Atėnai per tris dienas

Einam pro apsaugą oro uoste. Iškrovusi visus daiktus į padėklą, aš su Laurynu praeinu pro postą, o Nerijus, atsilikęs už mūsų per kelis žmones, į padėklą išrikiuoja visus turimus skysčius: buteliuką su arbata, vaisių tyreles, košeles...  Apsaugos darbuotojas: „Jūs vienas skrendate?“. Nerijus pasižiūri į jį ir klausia atgal: „O jums panašu, kad visa tai aš sau susipakavau?“.

Taip prasidėjo mūsų ilgai laukta kelionė į Atėnus. Na, ji prasidėjo ne visai aerouoste, o gerokai anksčiau (jeigu įskaičiuotumėm visą tą pakavimosi karštligę), tačiau, kad iš tiesų iškeliaujame pajutome tik oro uoste. Keliaujam be vaikų!!! Na, beveik be vaikų (vienas vaikas, tai beveik kaip nieko). 

Kelionę taip suplanavom, kad sudarytumėm kuo mažiau rūpesčių kitiems, taigi, išvažiavome antradienį, o grįžti turėjome penktadienį – mano mamai, kuri apsiėmė pažiūrėti mokyklinukus Justą ir Julių, tereikėjo paimti vaikus iš mokyklos (nes nuveždavo į ją Paulius) ir nuvesti į būrelius (na, turint omeny, kiek būrelių abu berniukai lanko tai nėra mažai, bet vis tiek). Ilgai galvojau, ką daryti su Laurynu, bet pasvarstėm, kad kol jis skraido nemokamai (du metai Laurynui sueis gruodį), paprasčiau yra jį pasiimti su savim nei dar ieškoti priežiūros ir jam.

Laurynas kelionę atlaikė tiesiog daugiau nei puikiai: buvau migdžiusi jį su rūbais, tad 4:00 ryto tereikėjo jį susukti į apklotą ir nusinešti į lėktuvą. Nepaisant to, kad oro uoste ne kartą jį reikėjo įkelti/iškelti iš vežimo, prabudo vaikas jau prieš pat mums nusileidžiant Kijeve (o taip, kelionė buvo su persėdimu – nėra tiesioginio skrydžio į Atėnus. Kita vertus, labai daug nepatogumų tai nesudarė – laikas tarp persėdimų buvo tik vos valanda). Apsidžiaugusi, kad viskas taip gerai klostosi jau įsivaizdavau mus visus besikaitinančius paplūdimyje (specialiai ėmėm viešbutį ant pačio jūros kranto), tačiau paaiškėjo, kad apsidžiaugta buvo gerokai per anksti.

Pagal viešbučio darbuotojų atsiųstas instrukcijas, mums tereikėjo įsėsti į 96 autobusą ir važiuoti iki Dikigorikos stotelės – joje išlipus, viešbutis jau labai gerai matysis. Atrodo paprasta, ane? Mums irgi taip pasirodė. Ir ojojoj, vaikyti, kaip nepaprasta vis tik tai buvo... Kai mes jau susiruošėme lipti toje Dikigorikos stotelėj, autobusas tiesiog prašvilpė pro ją net nemanydamas stoti. Kol mes dar sukinėjom galvas, bandydami suvokti, kas čia atsitiko, jis pravažiavo ir dar vieną stotelę. Greitai supratom, kodėl: paaiškėjo, kad jeigu nori, kad autobusas sustotų, privalai prieš tai paspausti „Stop“ mygtuką. Nu gerai, išlipom kai jau jis pagaliau sustojo. Perėjom į kitą gatvės pusę, ir jau norėjom laukti autobuso, važiuojančio į priešingą pusę, tačiau kaip tik atvažiavo tramvajus, tad Nerijus pasiūlė šokti į jį, ir tas kelias stoteles pavažiuoti su juo. Taip ir padarėm. Tačiau pusiaukelėj tramvajus vietoj to, kad važiuotų tiesiai (kaip kad mums reikėjo) pasuko į dešinę.  Vėl nuvažiavom daug daugiau nei mums reikia. Susinervinę vėl perėjom į kitą kelio pusę, ir šį kartą Nerijus, kad jau tikrai atsidurtumėm viešbutyje ir niekur kitur, pasigavo taksi. Mano skaičiavimais, važiuoti mums reikėjo gal 2 km, tačiau taksi vežė vežė, vežė vežė... galo nematyt. Tuomet sustojo taške į niekur ir sako: „Va, jūsų reikiamas adresas“. Aš tik akis išpūčiau: „O tai viešbutis kur?“. Angliškai taksistas, aišku, nešneka, baksnoja į mūsų pakištą lapą, rodo į adresą, ir aiškina, kad mes esam ten, kur ir norėjom būti. Niekaip man neatrodė į tai panašu, tad pasiskambinau į viešbutį. Jie klausia: „Ką matot aplinkui?“. Sakau: „Degalinę tokią ir tokią“. Tuomet: „Viskas OK, eikit prie degalinės, mes ten ir esam“. Atsisveikinom su taksi, einam link degalinės, tačiau ten viešbučio nė kvapo. Užsukam į viešbutį kitoje gatvės pusėje, rodom į adresą, o jie mums: „Tai kad jūs visai net ne tame rajone! Šita gatvė tęsiasi per keturis rajonus ir jūs tikrai esate prie reikiamo numerio, bet ne tame rajone. Sėskit į tramvajų ir važiuokit 11 stotelių“. Urrrr... Urzgiau kaip šuo pykdama ant savęs, kad patikėjau taksistu ir paleidom jį.  Na, bet vėl stengdamiesi pernelyg nesinervinti sėdome į tramvajų. Tyliai kantriai skaičiuojam stoteles, ir jau suprantam, kad tuoj turėsim lipti. Pamatę mus tokius aiškiai ne vietinius, aplinkiniai pradėjo siūlyti savo pagalbą: tipo, parodykit tuos savo lapus, pasakysim, kur lipti. Jau mes norėjom lipti, jie sako: „Oi ne, dar ne čia“. Durys užsidarė, tramvajus pradėjo važiuoti, jie vėl pasižiūrėjo į adresą ir už lango šviečiantį „Palance Hotel“ ženklą ir sako: „Oi, atsiprašom, tikrai reikėjo lipti ten“. Nu ar galit įsivaizduot, kad galėtų dar labiau nesisekt?! Neberizikavom, ir tą paskutinę stotelę nupėdinom pėsčiom. Paaiškėjo, kad tuo momentu, kai sėdom į taksą mes buvom 700 m atstumu nuo savo viešbučio (navigacija, ir ta pavedė):)

 

Vėliau per vakarienę juokavome, kad jeigu su mumis būtų buvęs Julius, jis būtų plyšavęs visa gerkle „Jūs abu gal išprotėjote??? Mes gal čia pasivažinėti pirmyn atgal atvažiavom?!! Viskas, aš jau sėduos ant gatvės ir niekur daugiau neinu” Ir jis tikrai taip padarytų:). Tačiau iš tiesų tai buvo vienintelis momentas per visą kelionę, kai pagalvojome, kad gal ir gerai, kad vaikų nėra su mumis.

Ką nuveikėme Atėnuose? Nepasakyčiau, kad kažką ypatingai daug, tačiau tokio tikslo ir neturėjome. Taip, užlipome į Likavito kalvą (na, ne visai užlipome – užvažiavome su taksi, tačiau ir to galiuko lipimo mums visai pakako:)), išmaišėme kiaurai išilgai Monastiraki aikštę, ištisas dvi dienas važinėjomės ir ekskursiniu autobusu, tad apvažiavome visas įžymiausias Atėnų vietas (tiesą pasakius, važinėjomės su šiuo autobusu kaip su vietiniu transportu, nes turėjome bilietą, kuris galioja dvi dienas:)), tačiau labai daug laiko praleidome ir nieko neveikdami, o tiesiog mėtydami į jūrą akmenukus (Laurynas), maudydamiesi (Nerijus) ir šiaip drybsodami (čia jau aš:)).

Mes be galo mėgstam keliauti rudenį. Ir dabar, kai Justas ir Julius pradėjo eiti į mokyklą keliauti tokiu metu darosi sudėtinga. Tad tikrai labai labai džiaugėmės, kad šiemet bent toms kelioms dienoms pavyko ištrūkti ir šiek tiek ilgiau pasidžiaugti saule.

PS. Su šiuo įrašu noriu duoti žinoti, kad mums VISKAS GERAI! :) Šiuo metu labai intensyviai ruošiuosi Halloween šventei, tad jeigu nesusirgsime ir šventė įvyks, būtinai greitai parašysiu vėl!