Boo! Ar Jūs irgi smagiai atšventėte Halloween?

Kai Justas prieš du metus kartu su Ineta ir Paulyte išvažiavo atostogų į Tenerifę, mes, likę šalti Lietuvoje, labai jam pavydėjome. Ir tik vėliau sužinojome, kad, sulaukęs mūsų nuotraukų, Justas baisiausiai susinervino, kad yra ne namie ir turi praleisti Halloween‘ą.  O Ineta su Paulina ir vėl išvažiavo. Justas to niekaip negali suprasti. Kai jau grįžome iš Švenčių Miesto parduotuvės ir puošėmė namus, jis tik suburbėjo, kabindamas eilinį šikšnosparnį: „Nu bet kokia nesąmonė: Paulina išskrido būtent prieš Halloween‘ą!”

Ir tikrai nesąmonė, nes mes kaip niekad atsakingai ir rimtai ruošėmės ir turėjom „galingą“ vakarėlį.

Visų pirma, kaip niekad rimtai pažvelgėm į namų dekoracijas ir išpuošėm namus gerokai iki Halloween‘o (na, ne taip, kaip amerikiečiai, ne prieš mėnesį, bet vis tik ir ne tą pačią dieną, kaip anksčiau). Ir dekoracijos jau ne visos buvo iš „pasidaryk-pats“ serijos: kai ką įsigijome Švenčių Miesto parduotuvėje, kuri tikrai nustebino savo asortimentu. O taip, širdis labai skaudėjo mokant pinigus už vos ne „vienos-dienos-metuose“ atributą, bet vis tyliai bumbėjau sau: „Negailėk, Inga, negailėk – juk viena labiausiai namuose švenčiamų švenčių“. Ir nepagailėjau. O namuose už tai įsitaisė Mumija.

Ir voras:

Ir voratinkliai. Su šitais tai ojojoj, kiek privargau... Parduotuvėj jie nerealiai atrodė, tačiau namie man nepavyko jų taip gražiai užkabinti, nes nebuvo labai jau daug vietų, už kurių galėčiau patį voratinklį pakabinti. Tačiau visa ko pasekoj, vis tiek džiaugiuosi pirkiniu: iš pradžių voratinklis buvo tuščias, tačiau vakarėlio metu su vaikais prigaminome vorų (apie juos vėliau), ir vaizdas iš karto pasikeitė.

Dar aišku, namus išpuošėme šikšnosparniais: juos dar nuo pernai metų turime, ir kasmet tik šiek tiek „papildome“ asortimentą.

Jeigu pernai turėjome vieną galvą stiklainyje, tai šiemet – jau keturias: visi keturi vaikai (Justas, Julius ir Indrė su Deimante, kurios svečiavosi tą dieną) būtinai norėjo padaryti kiekvienam po vieną. Į dvi iš jų įpyliau raudonų dažų, į likusias dvi – ne (vėl, pagailėjau dažų:)). Vėliau supratau, kad dažai tikrai reikalingi: vaizdas tikrai pasikeičia.

Kiekvienais metais visada pasiruošiame galybę saldainių tiems atvejams, jeigu kas užklystų jų paprašyti,

tačiau nepaisant to, kad šiemet jau ypatingai smarkiai savo namus „reklamavome“ (moliūgai jau švietė ne tik mūsų vidiniame kieme, kad mes patys jais grožėtumėmės, bet ir ant lango, kad visi praeiviai matytų ir suprastų, kad šiuose namuose Halloween‘as švenčiamas),

taip pat ant lango buvo pakabinti Vaiduokliukai, kurie naktį šviečia (įsigijau per ebay, tikrai labai pigiai),

vis tiek ir šiemet sulaukėme tik vienų priklydėlių (ir jais, aišku, labai džiaugėmės).

 

Paskutinis dekoracijų akcentas (arba, pirmutinis, čia kaip pažiūrėsi:)) - Justo informacinis pranešimas, pakabintas ant lauko durų ir perspėjantis visus saugotis vorų, šikšnosparnių ir kitų baisybių:

Dabar apie maistą. Man gaminti labai patinka, ypač saldumynus, tačiau suruošti vaišes vakarėliui nėra paprastas uždavinys. Todėl aš paprastai prašau visų ką nors atsinešti. Šiuo atveju, prašiau atsinešti kokį nors „šiurpų“ užkandį. Ojoj, kaip smagu buvo!!!

Justas prigamino (taip taip, mano Justas paskutiniu metu nesitraukia nuo orkaitės – kepa ir kepa kokius pyragus ar sausainius) kokosinių-šokoladinių rutuliukų, sausainių ir pyragų, papuoštų moliūgėliais.

Aš gaminau įdarytus kiaušinius, morenginius vaiduoklius, Raganų Pirštelius ir čili sriubą (nu man čili sriuba yra nepamainomas Halloween‘o atributas).

Martynas su Pauliumi atnešė visiems mėlynos cukraus vatos (spėkite, kiek laiko ji stovėjo ant stalo:))

Saulutė atnešė visą galybę skanumynų: kirmėliukų, raganų šluotų ir kitokių skanumynų.

Mūsų stalas buvo tiesiog nuklotas gėrybėmis!

Ir apranga buvom apsirūpinę. Atsimenat, kažkada rašiau, jog namie turiu kaukių dėžutę? Tai vat, dabar ten jau ne dėžutė, o visos dvi dėžės, pilnos kaukių. Ir šiemet iš Anglijos atsisiunčiau ir Halloweeniškų kaukių: Drakulos, Skeleto,  Šikšnosparnio ir raganaitės. Taip, kaukes pirkau ne naujas, bet vakarėliams tikrai tiks!

Julius rinkosi pirmasis, ir išsirinko Drakulos kaukę (paspaudus mygtuką ant krūtinės, pasigirsta kraupus juokas). Justas supyko, nes jis irgi būtų rinkęsis būtent šią kaukę. Bet Justas nebūtų Justas, jeigu greitai nesugalvotų, kaip čia pasinaudoti situacija: greitai nubėgo ir susikonstravo kryžių, prie kurio prikabinu česnako skiltelę: vat, dabar jau tikrai Drakula prie manęs net prisiliesti negalės, o aš jį lengvai įveiksiu! Juliui tokios žaidimo taisyklės visiškai nepatiko, ir jis nusprendė nekreipti jokio dėmesio į česnakus, tuo baisiausiai įsiutindamas Justą.

Raganaitės suknelę iš tiesų pirkau brolio mergaitei Saulutei, tačiau kadangi pirmoji į vakarėlį atvažiavo  Deimantė, jai ir teko suknelė. Iš pradžių Deimantei vis kas nors netikdavo... Tai užsimanė stebuklingos lazdelės (gavo vėduoklę), tai jai atrodė, kad voratinkliai ant suknelės netinka, tai kepurė ne tokia (nors pasičiupo tą, su kuria aš galvojau būtJ)... Galų gale, trūko man kantrybė ir pasakiau: „Žinai, Deimante, jeigu tau suknelė nepatinka, nieko tokio: atvažiuos mergaitė, kuriai iš tiesų tą suknelę ir pirkau, ir manau, kad ji labai džiaugsis ja apsirengus“. Deimantė nutilo... ir išpyškino: „Man žiauriai patinka šita suknelė!”. Visi zyzimai po šio pokalbio baigėsi:). Nuotraukoje Raganaitė jau be vėduoklės ir skrybėlės, už tai su Drakulos veidu:)

O ką gi vakarėlio metu veikėme? Iš tiesų, galėjau neplanuoti ir nieko: vakarėlyje dalyvavo tiek vaikų, kad klausimų: „Ką veikti?“ jie sau tikrai nekėlė. Tačiau aš kėliau. Nes nenorėjau, kad namai jau taip visai nusiaubti būtų, o visi suaugusieji išeitų iš vakarėlio plyštančiom galvom. Todėl kai vakarėlis jau tapdavo nekontroliuojamas, pasiūlydavau kokią „ramesnę“ pramogą:

Pasigaminti vorų (Nerijus nupirko nerealaus dydžio graikiškų riešutų, jų kevalus nudažėme juodai, o vakarėlio metu į vidų įstatėme kojas, kurias užtvirtinome plastelinu). Štai kaip ryte atrodė tie vorai, kurie nebuvo pakabinti ant voratinklio ir kuriems dar nespėjo akių nutraukyti Laurynas:

 

Arba duodavau paspręsti užduotėlių(čia jie ieško, kiek tam tikrų objektų yra lape). Manau, kad šiek tiek visi nusivylė negavę jokio prizo - pamiršau tuo pasirūpinti:

Arba eidavom klausytis „siaubo“ pasakų. Iš tikrųjų, iš interneto sukaupiau visą galybę siaubo pasakų mažiesiems, bet neįvertinau, kad man žvakių šviesos kambaryje tikrai bus mažai (o pasakų kambarį pagal planą apšviesti turėjo tik tokie mūsų pagaminti vaiduokliai):

Tad teko su pasakomis improvizuoti. Tačiau viskas tikrai buvo fantastiška: Indrutė buvo padariusi keturis šešėlinio teatro veikėjus (pelę, šikšnosparnį, pelėdą ir vorą),

tad pasakų kambaryje ne tik klausėmės pasakų, bet ir kūrėme šešėlių teatrą bei visi kartu kūrėme savo siaubo pasaką. Tiesa, tie vaikai, kurie nelabai mėgsta kurti istorijas, patyliukais-pasieniais iš pasakų kambario dingdavo, tačiau kiti vaikai tiek įsijautė, kad paskui jau tėvai turėjo eiti klausytis ir žiūrėti spektaklio.

Ir, aišku, žaidėme tradicinį Halloween žaidimą: uždėk kaspinėlį skeletui ant kaklo (pas mus kiekvienas vaikas gaudavo individualią užduotį, kur uždėti tą kaspinėlį)

Na va, rodos jau aprašiau viską. Žinojau, kad jeigu to nepadarysiu dabar, tai greičiausiai nepadarysiu niekada:). Tikiuosi, kad buvo naudinga ir ką nors pritaikysite savo vakarėliams. Linkėjimai nuo mūsų visų!