ketvirtadienis, liepos 23, 2009

Turistaujame su vaikais

Jau rašiau, kaip išgąsdinau poliklinikos seselę, pasakiusi jai, kad su savaitės kūdikiu išvažiavau pabūti prie ežero. Dabar galėčiau dar didesnį šoką jai įvaryti – su 2.5 savaitės kūdikiu išvažiavome į kaimą. Su nakvyne! Ir dar su palapinėm!

Na gerai, truputį perdedu. Palapinė iš tiesų buvo, tačiau joje miegojo tik Nerijus su Justu, o aš su Juliuku miegojau viduje. Bet vis tiek kelionė į kaimą buvo pakankamas iššūkis, nes išvažiavome ten, kur nėra net vandentiekio, ką jau bekalbėti apie kokius kitus patogumus. Tačiau nors patogumų ir nebuvo, buvo grynas oras, vanduo, miškas, saulė – dalykai, kurie, mano supratimu, kūdikiui yra daug naudingesni.

Aha, dar nepasakiau, kur mes atvažiavome.

Turi Nerijus nusipirkęs sodybą Melagėnų kaime. Tas pavadinimas skamba tikrai labai juokingai, ir kai kas nors paklausia, kur važiuosim savaitgalį, o Nerijus atsako „Į Melagėnų kaimą“, tai iš daugelio akių matau, kad galvoja, jog iš jų yra tyčiojamasi. Tačiau toks kaimas tikrai egzistuoja. Ten anksčiau gyveno Nerijaus tėtis, o jis, būdamas vaikas, ten leisdavo savo vasaras. Ir suaugęs nori vasaras leisti būtent čia, todėl ir įsigijo tą trobelę (tikrai, kitaip to, kas ten dabar yra, net nepavadinsi). O dabar dar yra nusiteikęs mane su vaikais išsiųsti pagyventi į Kurtuvėnus pas tėvus, o pats tuo metu svajoja įrengti čia bent minimalius patogumus, kad būtų galima padoriai ilsėtis atvažiavus.

Kadangi praeitą savaitgalį buvo prognozuojami rekordiniai vasaros karščiai, mes ir atsigrūdome čia, kad nors kiek pabėgtumėm nuo miesto tvaiko. Todėl dabar aš, kuri šiaip tikrai nesu didelė kaimų mėgėja, galiu drąsiai diskutuoti su visais, poilsiaujančiais su vaikais gamtoje. Ir net galiu dalyti patarimus!

Visų pirma, jeigu ruošiatės su mažais vaikais turistauti, nepamirškite pasirūpinti visa reikiama amunicija vaikams. Mums labiausiai pravertė:
Baseinas. Man dabar yra užėjusi kažkokia baseinų pirkimų manija. Jau turbūt greitai visose vietose, kur įkeliu koją, galėsiu palikti po kokį baseinuką. Tačiau jie iš tikrųjų atidirba savo! Pavyzdžiui, prie Nerijaus sodybos yra tvenkinys, į kurį Justukas vis veržiasi. Baseinas prie namų – puiki traukos vieta ir puikus tvenkinio pakaitalas. Nors, aišku, jei baseinas yra didelis ir kupinas vandens, būtina vaiką stebėti ir čia (galima pasiskaityti apie nelaimingus atsitikimus Austėjos blog‘e), tačiau tai jau yra žymiai paprasčiau.

Plaukiojantis laivelis. Tokį dalyką išbandžiau pirmą kartą, ir nerealiai patiko! Mūsų Justas šiaip yra didelis drebokšlis, ir į šaltą vandenį be reikalo nelenda, tačiau su tėčiu, kuris daro visokius triukus su juo vandenyje, maudytis jam be galo patinka. Viskas baigiasi tuo, kad net ir kalendamas dantimis Justas nelenda iš vandens, o jeigu priverstinai išnešamas, rėkia ant kranto, žiūrėdamas, kaip Nerijus plaukia tolyn. Todėl dabar tiesiog įsodinam jį į laivelį, ir Nerijus gali ramiai plaukioti vandenyje, o Justukas su savo laiveliu plaukia šalia. Kai kada jis jau net purto galvą, kad išvis nenori lįsti į vandenį, ir rodo, kad geriau plauks laiveliu.

Žaislų būtinai reikia nepamiršti – tiek skirtų žaisti vandenyje, tiek ant smėlio. Aš dar nupirkau muilo burbulus, nes Justas labai jau pavydėjo Paulytei, kai pamatė, kaip ji pučia.

Ką dar galima veikti su vaikais gamtoje?
Aišku, tradiciškai galima kepti įvairiausius patiekalus ant laužo ar grotelių. Ir mes kepėme. Ir dešreles, ir vištos gabaliukus, ir bulves su šonine (oi, super receptuką turi Nerijus: paima bulvę, įpjauna iki pusės, įdeda ten šoninės gabaliuką ir susuką į foliją. Tuomet – laužan, ir kepam).
Taip pat galima eiti uogauti. Ir mes rinkom uogeles, kol visai jau nebeapsikentėm uodų. Ir Justukas rinko. Kai ką į kibirėlį, kai ką – į burnytę.

Bet turbūt didžiausia atrakcija vaikams yra miegoti palapinėje. Justukas tai išbandė pirmą kartą. Ir pataikė miegoti tokią naktį, kuomet pliaupė lietus kaip iš kibiro. Ir žaibavo. Žiauriai. Aš sugalvojau pafotkinti tą vaizdelį (įdedu vargšės palapinės lietuje foto), ir kadangi niekaip nesimiegojo prie tokių žaibų, prisiminiau, kad labai noriu valgyti. Nes dieną buvau labai pikta, ir iš to piktumo net valgyti nenorėjau. Tačiau kai įlindau į šaldytuvą, taip trenkė žaibas, kad net visus elektros skaitliukus išmušė. Oi, išgąsdino mane, kai taip per sekundę, vos man pradarius šaldytuvą, jis užtemo! Tačiau nepriėmiau to kaip ženklo, kad neturėčiau valgyti :)

Tiesa, Justukas ne vienintelis iš brolių miegojo palapinėje. Vyriausias mūsų brolis irgi miega palapinėje. Kiekvieną naktį. Tik ne Melagėnų kaime, o pas senelius Kurtuvėnuose. Paprastai miega su Aušrine, bet vieną naktį miegojo vienas. Ir tą naktį jam pasirodė, kad kažkas sėlina prie palapinės. Ech, būtų pabandęs! Kaip mat būtų gavęs iš kišeninio peiliuko, kurį Paulius greitai paruošė!

trečiadienis, liepos 22, 2009

Virtinukai su mėlynėmis

Šį kartą pristatysiu visų laikų savo topinį - t.y. patį patį mėgstamiausią - patiekalą: virtinukus su mėlynėmis.

Daugelis apie tokį patiekalą paprastai nėra net girdėję, jau nešnekant apie tai, kad nėra ragavę, tačiau mūsų šeimoje tai visada būdavo firminis liepos mėnesio (na, kada atsiranda miškuose mėlynės) patiekalas. Žiemą, kuomet aš pradedu svaigti, kaip norėčiau virtinukų su mėlynėmis, Nerijus bando įtikinti mane, kad galėčiau pasidaryti virtinukų su mėlynių uogiene (tipo, būtų tas pats), tačiau aš esu nepalenkiama šiuo klausimu: šio patiekalo reikia IŠLAUKTI. Galbūt tame ir yra visa esmė. Galbūt būtent dėlto, kad patiekalo valgymo metas yra labai ribotas t.y. jį galima gamintis tik tuomet, kai yra šviežių mėlynių, jis visuomet man ir buvo ypatingas.

Kai buvau vaikas, tėvai priminkydavo virtinukų tik tiek, kiek galėdavome vienu kartu suvalgyti. Dabar, kai jau esu suaugusi ir pati galiu pasigaminti, aš gaminu tiek, kiek galiu suvalgyti + tiek, kiek telpa šaldymo kameroje. Ir tuomet, labai taupydama, traukiu juos iš kameros ir valgau dar ir tuomet, kai mėlynės jau būna seniai pasibaigusios.

Receptas labai paprastas:
1. Pasigaminame tešlą, kuri tiktų bet kokiems virtiniams. Man skaniausia tešla yra su pienu: 1.5 stiklinės pieno, 1 kiaušinis ir miltų tiek, kad tešla lengvai minkytųsi ir kočiotųsi.
2. Pasiruošiame įdarą: dubenėlį mėlynių sumaišome su cukrumi (tikslių proporcijų tikrai nežinau, nes visada darau iš akies, tačiau cukraus negailiu, nes kitaip įdaras gali gautis rūgštokas).
3. Minkome tešlą, dedame įdarą ir lipdome virtinukus!
4. Prieš valgant, būtinai įsidedame grietinės.

PS. Nuotrauka tai labai jau prasta... Virtinukai atrodo pamėkšliškai, tačiau skonis nuo to nei kiek nesuprastėja! Skanaus!

antradienis, liepos 21, 2009

Mūsų sūnus jau turi vardą!

Pagaliau galiu oficialiai informuoti – mes jau turime vardą! Nuo šiol šeimoje augs: Paulius, Justas ir Julius. Jums irgi pasirodė, kad visi trys vardai rimuojasi? Mums irgi taip atrodo, nors specialiai to nesiekėme...

O kad jau pradėjau, tai dabar gera proga pafilosofuoti apie vardus. Aš visada teigiau, kad tėvai, rinkdami vaikams vardus, žiūri, kad jie derėtų tarpusavyje. Aišku, jeigu vaikų šeimoje yra daugiau, juos visus suderinti tarpusavyje yra gana sudėtinga, tačiau iš esmės derinimas (tegul ir nesąmoningai) tikrai vyksta. Pavyzdžiui, mano draugės Jūratės sesuo yra vardu Sigutė. Mano ir man artimiausios amžiumi sesės vardai yra Inga ir Ineta (vėliau, gimus berniukui, tėvams, turbūt, nepasisekė rasti tokio gražaus vardo iš „I“ raidės, todėl ši graži tradicija šeimoje nutrūko, ir jau net su vėliau gimusiomis sesėmis nebuvo pasivarginta tokių vardų ieškoti :)). Mano kolega Giedrius labai bandė užginčyti šią mano jokiais tyrimais neparemtą teoriją, teigdamas, kad jo ir sesės vardai visiškai skirtingi, todėl visi apturėjom daug gražaus juoko, kai paklausus jo sesės vardo jis atsakė: „Aušra“...
Taigi, vienas būdas išrinkti vardą vaikui: pirmam vaikui duoti savo patį patį gražiausią vardą, o visiems likusiems: derinti, derinti, derinti :).

Jeigu vis dėlto derinti nenorite, yra ir dar vienas gan smagus vardo parinkimo būdas: suteikti vaikui vardą, kuris turi istoriją. Tokiu atveju, netgi jeigu vaikas vėliau priekaištaus dėl vardo (na, atseit, kad jis jam nepatinka, kodėl tokį negražų man uždėjote ir t.t.), jūs visada turėsite argumentų, kodėl davėte būtent tokį, o ne kitokį vardą. Gal, pavyzdžiui, jūs šį vardą susapnavote? Taip mano sesuo Laima gavo savąjį. Arba gal, kai kūdikis gimė, už lango siautė didelė audra? Taip mano viena draugė tapo Audra. Arba gal lankytojai, vos pažvelgę į jūsų angeliuką iš karto pasakė: „O, kokia graži mergytė – tebūnie ji Gražinutė!”. Čia kitai mano draugei tokia istorija nutiko. Kaip matote, istorijų gali būti įvairiausių. Ir net jei istorijos realiai nėra, juk labai lengva ją greitai sukurti...

O štai mano vaikų vardų istorija.

Kuomet laukiausi Pauliaus, nenorėjau žinoti, ko – berniuko ar mergaitės – laukiuosi (vis tiek vienas gydytojas pačioje pabaigoje pasakė, bet čia jau kita istorija), ir jokių vardo variantų nebuvom parinkę. Tačiau vos tik jis gimė, pasiūliau vardą, kuris man visada buvo labai gražus „Saulius“. Tuomet tėtis pasakė: „O gal Povilas?“. Ir štai taip paprastai, per kelias minutės, dar ant gimdymo stalo mes nusprendėm, kad vaikutis gaus mums šių gražiausių vardų junginį: „Paulius“. Įdomiausia, kad tą dieną Pauliai švenčia ir savo vardadienius, tačiau iki kol grįžom namo, aš to tikrai nežinojau – garbės žodis!

Justo vardo gavimo istorija turbūt gražiausia. Justukas turėjo gimti iš karto po Naujųjų Metų, o Kūčių naktį (t.y. stebuklų naktį) aš sugalvojau išbandyti burtus. Ant lapelių surašiau daug berniukų ir mergaičių vardų, ir lygiai dvyliktą valandą tiek aš, tiek Nerijus išsitraukėme po vieną variantą. Mano ištraukti buvo Justas ir Alicija, o Nerijaus – Saulius ir Elena. Tai mane tiesiog sukrėtė! Aišku, labai simboliška yra tai, kad Nerijus išsitraukė vardą, kurį norėjau duoti Pauliui, tačiau mane sukrėtė ne tai. Mano tėtis, kurį be galo myliu, yra vardu Justinas. Man visada kažkaip atrodė apmaudu, kad tėtis, užauginęs penkis vaikus, turi tik vieną giminės tęsėją – mano brolį. Todėl, kai išsitraukiau lapelį su Justo vardu, nusprendžiau, kad tai tikrai yra ženklas, jog šis vaikutis nori gauti vardą, panašų į senelio. Labai džiaugiuosi, kad Nerijui šis vardas irgi patiko, ir jis neprieštaravo.

Na ir pereiname prie trečiojo berniuko – Juliuko – vardo istorijos. Kadangi Justo vardą užsispyrėliškai išrinkau aš, jau nuo pat nėštumo pradžios visus informavau, kad šį kartą teisę išrinkti vardą perleisiu Nerijui (kaip kilniaširdiška, ar ne? :)). Dauguma draugų iš to tik juokėsi: „Kurgi ne – turbūt leisi pasirinkti vieną iš dviejų tavo pasiūlytų variantų...“. O, kiek netoli tiesos jie buvo... Ir visai ne todėl, kad būčiau pakeitusi savo poziciją, ne – tiesiog nei vienas iš Nerijaus pasiūlytų variantų man netiko! O buvo taip. Kuomet jau atvažiavom į gimdymo namus, gavau iš mamos žinutę, kad šiandien vardadienius švenčia Juliai ir dar kažkas (šiaip, aš nemėgėja visus informuoti, kad jau važiuoju gimdyti, bet šį kartą kitaip neišėjo, nes reikėjo labai greitai suorganizuoti pagalbą į namus, kad kas pabūtų su Justuku). Apie Juliaus vardą iki tol buvau net nepagalvojusi, tačiau jis man visai įstrigo. Tiesa, iš pradžių atmečiau jį vien dėlto, kad labai jau panašus į Justą. Vėliau sekė dvi savaitės intensyvaus vardo rinkimo, tačiau arba vienas, arba kitas šeimos narys vis „vetuodavo“, tad niekaip nepavyko sutarti. Galų gale man trūko kantrybė, perskaičiau vardų sąrašą ir atrinkau man penkis gražiausius. Tarp jų buvo Julijus. Daviau sąrašą pažiūrėti Nerijui, ir paprašiau jo sudaryti savo vardų sąrašą. Tačiau Nerijus tiesiog bakstelėjo pirštu į mano sąrašą ir pasakė: „Tebūnie tuomet Julius“. Taigi, sukę apsukę ratuką, mes vėl grįžom prie pačio pradinio varianto. O įdomiausias faktas yra tai, kad „Julius“ yra tarsi Justo ir Pauliaus vardų mišinys.

Na, va tiek tų pasamprotavimų/paplepėjimų vardų parinkimo tematika. Tiesa, yra dar viena taisyklė, kurią mums pasakė Šemetos nėščiųjų kursuose, kuriuos lankėme: renkant vardą kūdikiui paskutinis žodis yra Mamos. Todėl, kad būtent ji devynis mėnesius turėjo glaudžiausią kontaktą su kūdikiu, ir jos intuicija jo atžvilgiu yra stipriausia. Oi, kaip man patinka ši taisyklė :)

sekmadienis, liepos 12, 2009

Gimtadienis "8 Dinozaurų šventė" Scenarijus

Nagi spėkit, prie kokios temos grįšim šiandien? Na, aišku, kad prie mano mėgiamų gimtadienio scenarijų! Ir šiandien persikelsim į Pauliaus aštuntojo gimtadienio šventę.

Kaip žinia, vaikai pereina tam tikrus laikotarpius: vienu iš jų jie tiesiog negali gyventi be mašinyčių, kitu be mažų žmogeliukų, dar trečiu - be kokių tai konstruktorių... Kuomet Paulius buvo maždaug aštuonerių, tai buvo laikotarpis, kuomet jis ypatingai domėjosi dinozaurais, todėl ir 8-ojo gimtadienio temą pasirinko būtent tokią: Dinozaurai. Na, o aš, kaip visada, puoliau organizuoti. Kad būtų smagiau, šį kartą ne tik atspausdinau gimtadienio korteles su užduotimis, bet ir nupirkau parduotuvėje rinkinį dinozauriukų (nerodžiau Pauliui iki gimtadienio), tad šventės metu vaikams iš tiesų reikėjo rasti namuose pasislėpusius 8 dinozaurus.

Aštuonių dinozaurų šventė

Vaikams įteikiama pirmoji gimtadienio kortelė.
„Labas, vaikai,
Kaip smagu jus visus matyti 8 dinozaurų šventėje! Kodėl 8 dinozaurų? Ogi todėl, kad šiuose namuose saugiose vietose yra pasislėpę 8 nedideli dinozaurai. Jeigu jums pavyktų atrasti visus 8, gimtadienio pabaigoje jūsų lauktų didelis siurprizas. Bet negalvokite, kad viskas bus taip paprasta – kiekvienas dinozauras turi paruošęs užduotį jums. Jos neįvykdžius – neįmanoma eiti toliau. Štai jums pirmoji užduotis. Atspėkite mįslę: „Du bėga, du veja, du žiūri, du klauso, šeši šimtai paskui švilpia“.

Pirmas dinozauras
Mįslės atsakymas yra arklys. Pas mus namuose, jau esu minėjusi, yra prikaupta nemažai arklių, tad prie vieno iš jų ir slėpėsi pirmasis dinozauras bei kita gimtadienio kortelė:

„Šaunuoliai! Radote pirmąjį dinozaurą. Galime judėti toliau. Kita mįslė: „Kas saldesnis už medų?“

Na, pasirodo, mėgstu aš šią mįslę... Kažkaip tik dabar pradėjusi dėlioti gimtadienių scenarijus pastebėjau, kad net dviejuose gimtadieniuose žaidimo kortelė buvo paslėpta po pagalve. Hmm, neoriginalu...

Antras dinozauras
„Štai atradote ir antrąjį dinozaurą! Pažiūrėkime, kaip seksis susidoroti su trečia mįsle:„Keturkojis nevaikščiodamas daug žmonių maitina“. (atsakymas „Stalas“)

Trečias dinozauras
„Valio! Jau trys dinozaurai surasti! O dabar, kadangi atėjote prie stalo, kviečiu padaryti pertraukėlę – užkąskite, pažaiskite, pabendraukite“.

Po pertraukėlės, vaikams paduodama dar viena mįslė: „Aklas karvelis po visą svietą išlaksto“. Oi, čia suko vaikai galveles... Neliko nieko kito, kaip jiems pasufleruoti, kad anksčiau paštą nešiodavo karveliai. Po tokio suflerio, vaikai iškarto nudūmė pro duris prie pašto dėžutės, kur iš tiesų tupėjo dinozauras.

Ketvirtas dinozauras
„Penktas dinozauras pasislėpęs gan originaliai, ir jis tikrai neišlįs iš savo slėptuvės, jeigu nesužaisite žaidimo „Prikabink dinozaurui uodegą!”

Labai paprasta užduotis: ant paprasto lapo buvau nupiešusi dinozauro skeletą, tik be uodegos. Kiekvienas gimtadienio dalyvis užrištomis akimis ėjo prie lentos, ir bandė pripiešti dinozaurui uodegą. Žiūrėjom, kam seksis geriausiai. Po užduoties nugalėtojui tiesiog buvo įteiktas dinozauriukas su kita kortele.

Penktas dinozauras
“Sveikinu susidorojus su praeita užduotim, ir linkiu sėkmės sekančioje!Kažkas labai smarkiai pasidarbavo... Kaip jums atrodo, ar tie žodžių kratiniai gali susidėti į kokį nors eilėraštį?“

Vaikams buvo paduota eilutėmis sukarpyta populiari dainelė „Gera pas močiutę vasarą pabūti“. Iš atskirų skiautelių vaikai turėjo sudėti visą dainelę. Vėl, atlikus užduotį, buvo įteiktas dinozauras.

Šeštas dinozauras
„Liko jau labai labai netoli ir jūs būsite suradę jau visus dinozaurus! Kviečiu sužaisti kartuves!”

Na, visi turbūt žinome šį žaidimą… Aš dabar jau neprisimenu, kokį žodį buvau parinkusi, bet tai buvo vieno iš dinozaurų pavadinimas. Sužaidus vaikai laimėjo septintą dinozaurą.

Septintas dinozauras
„Paskutinis dinozauras jau pasiruošęs išlįsti iš slėptuvės! Jums tereikia įminti mįslę: „Kai mėlynas juokiasi, kai pilkas verkia“

Vaikai gana lengvai atspėjo, kad tai yra dangus, o kadangi prie lubų buvo pririšti balionai, visi draugiškai ėjome jų sprogdinti ir vykdyti užduotis. Viename iš balionų ir buvo patalpinta nuoroda, kur rasti paskutinįjį - aštuntąjį - dinozaurą, kuris ir buvo atsakingas už gimtadienio lobį.

Štai ir visas scenarijus. Keliaujant metais vis atgal, jaučiasi, kad gimtadienio scenarijai paprastėja... Bet taip ir turi būti – juk gimtadienyje dalyvauja vis jaunesni vaikai!

penktadienis, liepos 10, 2009

Burokėlių sriuba. Man pati skaniausia

Praėjo savaitė nuo to laiko, kai parsivežėm mažiausiąjį broliuką namo (kol mažylis neturi vardo, tenka jį vadinti būtent taip:)). Kuomet kalba eina apie naujagimį, man „savaitė“ skamba kaip labai labai ilgas laiko tarpas. Ir kaip gi mums sekėsi nugyventi šią savaitę?

Pradėti pasakoti turbūt būtų galima nuo pirmos dienos ryto, kuomet aš per miegus išgirdau, kad verkia vaikas. Pramerkiu akis – mano vaikas ramiausiai miega lovytėje. Vėl jau ruošiausi snausti, tačiau vaikiškas rėkimas nesiliovė. Tada galų gale smegenys pradėjo suvokti, kad verkia ne tas vaikas, kuris miega šalia manęs, o tas, kuris miega šalia tėčio. Suvokusi pagaliau, kad Nerijus jau seniai darbe, nubildėjau į miegamąjį, ir pasivadinau Justą iš lovytės miegoti šalia. Vos tik Justukas užmigo, ir aš jau vėl ruošiausi snausti, pradėjo verkti tas vaikas, kuris iki tol ramiai miegojo, tad aš vėl lapatai lapatai parskuodžiau į saloną. Nusprendusi, kad užmigti jau nepavyks, ramiai ėjau gerti kavos.
Taigi, taip prasidėjo mano kasdienybė, kurioje jau ne vienas mažas vaikas, o du.

Tačiau iš esmės, viskas mums einasi kur kas geriau, nei tikėjausi. Aišku, rytai man būna totalus blogis, nes paprastai tuo metu per trumpą laiko tarpą reikia surikiuoti visą dieną ir atlikti krūvą mažyčių darbų, kurių kiekvienas atskirai yra smulkmena, bet visumoj – išsiurbia visą energiją: nuprausti/aprengti abu vaikus, visiems padaryti valgyti, tuomet vaikus pamaitinti, pagal orą nuspręsti, kur einame pasivaikščioti, sukrauti žaislus... ir taip toliau ir panašiai. Gerumas prasideda, kai jau viskas būna sustyguota, o mes visi – lauke.

Turbūt didžiausias savaitės iššūkis buvo mūsų nusiteikimas važiuoti prie Žaliųjų ežerų. Aš mašinos neturėjau (buvo pristatyta į servisą), tad visi važiavome viena – Inetos – mašina. Susikomplektavom taip: Ineta ir Pauliukas priekyje, gale prie vieno lango Laima su Justuku ant kelių, tuomet kaip karalienė kėdutėje Paulytė, ir aš su lopšiu ant kelių. Skamba baisiai, tiesa? Bet mes pripratę važiuoti kaip koks čigonų taboras, o be to, diena buvo tokia graži, kad tikrai nesinorėjo praleisti jos namie.

Mums bepoilsiaujant prie ežero, man paskambino budinčioji poliklinikos sesutė. Maniškė sesutė atostogauja, o budinčiai turbūt labai jau tingėjosi pas mane kulniuoti, tad vietoj to skambino, kad pasiteirauti, ar tikrai jos vizitas pas mane būtinas. Atsakiau jai kuo šilčiausiai, kad gali ramiai palikti mane ramybėje – aš vis tiek išvažiavusi prie ežero, bet jeigu būčiau žinojusi, kaip ji išsigąs, tai būčiau geriau patylėjusi. Nes kitą dieną ji vėl išsigandusi skambino, ir klausinėjo, ar tikrai mums viskas gerai ir ar tikrai nereikia jai užeiti. „Aha, - pagalvojau, - bijo, kad su tokia mamyte tik bėdos turės!” :). Bet vis tiek pavyko ją įtikinti, kad tikrai išgyvensime iki pirmadienio.

Ir mums ištiesų nieko nenutiko. Nei prie Žaliųjų Ežerų, nei Sereikiškių parke, kur vėl visos trys buvom išsiruošusios su visais savo vaikais: aš su mažiausiuoju, Laima su Justuku ir Ineta su Paulyte. Ir dar Pauliukas su savo riedlente.

Tačiau šiame įraše norėjau pakalbėti ne apie tai, kaip mes šauniai laiką leidžiame gamtoje. Ypatingai šią savaitę didžiavausi tuo, kad net pačią pirmą dieną likusi namie sugebėjau ne tik pasirūpinti trim vaikais (aišku, neapsiėjau be pagalbos – Laimutė kiekvieną rytą atvažiuoja pas mus), bet ir pagaminau vakarienę šeimąi. Net iš dviejų patiekalų! Viriau burokėlių sriubą ir iškepiau kotletų. Aišku, turint omeny, kad likusias tris dienas negaminau absoliučiai NIEKO (išskyrus valgį Justukui), vidutiniškas savaitės rezultatas gavosi tikrai neįspūdingas, bet tą pačią pirmą dieną aš tiesiog buvau pakilime ir negalėjau atsidžiaugti savimi.

Gyvenime aš labiausiai mėgstu tik dvi sriubas: burokėlių ir kopūstų. Valgau ir kitas, bet ne taip smagiai. Na, nebent tai būtų vasara, ir nebent tai būtų šaltibarščiai. Taigi, šį kartą įraše apie tai, kaip aš verdu pačią skaniausią burokėlių sriubą. Skaniausią, aišku, man, bet kitiems irgi patinka.

Burokėlių sriuba
Reikės (tikslių proporcijų nerašau, nes čia kiekvienas gali dėti kiek ko nori):
- Burokų
- Morkų
- Bulvių
- Kiaulienos išpjovos arba faršo
- Vegetos (taip taip, kartais aš vartoju šitą blogįJ)
- Druskos, pipirų,
- 2 sultinio kubelių
- Aliejaus

Visa eiga labai paprasta:
Burokine tarka sutarkuojam burokus, ir pastatome virti. Kol burokai verda, burokine tarka susitarkuojame morkas. Virtų morkų aš nemėgstu, todėl jas pakepinu keptuvėje su šiek tiek aliejaus, bei pagardinu Vegetos (ar kokiais kitais) prieskoniais. Supjaustome kubeliais bulves.
Dažniausiai aš į burokėlių sriubą dedu kiaulienos išpjovos gabaliukus (supjaustau išpjovą mažais gabaliukais ir pakepinu ant aliejaus su prieskoniais). Šį kartą turėjau faršo, tad tiesiog pridariau daug faršo skrituliukų, prieš tai pagardinus faršą druska ir pipirais.
Burokams pavirus (na, aš leidžiu jiems kiek ilgokai paburbuliuoti), dedu faršo skrituliukus, ir verdu toliau. Apvirus mėsai, sudedu bulves bei įmetu 2 sultinio kubelius. Kai bulvės būna jau beveik išvirusios, sudedu kepintas morkas. Ir viskas!
Nežinau, ar čia viskas padaryta pagal taisykles, tačiau sriuba man gaunasi labai labai skani. Šaukštas grietinės į lėkštę reikalo taip pat nepagadina.

antradienis, liepos 07, 2009

9-mečio gimtadienis "Ateivių šventė". Scenarijus

Na va, vaikai suguldyti, o aš pagaliau turiu laiko sau. Ir pirmiausia, aišku, "lendu į kompą". Labai labai noriu sukelti ankstesniais metais organizuotų Pauliaus gimtadienių scenarijus - buvau užsibrėžus tai padaryti iki mažylio gimimo, tačiau reikalai truputį kitaip pasikoreagavo, tad bandau, nutaikius minutę, tai daryti dabar.


Po truputėlį vis grįšiu metais atgal, o šiandien pateiksiu 9-ojo Pauliaus gimtadienio scenarijų. Tiesa, turiu pasakyti, kad 10-ojo gimtadienio scenarijaus nebus, nes pirmą kartą gimtadienį organizavau ne aš, o Pauliaus tėtis (aš buvau ką tik pagimdžiusi Justuką, ir tikrai labai džiaugiausi, kad taip gerai viskas išsisprendė).


Kuomet rinkome temą Pauliaus gimtadieniui, stengėmės ją susieti su skaičiumi „9“. Ir gavosi tokia įdomi istorija: išrinkome temą „Ateiviai“, nes buvo kaip tik devynios planetos (Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas). Sakau „buvo“, nes atsitik tu man taip, kad vos tik pradėjus mums
ruoštis šventei, mokslininkai susitiko, pabendravo ir... nusprendė, kad vieną planetą reikia pašalinti iš savo tarpo! Tipo, ji neatitinka ten kažkokių reikalavimų ir yra daugiau palydovas ar koks ten velnias, o ne planeta. Na, bet jau dėl šitų mokslinių machinacijų mes savo planų vis tiek nebekeitėme, ir šventėme gimtadienį taip, kaip buvome nusprendę.


Labai dažnai, tėveliams organizuojant šventę, kyla klausimas, kiek draugų vaikui leisti pasikviesti. Paprastai, jeigu nenustatomos kokios nors ribos, tai vaikai mėgsta "pakviesti visus":). Kad taip neatsitiktų, pas mus nuo seno galioja taisyklė, kad į gimtadienį kviečiamas gimtadienio metų skaičius+1 skaičius vaikų. Tokių ar panašių taisyklių įvedimas nuo pirmųjų gimtadienių labai sumažina tolesnių diskusijų kiekį apie tai, ką galima kviesti/ko ne: Paulius žino skaičių vaikų, kurį jis gali pasikviesti, ir toliau pats sprendžia, ką kvies/ko ne. Taigi, žemiau pateikiu 9-ojo gimtadienio scenarijų.


Ateivių šventė. Scenarijus.

Kaip visada, aš būnu už vedėją, ir „rikiuoju visą eismą“. Pradžioje vaikams papasakojama istorija, kad vienoje iš devynių planetų ateiviai paslėpė lobį. Norint jį rasti, reikės ne tik apsilankyti kiekvienoje planetoje, bet ir įvykdyti visas kiekvienos planetos gyventojų užduotis.

Pirmoji planeta: Merkurijus

Vaikams paduodama pirmoji žaidimo kortelė.

„Sveiki, vaikai, atvykę į artimiausią Saulei planetą – Merkurijų. Čia lobio tikrai nėra, tačiau aš turiu pirmąjį rakto žodį „Kuomet“. Įsidėmėkite jį, nes jo dar prireiks ateityje. O norint patekti į Venerą, jums teks įvykdyti pirmąją užduotį ir parodyti mums, kaip jūs įsivaizduojate kitų planetų gyventojus. Sėkmės ir iki pasimatymo!

Merkurilis”


Pirmoji užduotis: kiekvienas vaikas išsitraukia po planetos pavadinimą. Užduotis: užmerktomis akimis nupiešti tos planetos gyventoją.

Kuomet jau visi vaikai būna atlikę užduotį, duodama pirmoji nuoroda: „Saldus kaip medus“. Be abejo, kad tai miegas, tačiau iki kol vaikai tai susivokia, kad pirmosios nuorodos reikia ieškoti po pagalve, praeina šiek tiek laiko. Aišku, kuomet susivokiama, tai vaikų nebesustabdysi – visi strimgalviais lekia ir verčia visus patalus iš lovų. Randama antroji gimtadienio kortelė.


Antroji planeta: Venera

„Sveiki, vaikai! Jūs jau Veneroje, meilės planetoje. Žinau, kad ieškote ateivių paruoštos dovanos jums, tačiau deja, turiu jus nuvilti: mūsų planetoje jos nėra. Aš žinau tik antrąjį rakto žodį: „Ryžių“ Tačiau norint patekti į kitą planetą, beje, labiausiai jums pažįstamą iš visų, jums reikia gauti nuorodą. Ją gausite, sėkmingai sužaidę žaidimą „Surask porą“. Taisykles jums pasakys mama.

Veneralė“

Sužaidus žaidimą, vaikams įteikiama antroji nuorodą: „Kas mėgsta skaityti, tas ras nesunkiai“. Na, čia daug kalbėti neverta – trečioji gimtadienio kortelė slepiasi tarp knygų.

Trečioji planeta - Žemė

„Sveiki, vaikai! Taip, vaikai, jūs sėkmingai susidorojote su pirmomis užduotimis ir vėl grįžote atgal į žemę! Deja, ir aš negaliu pradžiuginti jūsų dovanomis. Bet galiu pasakyti trečiąjį rakto žodį: „Indas“ bei galiu pasakyti nuorodą į kaimyninę planetą: „Mano ... buvo du!“

Žmogėnas“

Čia be abejo, ištrauka iš populiaraus ir visiems žinomo eilėraščio. Su užduotimi vaikai susidoroja nesunkiai, daug juoko sukelia tai, kad kortelė būna įdėta į vieno iš dalyvių batus.

Ketvirtoji planeta – Marsas

„Štai jūs ir Marse, karingiausioje planetoje. Ir turbūt jau nutuokiate, kad dovanų čia taip pat nerasit! Oi, teks jums dar paplušėti... Ar jūsų atmintis gera? Norėčiau patikrinti, ir siūlau sužaisti žaidimą „Skridau aš į Marsą“. Kai atliksite šią užduotį, gausite dar vieną nuorodą. Ai, tiesa, vos nepamiršau... Mano rakto dalis: „Atrieda“

Marsietis“

„Skridau aš į Marsą“ žaidimas yra labai paprastas. Visi vaikai sustoja ratu, ir pirmas pradeda sakyti: „Skridau aš į Marsą, ir kartu pasiėmiau... (pasako daikto pavadinimą). Sekantis vaikas tuomet sako: „Skridau aš į Marsą ir kartu pasiėmiau... (pasako prieš tai sakiusio vaiko daikto pavadinimą bei pasako savo daiktą)“. Ir taip, kol pasisako visi vaikai. Galima sužaisti du kartus, kad tas kuris buvo pirmas, pabūtų ir paskutinis.
Sužaidus žaidimą, vaikams įteikiama dar viena nuoroda: „Visas pasaulis man ant galvos“. Čia kalba eina apie gaublį, po juo ir reikia ieškoti kitos gimtadienio kortelės.

Penktoji planeta – Jupiteris

„Sveikinu, vaikai, atvykus visus į Jupiterį. Oi, kaip norėčiau pasakyti, kad dovanos paslėptos būtent čia, tačiau žinote...ateiviai mėgsta pajuokauti, ir paslėpė jas daug sudėtingiau. Tačiau kadangi jau atvykote, siūlau visus atsikvėpti, pasilinksminti ir išgerti po taurę vaikiško šampano! Nesijaudinkite, nuorodą į kitą planetą jums duos mama. O mano rakto dalis: „Uodeguotos“

Jupiterūnas“

Trumpa pertraukėlė, vaikai šiek tiek užkanda ir atsigaivina, bei judame toliau. Kita nuoroda: „Pradarai duris šviesu, uždarai - tamsu“. Nuoroda į šeštąją planetą įdėta į šaldytuvą.

Šeštoji planeta - Saturnas

„Ką gi, jei jau atvykote net iki mūsų – Saturno – planetos, reiškia, jums sekasi tikrai neblogai. Galiu iš karto pasakyti rakto sekančią dalį: „Kiaulės“ Norėdami gauti dar vieną nuorodą, turėsite įvykdyti individualias užduotis. Kaip jau turbūt ir supratote, jums teks eiti prie balionų sienos. Tik šiukštu nelieskite juodo baliono!!! Sėkmės!

Saturonas“

Na, čia toji pati užduotis su balionais, kuri buvo aprašyta ir ankstesniame gimtadienio scenarijuje (tik burtų nėra). Kiekvienas vaikas išsirenka po balioną, jį susprogdina, ir įvykdo jam paskirtą užduotį. Kai jau visi vaikai užduotis yra atlikę, susprogdinamas juodasis balionas, iš kurio iškrenta sekanti nuoroda: „Pro langus žiūrim į pasaulį, pro juos matomas kelias“. Vaikai apžiūri visų kambarių langus, ir randa dar vieną kortelę.

Septintoji planeta - Uranas

„Nagi nagi, ką gi aš matau! Didžiuosius keliautojus! Turiu gerą naujieną – jūsų kelionė mano planetoje – Saturne - dar nesibaigs, dar turėsite šansą aplankyti ir mano kaimynes. Bet kuo toliau, tuo darosi sudėtingiau. Manąją nuorodą gausite tik tuomet, kai nors vienas vaikas išspręs mano duotą testą be klaidų. Tad klausykitės, kaip sprendžia kiti, ir stenkitės klaidų nepadaryti. Atminkite – jūs esate viena komanda! O mano raktas “Lenda” Uraninas“

Šioje vietoje vaikams aš daviau atlikti testą, sudarytą iš paprastų klausimų apie gyvūnus, gamtą ir t.t. Kuomet testas buvo atliktas be klaidų, jiems buvo įteikta šeštoji nuoroda: „Jis sugeria visą purvą“. Kortelė buvo padėta po prie durų esančių grindų kilimėliu.

Aštuntoji planeta - Neptūnas

„Viskas, vaikai, jūs atvykote į priešpaskutinę planetą – Neptūną. Ir jums liko jau paskutinė (na, beveik) užduotis. Ir kadangi žaidimas beveik baigėsi, o jūs įveikėte visas užduotis, kviečiu visus parašyti savo linkėjimą Pauliui. Juk tai jo gimtadienio šventė! Ir linkiu, kad visi linkėjimai išsipildytų! Aš turiu ir paskutinę rakto dalį: “Ėsti”

Neptūrinas”

Paprastai mes darome tokią atrakciją: visus palinkėjimus surašome ant vieno lapo, jį prisegame prie dujomis pripūsto baliono, ir draugiškai paleidžiame į orą. Tačiau ši atrakcija ne visada pavyksta: Paulius gimęs viduržiemį, ir jeigu oras būna šaltas, balionas tiesiog nenori kilti į viršų... Bet mes vis tiek jį išmetame:). Po to, kai balionas jau būna paleistas į dausas, vaikams įteikiama septintoji nuoroda „Tegul muzika liejasi laisvai“.


O va čia buvo padarytas ypatingas dalykas: prie muzikinio centro nebuvo padėta jokia žaidimo kortelė. Tačiau vaikams reikėjo susiprotėti, ir paleisti prie muzikinio centro padėtą kompaktą. Jame buvo įrašytas ateivių iš Plutono pasisveikinimo žodis (na, nebuvo sunku man tai suorganizuoti – juk dirbau radijo stotyje, tai tiesiog paprašiau, kad mūsų gerasis Dariukas įrašytų trumpą kalbelę). Taigi, vaikai užleido kompaktą, o iš jo pasigirdo...


Devintoji planeta – Plutonas

„Sveiki, vaikai, jūs turbūt galvojate, kad atvykote į paskutiniąją – 9 ąją planetą Plutoną, tačiau turiu jums pranešti, kad labai apsirinkate – kaip žinia, šiais metais viso pasaulio mokslininkai pasitarė, ir nusprendė atimti iš Plutono planetos vardą. Kodėl? Hmm... jie turėjo tam savų argumentų... Bet dabar ne apie tai. Planeta čia, ar palydovas – neturi reikšmės. Jūs esate Plutone, ir aš, Plutonis, turiu pasveikinti jus, vaikus, su sėkmingai susidorotomis užduotimis. Jūs tikrai nusipelnėte prizo. Ar jau išsiaiškinote, kur jo ieškoti? Jeigu ne, pasufleruosiu: raktas slypi kortelėse, kurias jums padovanojo ateiviai iš kitų planetų. Teks pasukti galveles, tačiau jeigu nesumaišysite kortelių tvarkos, iššifruoti raktą tikrai nebus sudėtinga! Ką gi, sėkmės! O tau, Pauliuk, su gimimo diena! Tegul 9 ieji metai būna dar geresni už praėjusius, tegul būna kupini nuotykių, įspūdžių, draugų ir juoko!”

Dabar atėjo paskutinis etapas, su kuriuo, beje, mano vaikams susidoroti sekėsi labai labai sunkiai – turėjau jiems pasufleruoti. Kaip žinia, dabar jie turėjo sudėti visas korteles į vieną, ir žiūrėti, kokią gi užuominą slepia žodžiai “Kuomet ryžių indas atrieda uodeguotos kiaulės lenda ėsti”. Vaikai visaip svarstė, ką tai galėtų reikšti, bandė knisti kruopų stalčius, tačiau nieko nepešė. O mintis yra tame, kad reikia sujungti visų žodžių pirmąsias raides į vieną. Ką gauname? Na aišku, “Kriauklė!“. Po ja ir buvo patalpinta skrynutė su jau tradiciniai tapusiais Kinder kiaušiniais bei čiulpinukais.

Nu va, pagaliau aprašiau... Buvau biški susipainiojus, tai užtrukau bepainiodama viską - gi užsimiršo jau, ką čia buvau prigalvojus per tiek laiko. Bet vat už tai ir galvoju, kad verta yra nors kartą atsisėsti, ir kruopščiai surašyti. Maža ką, ateity gal pravers. O ir kitiems gal bus naudinga...

sekmadienis, liepos 05, 2009

Trečio sūnelio sulaukus

Na, turbūt pats metas būtų padiskutuoti apie nėščiųjų fotosesijos ir gimdymo sąryšį:). Šeštadienį pasifotografavau, tik antradienį pasiėmiau nuotraukas iš Jurgos – ir še tau kad nori: jau trečiadienio ryte laikau mažylį ant rankų! Ir Jurga gali paliudyti: vos tik kuri nėščioji sudalyvauja fotosesijoje, neužilgo jau ir važiuoja į gimdymo namus. Hmm... reiktų pasidomėtų detaliau, ar čia tik jai taip sekasi, ar iš tikro toks ryšys egzistuoja :).

Taigi, mes jau namie. Negaliu sakyti, kad viskas einasi sklandžiai, nes taip tikrai nėra: vos grįžusį iš ligoninės, Justas brolį labai gražiai pasveikino, paleisdamas mašinytę jam į galvą. Stresą apturėjom visi: ir mažylis (kuris tik truputį paverkė, ir vėl saldžiai užmigo), ir mes su Nerijum, ir pats Justukas, kuris irgi labai išsigando, pamatęs, kad mažylis verkia. Jis juk tik norėjo duoti jam savo mašinytę... Ech, aišku, patys kalti. Dabar, vos tik pamatę, kad Justas eina į lovytės pusę, iš karto bėgame paskui jį: „Justuk, Justuk, kur eini? O, kokias gražias mašinytes turi, parodysi?“. Ir nepastebimai atimame, nes jau įsitikinau, kad pasitikėti savimi ir tuo, kad „spėsi sureaguoti“ yra per daug pavojinga: ir tąkart aš stovėjau šalia Justuko, pasiruošusi sustabdyti jo rankutę, tačiau... O kur dar jo begalinis noras parodyti, kur broliuko akytės, rankytės, nosytė ir t.t... Brolis miega, o Justukas tampo rankutes ir rodo mums... Oi, bus linksma, jau dabar matau, kai liksiu su dviem mažyliais:). Kaži, kaip tos mamos su pametinukais susitvarko... Reiks gal paskaitinėti kokiuose forumuose prie progos.

Dar įdomus faktas tas, kad naujagimį Justas leidžia laikyti tik man – neduok dieve, į rankas jį paima Nerijus: Justas tuomet rėkia, klykia, krenta ant žemės, ir visaip kaip demonstruoja, kad šito jis tikrai nepakels. Iš pradžių kažkaip labai sutrikau, visada įsivaizdavau, kad būtent manęs labiausiai pavydės, tačiau vėliau išmąsčiau, kad gal viskas čia labai logiška: kuomet laukiausi, aš Justo ant rankų stengiausi kuo mažiau kelti, o jeigu būdavome visi kartu, jį keldavo tik Nerijus. Tad Nerijaus rankos akivaizdžiai priklauso Justui, ir niekam daugiau! Taigi, pavydas (aišku, vienokiai ar kitokiai jo formai buvome nusiteikę) yra dar vienas klausimas, kurį reikės spręsti.

Ir dar... Kai grįžau namo, akivaizdžiai pasimatė, kaip mums trūksta vietos... Kažkoks košmaras! Reikės bandyti pergalvoti, kaip čia perstumdyti viską – gal vietos padaugės :)

O šiaip, mums viskas gerai. Tikiuosi, greitai įeisime į ritmą, ir mano baimės (kurių dabar esu pilna) pranyks.

PS. Buvo labai įdomi viena detalė per gimdymą: man jau artėja paskutinioji, o Nerijus vaikšto aplinkui ir sako: „Nu bet kaip nepatogu su tais maišeliais ant batų vaikščioti!”. Nu jei būčiau buvus pajėgi atsistoti ar bent pasiekti jį, tai tikrai būčiau primušusi. Bet dabar tik mečiau kreivą žvilgsnį ir tariau: “Taip, Neriau, tau tikrai šiandien labai sunki diena pasitaikė…”. Oi, tie vyrai...