trečiadienis, lapkričio 02, 2016

Boo! Ar Jūs irgi smagiai atšventėte Halloween?



Kai Justas prieš du metus kartu su Ineta ir Paulyte išvažiavo atostogų į Tenerifę, mes, likę šalti Lietuvoje, labai jam pavydėjome. Ir tik vėliau sužinojome, kad, sulaukęs mūsų nuotraukų, Justas baisiausiai susinervino, kad yra ne namie ir turi praleisti Halloween‘ą.  O Ineta su Paulina ir vėl išvažiavo. Justas to niekaip negali suprasti. Kai jau grįžome iš Švenčių Miesto parduotuvės ir puošėmė namus, jis tik suburbėjo, kabindamas eilinį šikšnosparnį: „Nu bet kokia nesąmonė: Paulina išskrido būtent prieš Halloween‘ą!”
Ir tikrai nesąmonė, nes mes kaip niekad atsakingai ir rimtai ruošėmės ir turėjom „galingą“ vakarėlį.

Visų pirma, kaip niekad rimtai pažvelgėm į namų dekoracijas ir išpuošėm namus gerokai iki Halloween‘o (na, ne taip, kaip amerikiečiai, ne prieš mėnesį, bet vis tik ir ne tą pačią dieną, kaip anksčiau). Ir dekoracijos jau ne visos buvo iš „pasidaryk-pats“ serijos: kai ką įsigijome Švenčių Miesto parduotuvėje, kuri tikrai nustebino savo asortimentu. O taip, širdis labai skaudėjo mokant pinigus už vos ne „vienos-dienos-metuose“ atributą, bet vis tyliai bumbėjau sau: „Negailėk, Inga, negailėk – juk viena labiausiai namuose švenčiamų švenčių“. Ir nepagailėjau. O namuose už tai įsitaisė Mumija.
Ir voras:
Ir voratinkliai. Su šitais tai ojojoj, kiek privargau... Parduotuvėj jie nerealiai atrodė, tačiau namie man nepavyko jų taip gražiai užkabinti, nes nebuvo labai jau daug vietų, už kurių galėčiau patį voratinklį pakabinti. Tačiau visa ko pasekoj, vis tiek džiaugiuosi pirkiniu: iš pradžių voratinklis buvo tuščias, tačiau vakarėlio metu su vaikais prigaminome vorų (apie juos vėliau), ir vaizdas iš karto pasikeitė.
Dar aišku, namus išpuošėme šikšnosparniais: juos dar nuo pernai metų turime, ir kasmet tik šiek tiek „papildome“ asortimentą.
Jeigu pernai turėjome vieną galvą stiklainyje, tai šiemet – jau keturias: visi keturi vaikai (Justas, Julius ir Indrė su Deimante, kurios svečiavosi tą dieną) būtinai norėjo padaryti kiekvienam po vieną. Į dvi iš jų įpyliau raudonų dažų, į likusias dvi – ne (vėl, pagailėjau dažų:)). Vėliau supratau, kad dažai tikrai reikalingi: vaizdas tikrai pasikeičia.
Kiekvienais metais visada pasiruošiame galybę saldainių tiems atvejams, jeigu kas užklystų jų paprašyti,
tačiau nepaisant to, kad šiemet jau ypatingai smarkiai savo namus „reklamavome“ (moliūgai jau švietė ne tik mūsų vidiniame kieme, kad mes patys jais grožėtumėmės, bet ir ant lango, kad visi praeiviai matytų ir suprastų, kad šiuose namuose Halloween‘as švenčiamas),
taip pat ant lango buvo pakabinti Vaiduokliukai, kurie naktį šviečia (įsigijau per ebay, tikrai labai pigiai),
vis tiek ir šiemet sulaukėme tik vienų priklydėlių (ir jais, aišku, labai džiaugėmės).
 
Paskutinis dekoracijų akcentas (arba, pirmutinis, čia kaip pažiūrėsi:)) - Justo informacinis pranešimas, pakabintas ant lauko durų ir perspėjantis visus saugotis vorų, šikšnosparnių ir kitų baisybių:
Dabar apie maistą. Man gaminti labai patinka, ypač saldumynus, tačiau suruošti vaišes vakarėliui nėra paprastas uždavinys. Todėl aš paprastai prašau visų ką nors atsinešti. Šiuo atveju, prašiau atsinešti kokį nors „šiurpų“ užkandį. Ojoj, kaip smagu buvo!!!

Justas prigamino (taip taip, mano Justas paskutiniu metu nesitraukia nuo orkaitės – kepa ir kepa kokius pyragus ar sausainius) kokosinių-šokoladinių rutuliukų, sausainių ir pyragų, papuoštų moliūgėliais.
Aš gaminau įdarytus kiaušinius, morenginius vaiduoklius, Raganų Pirštelius ir čili sriubą (nu man čili sriuba yra nepamainomas Halloween‘o atributas).
Martynas su Pauliumi atnešė visiems mėlynos cukraus vatos (spėkite, kiek laiko ji stovėjo ant stalo:))
Saulutė atnešė visą galybę skanumynų: kirmėliukų, raganų šluotų ir kitokių skanumynų.
Mūsų stalas buvo tiesiog nuklotas gėrybėmis!
Ir apranga buvom apsirūpinę. Atsimenat, kažkada rašiau, jog namie turiu kaukių dėžutę? Tai vat, dabar ten jau ne dėžutė, o visos dvi dėžės, pilnos kaukių. Ir šiemet iš Anglijos atsisiunčiau ir Halloweeniškų kaukių: Drakulos, Skeleto,  Šikšnosparnio ir raganaitės. Taip, kaukes pirkau ne naujas, bet vakarėliams tikrai tiks!

Julius rinkosi pirmasis, ir išsirinko Drakulos kaukę (paspaudus mygtuką ant krūtinės, pasigirsta kraupus juokas). Justas supyko, nes jis irgi būtų rinkęsis būtent šią kaukę. Bet Justas nebūtų Justas, jeigu greitai nesugalvotų, kaip čia pasinaudoti situacija: greitai nubėgo ir susikonstravo kryžių, prie kurio prikabinu česnako skiltelę: vat, dabar jau tikrai Drakula prie manęs net prisiliesti negalės, o aš jį lengvai įveiksiu! Juliui tokios žaidimo taisyklės visiškai nepatiko, ir jis nusprendė nekreipti jokio dėmesio į česnakus, tuo baisiausiai įsiutindamas Justą.
Raganaitės suknelę iš tiesų pirkau brolio mergaitei Saulutei, tačiau kadangi pirmoji į vakarėlį atvažiavo  Deimantė, jai ir teko suknelė. Iš pradžių Deimantei vis kas nors netikdavo... Tai užsimanė stebuklingos lazdelės (gavo vėduoklę), tai jai atrodė, kad voratinkliai ant suknelės netinka, tai kepurė ne tokia (nors pasičiupo tą, su kuria aš galvojau būtJ)... Galų gale, trūko man kantrybė ir pasakiau: „Žinai, Deimante, jeigu tau suknelė nepatinka, nieko tokio: atvažiuos mergaitė, kuriai iš tiesų tą suknelę ir pirkau, ir manau, kad ji labai džiaugsis ja apsirengus“. Deimantė nutilo... ir išpyškino: „Man žiauriai patinka šita suknelė!”. Visi zyzimai po šio pokalbio baigėsi:). Nuotraukoje Raganaitė jau be vėduoklės ir skrybėlės, už tai su Drakulos veidu:)
O ką gi vakarėlio metu veikėme? Iš tiesų, galėjau neplanuoti ir nieko: vakarėlyje dalyvavo tiek vaikų, kad klausimų: „Ką veikti?“ jie sau tikrai nekėlė. Tačiau aš kėliau. Nes nenorėjau, kad namai jau taip visai nusiaubti būtų, o visi suaugusieji išeitų iš vakarėlio plyštančiom galvom. Todėl kai vakarėlis jau tapdavo nekontroliuojamas, pasiūlydavau kokią „ramesnę“ pramogą:

Pasigaminti vorų (Nerijus nupirko nerealaus dydžio graikiškų riešutų, jų kevalus nudažėme juodai, o vakarėlio metu į vidų įstatėme kojas, kurias užtvirtinome plastelinu). Štai kaip ryte atrodė tie vorai, kurie nebuvo pakabinti ant voratinklio ir kuriems dar nespėjo akių nutraukyti Laurynas:
 
Arba duodavau paspręsti užduotėlių(čia jie ieško, kiek tam tikrų objektų yra lape). Manau, kad šiek tiek visi nusivylė negavę jokio prizo - pamiršau tuo pasirūpinti:
Arba eidavom klausytis „siaubo“ pasakų. Iš tikrųjų, iš interneto sukaupiau visą galybę siaubo pasakų mažiesiems, bet neįvertinau, kad man žvakių šviesos kambaryje tikrai bus mažai (o pasakų kambarį pagal planą apšviesti turėjo tik tokie mūsų pagaminti vaiduokliai):
Tad teko su pasakomis improvizuoti. Tačiau viskas tikrai buvo fantastiška: Indrutė buvo padariusi keturis šešėlinio teatro veikėjus (pelę, šikšnosparnį, pelėdą ir vorą),
tad pasakų kambaryje ne tik klausėmės pasakų, bet ir kūrėme šešėlių teatrą bei visi kartu kūrėme savo siaubo pasaką. Tiesa, tie vaikai, kurie nelabai mėgsta kurti istorijas, patyliukais-pasieniais iš pasakų kambario dingdavo, tačiau kiti vaikai tiek įsijautė, kad paskui jau tėvai turėjo eiti klausytis ir žiūrėti spektaklio.

Ir, aišku, žaidėme tradicinį Halloween žaidimą: uždėk kaspinėlį skeletui ant kaklo (pas mus kiekvienas vaikas gaudavo individualią užduotį, kur uždėti tą kaspinėlį)
Na va, rodos jau aprašiau viską. Žinojau, kad jeigu to nepadarysiu dabar, tai greičiausiai nepadarysiu niekada:). Tikiuosi, kad buvo naudinga ir ką nors pritaikysite savo vakarėliams. Linkėjimai nuo mūsų visų!

antradienis, spalio 18, 2016

Atėnai per tris dienas




Einam pro apsaugą oro uoste. Iškrovusi visus daiktus į padėklą, aš su Laurynu praeinu pro postą, o Nerijus, atsilikęs už mūsų per kelis žmones, į padėklą išrikiuoja visus turimus skysčius: buteliuką su arbata, vaisių tyreles, košeles...  Apsaugos darbuotojas: „Jūs vienas skrendate?“. Nerijus pasižiūri į jį ir klausia atgal: „O jums panašu, kad visa tai aš sau susipakavau?“.

Taip prasidėjo mūsų ilgai laukta kelionė į Atėnus. Na, ji prasidėjo ne visai aerouoste, o gerokai anksčiau (jeigu įskaičiuotumėm visą tą pakavimosi karštligę), tačiau, kad iš tiesų iškeliaujame pajutome tik oro uoste. Keliaujam be vaikų!!! Na, beveik be vaikų (vienas vaikas, tai beveik kaip nieko). 

Kelionę taip suplanavom, kad sudarytumėm kuo mažiau rūpesčių kitiems, taigi, išvažiavome antradienį, o grįžti turėjome penktadienį – mano mamai, kuri apsiėmė pažiūrėti mokyklinukus Justą ir Julių, tereikėjo paimti vaikus iš mokyklos (nes nuveždavo į ją Paulius) ir nuvesti į būrelius (na, turint omeny, kiek būrelių abu berniukai lanko tai nėra mažai, bet vis tiek). Ilgai galvojau, ką daryti su Laurynu, bet pasvarstėm, kad kol jis skraido nemokamai (du metai Laurynui sueis gruodį), paprasčiau yra jį pasiimti su savim nei dar ieškoti priežiūros ir jam.

Laurynas kelionę atlaikė tiesiog daugiau nei puikiai: buvau migdžiusi jį su rūbais, tad 4:00 ryto tereikėjo jį susukti į apklotą ir nusinešti į lėktuvą. Nepaisant to, kad oro uoste ne kartą jį reikėjo įkelti/iškelti iš vežimo, prabudo vaikas jau prieš pat mums nusileidžiant Kijeve (o taip, kelionė buvo su persėdimu – nėra tiesioginio skrydžio į Atėnus. Kita vertus, labai daug nepatogumų tai nesudarė – laikas tarp persėdimų buvo tik vos valanda). Apsidžiaugusi, kad viskas taip gerai klostosi jau įsivaizdavau mus visus besikaitinančius paplūdimyje (specialiai ėmėm viešbutį ant pačio jūros kranto), tačiau paaiškėjo, kad apsidžiaugta buvo gerokai per anksti.

Pagal viešbučio darbuotojų atsiųstas instrukcijas, mums tereikėjo įsėsti į 96 autobusą ir važiuoti iki Dikigorikos stotelės – joje išlipus, viešbutis jau labai gerai matysis. Atrodo paprasta, ane? Mums irgi taip pasirodė. Ir ojojoj, vaikyti, kaip nepaprasta vis tik tai buvo... Kai mes jau susiruošėme lipti toje Dikigorikos stotelėj, autobusas tiesiog prašvilpė pro ją net nemanydamas stoti. Kol mes dar sukinėjom galvas, bandydami suvokti, kas čia atsitiko, jis pravažiavo ir dar vieną stotelę. Greitai supratom, kodėl: paaiškėjo, kad jeigu nori, kad autobusas sustotų, privalai prieš tai paspausti „Stop“ mygtuką. Nu gerai, išlipom kai jau jis pagaliau sustojo. Perėjom į kitą gatvės pusę, ir jau norėjom laukti autobuso, važiuojančio į priešingą pusę, tačiau kaip tik atvažiavo tramvajus, tad Nerijus pasiūlė šokti į jį, ir tas kelias stoteles pavažiuoti su juo. Taip ir padarėm. Tačiau pusiaukelėj tramvajus vietoj to, kad važiuotų tiesiai (kaip kad mums reikėjo) pasuko į dešinę.  Vėl nuvažiavom daug daugiau nei mums reikia. Susinervinę vėl perėjom į kitą kelio pusę, ir šį kartą Nerijus, kad jau tikrai atsidurtumėm viešbutyje ir niekur kitur, pasigavo taksi. Mano skaičiavimais, važiuoti mums reikėjo gal 2 km, tačiau taksi vežė vežė, vežė vežė... galo nematyt. Tuomet sustojo taške į niekur ir sako: „Va, jūsų reikiamas adresas“. Aš tik akis išpūčiau: „O tai viešbutis kur?“. Angliškai taksistas, aišku, nešneka, baksnoja į mūsų pakištą lapą, rodo į adresą, ir aiškina, kad mes esam ten, kur ir norėjom būti. Niekaip man neatrodė į tai panašu, tad pasiskambinau į viešbutį. Jie klausia: „Ką matot aplinkui?“. Sakau: „Degalinę tokią ir tokią“. Tuomet: „Viskas OK, eikit prie degalinės, mes ten ir esam“. Atsisveikinom su taksi, einam link degalinės, tačiau ten viešbučio nė kvapo. Užsukam į viešbutį kitoje gatvės pusėje, rodom į adresą, o jie mums: „Tai kad jūs visai net ne tame rajone! Šita gatvė tęsiasi per keturis rajonus ir jūs tikrai esate prie reikiamo numerio, bet ne tame rajone. Sėskit į tramvajų ir važiuokit 11 stotelių“. Urrrr... Urzgiau kaip šuo pykdama ant savęs, kad patikėjau taksistu ir paleidom jį.  Na, bet vėl stengdamiesi pernelyg nesinervinti sėdome į tramvajų. Tyliai kantriai skaičiuojam stoteles, ir jau suprantam, kad tuoj turėsim lipti. Pamatę mus tokius aiškiai ne vietinius, aplinkiniai pradėjo siūlyti savo pagalbą: tipo, parodykit tuos savo lapus, pasakysim, kur lipti. Jau mes norėjom lipti, jie sako: „Oi ne, dar ne čia“. Durys užsidarė, tramvajus pradėjo važiuoti, jie vėl pasižiūrėjo į adresą ir už lango šviečiantį „Palance Hotel“ ženklą ir sako: „Oi, atsiprašom, tikrai reikėjo lipti ten“. Nu ar galit įsivaizduot, kad galėtų dar labiau nesisekt?! Neberizikavom, ir tą paskutinę stotelę nupėdinom pėsčiom. Paaiškėjo, kad tuo momentu, kai sėdom į taksą mes buvom 700 m atstumu nuo savo viešbučio (navigacija, ir ta pavedė):)
 
Vėliau per vakarienę juokavome, kad jeigu su mumis būtų buvęs Julius, jis būtų plyšavęs visa gerkle „Jūs abu gal išprotėjote??? Mes gal čia pasivažinėti pirmyn atgal atvažiavom?!! Viskas, aš jau sėduos ant gatvės ir niekur daugiau neinu” Ir jis tikrai taip padarytų:). Tačiau iš tiesų tai buvo vienintelis momentas per visą kelionę, kai pagalvojome, kad gal ir gerai, kad vaikų nėra su mumis.

Ką nuveikėme Atėnuose? Nepasakyčiau, kad kažką ypatingai daug, tačiau tokio tikslo ir neturėjome. Taip, užlipome į Likavito kalvą (na, ne visai užlipome – užvažiavome su taksi, tačiau ir to galiuko lipimo mums visai pakako:)), išmaišėme kiaurai išilgai Monastiraki aikštę, ištisas dvi dienas važinėjomės ir ekskursiniu autobusu, tad apvažiavome visas įžymiausias Atėnų vietas (tiesą pasakius, važinėjomės su šiuo autobusu kaip su vietiniu transportu, nes turėjome bilietą, kuris galioja dvi dienas:)), tačiau labai daug laiko praleidome ir nieko neveikdami, o tiesiog mėtydami į jūrą akmenukus (Laurynas), maudydamiesi (Nerijus) ir šiaip drybsodami (čia jau aš:)).

Mes be galo mėgstam keliauti rudenį. Ir dabar, kai Justas ir Julius pradėjo eiti į mokyklą keliauti tokiu metu darosi sudėtinga. Tad tikrai labai labai džiaugėmės, kad šiemet bent toms kelioms dienoms pavyko ištrūkti ir šiek tiek ilgiau pasidžiaugti saule.

PS. Su šiuo įrašu noriu duoti žinoti, kad mums VISKAS GERAI! :) Šiuo metu labai intensyviai ruošiuosi Halloween šventei, tad jeigu nesusirgsime ir šventė įvyks, būtinai greitai parašysiu vėl!

trečiadienis, gegužės 04, 2016

Mamos dienos staigmenos



 „Tu nepamiršk, kad mamų diena artėja. Jeigu ir toliau taip elgsies, gali būti, kad tortuko ir nebegausi!“ – taip man pareiškė Justas, kai pasakiau, jog šis negali žiūrėti televizoriaus. O grasinimas tikrai buvo rimtas: į mokyklą Justas nešėsi vaflių ir virto kondensuoto pieno (mano pats mėgstamiausias įdaras:)), ir grįžo nešinas nuostabiausiu savo paties pagamintu tortu. Tačiau kadangi iš mokyklos grįžo penktadienį, dar turėjo pakankamai laiko ir galėjo persigalvoti.

Tačiau viskas baigėsi gerai: Mamos dienos rytas išaušo puikus, irgi gavau. Ir ne tik jį: dar daug kitų staigmenų! Staigmenų buvo tiek daug, kad pagalvojau, kad kaip vis dėl to yra puiku turėti tiek daug vaikų. Aišku, aš visada galvoju, kad turėti daug vaikų yra nuostabių nuostabiausias gėris, bet vat tą dieną tai pajutau ypatingai aiškiai.

Julius mūsų kieme priskynė išaugusių tulpių (kitais metais sakė, kad prisodins dar daugiau). 
Aišku, tai sukėlė didelį Justo įniršį, nes, jo giliu įsitikinimu, bent vieną tulpę Julius turėjo palikti jam nuskinti, tačiau nepyko ilgai, nes turėjo paruošęs pakankamai savo dovanų.

Visų pirma, jau paminėtasis tortukas. Nusivežėme jį pas močiutę į Šiaulius, ir alpėjom sulyg kiekvienu kąsniu. Tik pagalvokit: tortas buvo net keturių įdarų – virto kondensuoto pieno, paprasto kondensuoto pieno, nutelos ir uogienės. O kur dar galybė zefyrinių papuošimų ant viršaus – tiesiog liežuvį gali praryti! Sunkiausia to - torto pjovimo momento - buvo išlaukti Laurynukui, kuris vis žviegė rodydamas į torą, ir negalėjo suprasti, ko čia visi apsimeta, kad nesupranta, ko jis nori.


Kartu su tortu buvo įteikta ir atvirutė. Pamačius, kad Justas pasirašė “Justs”, negalėjau sulaikyti šypsenos: vis gi šiaulietiški genai prasimuša į paviršių:)
Dar gavau ir piešinių. Justas nupiešė mane su Nerijum valgančius po vaivorykšte:
 O Julius nupiešė vagis ir juos gaudančius policininkus (dar ir malūnsparnis birbia virš galvos). Būtent apie tokį paveiksliuką ir svajojau!
 Net ir Laurynas turėjo dovanėlę- popierinį laistytuvą gėlytėms laistyti (tiesa, jį gaminome kartu penktadieninių pamokėlių metu):
Ir Paulius neliko be dovanų. Jis, jau kaip suaugėlis sūnus, išdygo tarpdury su gėlių puokšte ir kvietimu į filmą.

Staigmenos tęsėsi net ir pirmadienį: Juliukas iš darželio grįžo su tradicine dovanėle - savo pasodinta ir išauginta gėlyte.

Garbės žodis, yra taip smagu turėti vaikų!!!