliška, turint omeny, kad Paulytės gimtadienis yra vasario 15 dieną - visai prieš pat Nepriklausomybės dieną.

 

Galvojau tokiu įrašu pasidalinti Vasario 16-osios proga (juk visai smagi idėja Nepriklausomybės dienai paminėti!), bet taip jau su mano tempais gavosi, kad per tą laiką kol planavau įrašo rašymą ir kovo 11-oji atėjoJ

 

Taigi, mielieji, su Nepriklausomybės diena Jus! Linkiu paminėti šią dieną atitinkamai ir pasigaminti ką nors geltona-žalia-raudona!

Halloween 2014: šiais metais neapsiribojome vien tik moliūgo išskaptavimu

Kuisiuosi virtuvėje, kai žemyn iš antro aukšto nusileidžia Paulius: „Mam, ar mes turim kokią nors kaukę Halloween‘ui?“. Mano supratimu, tiek Žmogaus-Voro, tiek Betmeno kaukės puikiai tiktų šventei, bėda tik ta, kad jos ikimokyklinukų dydžio. „Suaugusiam žmogui tinkančią turim tik... pingvino kaukę“ – atsakau (dar turim ir kaubojės kaukę, bet apie ją neužsimenu.) Paulius apsidžiaugia, ir po gerų dešimties minučių, kai jis jau vėl pasirodo virtuvėje, leipstu juokais, žvelgdama į liūdno veido pingviną, įspraudusį į, tai matyti net iš tolo, gerokai  per mažą kostiumą. „Bet tas pingvinas ne visai į temą Halloween‘ui, ane?“ – klausia Paulius. Aišku, kad ne į temą. Bet mano stebuklingojoj kaukių dėžėj (tiesą pasakius, per paskutinius metus jau net dvi tokias dėžes prikaupiau) kaukių suaugusiems tikrai ne prūdai. Turim, ką turim, taip sakant.

Vis dėl to, Paulius į vakarėlį išėjo ne su pingvino kauke, o su normalia – kažkokia baisos pabaisos. O mes irgi šventėm. Turbūt pirmą kartą gyvenime. Nes dabar, kai jau esu užsitarnautose atostogose, nepaisant fakto, kad krutu laaabai lėtai ir kur buvus kur nebuvus einu pagulėti, būčiau sau nedovanojus, jeigu būčiau praleidus progą pasinaudoti galimybe, kuomet bent jau teoriškai laiko turiu daugiau nei įprastai.

Šventei ruošėmės trise: aš, Paulius ir Juliukas (Justo namie tą savaitę nebuvo:  jam nerealiausiai pasisekė, nes krikšto mama Ineta pasiėmė jį kartu su savim paatostogauti į Tenerifę).

Pirmiausia, be jokios abejonės, skaptavome moliūgą. Tiksliau, aš skaptavau, o Julius krapštė sėklas iš moliūgo vidaus. Kol jam atsibodo, ir nusprendė, kad šis darbas „pernelyg šlykštus“, ir daugiau jis rankų nekiš.

Tuomet karpėm šikšnosparnius. Kol aš susidorojau su visa armija juodųjų šikšnosparnių, Juliukas iškarpė vieną oranžinį. Ir iš karto nusprendė, kad būtent šis oranžinis ir bus visų šikšnosparnių vadas. Daaaug prikarpėm, todėl kai Paulius baigė juos sukabinti namie, atmosfera iš tiesų tapo baugiJ

 

 

 

 

 

O tada, aišku, gaminom patiekalus.  Oi oi oi, kiek visokiausių variantų buvau prisirinkus internete... Vieną už kitą gražesnių (tiksliau, baisesnių). Tačiau neįgyvendinom turbūt net dešimtadalio to, ką buvau priplanavus. Bet tai niekis: ir tais keliais, kuriems vis tik ryžausi, be galo didžiavausi. Kita vertus, išmokau ir vieną pamoką: nesvarbu, kaip paprastai viskas aprašyta yra recepte, realybėje viskas tikrai neatrodo taip gražiai kaip paveiksliuke... Na, ypatingai jeigu neturi labai daug laiko knistis ir pagalbininkai irgi nėra darbščiųjų rankų/dailiųjų darbelių būrelio atstovai. Tačiau šventės nuotaikos tai tikrai nei kiek nesumenkina.

Taigi, ką gi mes su Juliuku gaminome?

Moreginius vaiduokliukus. Juos kepu pakankamai dažnai (kai tik prisikaupia baltymų): ir pasigamina labai greitai, ir vaikams superinė atrakcija suteikti gyvybę vaiduokliukams, išpiešiant jiems akis bei burnas. Justas, kuomet pamatė mūsų stalo nuotrauką, nerealiai susinervino, kad „mama iškepė jo skaniausių sausainių, o jo net nėra namie!”.  Tik mūsiškiai neatrodė tokie gražūs, kaip pas Neringą.

Baisiąsias akis. Čia tai jau buvo Juliaus idėja: daryti kruvinas akis. Ėjau browsinti internete, ir baisiausiai apsidžiaugiau, kad tikrai toks patiekalas yra (deja, dabar niekaip neberandu nuorodos). Mūsiškės akys neatrodė taip jau labai tikroviškai, bet...et, vis tiek susivalgė labai greitai, tai matomai, visiems tiko.

Raganų pirštelius. Kepiau juos antrą kartą, ir šį kartą turbūt gerokai pamažinau miltų porciją, nes gavosi nerealiai skanūs ir tirpstantys burnoj. Bet jeigu pradinė išvaizda dar priminė raganos pirštelius, tai iškepę jau atrodė kaip tikrų tikriausios „Grizlio letenos“ (kaip juos iš karto pakrikštijo atėję svečiai).

 

Įdarytus kiaušinius. Šitie gal atrodė gražiausiai ir panašiausiai į originalą. Tik, žinodama, kad tikrai ne visiems tinka-patinka alyvuogės, vorais papuošiau tik kelias puseles.

Be jokios abejonės, apgalvojome ir šventės „interaktyviąją dalį“, kad viskas nesibaigtų vien tik sėdėjimu prie stalo: programa prasidėjo Hario Poterio filmu, vėliau ėjome dažyti balionų tamsoje šviečiančiais dažais (vaikai vis bėgo tikrinti į vonią, ar tikrai dažai šviečia), ir galiausiai viskas baigėsi vaikų veidų dažymusi (čia jau nebuvo pagal mano planą: Julius tiesiog paprašė nukelti karnavalinius dažus, ir neužilgo namuose pradėjo krykštauti ir siautėti trys pabaisuokliukai).

O nerealiausia visos dienos dalis buvo tai, kad pas mus apsilankė... Trick-or-Treat prašantys persirengėliai. Pirmą kartą per tuos tris metus, kuomet gyvename šiame name! Ir apsilankė ne per Užgavėnes, kada jų laukiame saldainių prisiruošę, o per Halloween‘ą, kurio paprastai nešvenčiame ir jokių prašalaičių nelaukiame. Visa laimė, kad mūsų saldėsių stalčius nebuvo tuščias: saldainių atsargos greitai buvo gerokai sumažintos. Vaikams buvo tiek džiaugsmo išvydus lankytojus, kad dabar visai rimtai svarstau prieš Užgavėnes pakabinti plakatą: „Mieli persirengėliai, neaplenkite šitų namų!” J

Justo gimtadienio Cake-Pops

Čia bus dar šiek tiek Justuko gimtadienį prisimenant.

Kaip turbūt ir visi vaikai, Justas gimtadienį švenčia ne tik su namie, bet ir darželyje. Ir paprastai į darželį (tiek Justas, tiek Julius lanko Valdorfo darželį) auklėtojos prašo atnešti ką nors, gamintą kartu su vaiku.

 

Tai mes paprastai ir gaminame: kepame keksiukus, sausainius, iš tinginio išraitome metų skaičių... Julius savo paskutiniam gimtadieniui buvo užsiprašęs „tų rutuliukų, kuriuos padarai dviejų skonių), tad jam šventinę dieną nešėme eklerus.

O vat Justas šį kartą, kas jam visiškai nebūdinga, jokių pageidavimų neturėjo. O ir mano galvoj, po visų šventinių maratonų, tarsi iššluota buvo. Tol, kol Jolanta nenumetė idėjos apie Cake-Pops‘us. Tiesą pasakius, apie juos pirmą kartą tik iš jos ir išgirdau. Ir vos tik nulindau „pagooglint“, iš karto susižavėjau: jau tokio neišpasakyto grožio man jie visi pasirodė, kad ne tas žodis. O toliau... turbūt patys žinot kaip būna: kuo toliau žiūri, tuo labiau prie bendro vaizdo pripranti, ir nejučia pradedi įsivaizduoti, kaip viską pats darai ir kad lygiai tokio pačio grožio gaunasi. Na gerai, nesu tokia labai optimistė, ir šitaip negalvojau, tačiau... Jolanta sakė, kad viskas tikrai labai paprasta, tad užsidegiau pabandyti.

 

Žinote, pasakysiu jums atvirai: negalima pasitikėti receptais, kurie sako, kad „viskas labai paprasta, viens du ir pagaminsite, labai smagu gaminti su vaikais bla bla bla...“. Nes bent jau man tai paprasta nebuvo. Visų pirma, tie rutuliukai (netgi nepaisant fakto kad ant pagaliuko juos pamojau dar prieš įkišdama į šaldytuvą) nesilaikė. Bent jau tikrai ne visi. Ir netgi jeigu kai kuriems visai neblogai pavykdavo išsilaikyti ant stiebo, tai visai nereiškė, kad lygiai taip pat juos sėkmė lydės ir pasipuošus gražiu apdaru: vos tik panardindavau juos į papuošimo masę, jie iš karto nuo tų savo rūbų apsunkdavo ir gražiai nuvažiuodavo žemyn. O tie, kurie šito triuko nemokėjo, demonstruodavo kitokį: tiesiog nei iš šio, nei iš to, sprogdavo per pusę (tuo, aišku, labai pradžiugindami jubilijatą Justą, kuris to tik ir telaukdavo). Arba dar geras: šalia stovintys kaimynai taip ir taikydavosi "pasibučiuoti", ir kai tik jiems tai pavykdavo, viskas - amen, gražiuoju nebeišskirsi niekaip.  Apie tai, kad šitas grožybes galima puošti su vaikais, aš iš vis patyliu: aš Juliui ir Justui ne tik  kad prisiliesti prie jų neleidau, bet net iš virtuvės zonos vijau, kad tik oro bangų kvėpuodami nesukeltų. Žodžiu, buvo gerokai linksma. Tačiau rezultatas vis tik mane papirko. Ir skoniu, ir grožiu. Ir... taip dar kartą geriau pagalvojus, iš tikrųjų nebuvo kažkas labai jau ten sudėtingo. Tikrai kartosiu bandymą. Gal net labai labai greitai. Ir gal net ir ne kartą. Nes tokie vieno kąsnio tortukai ant šventinio stalo – visiška palaima!

 

O gaminimas toks: iškepi biskvitą, ir pavertį jį į trupinius. Tuomet tuos trupinius sumaišai su kokiu nors įdaru (aš su virtu kondesuotu pienu maišiau). Formuoji rutuliukus, įsmeigi pagaliuką ir talpini į šaldytuvą. Po geros valandos, mirkdai į “apdarus” (aš rinkausi baltą šokoladą ir marshmallow saldainių masę) bei papuoši. Iš principo… kaip ir viskasJ

 

 

 

 

 

"Karvukiniai" keksiukai

Turim namuose vieną tokį stebuklingą stalčių, pilną visokiausių saldumynų. Iš tikrųjų pilną. Nes man dažnai užeina saldumo priepuoliai, ir prisiperku reikia/nereikia. Dar iš kelionių labai mėgstu parsivežti saldumynų. Ir kiti atveža.

Ilgą laiką visi negalėjo patikėti, kad tas stalčius štai taip sau stovi visiškai atviras visiems ir grėsmės aplinkiniams nekelia – iš tikrųjų, taip ir būdavo: tiek Julius, tiek Justas žino, kad per dieną daugiausiai gali pretenduoti į vieną saldainį. Ir tai tik su leidimu. Sakau “būdavo”, nes vat vakar buvau gilių giliausiai įsitikinusi, kad turiu “Karvutės” saldainių, pradarau stalčių, o ten – tuščių popieriukų gausybė. Garsiai surinku: “Nesupratau! O kas visus saldainius suvalgė?!!!”. Pirmas atbėgo Justas (o šitas vaikas tai jau pirmų pirmučiausiu numeriu įtariamųjų eilėj rikiuojas): pažvelgia į stalčių, išsprogdina iš nuostabos akis ir baisiausiai sukrėstas sako: „Nežinau! Bet tas, kas valgė, ne tik saldainius mėgsta, bet dar ir nežino, kad šiuose namuose šiukšlių dėžė yra!”

Mirk juokais. Nebūčiau visiškai įsitikinusi, kad čia Justo darbas, tikrai patikėčiau. Kalbam toliau. Sakau: “O tu, Justuk, tikrai nežinai, kieno čia darbas?”. Justas purto galvą: “Ne, tikrai ne. Bet turbūt, kad Pauliaus”. “Oi, Justai, jeigu nesi tikras, labai negražu yra apkaltinti kitą žmogų. Na, teks man eiti ir visiems į akis pasižiūrėti – pažiūrėsim, pas ką akyse kabliukai žiba”. Ir čia Justas tik klapt-klapt akim – ir užsimerkia. “Man tai akis, mamyt, labai skauda”.

O karvučių man reikėjo, nes susiruošėm su Justu kepti keksiukus pagal Beatos receptą. Antra diena iš eilės! Pirmą dieną kepėm tiksliai pagal receptą, o antrą – nebedėjome kriaušių. Man tai tikrai skaniau su kriaušėm, bet vaikai vieningai nubalsavo, kad ne. 

Visa antroji partija keliavo pas Justą ir Julių į darželį – teisybę pasakius, būtent Justo užsakymu ir kartojome kepimą, nes Justas labai jau norėjo vaišių į darželį nunešti. O grįžęs iš darželio iškilmingai atraportavo: „Net vaikai sakė – laaabai saldu!” (o čia jau laaabai didelis komlimentasJ)

Keksiukai su kriaušėmis ir „Karvutėmis“

12 keksiukų:

·         3 kiaušiniai
·         120g cukraus
·         60 g sviesto
·         2 šaukštai natūralaus jogurto
·         6 šaukštai pieno
·     200 miltų
·         1 ½ šaukštelio kepimo miltelių
·         2 prinokusios kriaušės
·         6 saldainiai „Karvutė

1. Kiaušinius lengvai suplakame (aš tai iš tikrųjų, smarkiai smarkiai suplakiau:)) su cukrumi ir ištirpintu sviestu, įmaišome jogurtą ir pieną.
2. Miltus persijojame su kepimo milteliais ir įmaišome į kiaušinių masę.
3. Kriaušes nulupame ir supjaustome 2-3 cm skersmens gabaliukais. „Karvutes“ taip pat susmulkiname.
4. Tešlą krečiame į formeles, į kiekvieną keksiuką įspaudžiame po keletą gabaliukų saldainių „Karvutė“ bei kriaušių. Kepame 180 laipsnių orkaitėje 25-30 minučių.

Kepta pagal Beatos "Keksiukų kalendoriaus" receptą.

Tortas krikštadukrai 3-ojo gimtadienio proga

Kadangi jau prieš dieną buvo aišku, kad antradienį bus šalta (t.y. ne šiaip sau šalta, o tikrai ŠALTA), Pauliui leidau į mokyklą neiti. O kad jau taip visi lindėjom namie, nosies į lauką nekišdami, rytą nusprendžiau skirti namų tvarkymuisi. Ir šį rytą šveičiau viską kaip turi būt: net mikrobangę iš vietos pajudinau, išardžiau dalį apatinių spintelių, ir po jom viską išvaliau, visas spinteles nublizginau - na žodžiu, šveičiau "už tėvynę". O viso proceso metu baisiausiai savim didžiavausi bei vis mėginau įsivaizduoti dienos finalą: Nerijus grįžta namo, o čia viskas tik blizga, tik tviska... Tada jis baisiausiai nustemba, mane giria, ir kartu laimingi valgom vakarienę...

Tai čia tokie mano rytiniai planai buvo. Iki kol mes įžengėm į antrą dienos dalį, kurios metu, pagal planą, turėjau gaminti tortą Paulytei. Barbės tortą. Ir gaminau. O tada... Tada namai virto į tokį siaubiaką, kokiame jau seniai kada buvo: puodai-dubenėliai-bliūdeliai turbūt visi iškeliavo į trasą ir visokiais kremais prisipildė, grindys pasidengė baltu pudros sluoksniu, ne ką prasčiau ir aš atrodžiau bei turbūt pirmą kartą gyvenime pagalvojau, kad gal vis tik indaplovė ir nėra toks jau nenaudingas dalykas (girdi, Rimantai, aš jau apie tai pradedu GALVOTI!!!:) ). Tačiau turbūt prasčiausia padėtis vis tik tvyrojo šaldytuve - norint įtalpinti savo šedevrą į jį, pusę daiktų turėjau iš ten iškraustyti. Ir net vieną lentynėlę išimti, nes princesė niekaip kitaip negalėjo ten įsipaišyti.

Bet už tai kokį malonumą apturėjau tą princesę lipdydama! Pasaka, ne kitaip. Žinot, būna gi žmonių, kurie kalbasi su savo mašinom, taip? Tai va, vakar aš taip kalbėjausi su tuo savo tortu. Sakiau: "Palauk, Pelene, tuoj tuoj ir tu visus nustebinsi. Na gi, matuojamės sijonėlį... Šiek tiek per trumpas, lipdom dar kartą. Na, apsisiaučiam... OOOOO, kaip tau tinka! Dar šiek tiek papuošiam tave..." Va taip ir panašiai. Kaip išprotėjus.

O idėją gamintis Barbės tortą nusižiūrėjau neatsitiktinai. Paulytė - mano krikštadukra. Pirmoji ir vienintelė. Krikštynų metu mes (t.y. visi svečiai) traukėme lapelius su nurodymais, kuo konkrečiai turime prisidėti prie Paulytės auginimo. Ir vat aš ištraukiau "nupirkti Barbę". Galit patikėt, kaip čia dabar gerai man viskas gavosi?! Ir tortą iškepiau, ir įsipareigojimą įvykdžiau :). Tiesa, pagal torto kepimo instrukcijas (bent jau draugė R. sakė, kad taip Lietuvos kepėjos daro), kojas Barbei reiktų išsukti, bet to net neketinau daryt - jau taip mažai galimybių turiu rankose lelytes pavartyti, kad net ranka nekiltų joms kojas sukioti:).

O pačiu rezultatu tai tikrai esu patenkinta. Žinau, žinau... profesionalės tikrai galėtų ne vieną komentarą pasakyt, bet man svarbiausia, kad vaikams būtų skanu, gražu, ir ... nors šiek tiek mažiau nesveika, nei tortai iš parduotuvių. Ir pigiau, aišku.

Paulyte, tikiuosi, kad tau tortas patiko. Ir taip pat tikiuosi, kad kiekvieną kartą, laikydama rankose šią lėlytę, galėsi mintimis grįžti į savo gimtadienio šventę. Linkiu tau ir toliau būti tokiai stipriai (o ji tikrai stipri: be jokio vargo gali pakelti ir nusinešti Justuką, kuris, beje, pusantro mėnesio vyresnis už ją, ten, kur jai reikia:) ), linksmai, išradingai! Dar kartą su gimimo diena!

O jeigu ką domintų torto lipdymo procesas, jis yra toks:

1. Nusiperkam Barbės lėlę - šitą aš jau gal prieš keturis mėnesius padariau, vos nusprendus, kad Paulytės gimtadieniui kepsiu Barbės tortą.

2. Išsikepam biskvitų. Tiesą pasakius, šita dalis man pridarė daugiausia rūpesčių, ir vien dėl to, kad neturiu aš kaži kiek tų torto formų - paprastai gi žmogui daugiau nei vienos (na gerai, dviejų) jų nereikia. O čia turėti daugiau tortų kepimo formų, o ypatingai skirtingų dydžių, yra didelis privalumas. Na, bet netgi turint vieną formą yra kuo puikiausiai išsiverčiama. Tik terliotis reikės ilgiau. Aš, pavyzdžiui, tą savo formą į orkaitę kišau tris kartus, plius dar iškepiau du mažiukus keksiukus iš tos pačios tešlos.

3. Perpjaunam biskvitus į tiek dalių, kiek pjaunasi. Man kai kurie pjovėsi į dvi, kai kurie - į tris dalis.

4. Kiekvieno biskvito viduryje išpjaunam apskritimą (tokį, pro kurį lėlė pralįstų).

5. Supjaustom biskvitus į vis mažesnius apskritimus ir pertepam norimais kremais.

6. Lėlę apsukam maistine plėvele ir įstatom į viduriuką. Šioje stadijoje viskas atrodo daugmaž taip:

7. Pabaigiam formuoti sijoną.

8. Tiesa, aš dar paskui pagalvojau, kad žvakučių tai nėra, kur smeigti... Todėl iš atlikusio biskvito dar nulipdžiau mažą tortuką, kurį pastačiau šalia Barbės.

Na, kaip ir viskas.

PS. Bloger'iai reikia pagalbos: kažką aš turbūt nureguliavau, kad mano pranešimai patalpinami su visokiausiais "kringeliais" (na, tose vietose, kur pvz. buvo spaustas "Enter") ir kažkokiu keistai mažu šriftu. Kaip man atitaisyti? Bačiau keisti "Encoding" funkciją, bet vis tiek tas pats gaunasi. Gal Jums yra taip buvę?

Apie ligas, ligonines ir... Kalėdas

Susipažinom ir mes su ligoninėm. Tai yra, Justas susipažino, aš tik atnaujinau draugystę. Ne pats geriausias metas yra sirgti prieš šventes, bet juk gali būti ir blogiau - t.y. sirgti per pačias šventes.

Tiesa, susipažinom mes ne tik su ligoninėm, bet ir su alergijom - problema, kurią laikiau mums visiškai svetima. Todėl galite tik įsivaizduoti, koks man buvo šokas, kai vieną rytą Justas atsibudo... raudonas kaip burokas. Visas visas išbertas kažkokiom raudonom dėmėm. Ir vat su tom raudonom dėmėm kankinomės mes ištisas keturias dienas. Sakau "keturias dienas", nes dabar tai jau žinau, kad nei jokia ten ne alergija buvo t.y. alergija, bet ne visai tradicinė.

Žodžiu, per tas keturias "alergines" dienas apturėjau galimybę savo kailiu pajusti, ką tai reiškia auginti alergišką vaiką. Garbės žodis, anksčiau nesuprasdavau, ko ten mamos pergyvena dėl kiekvieno iššokusio spuogelio. Tikrai nesuprasdavau. Netgi aiškiai prisimenu, kaip viena draugė pasakojo baisiausiai supykusi ant mamos, kad ši jos dukrelei Velykų proga padovanojo šokoladinių kiaušinių - tąkart, išgirdusi šią istoriją, tik galvą pakraipiau: "Na ir kas? Aš irgi visiems vaikams Velykų proga dovanoju šokoladinių kiaušinių!". Už tai dabar vos ne su padidinimo stiklu stebėdavau tas raudonas dėmes ant Justo kūno bei būdavau pasiruošusi apšaukti kiekvieną, be mano atsiklausimo pasiūliusį vaikui saldainį. O kaip tyčia Kalėdos... Kur bepasisuksi, jau, žiūrėk, ir tūno kokia pasala.

Tačiau bent jau mūsų atveju dietos nieko negelbėjo - vis tiek galų gale atsidūrėm ligoninėj. Nes pasirodo, ne jokia čia ne alergija, o virusas organizme tūnojo. Toks, kurio antibiotikai neima, o jeigu jie vis tik yra priskiriami (o Justui ir buvo) po antibiotikų kurso vaiką smarkiai išberia. Va ir praleidom šią savaitę "Santariškių kurorte": aš dienomis, Nerijus - naktimis.

O kad jau taip teko pagulėti, tai pagalvojau, ko gi nepasidalinus savo įspūdžiais ir nuotykiais?
Visų pirma, aš tikrai pailsėjau. Rimtai. Juk kaip patogu: valgyti atneša (tiesa, neša tik Justui, bet kai mes tokie valgytojai, tai mums abiems sočiai užtekdavo. Taip užtekdavo, kad aš net porą kilogramų per šią savaitę sugebėjau priaugt), grindis išplauna, vaistus laiku paduoda... Tu tik, žmogau, gulėk ir ilsėkis. Tiesa, tai AŠ pailsėjau, nes pabuvusi dieną tokiam "kurorte", nakčiai važiuodavau į savo namus, mirkti savo vonioje ir miegoti savo lovoje. Nerijaus įspūdžiai iš ligoninės ne tokie džiuginantys būtų. Jau vien ką reiškia būti priverstam naudotis jųjų vonia, į kurią manęs nei su basliu turbūt neįvarytų.

Gyvenome mes iš tikrųjų karališkai - patys vieni keturvietėje palatoje. Mūsų lova buvo prie pat lango, už kurio galima buvo visą dieną stebėti veiksmą "anapus": skaičiuoti pravažiuojančius autobusus, greitąsiais, stebėti skubančius žmones...

Aš iš tikrųjų labai džiaugiausi šia galimybe praleisti laiką su Justu vienu du: turėjau gerą progą įsitikinti, koks puikus berniukas jis užaugo. Ir patikimas. Pavyzdžiui, jeigu paprašai palaukti palatoje, kol tu iki mašinos sulakstysi, gali būti tikra, kad jis niekur nesitrauks. Netgi jei seselės ir bandys jį nusivesti pvz. kokių tyrimų atlikti. Neis, ir viskas.

Į ligoninę buvom susivežę galybę žaislų, tad dienas leisdavome dėliodami (ant savo plačiosios palangės) "Domino", "Atmintį", skaitydami knygas ir žurnalus, piešdami... O per pietus draugiškai apsikabinę "nulūždavome".Tačiau turbūt didžiausia pramoga Justui būdavo patyliukais atidaryti vonios duris (taip taip, prie mūsų palatos buvo nuosavas vonios kambarys!!!), taip tikintis išvysti dar nespėjusius pasprukti tarakonus. O taip! Šito gėrio irgi buvo. Grįžus namo kaip išprotėjus purčiau visas tašes, kad, ginkdieve, nebūtumėm pasiėmę kokio pakeleivio.

Kas čia dar? A! Dar pradėjom žaisti "daktarus-pacientus", ko anksčiau niekada nežaisdavom. Pavyzdžiui, Justas (daktaras) paima pagaliuką, ir sako man (pacientei): "Smarkiai smarkiai išsižiok!", o aš (sučiaupusi lūpas, kaip kad Justas mėgsta) sakau: "Mhhhneeee". Tada Justas vėl sako: "Nagi, išsižiok - aš tau tik dantukus suskaičiuosiu!" ir kai aš praveriu burną, su pagaliuku kaukšėdamas į dantis man sako: "Vienas, du, tys...". Ir greitai greitai kišą pagaliuką į burną - šitoj vietoj jau turiu būti budri, jei nenoriu, kad pagaliukas per kitą pusę išeitų. Žodžiu, smagiai žaidžiam - jau žinau, kokia dar dovana Justą pradžiugintų: daktaro reikmenų rinkinys.

Dar apie alergijas ir maistą alergiškiems. Nu žinokit, per tas keturias dienas, kol man buvo prisakyta Justą laikyti ant dietos (t.y. neduoti pieno produktų, šokoladų, vištos, vaisių (ypatingai mandarinų), sulčių...), galvojau nuo proto nušoksiu, besukdama galvą, ką gi vis dėl to tam vaikui galima duoti. Tai mes tas dienas daugiausia mitom košėm, virtom ant vandens, makaronais ir dešrelėm (nes kažkodėl jos buvo priskirtos prie to "tinkamo" alerginiam vaikui maisto - čia tai man buvo visiška mistika). Ir vat buvo labai gera proga išbandyti gana smagų receptą: dešrelės-aštuonkojai (čia jau patys taip pavadinom): į dešrelių gabaliukus prismaigstai spageti makaronų ir meti jas virti į puodą. Kuomet makaronai išverda, jie tįso iš dešrelių tarsi jų kojytės.
Idėją nusižiūrėjome iš čia.

Bendrai paėmus, man šios Kalėdos kažkokios visiškai nekalėdiškos. Kaip Paulius sako: "Esi visai be Kalėdų dvasios šiemet". Gryna teisybė, taip ir yra. Jau buvau nusprendusi padėtį taisyti, ir šią savaitę su vaikais rašyti laiškus Kalėdų Seneliui (taip taip, net to mes dar nepadarėme!!!), karpyti snaiges ir pasirūpinti pagaliau dovanėlėmis artimiesiems, o vat koks šnipštas gavosi.

Tačiau laiškus Kalėdų Seneliui būtinai parašysim. O dėl dovanėlių... Tik grįžus iš ligoninės puoliau kepti sausainių ir lėkti į parduotuvę ieškoti dovaninių maišelių. Tikiuos, Laimut, džiaugsies, gavus nuo manęs skanių sausainių maišeliuką:). Ineta, žinau, tikrai, kad džiaugsis, nes kepu jos mėgstamiausius :)

Kepame Kalėdų eglutę

Peržvelgus paskutinius įrašus, galima susidaryti įspūdį, kad esame tiesiog kepėjėlių šeima - vien tik sukamės ir sukamės virtuvėje :). Man ir pačiai keista, kaip čia taip gavosi su tais įrašais, nes realybėje tarp puodų kuičiamės turbūt mažiausiai.

Prieš Kalėdas labai daugelyje blog'ų galima seiles varvinti į įvairiausius Kalėdinių saldėsius - visokius meduolinius namelius, imbierinius elniukus, kalėdines eglutes ir t.t. Aš dažniausiai tik paspoksau, ir tiek žinių, nes kažkaip per daug sudėtingai viskas man ten atrodo.

Bet vat šiandien ir mes kepėm eglutę. Net nežinau, kaip ją pavadint - gal meduoline, jeigu į receptą medaus įeina? Vienu žodžiu, iš ryto užmaišiau tešlą ir palikau ją šaldytuve "atvėsti" (taip recepte buvo parašyta :) ). Mano dienos planas buvo toks: grįžus iš darželio visi kartu iškepam tas egles šakas, tada vaikai eina pietų miego, o po miego, jau atvėsusias šakas, visi draugiškai sutepam glajum. Tai toks buvo planas. O gavosi visiškai ne pagal planą. Nes kažkokia visiškai kvaila diena gavosi.

Visų pirma, nors ir sinoptikai baisiausiai ragino visus niekur šiandien nevažiuoti, kaip tyčia turėjau ypatingai daug važinėjimų, kurių atidėti negalėjau: iš ankstyvo ryto vežiau į polikliniką Julių, tada grįžau, Julių palikau su aukle, ir vėl į tą pačią polikliniką važiavau jau su Justu (abiems nieko baisaus, planiniai reikalai). Iš poliklinikos greitai variau į darželį, pasiėmiau Paulytę ir grįžom namo. Iki šios vietos dar ėjosi pagal planą. Dar daugiau - netgi visai smagi diena švietėsi, nes kaip tik visi kartu (tie visi, tai aš, Justas ir Paulytė) užsukom į parduotuvę, prisipirkom valgyti ir gavom krūvą dovanų iš Rimi - na, žinote, kur pagal knygučių antspaudukus dalina). Bet grįžom namo ir prasidėjo... Justas išvertė patalus po visą kambarį. Kol bandžiau sudėti atgal, jis pradėjo ardyti naująją, ką tik iš Rimi parsineštą dėlionę, visiškai sudrąskydamas jos dėžutę. Kol ieškojau maišelio detalėms, abu su Paulyte gautais iš Rimi lipdukais nuklijavo visą stalą. Kuomet jau susėdo valgyti, Justas taip pastūmė stalą, kad Paulytė apsipylė vandeniu, nes tuo metu kaip tik gėrė. Julius savo vandenį iš puodelio išpylė Justui į kopūstų sriubą. Šiaip ne taip, vis tik mums pavyko susipjaustyti sausainius ir pašauti juos kepti. O kol jie kepė, Paulytė eidama užkliuvo ir griuvo tiesiai į skardų-keptuvių krūvą (nes jos paprastai būna sutalpintos orkaitėje, ir ištraukiamos, kuomet orkaitė yra naudojama). Kai kurie sausainiai apdegė. Aišku, ir kitom dienom mums visko nutinka, bet kažkaip šiandien man jau visko buvo per daug.

Todėl žinot, kai jie pagaliau sumigo ir aš pajutau tylą namuose... pagalvojau, kad šiai dienai pokštų man jau gana. Ir taip nusprendusi, ėmiau ir sutepiau eglutę glajumi pati sau viena. Nors būtent tai ir turėjo būti smagiausia eglutės gaminimo dalis... Ai, bet ne ką mažiau yra smagu ir atsikėlus rasti ant stalo padabintą eglutę, ar ne tiesa? :). O jie eglute atsikėlę tikrai labai džiaugėsi ir kimšo net ausys linko!

O eglutės receptas toks (tiesiog perrašau):

300g miltų,
100g cukraus,
Ant peilio galo kepimo miltelių,
Citrinų ir apelsinų žievelės,
Cinamono,
100g sviesto,
4 valg. šaukštau medaus,
1 kiaušinis.

Miltus išsijokite, sumaišykite su kepimo milteliais, prieskoniais ir įkapokite sviestą. Medų sumaišykite su kiaušiniu, ir sukrėskite į miltus. Tešlą suminkykite ir atvėsinkite.
Iš kartono arba pergamento išpjaukite 10 trikampių. Jų kampų ilgis gali būti įvairus - pvz. 22 cm didžiausias, 4 cm - mažiausias. Kiekvieno trikampio kraštų ilgis mažėja 3 cm.
Šablonus uždėkite ant iškočiotos tešlos ir pjaustykite ją aštriu peiliu. Viduryje išpjaukite kiaurymę (jei eglės kamienas bus daromas iš medinio ar plastikinio smaigo, ant kurio versite, ant kurios versite kepinius). Tešlos trikampius dėkite į riebalais išteptą skardą ir kepkite.
Atvėsintus kepinius sutepkite glajumi. Eglę darykite pirmiausia dėdami didžiausią trikampį ir pamažu prieidami iki mažiausiojo: keisdami kampų išdėstymo kryptį, pamažu suformuokite eglės "šakas".

Tiesa, jeigu dar kartą kepčiau, aš dar tikriausiai prikepčiau ir mažų apvalių sausainiukų su skylute viduryje kad būtų galima sluoksniuoti: "šaka", apskritimas, "šaka", apskritimas, ir tos šakos būtų šiek tiek nutolusios viena nuo kitos bei eglutė būtų aukštesnė. Nes bent jau man kiek mažokai tų šakelių gavosi.
Skanaus!

PS. Gražinute, dabar čia tau: aš vis dar laukiu tavo Kalėdinio namuko foto :). Gal šioms Kalėdoms jau atsiųsi? :)

Toliau mokomės dekoruoti tortus

Vaida buvo užvedusi nuosavą tyrimą apie tai, kiek trunka įsidarbinimo procesas. Aš galvoju, kad galbūt, nusižiūrėjusi nuo jos, visai galėčiausi imtis tyrimo „Progresas dekoruojant tortus – kiek įmanoma patobulėti per pusantro mėnesio?“

Nes aš savo siekio pagaminti Justui gimtadienio proga tortą - traukinį dar neatsisakiau. Dienų dienas leidžiu internete ieškodama tobulų torto receptų (na, dabar jau šiek tiek mažiau, nes jau prisirinkau tiek, kad tik kepk ir kepk, žmogau), o sulaukusi progos, vis ką nors išbandau.

Tiesa, skamba turbūt visa tai daug gražiau nei yra realybėje. Nes realybėje, nuo paskutinio savo įrašo ta tema, iškepiau tik du tortus (ir abu Audriui!). Ai, dar keksiukų su įdarais kepiau, nes su jais irgi iki gimtadienio reikia pasipraktikuoti.
Pirmąjį tortą kepiau Audriaus akvariumo įsirengimo proga. Gera proga, ne? Kitu atveju, net nebūčiau svarsčiusi apie torto kepimą, tačiau per mėnesį ne tiek daug tų gimtadienių-ypatingų švenčių pasitaiko, ir negali pasikliauti vien jomis. Taigi, akvariumo įsigijimo proga kepiau tortą-lėktuvą. „Lėktuvas“ buvo pasirinktas be jokios potekstės, be jokios gilios minties – tiesiog šiaip. Tačiau kadangi tortas buvo panašus tiek į lėktuvą, tiek į ryklį, tai net labai į temą gavosi.
Su lėktuvo apdengimo mase vėl privargau. Na, nesigauna ji man, nors tu ką. Tai yra, nesigauna gražiai iškočioti. Gal dėl to, kad pudros man gaunasi įdėti beveik dvigubai daugiau nei receptas nurodo. Kita vertus, mano giminiečiai tortą labai gyrė, tai gal ir nieko tokio.

Tačiau labiausiai man magėjo išgirsti, kaip bus įvertinti „Lėktuvo“ pertepimai. Nes šį kartą bandžiau visiškai naujus, ir tokius, švelniai sakant, netradicinius-negirdėtus. Na, bent jau vienas jų. Internete prisiskaičiau visokių liaupsių apie jį, neva koks jis ypatingas, kaip visiems patinka ir t.t., ir kaip niekas negali įspėti, iš ko gi jis pagamintas. Taigi, ir gaminau jį. Tai va, tas ypatingas pertepimas realiai yra manų košė su išspausta citrina. Na, ar berasi geresnį variantą vaikiško gimtadienio torto pertepimui nei manų košė?! Ir iš tikrųjų, man šis pertepimas labai patiko. Tačiau kitą kartą tikrai aplinkiniams smagumo negadinsiu ir neišduosiu, kad valgo jie ne ką kitą, o tik pačią paprasčiausią banaliausią košę. Patys vis tiek niekada nesusiprotėtų. Kitas pertepimas jau nebuvo toks originalus grietinėlės ir jogurto. Pertepimams cukraus sąmoningai gailėjau (juk jau vien tas apdengimas kiek saldumo duoda!!!), tačiau mano skonio receptoriams saldumo buvo kaip tik, o vat torto ragautojams pasirodė mažokai…

Ir kad jau taip mažokai nebepasirodytų, kepdama sekantį tortą tikrai pasistengiau.

Proga, kuria tortą kepiau, jau buvo solidesnė - Audriaus ir jo draugės Rūtos gimtadieniai. Audrius gimtadienio progai buvo užsiprašęs “BMW”. Taigi, Audriau – prašau!
Šį kartą jau nebesiterliojau su pastilažo mase - išbandžiau Marshmallow saldainių būdą. Iš tikrųjų, su ja dirbti buvo žymiai lengviau ir maloniau. O tortas buvo sluoksniuotas taip: biskvitai, mascarponės sūrio pertepimas (su nepagailėtu kiekiu cukraus), sviesto-kondensuoto pieno pertepimas ir ant viršaus (kad jau tikrai maža nebūtų) Philadelphia sūrio-cukraus pudros kremas. Bomba, ne kitaip. Bet laaabai skani.

Iki gimtadienio dar visos trys savaitės. Teoriškai, tikrai galėčiau dar kokį tortuką sukurpti... Bet praktiškai... jaučiu, kad jau užteks. Kiek gi gali žmogus tų „bombų“ per mėnesį pakelti?!

Apie picas ir kebabus. Gaminamės picą.

Paskutiniu metu aplink mūsų šeimą vis sukasi picų ir kebabų tema. O prasidėjo viskas tikrai gana netikėtai: išėjom su Nerijum ir dviem mažiukais vieną savaitgalį į svečius. Paulius eiti nepageidavo, todėl liko namie. Ir ką jūs sau manot? Kitą dieną įsijungiu savo facebook‘ą, o ten grožiuosi Pauliaus įrašu: „Kebabas, coca-cola ir tėvų nėra namie – geriausias šeštadienis ever!”,

Vat taip va. Pirmoji mintis buvo pulti ką nors komentuoti, na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog kebabus jam leidžiama pirkti tik ypatingomis progomis (na, gal ne visai "ypatingomis progomos", bet faktas, kad "tam tikromis"), o coca-colos neleidžiama pirkti visai. Bet greit suėmiau save į rankas ir nusprendžiau patylėti. Nes iš tikrųjų, komentuoti paauglio įrašus yra gana pavojinga. Vieną kartą neapdairiai namie užvedžiau kalbą apie, atrodo, visiškai nekaltą dalyką: „Bet tikrai, kaip E. per šiuos metus išstypo!”, ir turėjau progą stebėti, kaip momentaliai keičiasi Pauliaus veido išraiška nuo nustebimo (Iš kur žinai?!!) iki pasipiktinimo: “Mam, kaip padaryt, kad tu negalėtum skaityti, ką aš susirašinėju su draugais?!”. Todėl dabar tyliu. Kad nepašalintų manęs iš facebook draugų rato.

Taigi, tąkart patylėjau. Bet proga prisiminti kebabus atsirado. Ir kartu su ta proga, ėmėm ir staiga prisiminėm mes su Nerijum, kad patys kebabo nevalgėm jau koks geras šimtas metų (pirktinių, aišku). Dar ėmėm ginčytis, kas vis tik skaniau: pica ar kebabas (ot, radom, apie ką diskutuot!). O baigėsi viskas tuo, kad ėmėm ir nusprendėm užsisakyti kebabų. Iš kioskų, kurių, bent jau aš, bijau. Bo vis man atrodo, kad tuomet kokią vargšę benamę katę valgysiu.

Kadangi mes net nežinojom, iš kokių „kebabinių“ geriausia kebabus pirkti, pasikvietėm Paulių konsultacijai, ir gana greitai mums buvo pateikta mūsų rajono kebabinių ne tik skoninė, bet ir kaininė analizė. Kaip berniukui, kebabus valgančiam tik ypatingomis progomis, sakyčiau visai neblogai.

Surizikavom, ir nusipirkom. Aš suvalgiau pusę kebabo, Nerijus – visą. Vėliau man visą dieną buvo blooooga (jaučiausi, tarsi būčiau suvalgiusi ne kebabą, o kibirą padažo), jis irgi nesijautė per geriausia. Taigi, šis mūsų eksperimentas kaip ir nepavyko. Vėliau, tiesa, Laima išsijuokė iš mūsų, ir prirodė kitą kebabinę (ne mūsų rajono :)), kurios gaminami kebabai mums visai patiko. Tik šį kartą buvome atsargesni: pirkome vieną kebabą „ant visų“.

Teisybę pasakius, mano požiūris į kebabus nėra toks jau labai blogas. Netgi gal galėčiau sakyti, visai geras. Aišku, kai kalba eina apie namie gaminamus kebabus. Arba picas. Nes tiek pica, tiek kebabas turi vieną gerą savybę – juos labai smagiai galima kepti namie kartu su vaikais. Mes gana dažnai tokią pramogą pasidarome. Vat ir praeitas penktadienis pas mus buvo paskelbtas „picos diena“.

Darbo ėmėmės iš karto grįžę iš darželio: ilgai nelaukę užmaišėm tešlą picos pagrindui (aš naudoju šitą receptą). Darbavomės iš peties visi: net Juliukas.

Vėliau tešlą ramiai palikom kildintis, o patys nuėjom miegoti. T.y. miegoti nuėjo vaikai, aš ėjau ruoštis. Nes jau žinau, kad jeigu noriu, kad visas gamybos procesas vyktų sklandžiai ir kaip galima su mažiau streso, turiu jau iš anksto pasirūpinti visomis reikiamomis detalėmis tokiomis kaip tarkuotas sūris, pjaustyti agurkai ir t.t. Todėl, kol vaikai miegojo, aš suruošiau visus priedus: sūrį, kumpį, agurkus, papriką... Net alyvuoginius voriukus iš anksto pasidariau (idėją nusižiūrėjau iš čia).
Kai vaikai sukilo, ėmėmės smagiausios dalies: komplektuoti picą.
Voriukus dėjome tik vienoje picos pusėje, nes mūsų Paulius žiaugčioja vos pagalvojęs apie jas.

Dar 20 minučių ir viskas – pica paruošta! Ir smagu, ir naudinga (juk tyrimai rodo, kad lietuviai vaikams skiria vos 7 min per parą – vien šitame procese tikrai praleidžiama gerokai daugiau) ir… skanu. Bent jau mums.

Baklava, arba kodėl nebejaučiu didelio poreikio atostogauti Turkijoje

Šiais metais į Turkiją mes taip ir neišvažiavome. Planavom, planavom, bet kažkaip taip niekas mums ir nesusiplanavo. Dabar tai guodžiam save bent tuo, kad greičiausiai būtumėm keliavę su liūdnai pagarsėjusia "Star1 Airlines", tai džiaugiamės, kad pinigų sutaupėm.

Tačiau dėl vieno dalyko tai ypatingai liūdėjau: kad neteks šiemet valgyti turkiškų saldumynų. Ne tų, kur su želė, o tų, kurie gausiai aplieti medaus padažu. Mhmmm... Žinau, tikrai nedaugelis juos mėgsta, netgi vadina juos saldumynų pornografija, bet aš tai juos galiu šlemšti ir šlemšti. Per praeitas mūsų atostogas Turkijoje (cha, gerai skamba "praeitas", nes iš tiesų, tai buvo vienintelis kartas, kuomet mes atostogavome ten :) ), aš juos valgydavau po tris kartus per dieną. Ir dar pilną lėkštę tų pyragėlių parsinešdavau į kambarį, kad jeigu, neduok dieve, naktį ar paryčiais užsimanyčiau, man nereiktų svajoti apie tai, kaip čia greičiau nusigauti iki virtuvės. Taip, pagal taisykles maistą į kambarius neštis buvo draudžiama, tačiau aš Turkijoje atostogavau būdama nėščia, o nėščiosioms, kaip žinia, kiek kitokios taisyklės galioja:).

Kuomet jau galutinai supratau, kad į Turkiją šiemet nebeišvažiuosim, pradėjau ieškot išeičių, kaip gi "pigesniu būdu" galėčiau tų baklavos pyragėlių gauti. Ir voila - ko tik tame internete nėra! O receptas, kaip paaiškėjo, tiesiog ypatingai paprastas. Kadangi viskas labai aiškiai (su detaliom foto) išdėstyta čia, aš pačio recepto neparašinėsiu, pasakysiu tik tiek:

1. Šitie pyragėliai gavosi šiek tiek sausesni nei tie, kuriuos valgėme Turkijoje.
2. Phyllo tešlos (kuri minima recepte, ir be kurios, greičiausiai, čia neišsiversti) galima nusipirkti Prizmos prekybos centre (čia vilniečiams, apie kitus miestus nežinau)
3. Išsikeptų pyragėlių užtenka tikrai labai labai ilgam. Na, mums ilgam neužteko, bet tik dėl to, kad labai jau daug ką vaišinom. Ir tikra tiesa, kad daugiau nei vieną pyragėlį gan sunku įveikti.

Jeigu sugalvosite irgi išbandyti - skanaus!

Pati saldžiausia diena... ever!

Šiandien be jokios abejonės buvo saldžiausia diena mano gyvenime, tiesiogine ta žodžio prasme. Aišku, gal per drąsu sakyti "gyvenime", bet garbės žodis, kitos tokios neatmenu.
O prasidėjo viskas nuo nekalto sumanymo - sugalvojau savaitgalį, kad Justo trejų metų gimtadieniui (kuris bus po gero pusantro mėnesio, beje) tortą ne užsakinėsiu, o iškepsiu pati. T.y. ne paprastą tortą iškepsiu, o tortą-traukinį, nes būtent tokia gimtadienio tema numatoma.
O su manim tai kitaip nebūna... Kai jau nusprendžiu, tai peilis. Nenusiraminu, kol neįvykdau. Ne išimtis, ir šis kartas.

Pirmiausia, apie šią savo idėja apsiskelbiau namiškiams. Šis triukas labai gerai suveikia - kuo daugiau žmonių apie kažkokį savo pasiryžimą informuoji, tuo vėliau būna sunku nuo tos idėjos "nusimuilinti".

Apsiskelbus, ėmiau knistis po interneto lobynus, ir ieškoti tortų-traukinių pavyzdžių. Gerasis Google'as jų per kelias sekundes rado tūkstančius! Na, kad ir pavyzdžiui, tokį, kurio nuotrauka viršuje - argi negražu būtų ant stalo patiekti tokį meno kūrinį, ypatingai turint omeny, kad Thomo traukinukai pas mus dabar vos ne einamiausias žaislas? Tiesa, į mano kulinarines vizijas ne visi namiškiai žiūrėjo optimistiškai. Pavyzdžiui, vos pasirinktus paveiksliukus parodžiau Pauliui, šis iš karto mane "nusodino" ant žemės: "Tik jau tu nepradėk įsivaizduot, kad ir pati tokį padarysi!".

Sekantis žingsnis buvo išsiaiškinti, kaip gi daromi tie visi spalvoti užtepimai. Vėlgi, šioje vietoje nepaprastas pagalbininkas buvo internetas, su savo www.supermama.lt forumu priešaky. Ir, žinot, turiu pasakyt, kad po savaitgalinio pasisedėjimo prie kompiuterio, jau visai neblogai gaudžiausi visuose tuose bezė, pastilažo, aicingo, marshmallow ir dar kituose velniuose, apie kuriuos iki šios dienos nė girdėt nieko nebuvau girdėjus. Tiesa, kol kas tik teoriškai.

Ir galiausiai, paskutinis klausimas buvo, ką daryti su praktine dalimi. Buvau visiškai tikra, kad tokio dalyko kaip teminio torto kepimas negaliu atidėti paskutinei dienai. Iš pradžių svarsčiau įvairius variantus: pvz. išskirtinėm progom vis iškepti po tortą, išbandant po vieną pertepimą. Su šia idėja tiek toli pasistūmėjau, kad net Audriui pasisiūliau gimtadienio proga iškepti tortą - tik sakiau jam išsirinkti, kokio nori. Tiesa, rinktis daviau iš dviejų temų: žuvis arba slidės. Tačiau vėliau nusprendžiau, kad visas šis reikalas pernelyg ilgai užtruktų, todėl apsisprendžiau ties paprastesniu variantu. Na, gal ir ne paprastesniu, bet bent jau man patogesniu: per vieną dieną pasigaminti visus tuos rekomenduojamus perdengimus, ir tuomet jau nuspręsti, kurie jų man priimtiniausi. Tai vat šiandien ir buvo toji "bandymų" diena.

Taigi, gal jums ir atrodo, kad žvelgiate į kažkokį nukeipusį-nuvargusį traukinuką su bevirstančiais vagonais, bet iš tiesų tai yra TRAUKINYS, atspindintis net penkias puošybos technologijas. Ir gimė šis kūrinys (net nežinau, kaip jį geriau įvardinti) vos per porą valandų, kuomet miegojo vaikai.

Supažindinu trumpai:
Traukinio pagrindinė dalis (mėlynoji) padengta pastilažu. Oi, kiek keikiausi jį kočiodama ir bandydama "užvilkti" ant karkaso! Keikiausi, ir sakiau, kad ne, ačiū, šito dar kartą tai tikrai nebandysiu! Bet kuomet vakare atėjo Ineta, ir pasakė, kad būtent šita cukraus masė yra jos pati pati mėgstamiausia, pagalvojau, kad gal vieną kokį vagoną specialiai jai ir galėsiu papuošti... Dar žibalo įpylė ir Paulius, kuris vakare, ragaudamas traukinį, pareiškė, kad mėlynasis vagonas skaniausias.

Rožinis vagonas - icing'as. Man pačiai labai patiko jį gaminti (naudojaus mikseriu, tai greitai visas šitas reikalas pas mane pasigamino), bet įtariu, kad kažką vis tik dariau ne taip, nes pasidengė vagonas nelabai gražiai. Tiesa, skoniui tai netrukdė.

Trečiasis vagonas iš tiesų turėtų blizgėti š0koladu, bet... patys matote, kiek to blizgesio jis turi.

Traukinio viršus padengtas kreminio sūrio-pudros papuošimais (dar turiu pasitikslinti, bet berods čia bus froizingas), o akys ir lūpos puoštos tirpintu šokoladu (labai gerai, kad išbandžiau iš anksto, nes pamačiau, kad gražiai "išvarvinti" akis su valgomuoju šaukštu nėra taip jau paprasta, kaip man atrodė.

Taigi, viena diena ir penkios skirtingos (ir visos tiesiog YPATINGAI saldžios) puošimo technologijos. Dar pridėkit tris skirtingus pačio torto pertepimus (sviesto-kondensuoto pieno, kreminio sūrio-grietinės ir varškės-jogurto), ir suprasite, kaip man dabar, prisiragavusiai viso šito gėrio, BLOOOOGAAAA.

Ir, kas pikčiausia, dabar sėdžiu ir galvoju, kaip galėjau šitaip apsižioplinti: kuomet lipdžiau traukinuką, buvau įsitikinus, kad visus jo pertepimus (o juk man svarbu atrasti geriausią derinį!) prisiminsiu pagal vagonėlių spalvas. Spėkit dabar iš trijų kartų, ar atsimenu? Ne!!!!!

Ech. Bet tebūnie, ką nors su tais pertepimais dar sugalvosim.
O tortą-traukinį gimtadieniui tikrai kepsiu. Ne tik todėl, kad jau visiems apsiskelbiau, bet ir todėl, kad Nerijus specialiai tai progai man net konditerinį maišelį įgijo. Turėsiu kažkaip pateisinti tą jo pasitikėjimą :).

Na, einu toliau ieškoti pertepimų tortui. Jeigu turėti kokį skanų ir tinkamą vaikams - pasidalinkite, prašau :)


Traukinuko Thomo nuotrauka, esanti viršuje, paimta iš http://www.herbhenryfamily.com/melody.htm

Bananiniai ledai

Susitepė Nerijus sumuštinį. Su paskutine batono riekele. Čia prieina Justas, ir visą sumuštinį "nusisavina". Bet duoda tėčiui atsikąsti. Kiek palaukęs, Nerijus vėl klausia: "Duosi dar atsikąsti?". O Justas pakraipo galvą į šonus, ir rimtai atsako: "Ką tik jau kandai".

Taip... Dalinimosi džiaugsmo išmokstama ne per dieną. Ir nors mūsų dar laukia ilgas kelias, iš tiesų džiaugiuosi net ir mažiausiais pasiektais rezultatais. Džiūgauju širdy, kai Justas, gavęs saldainį, net neprašomas perlaužia jį per pusę, ir sako: "Pusę duosiu Juliui". Džiūgauju ir tuomet, kai jis prašo manęs nunerti du pingvinus, nes "Vieną reikia duoti Juliukui". Ir tuomet, kai, įsilipęs į mašinėlę prekybos centre, pasislenka ir kviečia Julių: "Juliuk, ateik - sėskis prie manęs!".

Jau esu rašiusi apie tai, kad man smagu stebėti, kaip Justas ir Julius mokosi žaisti ir dalintis kartu. O dabar esame tokioje stadijoje, kai daugiau reikia dirbti jau su mažesniuoju Juliuku, nei Justuku. Ypatingai turėjau šansą įsitikinti tuo prieš kelias dienas.

Prisigaminome pagal Neringos receptą bananinių ledų, kuriuos gražiai suguldėme kameroje. Todėl kurį laiką, kai jau mažieji prieidavo prie šaldytuvo, ir baksnodami į jį kažko prašydavo, galėdavau neabejoti, kas tai yra. Tačiau vat prieš kelias dienas mūsų laukė siurprizas: pradarome kamerą, o ten - tik vienui vienas ledas belikęs. Justas į mano "Teks dalintis" sureagavo visiškai ramiai, o už tat kokių vaizdų davė Julius! Procesas vyko maždaug taip: Justas laižo ledus, Julius žviegia ir krenta ant žemės. Justas duoda ledus Juliukui, šis gražiai padėkoja "Aate" ir patenkintas valgo. Vos tik ateina Justo eilė skanauti, visi iš naujo išgyvename tą pačią isteriją. Vis tik, taip sakant, isterijoms esu atspari, todėl ledus ir toliau valgome pakaitomis.

Tačiau dar tą pačią dieną ledų prisigaminome dar. Perrašau Neringos receptuką. Mums prisireikė:
- Trijų bananų, kuriuos dalinau kiekvieną į tris dalis;
- Plytelės šokolado (100 g);
- 1.5 šaukšto aliejaus;
- Įvairiausių pabarstukų;
- Pagaliukų ledams - kuomet ieškodavau specialiai, niekada vitrinose jų nematydavau, tačiau šį kartą pasisekė (uh, kaip negražu - ledų nepirkau, tik pagaliukų iš vitrinos pasiėmiau), tad nebereikėjo tam reikalui naudoti kinietiškų lazdelių, kurios, žinia, nelabai tam skirtos. Dar galima naudoti kavai skirtus medinius maišiklius (na, kur būna degalinėse prie automatinių kavos aparatų)

Eiga labai paprasta: ištirpinam šokoladą (aš pagal visas instrukcijas tirpinu virš verdančio vandens) ir įmaišome į jį aliejų. Tuomet į bananą įstatome pagaliuką, ir gražiai jį apliejame šokoladu. Apibarstome pabarstukais.
Dar neišradau būdo, kaip gražiau sušaldyti tuos bananinius ledus, tad kol kas paprasčiausiai guldau juos gražiai vienas šalia kito ant celofaninės plėvelės ir kišu į kamerą šaldytuve.

Mano vaikai kerta net ausys lapsi :)

Vasaros atidarymas ir karamelinis tinginys

Vos tik baigėsi Pauliaus mokslo metai (kuriuos, jis, beje, užbaigė įspūdingai - metiniuose rezultatuose tik vienas devintukas dešimtukų tarpe), atidarėme vasaros sezoną ir atidūmėme į Kurtuvėnus.

Vilniuje sėdėti per karščius būna tikra kančia. Ypatingai kankiniesi žmogus, kai negali, dėl vis dar skirtingų mažylių dienos ritmų, niekur toliau nuo namų atsitraukti. Todėl labai tikėjaus, kad Kurtuvėnuose visi atsigausime, vaikai kiauras dienas galės pliuškentis pripūstame baseine lauke, suptis, kuistis smėlio dėžėje ir daryti dar milijoną kitų dalykų. Tačiau... vasara Lietuvoje tuo ir ypatinga, kad niekada nežinai, kokią dieną ji išpuls. Ir kol kas tos išsvajotos vasaros, kuomet iš tikrųjų buvo galima pliuškentis baseine, gavome gal tik porą dienų. O rytoj jau išvažiuojame atgalios.

Bet ką aš čia apie tuos baseinus... Kurtuvėnai tuo ir ypatingi, kad pramogų čia tiek, jog joks blogas oras atostogų nesugadins. Pavyzdžiui, čia kiekvieną dieną galima eiti pasižiūrėti arkliukų. Arba traktorių. Arba galima šokinėti ant batuto (ką, gal su striuke nepašokinėsi?!). Arba suptis ant supynių. Arba prašyti, kad senelis pavėžintų dviračiu. Arba... Tikrai milijonas tų "arba".

Aš vis karts nuo karto paskaitinėju kitų mamų blog'us. Tai ten būna, kad mamos pasakojasi, kad jų vaikai sutrinka, patekę į žmonių minią: tampa nedrąsūs, jaučiasi nesaugiai ir taip toliau. Maniškiams tai atvirkščiai - kuo daugiau žmonių, tuo nuotaika geresnė. Net ir Juliukas, kuris bendrai paėmus, yra tiesiog visiškai prie manęs prilipęs vaikas, Kurtuvėnuose (kur paprastai būna daug daugiau žmonių) tiesiog akyse pražydo. Ir net vaikščioti pradėjo! O buvo taip. Mes su Justuku dėliojome puzzle kvadratėlius ant stalo, o jis, prie netoli esančio kosmetinio staliuko, kuitėsi tarp Aušrinės daiktų. Ir staiga apsisuko, ir, lyg niekur nieko, lapatai lapatai ir atkeliavo pas mus.

Ir būtent čia, beatostogaujant Kurtuvėnuose, staiga supratau, kad mano Juliukas jau visai ne be lėliukas. Supratau iš to, kaip įnirtingai mosikuoja jis rankomis, rodydamas į supynes ir reikalaudamas jį pasodinti ten. Iš to, kaip jis, pagaliau sulaukęs savo eilės, nei už ką nesutinka lipti iš dviračio kėdutės: tik įsmeigia akis į mane ir įnirtingai purto galvą. Galiausiai iš to, kad žaisdami su kamuoliu privalome ir jį įtraukti į žaidimą - jis jau nei už ką nesutinka žaisti kitu kamuoliuku vienas pats sau. Taip... pas mus kovoti už būvį tenka net ir patiems mažiausiems. Kaip pasakytų Laima "mandagumu ir ginklu čia pasieksi daugiau nei vien tik mandagumu".

Pramogų blogas oras tai nesugadina, bet blogiausia yra tai, kad prie blogo oro labai jau pakyla noras saldumynams (na, bent jau man tai tikrai). Šlemščiu čia juos be galo be krašto. Ir nusiperku tų saldumynų, ir pati prisidarau. Vat užvakar dariau užkandžiams prie arbatos "Tinginį".

Tokie užkandžiai kaip "tinginys" yra bemaž idealūs: pasigamina vos ne per dešimt minučių bei patinka daugiau mažiau visiems. Na, bent jau nepažįstu, kam nepatiktų. Dažniausiai aš gaminu dviejų rūšių „tinginius“ - karamelinį bei šokoladinį. Nes niekaip negaliu apsispręsti, kurio gi jų norisi labiau. Tačiau šį kartą kažkaip apsiribojau tik vienu. Kadangi tas "karamelinis tinginys" toks gana neįprastas, pagalvojau, kad pasidalinsiu receptuku (nusižiūrėjau jį kažkada labai seniai iš vienos savo kolegės bendradarbės).

Karamelinis tinginys:

Reikės:

- 400 g sausainių

- 1 pakelio sviesto

- 1 indelio "Rududu"

Sausainius sutrupinam. Dalį jų aš dar ir sutrinu su "kočėlu" (na, kad jau tokie visiški visiški trupinukai būtų). Pakelį sviesto ir "Rududu" dedam į mikserį ir išsukam iki vientisos masės. Užpilam šią masę ant sausainių, sumaišome ir sukrečiame į sviestiniu popieriumi padengtą formą. Kraštus užlenkiame bei įdedame į šaldytuvą, kad viskas sustingtų.

Sūrio pyragas

Ištekėjo prieš savaitę viena iš mano gerų draugių. O, kaip ir priklauso, likus savaitei iki vestuvių, suorganizavome jai mergvakarį. Jai tai buvo dar viena proga pamąstyti, ar, taip sakant, tikrai tinkamą sprendimą priėmė, man – dar viena proga ištrūkti iš namų. Ir nors kartą ką nors gražaus apsirėdyti.

Temos apie mergvakarį neplėtosiu, bo viskas ten buvo linksma ir gerai, pasakysiu tik tiek, kad šėlti su merginomis man visada labai patinka. Na, netgi ne tai, kad šėlti, kiek leisti laiką. Tiek visko galima sužinoti tų mergaitiškų vakarėlių metu! Visokių mažų paslaptėlių. Cha! Turbūt jau galvojat, kad labai smaginomės visų kitų pažįstamų, kurios nedalyvavo mergvakaryje, mažas paslaptėles aptarinėdamos (darbe taip juokaudavom, kad būtinai reikia su kolegom pietaut, nes visada tas, kuris nepietauja, yra „apipletkinamas“. Ot ir ne. Vat šį kartą, pavyzdžiui, buvau be galo laiminga sužinojusi mažą paslaptį apie ricotos sūrį.

Sėdėjom sau kavinukėj, gurkšnojom sau kas vyną, kas mineralinį (čia jau aš, nes vis dar maitinu Juliuką, ir nepageidauju, kad jis irgi jaustųsi, tarsi pašventęs mergvakaryje) ir užkandžiavom visokiom gėrybėm. Ir štai viena mergina, tepdama ricotos sūrį ant bandelės, lyg tarp kitko tarė: „O ar žinojot, kad labai jau paprasta pasigaminti ricotos sūrį? Tereikia sušaldyti kefyro pakuotę, vėliau tą sušaldytą gabalą susukti į marlę ir kur nors pakabinti. Kai vanduo išbėgs, ir liks ricota. Tik žolelių beliks įdėti“.

Vat čia tai man jau buvo naujiena. Žolelių į tą gautą ribotą aš net nesirengiau dėti, nes dėl aptepto sūriu sumuštinio galvos nesukčiau, bet dėl sūrio pyrago, į kurį įeina daaaug ricotos, tai dar ir kaip sukčiau!

Sūrio pyragas yra turbūt mano numeris vienas pyragas. Anksčiau, jeigu tik pietaudavau Čili Picoj, desertui visada rinkdavausi sūrio pyrago gabalėlį (t.y. rinkdavausi tada, kai iš viso nuspręsdavau, kad noriu deserto, nepagalvokite, kad visada per pietus ir šlemšdavau pyragus). Tik kad labai jau brangus tas malonumas man atrodydavo. Todėl vieną rytą, netikėtai įsijungus „Labą rytą“, be galo apsidžiaugiau pamačiusi ten L. Rasutį, kepančią amerikietišką sūrio pyragą. Aišku, nepaisant to fakto, kad labai stengiausi greitai įskaityti titrus ir nusirašyti visą receptą (gi įsijungiau laidą tai ne nuo pradžios!), nusirašyti jo nespėjau. Jau tą pačią dieną parašiau į LTV, prašydama atsiųsti receptą. Savaitę laukiau atsakymo, tačiau niekas taip ir nepasivargino atsakyt man (buvau labai pasipiktinus, nes mes, kai dirbau radijuje, laikėmės principo, kad visiems klausytojams būtina atsakyti). Bet ko jau man nestinga, tai atkaklumo. Todėl tada parašiau ne bendriniu LTV elektronio pašto adreso, o pačio „Labo ryto“ adresu. Ir M. Naudžius jau kitą dieną labai maloniai persiuntė man visą receptą (va, nuo ko pradedi gerbti net visai nepažįstamus žmones – nuo mažyčių smulkmenų!).

Nuo to laiko L. Rasutis „Amerikietiškas sūrio pyragas“ tapo mėgstamiausias mano kepinys namuose. Jau skanus tai be galo! Bet turėjo jis tokį, sakyčiau, mažą trūkumą – į jo sudėtį įėjo labai jau daug sūrio „Philadelphia“. Vienu momentu jo iš vis buvo labai sunku rasti parduotuvėje, dabar jas pardavinėja labai jau mažomis pakuotėmis. Ir atsižvelgiant į kainą, pyrago savikaina irgi gaunasi labai jau išpūsta.

Vieną kartą pabandėm kepti pyragą ne iš philadelphijos, o oš ricotos sūrio. Skonis vis dar buvo puikus, o kaina nors šiek tiek sumažėjo. O vat dabar sužinojau, kad tą sūrį kuo paprasčiausiai galima pasidaryti pačiam.

O prieš porą dienų pyragą iš kefyro jau ir išbandžiau. Nors iki pat paskutinės akimirkos abejojau, ar tikrai gausis, rezultatas visas abejones išsklaidė. Iš pradžių galvojau, kad gal aš, entuziazmo kupina, tik įsivaizduoju, kad gavosi taip pat (nors tas variantas sunkiai tikėtinas, nes sūrio pyragą kepiau ir Aušrinės gimtadieniui, taigi labai gerai prisiminiau jo skonį), todėl pasikviečiau Inetą pas save patvirtinti, kad tikrai pyragas gavosi toks pat, kaip ir iš įprastos ricotos. Ineta iš pradžių šaipėsi iš tos mano idėjos kepti pyragą iš kefyro, bet kai paragavo, visi juokai ir jai išgaravo. Ir patvirtino: pyragas tikrai tobulas. O receptas toks:

Amerikietiško sūrio pyragas

Pagrindui:
1 ½ puodelio maltų sviestinių sausainių (tiesą pasakius, dabar aš jau naudoju bet kokius sausainius, bet su sviestiniais geriausiai gaunasi);
6 šaukštai ištirpdyto sviesto
Įdarui:
1 stiklinė cukraus
3 šaukštai kukurūzų krakmolo(cornstarch)
850 gr. lydyto sūrio su grietinėle (Philadelphia, Ricota ar pan)
1 didelis arba 2 maži kiaušiniai
½ stiklines riebios grietinėlės
¾ arb. šaukštelio grynos vanilės ekstrakto

Pirmiausia pasigaminam sūrį. Imam kefyro pakuotę (geriausia, tą maišeliuose, kad patogu iškirpti būtų) ir užšaldom ją šaldymo kameroj. Tada nukerpam pakuotę, apsukam sušalusį gabalą marliu, ir pakabinam pvz. vonioj po kranu, kad tirpdamas vanduo ištekėtų. Pastaba: iš vieno litro kefyro man gavosi tos ricotos ne tiek jau daug (iš akies nusprendžiau, kad gal pusė tiek, kiek reikia pagal receptą), todėl visų likusių produktų (išskyrus grietinėlę, kurios dėjau apie 1 stiklinę) šiam bandomajam kepimui dėjau perpus mažiau.
Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių.
Paruošiam pagrindą: sumalam sausainius ir sumaišom su ištirpdytu sviestu. Plonai suspaudžiam mišinį prie formos dugno ir iki kraštų vidurio. Dedam į orkaitės vidurį ir kepam 10 min., tada PILNAI atšaldom. Po to įkaitinam orkaitę iki 230 laipsnių.
Paruošiam įdarą: sumaišom cukrų su kukurūzų krakmolu dideliame dubenyje. Įdedam sūrį ir suplaukam su mikseriu (medium speed) ar su kombainu iki minkštos (grietinės) konsistencijos.
Pridedam kiaušinį ir plakam, pridedam grietinėlę ir vanilę.
Sudedam masę į formą ant pagrindo. Kepam orkaitės centre, kol viršus paruduos ir masė prie formos kraštų pradės kietėti, apie 40 min. Uždengiam folija, ir dar kepam kokį 15 min., kol paviršius paruduos. Centras gali likti truputį minkštas. Atšaldom iki kambario temperatūros. Tada įdedam pyragą į šaldytuvą mažiausiai 3 valandom arba nakčiai.

Kaip jau minėjau, recepto šaltinis (be tų visų philadelphia-ricota modifikacijų): L.Rasutis LTV laidoje "Labas rytas".

Kadangi sugalvojau pyragą nufotografuoti labai vėlai, rinktis galėjau tik iš vieno gabaliuko, todėl nuotrauka tikrai gavosi baisi. Bet su skoniu tai tikrai nieko bendra neturi :).