Palanga 2011: apie tradicijas

Šiais metais, kaip ir kasmet, vėl išsiruošėm prie jūros. Patinka man ši mūsų tradicija, ką ir besakysi: sugužame kaip kokie tarakonai į butuką prie jūros (na, gerai, šiais metais jau tiek išsiplėtė ta mūsų kompanija, kad jau tenka imti du butus), ir leidžiame atostogas visą laiką pramogaudami, žaisdami, plepėdami arba... nieko neveikdami, o tiesiog drįbsodami paplūdimyje. Kas be ko, pykčių, ginčų ir rėkimo, irgi tenka nemažai, bet mes prie to jau pripratę – kai vėl visi po atostogų išsiskirstome kas sau, tai tyla, rodos, net spengia galvoje.

O jeigu jau kalbant apie tradicijas, tai dabar kaip tik pagalvojau: kaip vis tik svarbu šeimoms turėti kažką, kas būtų JŲ! Kas būtų tęsiama karta iš kartos. Ko būtų laukiama ištisus metus. Kas suteiktų tą sunkiai nusakomą jausmą, kad priklausomai tam tikrai bendruomenei. Saugumo jausmą, kitaip sakant.

Daug mūsų šeimos tradicijų yra susiję būtent su kasmetine išvyka prie jūros. Aišku, kai kurie ritualai laikui bėgant nepastebimai išnyksta, kiti modifikuojasi, dar kai kurie prigija... Žodžiu, tradicijos irgi nestovi vietoje, kaip ir gyvenimas.

Gerai, paskaičiuokim ir pasvarstykim, kokias gi "jūrines" tradicijas mes turime arba turėjome.

Patogiausia gal būtų pradėti nuo tų, kurias iki šiol ryškiai prisimenu, bet kurių jau „nebėra mūsų tarpe“. Pavyzdžiui, seniai seniai mes turėjome tokią gan linksmą tradiciją pirmą dieną atvažiavus į Palangą ir paskutinę dieną išvažiuojant iš jos pasisverti ir pasižiūrėti, kurio svoris per atostogas pakito labiausiai. Kaip įdomu būdavo! Stovėdavo, berods, Basanavičiaus gatvėje moteriškė su tokiom didžiulėm senovinėm (na, kartais dar tokių galima išvysti poliklinikose) svarstyklėm ir susverdavo mus visus. Tas, kas sugebėdavo išlaikyti tą patį svorį, džiūgaudavo, tas, kuris daugiausia priaugdavo... na, patys suprantate :).
Tačiau šiai tradicijai buvo lemta mirti. Vis dėl tų naujųjų technologijų. Vieną vasarą atžygiavę kaip paprastai svertis, išvydome sukrečiantį vaizdą: moteriškė „svėrėja“ vis dar yra, o gigantiškos svarstyklės – nebe. Vietoj jų ji jau buvo įsigijusi kur kas modernesnį variantą – elektrines svarstykles. Ot tai įdomumas ant tokių svertis – tokias ir patys turėjom namie... Dar kitais metais ta moteriškė, greičiausiai dėl klientų praradimo gausos, vėl atsibogino ir tas senąsias svarstykles, bet tradicija jau buvo sudarkyta. O vėliau ši paslauga ir visai dingo iš „pramogų alėjos“ Palangoje.

Dar atsimenu, kaip Palangoj (bet čia visiems turbūt) būdavo tradicija nusifotografuot prie jūros kokioj valty ar mašinoj, su užrašu Palanga’00. Mes irgi turim tokių nuotraukų, bet jau net nežinau, kelintais metais tokia foto daryta paskutinį kart. Nors kažkaip atkreipiau dėmesį šiemet, kad tie laiveliai vis dar stovi krante – buvau įsitikinus, kad net ir jų jau nėra.

Viską pergyveno tradicija paskutinę atostogų dieną eiti prie jūros ir mesti į ją centą, su viltim grįžti atgalios ir kitais metais. Šiemet kaip tik diskutavome: kaži, ar daugiau šeimų tokią tradiciją turi? Anksčiau buvau įsitikinus, kad absoliučiai visi taip elgiasi.

Būtinai einam aplankyti liūtuko.

Jeigu oras prastas, plaukiam į Jūrų Muziejų (tiesa, šiemet turėjau proto išsiruošti ten dieną, kuomet oras buvo idealus – ir vien dėl to, kad buvau įsitikinus, kad visos kitos dienos bus tik geresnės ir karštesnės. O jos nebuvo, kaip bebūtų pikta!).

Dar turime "tradiciją" bent porą kartų išsiruošti pramogauti „į miestą“ – pašlemšti ledų, prisipirkti vatų, vaflių ir kitokių nesąmonių. Ai, per atostogas galima.Tiesa, kalbant apie ledus, negaliu neužsiminti, kad kiekvieną kartą juos perkant, prisimenam ir traukiam per dantį Inetą, kuri seniai seniai su tais ledais Palangoje buvo užkibusi ant VRS kameros kabliuko. Gal atsimenate, buvo tokia jų sukurta situacija: užsisako koks žmogelis Palangoje ledų, o pardavėja pripila dvigubai didesnę nei reikia porciją ir, čia pat panosėj, kad būtų atitaisyta teisybė, pusę jų nulaižo. Tai vat, vienas iš tų žmogelių, kurie užsakinėjo ledus, ir buvo mūsų Ineta. Toji, kuri šiaulietišku akcentu tvirtu balsu pareiškia: „Nieko nežinau. Man arba litą grąžinkit, arba naują porciją ledų duokit. Apseiliotų tikrai nevalgysiu“. Juokinga ta situacija be galo. Mums, aišku. Ne Inetai.

O iš naujų tradicijų, turbūt, galėčiau išskirti „HBH Juozapo bravorą“ – kažkaip jau tapo paskutinių metų tradicija, kad kartą per atostogas leidžiamės pavakarieniauti ten. Tik bent jau man ten būna daugiau streso nei džiaugsmo.
Ar esate ten buvę? Vietos dūkimui ten apsčiai, o maniškiai džigitai tikrai ne iš tų, kurie galėtų ramiai sėdėti prie stalo ar bent jau žaisti ten, kur tu juos galėtum matyti valgydamas. Trumpai tariant, vakarienės skonio aš nepajaučiau – kur kas labiau rūpėjo nepamesti vaikų :).

Bet vis tiek pasitaikė ir šitai. O buvo taip. Justas su Paulytė užsimanė pasivažinėti su tuo tralu, kuomet su rankomis užsikabini, ir čiuoži kažkiek ten metrų:(Super pramoga! Labai drebėjau juos paleisdama, bet paaiškėjo, kad veltui). Taigi, mes nuėjom ten, o Julius tuo metu man sako: „Noriu niam-niam“, tad jį parvedžiau pas tėtį ir Laimą prie stalo, paprašiusi prižiūrėti.

Už gerų penkiolikos minučių tėtis su Laima ateina linksmi pas mus, žiūri, kaip Justukas su Paulytė čiuožinėja, ir staiga klausia manęs: „O tai Julius kur?“. KAIP TAI KUR???? TAIGI JŪS PRIŽIŪRIT!!!!. Laima su tėčiu tik susižvalgė, ir, nieko daugiau nesakę, nuskuodė į skirtingas puses. Juliaus ieškot.

Viskas baigėsi laimingai, ir Julius greitai buvo surastas, bet tą momentą nusprendžiau neberizikuoti, ir vaikus sužymėti. Savo „protingųjų kortelių“, kurias prisegdavau vaikams Vokietijoje, jau neturėjau. Tačiau pamačius, kad ir čia kuo puikiausiai vaikus galima pamesti, tiesiog kiekvienam jų ant rankos užrašiau savo telefono numerį. Ir tikėjaus, kad tas, kuris vaiką ras, supras, kad reikia paskambinti šiuo numeriu. Dar, aišku, tikėjaus, kad paskambinęs ne išpirkos prašys...

Šiais metais prie jūros vyko ir netradicinių dalykų. Sąmoningai nepasiėmiau į atostogas jokių knygų. Ai, pagalvojau, kad eilinį kartą įkrisiu į knygą ir nieko aplinkui nematysiu, o taip norėjosi su visais pabendrauti. Ir ką? Pasirodo, visi kiti pasiėmė! Net tie, kurie niekada nepasiima. Ir buvo įnikę į tas savo knygas visą laiką!!!

Turbūt didžiausiu savo vasaros pasiekimu laikau tai, kad skaito net Aušrinė. Atsimenat, mes su ja pernai visą vasarą mokėmės anglų kalbos? Tai va, šiemet to jau visiškai nebereikia, nes Aušrinei šis dalykas sekasi jau puikiai. Tad prieš šią vasarą vis gąsdinau ją, kad dabar jau imsimės lietuvių kalbos.
Juokas juokais, tačiau iš tiesų ilgai galvojau, kokias gi knygas siūlyti Aušrinei, kad ji vis tik atrastų skaitymo džiaugsmą – ir vieną duodu, ir kitą: perskaito, tačiau nesusižavi. Todėl prieš kelionę į Palangą nusprendžiau išbandyti formulę, kuri suveikė dar su manim vaikystėj: norėdama, kad pagaliau liaučiausi skaičiusi pasakas ir pereičiau prie kitokios literatūros, mama pasiūlė perskaityti A. Kristi detektyvą. Suveikė stebuklingai! Tad ir aš padariau tą patį: atrinkau įdomiausius ir man labiausiai įstrigusius A. Kristi detektyvvus, bei pasiūliau juos Pauliui ir Aušrinei. Iš pradžių vaikščiojo abu zyzdami: „Nesuprantam“, „Mums per sunku“ ir t.t. Bet jau kai pradėjo, tai atsitraukt nebegalėjo. Per savaitę Palangoje Paulius perskaitė 4 detektyvus, o Aušrinė – 2. O šiuo metu su didžiausiu džiaugsmu skaito „Robiną Hudą“. Žodžiu, viskas yra įmanoma, reikia tik nenuleisti rankų :)
Dar netradiciška buvo tai, kad nežaidėm kortom. Tai yra žaidėm, bet jau tik paskutinę dieną. Va čia tai stebuklas!!!

Smalsu: kokios jūsų tradicijos, nuvykis prie mūsų visų mylimos Baltijos jūros?

Lankomės bibliotekoje

Knygos mano gyvenime vaidina labai didelį vaidmenį. Tiesa, dabar skaitau jau gerokai mažiau – kartais net sąmoningai neimu į rankas jokios naujos knygos. Nes aš nemoku skaityti lėtai, pasimėgaudama. Knygas aš tiesiog „ryju“. Ir jau kai įninku į kokią, tai apie nieką daugiau galvoti ir negaliu – dingstu iš šio pasaulio tol, kol neužverčiu paskutinio puslapio.

Vaikystėj labai mėgdavau žaisti biblioteką. Pati sau viena. Iškeldavau visas savo knygas (turėjau nemažą bibliotekėlę), ir tuomet jas visas sužymėdavau sąsiuvinyje, apiplyšusias suklijuodavau, dar neaplenktas – aplenkdavau. Ir vėliau vėl viską gražiai (pagal ūgį) suguldydavau lentynoje. Tiesą pasakius, ir dabar visos mano knygos yra sužymėtos. Tik jau nebe sąsiuvinuke, o tvarkingai excell‘yje. Ir biblioteką „žaisti“ vis dar mėgstu.

Kalbant apie knygas, dar iš vaikystės man yra įstrigęs ir kitas epizodas – bausmių. Kuomet mes visi susipešdavom (o augome keturiese, tad tas susipešti pasitaikydavo tikrai dažnai) tėvai, kad nusiramintumėm, išskirdavo mus, liepdavę pasirinkti atskirus kambario kampus. Audrius iš karto bėgdavo tėvų atsiprašyt, prisiekinėdamas, kad daugiau taip nedarys, todėl jam kampe sėdėt ir netekdavo; Ineta pasirinkdavo kampą su žaislų dėže, o vat aš visada rinkdavausi kampą netoli knygų lentynos. Ir skaitydavau sau, nei kiek nepergyvendama dėl pačios bausmės.

Mylėdama knygų pasaulį, be abejo, kad be galo trokštu, kad jį mylėtų ir mūsų vaikai. Todėl namuose turime itin gausią, ypatingai vaikišką, biblioteką. Ir ta biblioteka yra ne tik pasigrožėjimui ar pasididžiavimui, bet realiam naudojimui: knygas su mažiukais skaitome kaip minimum du kartus per dieną (paprastai prieš einant miegoti). Tiesa, tokią tradiciją – skaityti knygą prieš miegą – su Pauliumi (13) tęsėme beveik iki jo dvyliktojo gimtadienio. Gal tai nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad Paulius knygas skaito. Tikrai ne tiek, kiek aš norėčiau, kad jis skaitytų ir tikrai ne tiek, kiek aš skaičiau vaikystėje, bet tikrai skaito.

Man labai patinka Austėjos požiūris į knygas, ir pritariu tam, kad vaikų meilė knygoms negimsta šiaip sau – ją reikia skiepyti. Kantriai. Atkakliai.
Su tokiu mažutėlyčiu pavydu vis skaitydavau Eglės įrašus apie tai, kaip jie su Angelino lankosi bibliotekoje. Ir pas tą pačią Austėją vis paskaitydavau, kad lankytis bibliotekose su vaikais yra be galo svarbu. Tačiau kol kas apsilankymas bibliotekoje man atrodė toks iššūkis, kad vis jį atidėdavau. Iki praeitos savaitės, kuomet man visai netikėtai buvo pabaksnotas sprendimas, apie kurį iki šiol net nebuvau pagalvojus.

Teisingai žmonės sako, kad reikiami žmonės pasirodo reikiamu metu. Šį kartą tas „reikiamas žmogus reikiamu laiku“ pasirodė besąs mūsų Kurtuvėnų kaimynas Antanas, su kuriuo tėtis kiekvieną sekmadienį šachmatais lošia.

O buvo taip. Susiruošėm mes važiuoti į miestą, ir, kaip tik tuo momentu, kai pakavomės visi į mašiną, pro šalį ėjo Antanas. Na, kaimynas mums “Laba diena”, mes jam – irgi. Tada (čia jau kaime taip priprasta – visi viską turi žinoti) klausia, kur išsiruošėm, mes atsakom, kad pas tetą Liną į Šiaulius. Antanas vėl klausia, kada grįšim, mes vėl jam atsakom, na ir tas bla-bla-bla dar kurį laiką vyksta. O paskui aš netyčia užmatau, kad jo ryšulėlis pilnas knygų. Klausiu: “O jūs kur gi traukiate?”, į ką jis man: “Į biblioteką”. Ir vat čia man akys ant kaktos išsprogo. Į biblioteką???? Čia, Kurtuvėnuose???? Na, žinote, viršūnė. Kurtuvėnų mokyklą pravažiuoju kaskart važiuodama į namus, užrašas “Biblioteka” ant mokyklos užkabintas tikrai ne vakar, bet man niekada net į galvą neatėjo to užrašo susieti su tikra biblioteka. O gal tiesiog pasąmoningai nusprendžiau, kad į biblioteką tikrai ne kiekvienas užsimanėlis gali ateiti, nežinau.

Bet kadangi Antanas atvėrė man akis, tai aš jau išsiklausinėjau jo kas ir kaip – pasirodo, bibliotekoje knygų (o ypatingai vaikiškų) yra sočiai, ir lankytojais biblioteka visada džiaugiasi. Išgirdusi tai tiesiog laukiau nesulaukiau, kada galėsiu ten nuskuosti ir pati tuo įsitikinti. Ir vat dabar, mielieji, mes esame pilnateisiai bibliotekos skaitytojai, o išvyka į biblioteką (kuri vos už poros minučių nuo namų) vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Ir kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau?! Galva neišneša.

Oi, tiesa, vos nepamiršau papasakoti linksmiausią įvykį, susijusį su biblioteka. Žodžiu, ateinam mes į biblioteką ir prisistatom bibliotekininkei. Ji klausia: "O tai kur jūs gyvenate?". Aš jai: "Ten, ant kampo". "Pas S.?" "Taip, taip - pas jį!". Ir tada ji paklausia tai, kas mane visiškai nustebina: "O tai gal tas berniukas, kuris pas mane dabar prie kompo sėdi, irgi jūsų?". Pradarau duris į atskirą kompiuterių kambarį, ir iš tikrųjų ten pamatau ramiausiai sau besėdintį ir kompiuterinius žaidimus bežaidintį Paulių! Tą patį, kuriam prie kompo leidžiama sėdėti ne daugiau valandos per dieną! Ot, gerulis - jis pasirodo, jau seniai bibliotekoje visiems pažįstamas. Tik, deja, ne kaip knygų mylėtojas.

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. IV dalis. Heide parkas ir Legolendas

Šis įrašas – jau paskutinė mūsų kelionės serija. Taigi, tęsiu pasakojimą apie tai, kaip mums sekėsi paskutinėmis kelionės dienoms.

Po tokio lietingo sekmadienio Serengetyje, prisakėme Matui melstis, kad rytoj būtų graži diena. Nes būtent pirmadienį turėjome dieną leisti Heide Parke – didžiausiame Šiaurės Vokietijos pramogų parke. Nežinau, kodėl būtent Matą įpareigojome tai daryti – kažkaip iš kalbos tiesiog taip išėjo. Bet meldėsi ne tik Matas. Vakare žvelgdama į pliaupiantį lietų už lango, ir aš burbėjau: „Gerai, jau gerai, dievuli, pilk viską, ką turi. Šiandien. Ir tik būk geras, pagailėk mūsų rytoj“. Dėl likusių dienų taip labai nepergyvenau – prognozės rodė gražų orą, tad šią akimirką atrodė, jog svarbiausia yra susitarti tik dėl rytojaus.

Tarp kitko, su tom prognozėm tai yra labai įdomus dalykas. Pavyzdžiui, Lietuvoje aš niekada nesuku dėl jų galvos (na, išskyrus tas dienas, kuomet laistau daržus ir lietaus klausimas man būna aktualus dėl praktinių sumetimų), tačiau planuodama keliones visada atidžiai seku orų prognozes (jau prieš dvi savaites pradedu, įsivaizduojat?!), ir visiškai jomis pasikliaunu. Ne visada teisingai joms pasiruošiu (pavyzdžiui, į šią kelionę visiškai neįsidėjau šiltų rūbų, nors žinojau, kad lietaus bus daug), bet jos visada būna teisingos. Ir dabar Gražina labai juokėsi, kai jau kelionės pradžioje jai pasakiau, kad Serengetyje kęsime lietų, o Legolende galėsim mėgautis saule, bet būtent taip ir nutiko.

Ketvirta diena – Heide Parkas
Pats parkas labiausiai yra orientuotas į adrenalino fanatikus, taigi labiausiai šios dienos laukė vyresnieji vaikai. Na, suaugę gal irgi, bet taip jau išėjo kad bent jau mes su Nerijum tai nei vieno iš tų „galingųjų“ atrakcionų taip ir neišbandėm - tik tuos, kurie skirti jau patiems mažiausiems.
O buvo taip. Nors diena prasidėjo labai smagiai ir bent jau oras turėjo būti puikus, iš tiesų vos įžengus į parką patyrėm nesėkmę: Nerijui iškeliant Julių iš vaikiškos mašinėlės (kaip jis mėgsta – laikant Julių už vienos rankos), Julius ėmė verkti. Iš pradžių galvojom, kad Nerijus tiesiog prispaudė pirštuką, bet kuomet verksmas nesiliovė ištisą valandą, nusprendėm apsilankyti medpunkte. Mūsų įtarimai pasitvirtino: pasirodo, Juliaus ranka išnarinta (ar kaip ten taisyklingai vadinasi), ir reikia važiuoti į ligoninę.

Taip mes, visai neplanuotai, susipažinom su vokiškom ligoninėm. Ir ko ten daktarai nedarė... Norint „atstatyti“ ranką, jiems pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kur tiksliai Juliukui skauda. O tai visai nėra toks paprastas reikalas, kaip kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti: mūsų Julius absoliučiai nebendrauja su svetimais žmonėm. Visiškai. Taigi, ligoninėj chirurgas paprašo Juliuko parodyti, kur jam skauda. Julius pasižiūri, ir tvirtai pasako: „Ne!“. Chirurgas pripučia balioną, išpiešia jam akis, nosį ir burną ir duoda jį Juliui, kad šis paimtų. Julius vėl atrėžia: „Ne!“. Ir demonstratyviai nusisuka, kad tikrai abejonių neliktų. Daktaras nepraranda vilties, ir siūlo švirkštą bei žada, kad jį bus galima pasiimti su savim. Vėl išgirstamas tas pats trumpas, bet užtikrintas „Ne!”. Duodamas meškiukas, atsakymas – toks pat. Galų gale, mane suima juokas: „Daktare jis ir geroj nuotaikoj būdamas nėra linkęs bendrauti, kur jau čia bendraus būdamas prastos!”. Chirurgas irgi juokiasi: “Tai, Juliau, nori pasakyt, kad galiu ant ausų stotis, vis tiek tavęs nesužavėsiu?!”. :)
Tačiau ranką vis dėl to sutvarko. Per porą minučių (jeigu neskaičiuotumėm tos valandos, kurią laukėme, kad sutvarkytų mūsų dokumentus bei chirurgas atsilaisvintų). Tad neužilgo vėl atsirandame parke: su nuotaiką atgavusiu Juliumi bei mašinoje numigusiu Justu. Ligoninei prisiminti liko tik meškutis (balionas sprogo, švirkštą tą pačią dieną pametėm)Heide Parke pramogaujame pirmadienį (specialiai taip suplanavome), taigi eilių, pagal parko standartus, praktiškai nebuvo visai – galėjai suptis, kiek širdis geidžia. Na, prie galingųjų atrakcionų šiek tiek palaukti reikėjo (kaip vaikai vėliau pasakojo, prie kelių iš jų reikėjo laukti gal net 40 minučių), bet santykinai tai vis tiek yra nedaug – kuomet važiavau su Laima prieš dešimt metų, prie vieno atrakciono ši pralaukė ištisas dvi valandas. O eilės prie atrakcionų, kaip žinia, labai įtakoja bendrą dieną: vienu atveju, tu visą dieną leidi stovėdamas eilėje, kitu - supdamasis. Mūsų atveju, to supimosi buvo tiek, kad dienos pabaigoje praktiškai visiems (išskyrus mus su Nerijum ir visus mažuosius) buvo bloga. Aušrinei ir Pauliui bloga buvo tiek, kad vakare viskas, apie ką jie svajojo, buvo paprastas mineralinis vanduo. Be burbuliukų. Įsivaizduojat? Ne coca-cola ar sprite‘as, o vanduo. Iš pradžių šiek tiek graužiau save, kad taip visiškai atleidau jiems vadžias, bet paskui pagalvojau... et, juk atostogos! Jeigu pramogų parke būčiau įvedusi kažkokius "limitus" atrakcionams, būčiau likusi visiškai nesuprasta. O vėliau dar ir kaltintų mane dėl sugadintos dienos. O gal net ir visų atostogų.

O adrenalino šiame parke tikrai per akis: gali skrieti traukinuku nuo 60 m aukščio kalnų 120 km greičiu, įsėsti į ralį, kur jau starto metu per 2.4 sek bus išvystytas 102 km greitis, vartytis kilpų labirinte ir t.t. Man ta Juliaus ranka taip sugadino nuotaiką, kad vėliau net nepafotografavau pačio parko, tad skolinuosi kelias nuotraukas iš Gražinos:
Beje, jei jau taip paklaustumėt mano nuomonės apie šį parką, tai man jis nepatiko. Na, taip jau nuoširdžiai šnekant. Nes jeigu esi žmogus nemėgstantis šitų visokiausiais rakursais tave mėtančių atrakcionų, tai iš esmės daugiau tame parke kaip ir neturi, ką veikti. Aišku, atvažiavus su mažais vaikais, tai ne bėda – gali kuo puikiausiai skraidyti vaikiškais lėktuvėliais, arba šiaip smagiai leisti laiką gražioje aplinkoje, bet vat atrakcionų savo kategorijos žmonėms aš kaip ir neradau ten. Kita vertus, neatmetu to, kad galbūt ne viską mes spėjome atrasti – laiko šiame parke man pritrūko.

Penkta diena – vėl Serengečio Parkas
Penkta diena mūsų plano tvarkaraštyje buvo palikta laisva. Tai yra, buvo aišku, kad per ją teks nuvažiuoti paskutinius 350 km ir atsidurti prie Legolendo, tačiau visa kita buvo palikta savieigai. Variantų šiai dienai turėjome be galo daug: dar kartą apsilankyti Heide Parke arba diena anksčiau nei planuota nuvykti į Legolendą (juk mes turime metinį abonementą), likti Serengečio parke arba net važiuoti į visiškai naują vietą pvz. Bremeno mokslo muziejų (dėl kurio iki šiol man širdis skauda, kad neapsilankėm) arba į Valsrodės Paukščių parką. Apsisprendėme vis tik likti dar vienai dienai su gyvūnais ir išbandyti pramogas, kurias praeitą kartą sutrukdė lietus. Tą dieną oras Serengetyje buvo tiesiog puikus. Yra dar vienas patarimas tiems, kurie ruošiasi keliauti į pramogų parkus: parkai vakarų Europoje yra be galo dideli, pramogų ten yra begalė ir dažniausiai yra tiesiog fiziškai neįmanoma visko išbandyti per vieną dieną. Todėl rekomenduojama dar iki tol, kol apsilankysite parke, pasišniukštinėti, kurios pramogos ar atrakcionai yra parko „topiniai“ ir nieko nelaukiant pėdinti prie jų.

Serengetyje mums labiausiai patiko: ekskursija po džiungles parko autobusu, Džiunglių safaris džipais (važiuojant turi įveikti aibę pavojų: krenta medžiai, į upę klimsta džipas, puola liūtai, pitonai, aligatoriai, tačiau tai sukelia visiems tik juoką), Aqua Safaris (nors į Serengečio parką vykstu net trečią kartą, šią atrakciją tik dabar užtikau. Labai panašu į safarį džipais, tik tiek, kad čia plauki motorine valtimi, ir tave puola vandens gyviai. Ir dar sutinki King Kongą, riaumojantį ir žaižaruojantį akimis! ) Neapsiėjome be medikų pagalbos ir Serengetyje. Šį kartą ten apsilankyti teko Aušrinei: jai įkando beždžionė. Jei tik būtų galėję, Paulius ir Aušrinė turbūt būtų likę apsigyventi su beždžionėmis. Tačiau ne visos jos tokios meilios kaip lemūrai: kitos tik ir taikosi ką nors pagriebti. Viena buvo nusitaikiusi į Aušrinės grandinėlę, ir kadangi ši jos nepaleido, gana stipriai krimstelėjo į ranką. Tiek stipriai, kad Aušrinė be kalbų nusiėmė grandinėlę, ir savo noru perleido ją beždžionei.

Šešta diena - Legolendas
Išvakarėse jau tradiciškai pliaupė lietus. Bet nepaisant to, visiems pareiškiau, kad nepriklausomai nuo nieko, aš rytoj deduosi suknelę. Nes pagal mano planą, būtent rytojus turėjo būti gražiausia mūsų kelionės diena. Visi juokėsi, bet rytojaus dieną aš iš tikrųjų užsidėjau suknelę. Ant „šleikučių“. Tiesa, labai trumpam. Gražina, aišku, turbūt galvoja, kad aš patikėjau ja, kai ji informavo mane, kad ką tik pasitikslino naująsias prognozes, kurios terodo 16C ir lietų, bet iš tiesų priežastis buvo ne ta: aš tiesiog pagalvojau, kad būdama apsirėdžiusi suknele neturiu kur įsidėti mobilaus. Taigi, persirengiau, bet į kita vasariška apranga, nes vis tiek likau ištikima savo įsitikinimui, kad bus šilta. Ir buvo. Iš tiesų, tai buvo pati gražiausia mūsų kelionės diena. Ir būtent tą dieną mes vykome į Legolendą – parką, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas.

Na, kalbant apie Legolendą man dažniausiai pritrūksta žodžių. Man tai yra parkų parkas. Tiesiog sunku suvokti, kad kažkas galėjo sukurti tokį tobulą pasaulį.

Kadangi šį parką perėjome skersai išilgai, galiu šiek tiek papasakoti ir apie man labiausiai įstrigusius atrakcionus.

Turbūt populiariausias Legolendo atrakcionas yra Drakono pilis, kuris jungia viską: šiek tiek grožio (važiuodamas traukinuku tiesiog gali stebėtis visokiausiomis pristatytomis grožybėmis), bei šiek tiek adrenalino.

Vis tik, turbūt mano mėgstamiausias Legolende - Piratų laivai. Adrenalino čia nebus jau visai, bet jau peno akiai ir fantazijai - sočiai :). Plauki valtele, o aplink tave plaukioja lego rykliai, krokodilai, kalbina lego papūgos. Vėliau įplauki į olą, kur esi nustebinamas dar labiau.

Kadangi su oru pasisekė, galėjome drąsiai bandyti visus vandens atrakcionus – jokie kriokliai, purslai ir net vandens patrankos nebuvo baisios. O, čia verta stabtelt ir papasakot su tuo susijusią istoriją. Žodžiu, yra toks atrakcionas Legolende, kur galima sėstis į vieną iš aštuonių piratų laivų, stotis prie vandens patrankos ir leistis į kovą su kitais laivais. Arba spoksančiais į atrakcioną žiūrovais. Būtent prie šio atrakciono mes su Gražina sutarėme susitikti, ir susitikusios aptarėme įvykius: ką jau matėme, ką verta pamatyti ir t.t. Gražina dar nebuvo plaukusi ta man patikusia valtele į olą, tad greitai susiorganizavome, palikome Juliuką (vien dėl to, kad su juo dar negreitai bėgasi) prižiūrėti vyrams, o pačios nuskuodėme. Grįžome mes iš po atrakciono, žiūriu, ir negaliu patikėti savo akimis: Julius užsibarikadavęs po stalu (ten gerai įsižiūrėję į nuotrauką, pamatysit), o vyrų nė kvapo.

Dar kartą apsižvalgau, ir pamatau, kad, pasirodo, vyrai visai šalia. Tik užsiėmę. Nes, matote, įnirtinga kova vyksta, ir nėr kada vaikais rūpintis.

Dar prie „topinių“ Legolendo pramogų yra priskiriama indėnų šalis – čia gali pabandyti „išplauti“ auksą bei nusikalti vėliau iš to aukso medalioną. Tiesa, tai yra jau mokama atrakcija, tačiau mes išbandėme, nes pagalvojome, kad tas medalionas bus labai geras prisiminimas.

Turiu dar vieną istoriją, į temą apie atrakcionus. Žodžiu, kiekvienos dienos rytą, jau pakeliui į tos dienos tikslą, aš vaikams mašinoje perskaitydavau su ta diena susijusią informaciją: ką mes ruošiamės šiandien nuveikti, pamatyti, kokie mūsų planai ir t.t. – na, visai kaip kad gidai autobuse. Dar iki kelionės aš buvau išsišniukštinėjusi, kokie gi atrakcionai labiausiai įstrigo kitiems, tad šią informaciją ir pateikiau pakeliui į Legolendą. Tame mano surinktame sąraše atrakcionų nebuvo daug, bet kaip pats pats pats superiškiausias, kuris yra „ a must try“ buvo pristatomas atrakcionas, kodiniu pavadinimu „Robotukas“. „Ar prisiminsite?“ – dar paklausiau. „Ką? O taip, mam, tikrai prisiminsim!”.
Na, o štai istorijos tęsinys. Jau visai į dienos pabaigą susitinku Paulių ir Aušrinę, kurie jau nuobodžiaudami slampinėja po parką – atseit, jau visus atrakcionus išbandę, nieko ekstremalaus čia nėra – nebeįdomu. “O kaip patiko “Robotukas”? – klausiu. Jie žiūri į mane kaip du avinukai į naujus vartus: “Koks robotukas? Nematėme jokio robotuko”. Nu negaliu, tokiomis situacijomis taip ir noris gerokai už pečių papurtyt :). Suradau aš jiems tą robotuką – tikras jo vardas “Power Builder”. Ir čia vaikai tiesiog atsigavo… Pasirodo, tas robotukas – tikras “ekstrymas”: pirmiausia gauni kortelę, ir pats susiprogramuoji schemą, pagal kurią nori, kad robotukas tave mėtytų. Tuomet sėdi į roboto rankas, ir, pagal tavo schemą, jis ima tave sukti aukštyn-žemyn-aukštyn kojom ir taip toliau. Žodžiu, maniškiai vaikai atsigavo išvydę tą robotuką, ir jau su nekantrumu laukė kitos dienos, kad vėl galėtų su juo pasimatyti.

Jeigu vyresniesiems vaikams rūpėjo tik ekstremalūs atrakcionai, Justui Legolende rūpėjo (bendrąja prasme žiūrint) tik pažaisti lego kaladėlėmis.
Kuomet pasakodavau Justui apie mūsų kelionę, sakydavau, kad važiuosime į šalį, kurioje pilna lego detalių. Visą kelionę Justas svajojo, kaip jis dėlios jas. Per daug nekreipiau į tai dėmesio, manydama, kad, pamatęs galybę atrakcionų, Justas pamirš detales ir tiesiog norės suptis, bet eilinį kartą įsitikinau, kad vaikai visada turi kuo mane nustebinti. Taip, Justui labai patiko važinėtis mašinėlėmis, traukinukais, skristi lego lėktuvais… Bet už vis labiausiai jis norėjo tiesiog žaisti su lego: mini mieste jis baisiausiai pyko, kuomet pasakėme, kad ši vieta

skirta tik pasigrožėti, o prie apžvalgos rato galiausiai jo kantrybė trūko: sustojo prie lego dėžės (yra ten tokios sudėtos, kad vaikai pernelyg nenuobodžiautų laukdami eilėje prie atrakcionų) ir nusprendė, kad nebeis iš ten. Iš pradžių su Nerijum kraipėm galvas: “Absurdas!!! Tiek visko yra, ką pamatyti ir išbandyti, o tiesiog stovim ir dėliojam detalių bokštus, ką puikiausiai galime daryti ir namie!!!”, bet paskui nusprendėm, kad čia ne mūsų reikalas spręsti: į šią kelionę leidomės dėl vaikų (na, ir dėl manęs šiek tiek, bet labiau dėl vaikų), tad tebūnie kaip jie, o ne mes norim. Galų gale, būtų buvę daug didesnis absurdas, jei vaikas grįžtų iš Lego šalies nusivylęs ir nesupratęs, kodėl buvo apgautas. Tad atsipalaidavome, ir tiesiog nužingsniavome į Lego Duplo zoną, kuri ir skirta būtent kaladėlių mylėtojams.Dar man patiko Temple – pilis, į kurią einama tik su lazeriniu šautuvu. Irgi visai smagu ir gražu ten buvo, tik adrenalino ten neverta tikėtis.

Aš nebandžiau, bet visai įdomi atrakcija pasirodė gaisro gesinimas: reikia šokti į gaisrinę mašiną, važiuoti iki degančio pastato, užgesinti ugnį ir grįžti atgal. Ir kažkoks lyg tai atpildas laukia tų, kurie pirmieji pasiekia finišą.Apie kainas. Legolende iš tikrųjų viskas yra brangu. Mes pavyzdžiui, praktiškai nieko ten nepirkome: iš ryto susikrovėme kuprinę savo pasiruoštų užkandžių (tiesa, šioje vietoje Gražina galėtų gan smagią istoriją papasakoti, bet aš jai to nepriminsiu :) ), ir taip leidome dieną. Pirkome tik tradicinį (na, turbūt visų parkų tradicinį) gėrimą, tuos medalionus indėnų šaly ir ledų Justui. Va tokių milžiniškų:

Bet jeigu galvojat, kad Justas labai mielai su mumis jais dalinosi, tai klystat. Iš pradžių davė paragauti man, paskui – Nerijui. Vėliau Nerijus paprašė dar, į ką Justas labai rimtai atsakė: “Tu jau ką tik paragavai”.

Septinta diena – vėl Legolendas ir... namo
Kadangi mūsų keltas turėjo išplaukti tik aštuntą valandą vakare, nusprendėm, kad iš ryto dar kuo puikiausiai vėl galim prisistatyti į Legolendą (juk turim kortelę :) ). Visiškai nesigailėjom - ką ten nesigailėjom – atsidžiaugt negalėjom! - savo sprendimu grįžti į Lietuvą keltu. Po tokios įtemptos savaitės, vaikų zyzimo mašinoje ir emocijų bei įspūdžių gausos, kelionė keltu buvo visiškas relaksas ir atsipalaidavimas. Tiesio informacijais: keltai Kiel‘is-Klaipėda yra du: Maxima ir Optima (kai pirmą kartą pasakiau tuos pavadinimus Nerijui, tai jis pagalvojo, kad šaipausi iš jo). Maxima – visa kuo prabangesnis. Na, teisybę pasakius, labai daug „kuo“ gal ir negalėčiau pavardinti, bet man buvo svarbiausia tai, kad šiame kelte, skirtingai nuo Optimos, yra atskiras žaidimų kambarys vaikams: su čiuožykla, kamuoliukų baseinu, įvairiomis dėlionėmis ir panašiai. Mes praktiškai šiame kambaryje ir gyvenome: vaikai žaidė, o aš skaičiau knygą. Sulyg šiomis 21 valanda kelte, mūsų kelionė baigėsi. Kadangi grįžome penktadienio vakare, dar sustojome Kurtuvėnuose, praleisti savaitgalį ir pailsėti po kelionės :)

Keletas faktų:
- Kelionės metu nuvažiavome 2600 km
- Pabuvojome trejose šalyse (Lenkijoje, Vokietijoje ir Danijoje)
- Aplankėme keturis pramogų parkus (SeaLife, Serengeti Park, Heide Park ir Legoland)

Jeigu reiktų iš naujo planuoti, galbūt:
- Svarstyčiau galimybę keltu plaukti ir pirmyn, ir atgal (gal daugiau laiko skirčiau kelto nuolaidos medžioklei);
- Nežinau, ar vėl vykčiau į Sea Life Hannover – galbūt pasitenkinčiau Legolend‘e esančiu Atlantis;
- Pasistengčiau kaip nors į maršrutą įterpti Brėmeną.

Gerų ir Jums atostogų ir kelionių! Jeigu kas ruošiatės į Legolendą, viliuosi, kad nors kiek pagelbėjau :)

Julius Mėlynuoju Autobusiuku įvažiuoja į trečiuosius metus

Cha, galvojot, kad ir vėl bus apie kelionių įspūdžius? Vat ir ne. Aišku, artimiausiu metu būtinai papasakosiu apie tai, kaip mums sekėsi Heide Parke ir Legolende, bet kadangi savaitgalį visus kelionės įspūdžius nustelbė Juliaus gimtadienis, kol emocijos dar visai neišgvėso, papasakosiu apie jį.

Juliaus tikroji gimtadienio diena - liepos 1-oji. Tą dieną vos akis pramerkusiam Juliukui sakau: „Tai ar žinai, kiek dabar tau metų?“. O jis, tiesiai į akis man žvelgdamas, tvirtai atsako: „Tys“. Ir tada dar, kad labiau mane įtikintų, priduria: „A Justas“. „Kaip Justui?“. „Teip!”.

Oi, tas begalinis noras neatsilikti nuo vos pusantrų metų vyresnio Justo... Iš tikrųjų, Juliui suėjo du, ir dienos bėgyje pagaliau pavyko jį tuo įtikinti.

Visus metus buvau planavusi, kad Juliaus gimtadienio šventei parinksiu temą „Kirmėlytės, sraigės, gyvatės ir kiti šliužai“ (tiesiog labai magėjo pagaminti internete matytą įspūdingai atrodantį ir nepaprastai lengvai pagaminamą tortą "Kirmėlytė". Be to, Julių be galo traukia prie šių gyvių), bet paskutinį mėnesį persigalvojau. Julius yra tiek pakvaišęs dėl Keistuolių Teatro dainos apie Mėlynąjį Autobiusiuką, kad nusprendžiau, jog linksmiausias gimtadienis jam turėtų būti būtent Mėlynojo Autobusiuko.

O su gimtadienio organizavimu šį kartą visiškai apsileidau. Nu tiesiog totaliai. Paprastai aš viskuo mėgstu pasirūpinti iš anksto, tačiau šį kartą elgiausi tiesiog kaip paskutinės minutės fėja: visas užduotis ir linksmybes sumąsčiau tik likus porai dienų iki gimtadienio ir gimtadienio išvakarėse iki pat antros valandos ryto su Aušrine ir Pauliumi jas ruošėme (tai buvo pirmas kartas, kai organizuojant gimtadienį man kažkas realiai pagelbėjo – buvo tiesiog pasakiška taip vakaroti su vaikais ir karpyti visokias gėlytes). Ai, tiesa, kai kurių užduočių vis tiek nespėjome iš vakaro pasiruošti, tad dirbome prie jų jau tada, kai rinkosi svečiai. Gražu, nieko nepasakysi.

Aišku, turiu tam ir objektyvių paaiškinimų. Visų pirma, labai iš vėžių išmušė mūsų kelionė – juk mes grįžome tik likus savaitei iki gimtadienio, visi nusiplūkę ir pilni įspūdžių. Visų antra, tik savaitės vidury sugalvojom, kad nesąmonė per karščius tūnoti Vilniuje ir gimtadienį švęsti kokioj nors vaikų žaidimų šaly, kuomet turime tokią idealią vietą šventimui kaip Kurtuvėnai, o taip nusprendus aš jau sekančią dieną su vaikais nusibaladojau ten. Kurtuvėnai iš tikrųjų yra ideali vieta šventimui, bet ne organizavimui, taigi nusigrūdusi ten susidūriau su tam tikrais organizaciniais keblumais (pvz. neturėjau galybės priemonių).

Bet užteks zysti, papasakosiu apie šį gimtadienį, kuris iš esmės buvo puikus.

Mano vaikams gimtadienio pramogos prasidėjo jau nuo pat ryto: sėdome prie stalo puošti gimtadienio torto. Turiu aš įsigijusi tokį konditerinį pieštuką (kuris nė velnio nepiešia arba, tiksliau pasakius, piešia tik pirmas sekundes), tad vaikai čiupo tą pieštuką ir sėdo sodinti keleivių į Tortą-Autobusą. Visiems baisiai magėjo išmėginti tokį piešimo būdą. Pabaigę puošti tortą, jį vėl saugiai įtaisėme šaldytuve (kur niekas daugiau ir netilpo apart mano dviejų gimtadieninių tortų), o patys pradėjome laukti svečių bei traukti gimtadienio dovanas. Tiksliau, vieną jų.

Tai buvo vaikiška virtuvėlė, kurią aš įsigijau per supermamas, ir kurią vėliau iš manęs perpirko Ineta su Laima. Buvo gana juokinga situacija: kuomet jau pradėjau klausinėtis apie šią parduodamą virtuvėlę, moteris man parašė: „Nepatikėsit, bet ją pirkau savo sūnui“. Parašiau atgal: „Nematau, kuo čia stebėtis ir ko čia netikėti – aš ją irgi perku sūnui:)“.

Tačiau iš įvairių aplinkinių reakcijų, vėliau supratau, kad tokia dovana iš tikrųjų mūsuose nėra laikoma tradicine dovana berniukui. Tikrai nesuprantu, kodėl, nes pas mus gaminti maisto vienodai veržėsi tiek berniukai, tiek mergaitėsMan dar ypatingai gražu būdavo žiūrėti, kad jie ne tik draugiškai kartu kepė visokius blynus, bet ir draugiškai susiplaudavo lėkštes.Aš tikrai įsitikinus, kad jeigu vaikai nuo mažens neskirstytų darbų į vyriškus / moteriškus, tai ir suaugę jie to nedarytų.

Kuomet vaikai jau šiek tiek pasilakstė, prisižaidė ir pradėjo nekantrauti, į kiemą buvo išneštas audio grotuvas ir visi buvo pakviesti į ratelį. Kai daina baigėsi, paklausiau visų, apie ką gi buvo šį daina. Aišku, kad tai buvo Mėlyno Autobiusiuko daina! Tik tuomet vaikai ir sužinojo, kad jie atvyko į ne bet kokią, o Mėlynojo Autobiusiuko šventę.

Ištraukiau didelį kartono lapą, ant kurio Aušrinė išvakarėse buvo nupiešusi gražų Mėlyną Autobusą. Gaila, neturėjome jokių kitų dažų, išskyrus pieštukus, tad mūsų autobusas buvo ne toks ryškus, bet situacijai tai nekliudė. Pasakiau vaikams, kad šis stebuklingas autobusas nuveš juos prie gimtadienio lobio ir paklausiau, ko gi trūksta autobusui, kad jis galėtų važiuoti? Iš karto gavau atsakymą, kad ratų bei keleivių. Bingo!

Ir vat čia susidūriau su pirmąja savo klaida. Tiesa, negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi ar numačiusi. Vaikų gimtadienyje buvo 8, o gimtadienio ratai tik 2. Giliai širdy aš tikrai žinojau, kad negalima duoti užduočių, kuriuose negalėtų pasireikšti visi vaikai, bet kadangi ant autobuso dar turėjo būti klijuojami ir keleiviai, galvojau, kad kaip nors išsisuksiu su tais dviem ratais. Kur jau ten! Ratus klijuoti būtinai norėjo VISI. Tad kad nedaryti iš to tragedijos ir negadinti linksmumo, greitai persiorientavau, ir nuspredžiau ir duoti tuos ratus klijuoti visiems. Jeigu būčiau turėjusi prisikarpiusi daugiau ratų (o būtent tą iš tikrųjų ir reikėjo padaryti iš anksto), būčiau davusi suklijuoti autobusui aštuonis ratus, tačiau kadangi tiek ratų neturėjau, tiesiog klijavome tuos pačius du ratus: vienas ratą prilipdo, vėliau jis yra vėl nuimamas ir duodamas užklijuoti kitam. Tol, kol prie autobuso ratų prisilietė absoliučiai kiekvienas vaikas.
Suklijavus ratus, buvo ištrauktos ir keleivių figūrėlės: siluetai su gimtadienio dalyvių veidukais. Pirmasis, aišku, savo figūrėlę gavo gimtadienio jubilijatas Juliukas. Ir iš karto pasirinko ją užklijuoti vairuotojo vietoj. Va čia ir iškilo antrasis gimtadienio nesklandumas. Kaip ir apie ankstesnįjį, aš apie jį irgi buvau pagalvojusi ir numačiusi, tačiau tikrai negalvojau, kad viskas bus TAIP blogai. Apie tai net verta pakalbėti plačiau.

Po gimtadienio visi juokavome, kad jeigu ateity Justui teks lankytis pas kokius psichologus ir įvardinti baisiausią savo gimtadienio dieną, tai turbūt bus brolio antrojo gimtadienio diena. Nes iš tikrųjų, Justui visa ši diena buvo vien STRESAS. Dėl to, kad jis niekaip negalėjo susitaikyti, kad šiandien viskas yra skiriama Juliukui. Jis yra tiek įpratęs būti aukščiau brolio (visada greitesnis, stipresnis, viršesnis ir t.t.), kad dabar niekaip negalėjo suprasti, kodėl staiga pirmesnis ir svarbesnis nėra jis. Namie buitinėse situacijose mes jau esame pasiekę susitarimą, kad abu vaikai „pirmi“ būna po lygiai (vienas duris atrakina vieną kartą, kitas kitą; vienas pirmas į mašiną sėda vieną kartą, kitas – kitą ir t.t.), tačiau va tokių netradicinių situacijų pasitaiko ne taip jau dažnai. Aš tai numačiau, apie tai su Justu kalbėjome, bet matomai nepakankamai. Todėl bemaž visose situacijose gimtadienio metu Justas atrodė daugmaž taip:
(Tiesa, kai vėliau, jau po gimtadienio, žiūrėjom gimtadienio nuotraukas ir aš Justo paklausiau: „Na kaip tau patinka ši nuotrauka? Labai gražiai čia atrodai?“, jis man tvirtai atsakė: „Taip. Labai gražiai. Aš čia taip šypsausi“). :)

Grįžtam prie pirmosios situacijos. Žodžiu, Julius užklijuoja savo figūrėlę vairuotojo vietoj.
Po Juliaus figūrėlę norėjau duoti kitam pagal mažumą vaikui, bet supratusi, kad Justo žviegimas tikrai nesiliaus, duodu figūrėlę jam. Justas staigiai nuplėšia vairuotojo vietoj sėdintį Julių, priklijuoja ten save, o Julių pasodina į autobuso galą. Va taip. Kadangi Julius šioje vietoje nerodė jokio nepasitenkinimo ir nei kiek nesusierzino (ačiū dievui, kad bent jis šią dieną buvo toks „pankuojantis“ ir atsipūtęs), taip ir viską ir palikau.

Toliau viskas vyko be trikdžių: visi vaikai kantriai laukė savo eilės, ir autobusas prisipildė keleiviais.
Važiuojam toliau!!! Vėl kuris nors DJ užleidžia muziką (aišku, tą pačią autobusiuko dainelę) ir važiuojam į kitą stotelę.Kol mes klijavome keleivius, Paulius su Aušrine už palapinės (jeigu kam kils klausimas, kodėl pas mus kieme stovi palapinė, tai pasakysiu, kad ten šiuo metu išsikraustė gyventi Paulius su Aušrine) prismaigstė stebuklingų žiedų, kurie atrodė va šitaip: gėlytė su skirtingu skaičiumi žiedų, vidury įsmeigtas čiulpinukas ir šalia prikabintas balionas. Užduotis buvo tokia (beje, nusižiūrėta nuo Renatos): reikėjo išsitraukti širdutę, kurioje buvo nurodytas skaičius (skaičius surašiau tik nuo vieno iki šešių, nes labai jau jauni tie mūsų gimtadienio dalyviai), tuomet surasti gėlytę su tokiu pačiu lapelių kiekiu, susprogdinti prie šios gėlytės prikabintą balioną bei įvykdyti jame esančią užduotį. Po įvykdytos užduoties, kiekvienam dalyviui liko gėlytė su čiulpinuku.

Nepaisant visų nesklandumų (buvo vaikų, kurie iš karto nuskuodė išsitraukti čiulpinukų, balionai buvo nekokybiški ir sprogdavo dar prieš laiką ir t.t.), užduotis praėjo labai smagiai. Mane asmeniškai sužavėjo tai, kaip entuziastingai vaikai puolė vykdyti užduočių ir kaip jie džiaugėsi, už įvykdytas užduotis sulaukę atpildo.



O Justas vėl rėkė. Šį kartą dėl to, kad ne jis pirmas gavo traukti širdutę su skaičiumi bei ieškoti gėlytės. Tas jo rėkimas mane taip išmušė iš vėžių, kad net pamiršau sekančią užduotį, ir, sušokus visiems Mėlynojo Autobusiuko šokį, pasakiau, kad tai buvo jau mūsų paskutinė stotelė – Autobusas jau atvežė mus prie lobio, kuris yra paslėptas, kur žalia. Visi nubėgo link sodelio pusės. Paulius (ne mūsų, Martyno Paulius – taip vadina jį Justas) nepasidavė minios impulsui, ir patraukė ieškoti į kitą nei visi pusę. Ir nesuklydo!Ištraukėm dovanų maišelį su įvairiais prizais, ir vėl visi gavom atlaikyti Justo isterijos priepolį. Iš pradžių dėl to, kad ne pirmas rinkosi prizą. Vėliau dėl to, kad nori Juliaus išsirinktos mašinėlės. Ir galiausiai dėl to, kad keistis mašinėlėmis jis nenori, nes jis nori ABIEJŲ! Ohhh.... Žinojau, kad suvaldyti Justą bus iššūkis, bet kad jis bus TOKS didelis, tai nenumačiau.

Tačiau galiausiai prizus išsidalinome ir bent jau kurį laiką visi buvo linksmi ir laimingi:
Ir vat tik tada prisiminiau tą praleistą užduotį. Na, tokios situacijos nėra blogiausia, kas gali nutikti, juo labiau turint omeny, kad mūsų žaidėjai dar tokio amžiaus, kad tik duok žaisti – viskas tiks, tad per daug nesukdama galvos vėl tiesiog sukviečiau visus į ratelį, ir pasakiau, kad Autobusas tęsia kelionę toliau – pas alkanus žvėrelius.
Šioje vietoje mums pasitarnavo tėčio „išskaptuota“ fanera, kurią jau naudojom Aušrinės gimtadienyje. Aušrinė kiekvieną skylę pavertė mistinio gyvūno pražiota burna (vėlgi, gaila, kad neturėjome gerų dažų, ir turėjome tenkintis tik paprastais pieštukais), o visi vaikai buvo paprašyti juos pamaitinti. Tiesa, gyvūnėliai irgi nelikdavo skolingi: kuo „aukštesnį“ gyvūną pašeri (t.y. pataikai įmesti kamuoliuką), tuo daugiau saldainių jis padovanoja (šalia gyvūno yra nurodytas salainių kiekis, kurį gali laimėti).

Spėkit, ar šį kartą Justas leido mums pailsėti? Aišku, kad ne. O aš turėjau progą pažinti dar vieną Justo bruožą, kurio anksčiau kaip ir nebuvau užfiksavusi: maksimalaus tikslo siekimas. Greitai sumetęs, kad daugiausia saldainių (o skaičius, bent jau iki keturių, tai jis tikrai pažįsta) jis gaus tik pataikęs į pačią aukščiausią burną, jis užsispyrė pataikyti būtent į ją. Ir neišeina. Vieną kartą bando, antrą, trečią... Vis nieko. Nervai vis labiau kyla, nuo to sektis labiau nepradeda... Tačiau į žemesnius gyvūnus net nebando taikyti. Galiausiai visai netyčia kamuoliukas įkrito į trijų saldainių vertės burną, kas nei kiek neprisidėjo prie geresnės Justo nuotaikos – jam reikia KETURIŲ!!!

Taaip... Justui gimtadienis buvo vienas stresas. Bet dienos pabaigoj jis vis tiek sakė, kad gimtadienis jam labai patiko, ir jau pradėjo planuoti, kokio gimtadienio jis norėtų SAU (šiandien sako, kad Varlyčių).

Už tai Juliui buvo smagu. Bent jau aš taip manau. Nes kategoriškai tą teigti būtų neįmanoma – Julius toks... su charakteriu pas mus. Ir tikrai jau jo saldainiais ar kažkokiais pigiais triukais nesuviliosi ir nesužavėsi. Pavyzdžiui, čia mes Julių gimtadienio proga kilojam (du kartus, tiek kiek metų sueina). Bet koks kitas mano matytas vaikas tokioj situacijoj trykšdavo džiaugsmu. O Julius? Patys matot. Visa išraiška tiesiog byloja: „Jeigu jums taip labai reikia, tai kilnokit, man tai tikrai vis vien. Ir tikrai nesitikėkit, kad paskui jausiuos skolingas“.

Šį savaitgalį buvo žadėtas lietus su perkūnija, bet gerai, kad neišsigandom prognozių: lietaus Kurtuvėnuose nebuvo nei lašo (tuo tarpu girdėjom, kad Vilniuje pylė kaip reikalas ištisą savaitgalį). Be galo tuo džiaugėmės, nes tai reiškė, kad gimtadieninius tortus (ir tik juos, aišku) galėjome valgyti lauko pavėsinėje.O tortai, jau užsiminiau prieš tai, šį kartą pas mus buvo du: tradicinis „teminis“ bei labai vasariškas tortas su avietėmis, kurį buvau planavusi išbandyti dar per praeitą Juliuko gimtadienį, bet nesugebėjau nusipirkti aviečių, tad atidėjau idėją kitiems metams. Na, tiesą pasakius, ne tik dėl aviečių torto kepimą atidėjau net metams. Receptai, kurie prasideda sakiniu, skambančiu maždaug taip „Šis tortas nėra toks sudėtingas, koks iš pirmo žvilgsnio atrodo“, man iš karto kelia įtarimą. O jeigu dar parašyta, kad „Jums tereikės visos dienos arba nakties“, tai jau šakės – įsijungia visi pavojaus varpai. Nes neturiu aš tos dienos nei nakties torto gaminimui... Ir žinot, labai džiaugiuosi, kad šiais metais vis dėl to ryžausi įsiskaityti į torto gamybos procesą detaliau: pasirodo, aš ne taip viską supratau! Visa diena arba naktis reikalinga ne tam, kad neiškeldama kojos iš virtuvės plušėtum, o tiesiog tam, kad tortas galėtų sustingti… Vat ką reiškia “gerai įsiskaityti į sąlygą”.
Tas lengvasis vasariškasis tortas susilaukė tikrai daug liaupsių, tad labai rekomenduoju. Kaip, beje, ir pavlova.

Kad jau negavome lietaus šeštadienį, buvome nusiteikę, kad savo dozę atsiimsim sekmadienį. Ir vėl prognozės prašovė! Lietus tą dieną pylė, bet tik vėlai vėlai vakare. O tai reiškė, kad galėjome leistis į apžvalginę ekskursiją po Kurtuvėnų miestelį. Su karieta – kaip Justas sako. Arba su prieaa (priekaba) kaip Julius Nors tikiu, kad iš pateikto aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad gimtadienis buvo visiškas nesusipratimas, iš tiesų turiu pasakyti, tai buvo labai labai linksmas gimtadienis. Tam pačiam Justui irgi. O mes, visi tėveliai, įsitikinome, kad vaikai nei kiek ne per maži įvairiausioms užduotims – nereikėjo dėti jokių pastangų, stengiantis suburti visus vaikus į bendrą veiklą ar bandyti įkalbinėti vykdyti užduotis.

Ech, aš taip noriu tikėti, kad būtent tokie teminiai gimtadieniai, aktyvi veikla ir šimtaprocentinis dėmesys vaikams jų šventės metu padės jiems užaugti žmonėmis, kurie nesitenkins vien pasisėdėjimu prie stalo per šventes...
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"