Kai Justas prieš du metus
kartu su Ineta ir Paulyte išvažiavo atostogų į Tenerifę, mes, likę šalti
Lietuvoje, labai jam pavydėjome. Ir tik vėliau sužinojome, kad, sulaukęs mūsų
nuotraukų, Justas baisiausiai susinervino, kad yra ne namie ir turi praleisti
Halloween‘ą. O Ineta su Paulina ir vėl
išvažiavo. Justas to niekaip negali suprasti. Kai jau grįžome iš Švenčių Miesto
parduotuvės ir puošėmė namus, jis tik suburbėjo, kabindamas eilinį
šikšnosparnį: „Nu bet kokia nesąmonė: Paulina išskrido būtent prieš Halloween‘ą!”
Ir tikrai
nesąmonė, nes mes kaip niekad
atsakingai ir rimtai ruošėmės ir turėjom „galingą“ vakarėlį.
Visų pirma, kaip niekad
rimtai pažvelgėm į namų dekoracijas ir išpuošėm namus gerokai iki Halloween‘o
(na, ne taip, kaip amerikiečiai, ne prieš mėnesį, bet vis tik ir ne tą pačią
dieną, kaip anksčiau). Ir dekoracijos jau ne visos buvo iš „pasidaryk-pats“
serijos: kai ką įsigijome Švenčių Miesto parduotuvėje, kuri tikrai nustebino
savo asortimentu. O taip, širdis labai skaudėjo mokant pinigus už vos ne „vienos-dienos-metuose“
atributą, bet vis tyliai bumbėjau sau: „Negailėk, Inga, negailėk – juk viena
labiausiai namuose švenčiamų švenčių“. Ir nepagailėjau. O namuose už tai
įsitaisė Mumija.
Ir voras:
Ir voratinkliai. Su
šitais tai ojojoj, kiek privargau... Parduotuvėj jie nerealiai atrodė, tačiau
namie man nepavyko jų taip gražiai užkabinti, nes nebuvo labai jau daug vietų,
už kurių galėčiau patį voratinklį pakabinti. Tačiau visa ko pasekoj, vis tiek
džiaugiuosi pirkiniu: iš pradžių voratinklis buvo tuščias, tačiau vakarėlio
metu su vaikais prigaminome vorų (apie juos vėliau), ir vaizdas iš karto pasikeitė.
Dar aišku, namus
išpuošėme šikšnosparniais: juos dar nuo pernai metų turime, ir kasmet tik šiek
tiek „papildome“ asortimentą.
Jeigu pernai turėjome
vieną galvą stiklainyje, tai šiemet – jau keturias: visi keturi vaikai (Justas,
Julius ir Indrė su Deimante, kurios svečiavosi tą dieną) būtinai norėjo
padaryti kiekvienam po vieną. Į dvi iš jų įpyliau raudonų dažų, į likusias dvi –
ne (vėl, pagailėjau dažų:)). Vėliau
supratau, kad dažai tikrai reikalingi: vaizdas tikrai pasikeičia.
Kiekvienais metais visada
pasiruošiame galybę saldainių tiems atvejams, jeigu kas užklystų jų paprašyti,
tačiau nepaisant to, kad šiemet jau ypatingai smarkiai savo namus „reklamavome“
(moliūgai jau švietė ne tik mūsų vidiniame kieme, kad mes patys jais
grožėtumėmės, bet ir ant lango, kad visi praeiviai matytų ir suprastų, kad
šiuose namuose Halloween‘as švenčiamas),
taip pat ant lango buvo pakabinti
Vaiduokliukai, kurie naktį šviečia (įsigijau per ebay, tikrai labai pigiai),
vis tiek ir šiemet sulaukėme tik vienų priklydėlių (ir jais, aišku, labai
džiaugėmės).
Paskutinis dekoracijų akcentas (arba, pirmutinis, čia kaip pažiūrėsi:)) - Justo informacinis pranešimas, pakabintas ant lauko durų ir perspėjantis visus saugotis vorų, šikšnosparnių ir kitų baisybių:
Dabar apie maistą. Man
gaminti labai patinka, ypač saldumynus, tačiau suruošti vaišes vakarėliui nėra
paprastas uždavinys. Todėl aš paprastai prašau visų ką nors atsinešti. Šiuo atveju,
prašiau atsinešti kokį nors „šiurpų“ užkandį. Ojoj, kaip smagu buvo!!!
Justas prigamino
(taip taip, mano Justas paskutiniu metu nesitraukia nuo orkaitės – kepa ir kepa kokius pyragus ar sausainius)
kokosinių-šokoladinių rutuliukų, sausainių ir pyragų, papuoštų moliūgėliais.
Aš gaminau įdarytus
kiaušinius, morenginius vaiduoklius, Raganų Pirštelius ir čili sriubą (nu man
čili sriuba yra nepamainomas Halloween‘o atributas).
Martynas su Pauliumi
atnešė visiems mėlynos cukraus vatos (spėkite, kiek laiko ji stovėjo ant stalo:))
Saulutė atnešė visą
galybę skanumynų: kirmėliukų, raganų šluotų ir kitokių skanumynų.
Mūsų stalas buvo tiesiog
nuklotas gėrybėmis!
Ir apranga buvom
apsirūpinę. Atsimenat, kažkada rašiau, jog namie turiu kaukių dėžutę? Tai vat,
dabar ten jau ne dėžutė, o visos dvi dėžės, pilnos kaukių. Ir šiemet iš Anglijos
atsisiunčiau ir Halloweeniškų kaukių: Drakulos, Skeleto, Šikšnosparnio ir raganaitės. Taip, kaukes
pirkau ne naujas, bet vakarėliams tikrai tiks!
Julius
rinkosi pirmasis, ir išsirinko
Drakulos kaukę (paspaudus mygtuką ant krūtinės, pasigirsta kraupus juokas).
Justas supyko, nes jis irgi būtų rinkęsis būtent šią kaukę. Bet Justas nebūtų
Justas, jeigu greitai nesugalvotų, kaip čia pasinaudoti situacija: greitai
nubėgo ir susikonstravo kryžių, prie kurio prikabinu česnako skiltelę: vat,
dabar jau tikrai Drakula prie manęs net prisiliesti negalės, o aš jį lengvai
įveiksiu! Juliui tokios
žaidimo taisyklės visiškai nepatiko,
ir jis nusprendė nekreipti jokio dėmesio į česnakus, tuo baisiausiai
įsiutindamas Justą.
Raganaitės suknelę iš
tiesų pirkau brolio mergaitei Saulutei, tačiau kadangi pirmoji į vakarėlį
atvažiavo Deimantė, jai ir teko suknelė.
Iš pradžių Deimantei vis kas nors netikdavo... Tai užsimanė stebuklingos
lazdelės (gavo vėduoklę), tai jai atrodė, kad voratinkliai ant suknelės
netinka, tai kepurė ne tokia (nors pasičiupo tą, su kuria aš galvojau būtJ)... Galų gale, trūko man kantrybė ir pasakiau: „Žinai,
Deimante, jeigu tau suknelė nepatinka, nieko tokio: atvažiuos mergaitė, kuriai
iš tiesų tą suknelę ir pirkau, ir manau, kad ji labai džiaugsis ja apsirengus“.
Deimantė nutilo... ir išpyškino: „Man žiauriai patinka šita suknelė!”. Visi zyzimai po šio pokalbio baigėsi:). Nuotraukoje Raganaitė jau be vėduoklės ir skrybėlės, už tai su Drakulos veidu:)
O ką gi vakarėlio metu veikėme? Iš tiesų,
galėjau neplanuoti ir nieko: vakarėlyje dalyvavo tiek vaikų, kad klausimų: „Ką
veikti?“ jie sau tikrai nekėlė. Tačiau aš kėliau. Nes nenorėjau, kad namai jau
taip visai nusiaubti būtų, o visi suaugusieji išeitų iš vakarėlio plyštančiom
galvom. Todėl kai vakarėlis jau tapdavo nekontroliuojamas, pasiūlydavau kokią „ramesnę“
pramogą:
Pasigaminti vorų (Nerijus
nupirko nerealaus dydžio graikiškų riešutų, jų kevalus nudažėme juodai, o
vakarėlio metu į vidų įstatėme kojas, kurias užtvirtinome plastelinu). Štai
kaip ryte atrodė tie vorai, kurie nebuvo pakabinti ant voratinklio ir kuriems
dar nespėjo akių nutraukyti Laurynas:
Arba duodavau paspręsti
užduotėlių(čia jie ieško, kiek tam tikrų objektų yra lape). Manau, kad šiek tiek
visi nusivylė negavę jokio prizo - pamiršau tuo pasirūpinti:
Arba eidavom klausytis „siaubo“
pasakų. Iš tikrųjų, iš interneto sukaupiau visą galybę siaubo pasakų
mažiesiems, bet neįvertinau, kad man žvakių šviesos kambaryje tikrai bus mažai
(o pasakų kambarį pagal planą apšviesti turėjo tik tokie mūsų pagaminti
vaiduokliai):
Tad teko su pasakomis improvizuoti. Tačiau viskas tikrai buvo
fantastiška: Indrutė buvo padariusi keturis šešėlinio teatro veikėjus (pelę,
šikšnosparnį, pelėdą ir vorą),
tad pasakų kambaryje ne tik klausėmės pasakų,
bet ir kūrėme šešėlių teatrą bei visi kartu kūrėme savo siaubo pasaką. Tiesa, tie vaikai, kurie
nelabai mėgsta kurti istorijas, patyliukais-pasieniais iš pasakų kambario
dingdavo, tačiau kiti vaikai tiek įsijautė, kad paskui jau tėvai turėjo eiti
klausytis ir žiūrėti spektaklio.
Ir, aišku, žaidėme
tradicinį Halloween žaidimą: uždėk kaspinėlį skeletui ant kaklo (pas mus
kiekvienas vaikas gaudavo individualią užduotį, kur uždėti tą kaspinėlį)
Na va, rodos jau aprašiau
viską. Žinojau, kad jeigu to nepadarysiu dabar, tai greičiausiai nepadarysiu niekada:). Tikiuosi, kad buvo naudinga ir ką nors
pritaikysite savo vakarėliams. Linkėjimai nuo mūsų visų!