Slidinėjame Italijoje

Anksčiau (tai yra, kol dar neturėjom vaikųJ) su Nerijum kiekvieną žiemą vykdavom slidinėti į kalnus. Kai jau vaikai vienas po kito pabiro, slidinėti vykdavo vienas Nerijus, aš likdavau namie. Tačiau šiemet buvo tvirtai nusprendusi, kad Nerijus pats vienas jau pakankamai prisislidinėjo.

Todėl kai vieną vakarą jis pasakė, kad draugai renka grupę ir organizuojasi kelionę į kalnus, tik sušnypčiau: „Net nedrįsk“. Bet turbūt Nerijus jau buvo tam nusiteikęs, nes iš karto papildė: „Aš turiu omeny, kad galėtumėm suplanuoti, jog abu važiuojame“. Aaa... tai, be jokios abejonės, keičia visą reikalą:)

Su tais konkrečiais draugais taip ir neišvažiavome: šiek nesutapo tiek norimas keliauti laikotarpis, tiek pačios kelionės vizija. Tačiau slidinėti išvažiavome. Spontaniškai. Nes užteko vieną dieną paskambinti Gražinai, kuri tą pačią minutę pasakė, kad jie su mielu noru važiuotų kartu, ir jau kitą dieną nusipirkome bilietus į Milaną. Labai pigius. Nes nusprendėme, jog turėdami bilietus vienaip ar kitaip vis tiek viską susiorganizuosime.  

Iš tikrųjų, veltui trynėm rankas, džiaugdamiesi tais savo pigiais bilietais: toliau viskas nėjosi taip jau labai paprastai. Nes paaiškėjo, kad apartamentai Italijoje labai griežtai yra nuomojami laikotarpiais nuo šeštadienio iki šeštadienio, o mums buvo reikalingas periodas nuo antradienio iki antradienio. Mums liko du variantai: užsimokėti už dviejų savaičių laikotarpį apartamentuose (labai didelė prabanga jau būtų) arba bandyti ieškotis standartinių viešbučių (na, kaina, lyginant su apartamentais, irgi ne itin patraukli gaunasi).

Kadangi ir viešbučių pasirinkimas internete nebuvo labai gausus, tiesiog užsirezervavome vieną, kurio kaina atrodė daugiau/mažiau padori. Ir nei vienas iš mūsų keturių net nesivargino perskaityti papildomų užrašų prie viešbučio, kurie teigė, kad “mašiną palikti reikia miestelyje, iš ten reikės keliauti gondola ir rogėmis.” Šitą užrašą perskaičiau jau visai prieš išvykimą, tačiau net ir tuomet nesureikšminau: tiesiog pagalvojau, kad tai nėra labai svarbu.

 

O pasirodo, tai buvo svarbu. Netgi labai.

Vos tik nusileidome Milane, man paskambino Giacommo, viešbučio savininkas. Ir paklausė, kada planuojame būti pas juos bei perspėjo, kad Gondola išvyksta 22:30. (Gondola? What the fuck is gondola?!) Garsiai šito nepasakiau, tik informavau, kad šitai valandai tikrai nespėsime. „Gerai, tuomet 23:30. Bet čia jau paskutinė gondola".

Ar galėtumėt patikėt: mes vis dar neteikėm tam ypatingos svarbos! Tiesiog nusprendėm, kad jeigu nespėsim į tą jų vadinamą gondolą, tiesiog nueisime į viešbutį pėsčiomis.

Į miestelį atvažiavome 23:20. Tas žodis „Gondola“ vis tik kirbėjo visiems paširdžiuose, tad džiaugėmės, kad atvykome laiku, ir ieškojome, kurgi tas mūsų viešbutis turėtų būti. Galiausiai, pabandžius susišnekėti su keliais atsitiktiniais žmogėnais, užėjome į vieną restoraną (Piceriją:) - čia mes taip nusprendėm, nors vėliau paaiškėjo, kad jokia ten ne picerija). Virtuvės šefas, išgirdęs mūsų ieškomo viešbučio pavadinimą tik išsprogdino akis: „Rifugio Belvederes? Juk jis – ten!” Ir parodė ranka kažkur aukštai aukštai į viršų – pačio kalno viršūnę. Staiga paaiškėjo, kad ta gondola – anaiptol ne smulkmena, į kurią galima nekreipti dėmesio. Ir kad jeigu jau praleisime tą paskutinę gondolą, turėsime ieškoti, kur pernakvoti, nes nėra jokių šansų į kalną su lagaminais užsiropšti patiems. “Gondolos. Gal galit pasakyti, kur gondolų stotelė?!” čia jau aš isteriškai paklausiau. Ir kad negaišti laiko kalboms, virtuvės šefas tiesiog metė visus savo rakandus ir su marškinėliais trumpom rankovėm (o karšta tai tikrai lauke nebuvoJ) išbėgo į lauką. Mes su Gražina pasileidome paskui jį, Nerijus su Dainiumi – greitai pradėjo pakuoti lagaminus iš mašinos ir bėgti paskui.

 

O va taip atrodė ta mūsų gondola, į kurią vis tik spėjome (ufff... ). Tiesa, fotografuota čia buvo jau kitą dieną – tuo metu buvo pats vidurnaktis, nereikia pamiršti:))

Išlipę iš gondolos, išvydome vieną iš viešbučio darbuotojų, jau laukiančių mūsų su rogėmis. Nes, pasirodo, gondolomis viskas nesibaigia: likusią kalno dalį iki viešbučio reikia įveikti rogėmis. Super duper nerealiai pramoga! Kuomet mes su Gražina įsitaisėme šiam vaikinui už nugaros, net nesitikėjome, kad laikytis reikės SMARKIAI, nes rogės lekia pašėlusiu greičiu. Ir nepaliovėme džiaugtis, kad turėjome kepures ant galvos, bo būtumėm gerokai pašalusios.

Tai va taip mes ir gyvenome: pačioje kalno viršūnėje. Tiesiog ypatingai romantiškai. Nes neturėjome nei radijo (tiesa, muzikos viešbutyje tikrai netrūko, nes visą dieną grodavo viešbučio kavinės repertuaras – visiškai nerealus ir kuriam neturime jokių priekaištų), nei televizijos, nei kompiuterio (Gražina, tiesa, turėjo savąjį, bet davė mums tik vieną kartąJ). Kadangi buvau nusiteikusi absoliučiam poilsiui (galvojau, kad visą laiką miegosiuJ), aš net jokios knygos nebuvau pasiėmusi (čia tai visai neblogai baigėsi, nes Gražina paskolino savąją). Ir, o čia tai visiškas stebuklas, net kortas buvau pamiršusi pasiimti (tačiau įsigijau, vos nusileidusi į miestelį). 

Va ir mūsų kalnų trobelė:

 

Taip, viešbutis buvo be galo romantiškas: aplinkui vien kalnai. Iš ryto, pavalgęs pusryčius, gali tiesiog stoti ant slidžių ir leistis žemyn. Vakare laiką gali leisti viešbučio restorane, kur, tarpe tarp patiekiamos keturių patiekalų vakarienės, gali žaisti kortomis bei klausytis kokybiškos muzikos.

 

Tačiau, aišku, buvo ir tam tikrų niuansų.

 

Pagrindinis jų: yra be galo sudėtinga patekti į miestelį. Tiksliau, ir sudėtinga, ir brangu. Nes norėdamas tiek nusileisti žemyn, tiek pakilti į viršų, turi prašyti viešbučio darbuotojų, kad tave rogėmis nuvežtų. Lipti kalnu pėstute griežtai draudžiama. Ta pramoga nusileisti rogėmis ne tik kad kainuoja nepigiai, bet ne visada yra galima (tuo metu, kai trąsos atidarytos arba lyginamos jomis važinėti irgi yra draudžiama). Į miestelį pasižmonėti mes vis dėl to vieną vakarą nusileidome, ir ryšium su tuo 5 valandas ten slampinėjome arba sėdėjome restorane, nes neturėjome, kaip grįžti namo. Na, žodžiu, yra minusų:)

 

Dar vienas nepatogumas (bet čia jau tik man asmeniškai) buvo tai, kad po slidinėjimo dienos, norėdami patekti į savo viešbutį, turėdavome įveikti galiuką juodos trąsos. Tai yra, pakyli su pakelėju iki aukščiausios kalno vietos, ir matai, kad ten stovi ožys. 

Aš dabar jau taip galvoju, kad tai buvo to kalnyno pavojingiausių vietų simbolis, nes Nerijus su Dainiumi buvo dar vieną panašų ožį šiek tiek kitoje kalno pusėje užtikę.

 

Neapsakomai džiaugiausi, įveikusi tą "Ožio" atkarpą pirmą dieną. Tačiau antrąją, kuomet jau ir taip buvau keletą kartų neblogai išsidrėbusi, pamačiusi Ožį (ir žinodama, kad kito pasirinkimo neturiu, jeigu nenoriu likti nakvoti kur nors kalno papėdėje) vos ne raudoti pradėjau.

 

Paskutinę dieną planavome nakvoti Milane. Tačiau vėliau labai džiaugėmės, kad nebuvome rezervavę jokių bilietų, nes vietoj to, kad važiuotumėm į Milaną, nuvažiavome... į Veneciją:)

 

Pakeliui į Veneciją žiauriai snigo (nežinau, ar galima iš nuotraukos įžvelgti, kokio didumo snaigės krito)



O Venecijoje (vos už kelių valandų kelio) - buvo plius 11. Neįtikėtina...

Čia vaizdas iš mūsų viešbučio Venecijoje lango. O dar yra žmonių, kurie sako, kad mano buto Fabijoniškėse pagrindiniai minusai, kad nėra vaizdų pro langą, nes jie žvelgia į priešais esantį namą. Va kaip iš tikrųjų yra, kai pro langą tiesiogine ta žodžio prasme gali vos ne paliesti priešais stovintį namą:)

Turbūt daugeliui kyla klausimas, o kur gi buvo mūsų vaikai, kuomet mes leidome laiką Italijoje? :). O gi labai smagiai atostogavo su Ineta:). Aišku, smagiai tai jiems. Inetai, įtariu, tos atostogos net ir labai prailgo. Nes ne tik, kad prižiūrėjo mūsų ir savo vaikus, bet ir šėrė mūsų žuvis, bei karts nuo karto nukasdavo sniegą mūsų kieme:)

 

Mes grįžome vėlai naktį, ir abu mažieji jau miegojo. Tačiau Julius, vos prabudęs, iš karto viską man išdrožė: apie tai, kad Justas vėmė, apie tai, kad jie nėjo į darželį ir apie tai, kad Inetos name gyvena piktas policininkas (????), kuris ateina į namus, jeigu vaikai neklauso ir triukšmauja:).

Kol mes laiką leidome ant kalnų, vaikai tenkinos mažesniais kalniukais - čia Ineta man atsiuntė jų atostogų nuotraukas:

Ačiū, Inetuk, už galimybę mums paatostogauti:). Kada  nors atsilyginsim:)

Mūsų gerai išauklėti vaikučiai ir jų tobula mama:)

Šį įrašą dedikuoju savo mielai internetinei draugei Viktorijai, kuri nepaliauja kartoti, kokia nuostabi motina aš esu (nors nėra mačiusi manęs akyseJ) ir kuri bijo, jog mums atvykus pas juos (o planuojame!) jos mergaitės sugadins mano gerai išauklėtus berniukus:)

Tai va, Viktorija, papasakosiu tau visą teisybę, apie tai, kaip mes gyvename. O teisybė yra ta, kad darausi jau kaip ta mama iš anekdoto: „Geriausia dovana mamos dienos proga – kai vyras pasiima vaikus ir dingsta visai dienai iš namų“J. Nu žinok, aš irgi nerealiai džiaugčiausi tokia dovana, nors garsiai gal to labai ir neskelbiu. Nedažnai man tokių "dovanų" pasitaiko, bet vat kartais, kad drioksteli Nerijus, tai maža nepasirodo: pavyzdžiui, visai neseniai ne tik kad dienai – visom keturiom dingo. Su vaikais. Jis, mat, tokias mini atostogas pasiėmęs buvo, tad į kaimą išdūmė. Ir aš ta proga visai netikėtai paatostogavau. Gan smagiai, turiu pasakyti. Nes ne tik milijoną grožio procedūrų prisidariau, bet ir begalybę filmų peržiūrėjau. Todėl dabar galim diskutuoti apie ką tik nori: galiu pateikti autoritetingą savo nuomonę tiek visatos atsiradimo, tiek ateivių, tiek planetų susiformavimo klausimais. Arba galim diskutuoti apie religijas. Nes azarto pagauta peržiūrėjau filmus apie Jėzų ir apie Mahometą, apie krikščionis ir apie islamistus. Na, kad nebūčiau šališka:). Dar kažkaip nuklydau į mokslinių filmų sektorių, ir ta proga pažiūrėjau keletą filmų apie išprotėjusius mokslininkus. Žinau, žinau... gal galėjau ir ką nors lengvesnio „mergaitiškam“ savaitgaliui sugalvoti, bet turbūt man žinių badas, kad taip puoliau prie visų dokumentinių filmų. Dar gaminausi kokteilius. Nelabai man jie gavosi, tiesą pasakius, nes iš vaisvandenių turėjau tik vandens ir Blue Curacao (iki šiol mano miela kolegė U. leipsta juokais prisiminus, kaip bandžiau jos iškvosti, ar galėčiau pasidaryti „Margaritą“ iš tokių ingredientų). „Margarita“ nesigavo – išpyliau visą meną į kriauklę, o vat „Mojito“ pirmasis kokteilis gal ir gavosi nenusisekęs, už tai antrasis – tobulas. Gaila tik, kad tų progų eksperimentuoti nepasitaiko taip jau dažnai, tad turbūt netruksiu įgūdžius pamiršti. Tačiau pasakysiu tau: neįtikėtina, kiek visko žmogus gali nuveikti per keturias dienas:).

Taigi, tokia aš ir esu mama: taip, iš tikrųjų, man be galo smagu leisti laiką su vaikais ir tuo mėgaujuosi be galo be krašto. Bet patinka, žinok, pabūti ir be jųJ. Kita vertus, net mano brangi draugė Diana, kuri yra man pavyzdys (vis tik, augina net septynis (!!!) vaikučius) sakydavo, kad savo vyrui nepaliauja kartoti, jog jeigu jis nori, kad ji būtų ideali mama vaikams, privalo ją karts nuo karto išleisti pabūti be jų.

O dabar apie mūsų tuos du labai gerai išauklėtus vaikučius. Papasakosiu tau apie vieną iš mūsų dienų. Ketvirtadienį. Na, ne visos dienos būna tokios baisios kaip ši, tačiau išskirtinė ji irgi nėra.

Žodžiu, buvo taip. Grįžusi namo iš darbo, paskambinau auklei pasakyti, kad kitą ateitų kiek vėliau. Ta proga ji manęs klausia: „Ar tu jau buvau užlipus į vaikų kambarį? Ar matei, ką jie pridarė?“. Aš dar mačiusi nebuvau, todėl, aišku, mintyse prasisuko patys įvairiausi/baisiausi scenarijai. Tačiau perklausus, paaiškėjo, kad viskas ne taip ir baisu – na, viena siena visiškai dažais išterliota, pamanyk, baisaus čia daikto... Tačiau auklė nesiliovė: “Tu, Inga, eik dabar ir duok jiems kokią bausmę. Tikrai negalima taip elgtis – jokių ribų vaikai nežino, Jėzau, Jėzau, kaip gaila – ką tik išdažytos sienos ir taip nutepliota…”. Aš nebuvau tikra, ar kuri nors iš mažųjų galvyčių nesiklauso manęs, tad stengiausi šnibždėti kaip galima tyliau: “Na, bet gal taip jiems gražu. Gi jų kambarys, kaip ne kaip”. Tačiau auklė nesiliovė ir skaitė moralą apie mano bernužėlius toliau. Na, dažnai ji man juos skaito, tad jau pripratusi prie to.

Pakalbėjusi su aukle užlipau pasižiūrėti to “šedevro” – na, tikrai, kad visai gražu. Ir visai tinka vaikiškam kambary. Tačiau bandžiau būti “griežta”: “Ar jūs lapų neturite? Kodėl ant sienos pripiešėte?!”. Justas: “Mums taip labai gražu. Čia gi mūsų kambarys“. Aha, vis dėlto, mano pokalbį su aukle girdėjo. Vėliau tiek vienas, tiek kitas, su pasididžiavimu parodė, kurias „detales“ kuris piešė.

O jų kambarys tikrai darosi panašus į vaikišką kambarį: nutepliotos sienos, nulupinėti tapetai, perpus perplėštas mano tiek ilgai ieškotas žemėlapis.... Et, nebūnie. Jau aš tai tikrai ne iš tokių, kurie dėl tokių smulkmenų galvą suktų.

Dar šiek tiek padiskutavus, apie tai, kur galima piešti, o kur ne, nusileidau su Justu žaisti „Memo“. Kol mes žaidėme, Nerijus, visas net įraudęs nuo pykčio, bandė ištraukti kinderinius žaisliukus iš bide (!!!). Nebuvo tas jau taip paprasta, ir užtruko šiek tiek ilgiau nei planavo. Tad per tą laiką kol jis krapštėsi, sudegė visi jo džiovinimui į orkaitę sukišti obuoliukai. Sudegė taip, kad visi namai paskendo dūmuose, nuo dūmų sureagavo namo signalizacijos ir pas mus prisistatė apsauga. Julius tuo tarpu irgi nesnaudė: kol visi buvo užsiėmę savo reikalais, tylutėliai nusliūkino į darbo kambarį ir išlupinėjo pusę mano kompiuterio klaviatūros mygtukų. Didžiąją daugumą jau įtaisiau atgal į vietą, tačiau „Enter“, kurį remontuoti ėmėsi Justas, sulaužytas neatitaisomai. Ei, gal kas žinot, ar kas nors Vilniuje užsiima klaviatūros mygtukų keitimu?

Kas gerai, kad paskutiniu metu namuose bent jau muštynių nebėra. Arba beveik nebėra. Nes renkame pliusus: Justas vakare gauna pliusą, jeigu per visą dieną nebūna mušęs ir stumdęs Juliaus, o Julius – jeigu per visą dieną neprisisisioja. Esu pažadėjusi, kad surinkus dešimt pliusų, eisime pirkti kokio nors žaislo: vat iki ko priėjome, norėdami įtikinti Justą nevožtelti Juliui. Labiausiai man juokinga buvo tai, kad vos uždėjau pirmąjį pliusą abiems, jau kitą dieną šalia jų atsirado dar visa galybė didelių ir mažų, kreivų ir jau šiek tiek tiesesnių pliusukų. Išradingumo vyručiams tai tikrai netrūkstaJ

Tai va, Vikut, kokie geri tie mano berniukai ir kaip linksma su jais. Atvažiuosim, pati pamatysi. Ir galėsim kartu paieškoti efektyviausių auklėjimo priemoniųJ

Namai namučiai. Tai yra, nauji namai namučiai!

Taigi, viskas - išsikraustėme iš butuko, kuriame vos tilpome ir įsikraustėme į namą. Arba dar kitaip tariant, uždarėme vienas duris ir atidarėme kitas. Ir, kaip kad visada būna per didesnes permainas gyvenime, su dvejopais jausmas širdyje. Iš vienos pusės, be abejo, kad labai smagu ir kad mintyse jau piešiame rožinį ateities gyvenimą: kaip bus gera lauke vasarą kepti šašlykus, žiemą per penkias minutes atsirasti su rogėmis ant kalno, o per šventes pasikviesti daugiau nei keturis žmones. Iš kitos pusės... atsisveikinti su tam tikru etapu visada būna šiek tiek liūdna.

Pirma savaitė įsikrausčius buvo tiesiog žiauriai sunki. Neišpasakytai. Baldų beveik neturėjome (tiesą pasakius, neturime ir dabar), todėl norint surasti kokį daiktą reikdavo pirmiausia perknisti eilę dėžių. Pirmame aukšte buvo baisiai šalta, antrame baisiai karšta. Vienoje vonioje buvo veidrodis, kitoje – vanduo. Todėl praustis dantų tekdavo eiti į vieną vonią, dažytis – į kitą. Net ir toje vonioje, kuri vis tik turėjo veidrodį, dažytis galėdavau tik „spėjimo“ būdu, nes apšvietimo beveik nebuvo. Šaldytuvas neveikė, todėl visus maisto produktus dėliodavome garaže ant palangės, kur nors šiek tiek šalčiau. Televizijos neturėjome, interneto (o čia jau mano didžiausias siaubas) irgi. Kai po kraustymosi savaitgalio nuėjau į darbą visa tiesiog kunkuliavau pykčiu.

Nors negalėčiau sakyti, kad jau įsikūrėme ir viskas pas mus puiku, vis tik, padėtis jau normalizavosi. Namuose jau šilta – kartais net per daug. Arba, dar kitaip pasakysiu, vienuose kambariuose labai karšta, kituose labai šalta. Niekas nesupranta, kodėl nešyla radiatorius vaikų kambaryje, nors anksčiau jis šilo. Šaldytuvas jau irgi veikia (pasirodo, baldininkai buvo nusukę magnetinę juostelę nuo durų, ir jis automatiškai išsijungdavo). Televizoriaus man netrūksta, o internetą (kad ir ne patį geriausią) jau turime.

Jau net, turiu pripažinti, galiu pavardinti tam tikrų privalumų, kuriuos jau spėjau patirti.

Visų pirma, niekada nebereikia pergyventi dėl to, ar bus kur pastatyti mašiną grįžus namo. Tiesa, mane žiauriai užknisa tai, kad kiekvieną kartą turiu išlipti iš mašinos, prasidaryti vartus, grįžti į mašiną, įvažiuoti ir vėl eiti uždaryti vartų), tačiau, taip sakant, nereikia pradėti varyti dievo į medį.

Dar galima plaunant indus stebėti prie maisto stryksinčias zylutes. Kartais tiek užsispoksau, kad net ir suplovusi indus toliau lieku prie lango. (Nesijuokite, prašau, iš mūsų lesyklėlių – su laiku, tikiuosi, turėsime geresnes:)). Bijodama netekti užburiančio zylučių vaizdinio, saulėgrąžas parduotuvėje perku jau ne pakeliais, o maišais.

Naktį, gulėdama lovoje, galiu matyti per stoglangį žvaigždes. Guliu po pačiais Grįžulo ratais! Įkritę į lovą dieną galime skaičiuoti praskrendančius paukščius. Tiesa, vasarą šis privalumas turbūt per gerklę išlįs (todėl trūks plyš turiu kaip galima greičiau suorganizuoti žaliuzes ant stoglangio!), bet kol kas jausmas nerealus.

Iš ryto galiu išeiti į lauką, užvesti mašiną, ir grįžti atgal gerti kavos - kol mašina sušils pakankamai. Mano viena draugė ir bute gyvendama taip elgiasi, bet aš taip nedrįsdavau :)

Į lauką galime išeiti kada tik panorėję. Pareiti irgi. Nes jeigu Justas nori grįžti namo, o Julius dar nori pačiuožinėti nuo kalniuko, namo Justas kuo puikiausiai pareiti gali vienas pats.

Ar yra trūkumų? O kaip gi! Pavardinsiu ir juos.

Anksčiau po darbo grįžusi namo rasdavau Nerijų ruošiantį vakarienę. Dabar grįžusi namo, randu jį lauke kasantį sniegą. Spėkite, kuris variantas man labiau prie širdies? :). Šlepečių jau nebeturiu. Tai yra, turiu tris šlepetes, ir visos jos iš skirtingų porų. Neturiu supratimo, kur galėčiau ieškoti jų porininkių. Vaikai, nepratę prie tokių erdvių, tiesiog lipa galvom, todėl daugumą kambarių (ir dėl saugumo, ir dėl tvarkos) jau rakinu. Mane pačią didelė erdvė irgi slegia. Todėl kur buvus, kur nebuvus, nurėplioju į vaikų kambarius. Nei vienas iš vaikų tuo pernelyg nesidžiaugia ir varo mane lauk:). Net nesinori galvoti, kiek užtrukčiau apsiėmusi išplauti viso namo grindis. Todėl neplaunu iš vis:). Jeigu naktį išgirstu ką nors krebždant pirmame aukšte, bijau eiti pažiūrėti, kas ten yra, todėl drebu rankose laikydama telefoną ir pasiruošusi skambinti į policiją:).

Smagiausia (čia jau sarkazmas, nepriimkite rimtai), kad po dviejų savaičių nuo persikraustymo, Nerijus išvažiavo slidinėti į kalnus. Norit paklausyt, kaip mums sekėsi atlaikyti tą savaitę? Tuoj.

Visų pirma, dieną iki Nerijaus išvažiavimo, mano mašina nebeužsivedė. Kitą dieną ją vis tik Nerijus pakrovė, tačiau taip sustresavau, kad pačiu šalčiausiu metu galiu likti viena su trim vaikais ir be mašinos, kad visą savaitę įvarydavau ją į garažą, ir ten net ir šildytuvą išnešdavau, kad tik ji, vargšė, nesušaltų (na gerai, gerai – taip tik vieną kartą dariau. Kai Nerijus sužinojo, liepė liautis išsidirbinėjus ir patikino, kad jeigu laikysiu garaže, problemų su užsivedimu tikrai neturėsiu).

Nerijus išvažiavo penktadienį. Šeštadienį ir Julius, ir Justas ryte atsikėlė su 39 laipsniais temperatūros. Sekmadienį temperatūros nebuvo, bet nei pirmadienį, nei antradienį vaikų į darželį dar nevedžiau – prižiūrėti anūkų atvažiavo Nerijaus mama. Trečiadienį mažiukus jau nuvedžiau į darželį, o ketvirtadienį su temperatūra atsibudo jau Paulius.

Bet nepaisant visko, žinote, ką? Savaitę mes atlaikėme puikiai! Atšventėme Pauliaus gimtadienį,

išrinkome visiems kambariams užuolaidas, užsakėme vaikų kambario baldus ir netgi pradėjome seno buto remontą (na, reikia juk nors minimaliai jį sutvarkyti, kad būsimi nuomininkai iš karto nebėgtų neatsigręždami:) )

Šiandien naktį mūsų tėtis turėtų grįžti. Atšilti turėtų ir orai. Pasiilgom. Ir tėčio, ir šilto oro:)